Kelias gyvenimo viršūnėmis

Žymus Lietuvos chorų dirigentas, pedagogas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakulteto docentas, muzikos leidinių redaktorius ir natografas, alpinistas ir entuziastingas medžiotojas, žvejys bei grybautojas Romaldas Misiukevičius švenčia 60-ties metų jubiliejų. Šia proga jį kalbina Darius Kučinskas.

– Kaip susiklostė jūsų pasirinktos specialybės ir studijų kelias? Kur buvo to kelio pradžia?

– Savo vaikystę menu kaip nepakartojamą pasaką, kurią man sekė tėvai, mane supę nepaprastai nuoširdūs žmonės ir kaimo pradinės mokyklos mokytoja, gimtoji sodyba nuostabiame Suvalkijos gamtos lopinėlyje – Strazdų kaime ant unikalaus Žaltyčio ežero kranto. Visam gyvenimui atmintin įsirėžė tuomet visom vaivorykščių spalvom žydėjusios gimtinės pievos, svaiginantis nupjauto šieno kvapas, gražuolį ežerą supančiuose karklynuose, alksnynuose bei beržynėliuose gyvenusių žvėrelių gausa ir, žinoma, ankstyvais vasaros rytais ežero paukščių klegesio keliami nuostabūs daugiabalsiai koncertai, kurie, tarsi niekaip negalintis nustoti čirkšti žadintuvas, kaimą keldavo naujai auštančios dienos darbams. O jų būdavo tokia gausybė, kad pabaigos niekada nesimatė...

Mano tolimesnis likimas labiau priklausė nuo žmonių, kurie gana dažnai lankydavosi mūsų namuose, tyrė ežerą ir jame gyvenančią fauną arba paprasčiausiai atvykdavo pažvejoti. Dažnai lankydavosi žymūs gamtininkai Tadas Ivanauskas, M. Valius. Kartu su mano tėvu, kuris buvo profesionalus žvejys ir nuoširdus gamtos saugotojas bei puoselėtojas, jie aptardavo ežero ateities bei apsaugos problemas, vykdydavo įvairius mokslinius eksperimentus, kuriuose dažniausiai tekdavo dalyvauti ir man. Iš Kauno į Žaltytį pažvejoti ir aplinkiniuose miškuose bei laukuose pamedžioti pas tėvą nuolat atvykdavo ir būsimieji mano dėstytojai Aleksandras Bogdanas (buvęs J. Naujalio muzikos mokyklos direktorius), fortepijono dėstytojas Kazimieras Znamenskas (J. Gruodžio muzikos technikumo direktorius), mano vokalo dėstytojas, Vytautas Biržietis (akordeono dėstytojas). Kadangi nuo mažens buvau gerai perkandęs gamtos paslaptis, visose žvejybos ir medžioklės „operacijose“ dalyvaudavau, o kartais svečiams ir naudingai patardavau.

Matyt, buvau gana muzikalus – tėvo išmokytas griežti armonika, grodavau visose aplinkinių kaimų gegužinėse ir vestuvėse. Taigi vieną kartą pagriežti armonika manęs paprašė ir minėtieji garbūs muzikai. Stengiausi kiek galėdamas. Ir ką jūs manote – po mano „rečitalio“ pasitarę su tėvu, kuris taip pat labai mėgo liaudies muziką ir pats gerai griežė armonika, ši autoritetinga muzikų komisija pasiūlė man stoti į J. Gruodžio muzikos technikumą (dabar Kauno J. Gruodžio konservatorija. – Red.). Taip buvo nulemtas mano tolimesnis likimas. Į šią mokyklą įstojau jau baigęs Marijampolės muzikos mokyklą ir J. Jablonskio vidurinės mokyklos 9 klases. Choro dirigavimą mokiausi, beje, irgi tuomečio J. Gruodžio muzikos technikumo direktoriaus Vytauto Blūšiaus klasėje. Po J. Gruodžio muzikos technikumo mano specialybės dėstytojui V. Blūšiui patariant, kelias suko į Lietuvos valstybinę konservatoriją. Choro dirigavimą studijavau prof. Rimtauto Karolio Kašponio klasėje. Po to buvo asistentūra-stažuotė Leningrado (dabar Sankt Peterburgo) N. A. Rimskio-Korsakovo valstybinės konservatorijos Choro dirigavimo katedroje, prof. A. V. Michailovo klasėje, ir stažuotės Maskvos, Talino, Rygos konservatorijose.

Baigęs Lietuvos valstybinę konservatoriją 1972 m. buvau paskirtas dirbti Kauno J. Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos choro dirigavimo ir choro disciplinų dėstytoju. Deja, greitai buvau pašauktas į privalomąją karinę tarnybą, kur 1972–1973 m. tarnavau Vilniaus vidaus reikalų kariniame dainų ir šokių ansamblyje, ėjau dirigento pareigas. 1974 m. tuometis Klaipėdos fakultetų prorektorius V. Jakelaitis pakvietė mane dirbti į Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus Choro dirigavimo katedrą. Pradėjau nuo eilinio pedagogo, vėliau teko dirbti ir Kultūros fakulteto prodekanu, ir Choro dirigavimo katedros vedėju.

Dirbdamas Klaipėdoje subūriau du chorus – „Trinyčiai“ ir „Deimena“. Su „Trinyčiais“ 1976 m. laimėjome laureatų vardus (I vieta) pirmajame S. Šimkaus chorų konkurse Klaipėdoje. Su „Deimenos“ choru dalyvavome tarptautiniame chorų konkurse „Tallinn-1988“ (V vieta). Kaip tik Taline, Estijos filharmonijos Didžiojoje salėje, choras pirmą kartą išskleidė lietuvišką trispalvę ir atliko V. Kudirkos „Tautinę giesmę“ – visi salėje atsistojo... Po to su „Deimena“ koncertavome Leningrado N. A. Rimskio-Korsakovo valstybinės konservatorijos A. Glazunovo koncertų salėje (buvome pirmieji iš Lietuvos mėgėjų chorų, koncertavę šioje garbingoje salėje), kur kartu su prof. B. Gutnikovo vadovaujamu konservatorijos kameriniu orkestru atlikome F. Schuberto Mišias G-dur. Tais pačiais metais „Deimena“ pelnė absoliučiai geriausio Lietuvos moterų choro vardą.

1988 m. maestro Gintaras Rinkevičius pakvietė mane dirbti naujai Švietimo ministerijos organizuojamo Lietuvos jaunimo simfoninio orkestro direktoriumi. Tai buvo posūkis į administracinį darbą. Teko rūpintis visais gyvenimiškais muzikantų reikalais, pradedant orkestro repeticijų vieta ir baigiant pačių orkestrantų gyvenimo sąlygomis bei jų atlyginimais. Iki šiol išliko nuostabiausių prisiminimų bendraujant su ministru Henriku Zabuliu, kuris visokeriopai palaikė orkestro įkūrimą. Su juo kasdien spręsdavome ir išspręsdavome visas problemas. Bendravimas buvo toks intensyvus, kad ministerijoje net juokavo – gal tau čia lovą statyti? Tik kultūros ministro H. Zabulio ir tuomečio finansų ministro Romualdo Sikorskio dėka Lietuvos jaunimo (vėliau – Lietuvos valstybinis) simfoninis orkestras gavo aukščiausios kategorijos atlyginimus (tokius kaip Filharmonijos darbuotojų), bendrabučius muzikantams ir jų šeimoms, patalpas repeticijoms ir dabartinius rūmus palei Nerį. Taigi buvo be galo įtemptas, reikšmingas ir prasmingas laikotarpis, o kartu ir labai įdomus darbas. Greta šių pareigų ėjau Lietuvos valstybinės konservatorijos Choro dirigavimo katedros docento pareigas.

– Tačiau jau beveik du dešimtmečius gyvenate ir dirbate Kaune.

– Įsikūrus Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakultetui buvau pakviestas eiti docento pareigų, o vėliau išrinktas katedros vedėju Choro dirigavimo katedroje. Grįžimą į Kauną bene daugiausiai nulėmė tai, kad orkestras jau buvo „atsistojęs ant kojų“ ir taip pat kviečiamas persikelti į Kauną, kur jam žadėtos labai geros darbo ir buities sąlygos. Deja, paklausęs kai kurių Vilniaus „specialistų“ nuomonės, kad Kaunas – tai periferija, G. Rinkevičius galop apsisprendė likti sostinėje. O aš pats jaučiau norą grįžti į Kauną, juolab kad Kaunas – mano pirmųjų muzikos studijų miestas. Bet vėlgi – vien pedagoginiu darbu nesitenkinau, norėjosi gyventi pilnakraujį visuomeninį gyvenimą. Kurį laiką vadovavau Kauno technologijos universiteto akademiniam mišriam chorui „Jaunystė“, su kuriuo aplankėme Švediją, Daniją, Norvegiją. Vėliau likimas suvedė su kunigu Ričardu Mikutavičiumi. Kauno Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčios choro vadovas, vienas žymiausių Kauno miesto chorvedžių Benediktas Mačikėnas, 1993 m. po patirtos traumos vadovauti šiam kolektyvui pakvietė mane, kadangi pats dirbti jau nebegalėjo. Tai buvo pajėgus kolektyvas, su juo paruošėme ne vieną koncertinę programą, aplankėme Austriją, Lenkiją, Vokietiją, Norvegiją. Iš viso man vadovaujant surengėme daugiau 300 koncertų, o chorui buvo suteiktas „Cantate“ vardas. Atmintyje įstrigo dvi pačios ryškiausios choro koncertinės kelionės – Norvegija ir Vatikanas.

1997 m. Norvegijos miestas Trondheimas, minėdamas įkūrimo 1000-metį, pakvietė chorą „Cantate“ (beje, buvome vieninteliai atstovai iš trijų laisvę atgavusių Baltijos valstybių) dalyvauti Šiaurės šalių chorų festivalyje „Aurora borealis“, skirtame jubiliejiniams miesto renginiams. Žymiojoje Trondheimo katedroje atlikome M. K. Čiurlionio kantatą „De profundis“. Susilaukėme tokių ovacijų, kokių Lietuvoje nepelno ir profesionalūs kolektyvai.

Kelionės į Italiją ir Vatikaną metu choras „Cantate“ pirmasis iš Lietuvos kolektyvų Petro bazilikoje giedojo per visas Šv. mišias. Popiežiaus Jono Pauliaus II rezidencijoje chorui giedant jam skirtą „Mariją, Mariją“, šventasis tėvas, pagautas jaudulio, natūraliai nubraukė ašarą...

Deja, po tragiškos kunigo R. Mikutavičiaus mirties naujųjų bažnyčios hierarchų požiūris ir dėmesys bažnytinei choro muzikai tapo visiškai kitoks. Tai jausdamas iš choro vadovo pareigų atsistatydinau, ir šiandien buvęs galingas Įgulos bažnyčios choras, sakyčiau, tik vegetuoja...

Nuo 1998 m. vadovauju vyrų chorui „Perkūnas“. Žinoma, tokius laimėjimus, kurių pasiekėme su chorais „Jaunystė“ ar „Cantate“, sunku pakartoti, bet ir šio kolektyvo choristai pilni jaunatviškos energijos bei entuziazmo. Tai rodo praeitais metais įvykęs respublikinis suaugusiųjų chorų konkursas, kur choras „Perkūnas“ buvo pripažintas vienu geriausiu vyrų chorų Lietuvoje (laimėta garbinga III vieta). Choro biografiją svariai papildo 2006 m. rugsėjį vykusios gastrolės Italijoje, Brešios mieste.

Man teko ne kartą diriguoti Klaipėdos, Kauno, taip pat respublikinėje dainų šventėje, būti tarptautinio studentų chorų festivalio „Gaudeamus“ vyr. dirigentu. Buvau respublikinių ir tarptautinių chorų bei jaunųjų dirigentų konkursų ir apžiūrų žiuri nariu, pirmininku, na ir, žinoma, valstybinių egzaminų pirmininku įvairiose Lietuvos muzikos mokyklose. Visa tai leidžia puikiai jausti Lietuvos chorinės kultūros pulsą ir vertinti esamą situaciją. Džiaugiuosi stipriosiomis šio baro ypatybėmis, bet kartu liūdina ir ženklus choro kultūros nykimas. Sunku suvokti, kaip dainomis garsėjęs kraštas per tokį trumpą laiką baigia „prarasti balsą“... O Kauno miesto geriausių chorų vadovai už savo sunkų ir pasiaukojamą darbą, ko gero, vieninteliai šalyje negauna jokio atlygio. Sotūs tik miesto Tarybos pažadais...

– Grįžkime prie pedagoginio darbo. Ar daug choro dirigentų paruošėte?

– Iš viso esu išleidęs per 70 choro dirigentų (bakalaurų ir magistrų). Tarp jų yra respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatų. Galiu paminėti šiandien gerai šalyje žinomus dirigentus Martyną Staškų, Danguolę Beinarytę. Tikriausiai visiems bus įdomu sužinoti, kad mano choro dirigavimo klasę baigė ir dabartinis kultūros ministras Jonas Jučas. Kiti mano auklėtiniai pasklidę po Lietuvą vadovauja muzikos ar meno mokykloms, kaip antai Druskininkų M. K. Čiurlionio muzikos mokyklos direktorė Antanina Laurenčikienė, dar kiti dirba aukštesniosiose ir vaikų muzikos mokyklose, vadovauja chorams.

– Be pedagoginio ir choro dirigento darbo, jūs taip pat esate ir muzikos redaktorius, parengęs ne vieną solidų leidinį.

– Tai buvo muzikos leidėjo Jono Petronio iniciatyva – parengti ir išleisti visą Čiurlionio muzikinį palikimą. Buvau pakviestas sudaryti ir redaguoti keletą leidinių. Bet viskas prasidėjo dar nuo Juozo Karoso rinktinės „Kūriniai chorams“. Ją man buvo užsakiusi „Vagos“ leidykla. Kai leidinys jau buvo parengtas, leidykloje prasidėjo reformos, keitėsi darbuotojai, ir mano knyga niekam neberūpėjo. Tik laimingo atsitiktinumo dėka tuo metu susipažinau su J. Petroniu. Tai buvo nepaprastos kultūros ir erudicijos žmogus, pirmasis ir kol kas vienintelis profesionalus lietuviškos muzikos leidėjas. Jo dėka išleista per šimtas leidinių ir beveik visuose pirmą kartą publikuoti lietuvių kompozitorių klasikų kūriniai. Jis ir išleido mano parengtą J. Karoso choro kūrinių rinktinę. O vėliau buvo Čiurlionis – liaudies dainos chorams, religinė choro muzika, kantata „De profundis“ (klavyras, partitūra, orkestro partijos), abi simfoninės poemos (originali partitūrų versija, orkestro partijos). Iš viso su J. Petroniu išleidome per keturiolika J. Karoso, M. K. Čiurlionio, K. V. Banaičio, V. Jakubėno ir kitų lietuvių autorių leidinių.

– Tačiau pastaruoju metu publikuotuose leidiniuose yra nuoroda, kad natografas – taip pat Romaldas Misiukevičius.

– Iš tiesų ilgainiui išmokau dirbti kompiuterine natų maketavimo programa „Finale“, todėl dabar visą darbą galiu atlikti iki galo ir leidėjui atnešti užbaigtą variantą kompaktinėje plokštelėje. Didžiuojuosi, kad būtent kaip natografas ir techninis redaktorius galėjau prisidėti rengiant du paskutinius J. Petronio leidyklos leidinius – M. K. Čiurlionio „Kūrinius fortepijonui“ (parengė prof. Vytautas Landsbergis) ir „Visus kūrinius vargonams“ (parengė Jūratė Landsbergytė, leidinys pasirodė jau po leidėjo mirties). Paskutinio leidinio įvade sumuoju ir apibendrinu J. Petronio nuopelnus M. K. Čiurlionio kūrinių leidyboje.

Norėčiau pabrėžti, kad svarbiausi J. Petronio leidiniai išėjo tuomečio Kultūros ministerijos vyr. specialisto Vaclovo Juodpusio tarpininkavimo dėka. Dirbdamas Kultūros ministerijoje V. Juodpusis suprato, kokį reikšmingą muzikinės kultūros darbą atlieka J. Petronis. Visuomet užtardavo ministerijos skelbiamuose konkursuose ir įvairiuose svarstymuose. Panaikinus Kultūros ministerijoje muzikos poskyrį, neliko vietos ir tiems, kurie bent kiek galėjo pagelbėti lietuvių muzikinės kultūros raidai. Dabar vargu ar beprisipažins tie, kurie balsavo prieš Čiurlionio diskografijos ar prieš Čiurlionio uvertiūros „Kęstutis“ leidybą (leidinys taip ir liko neišleistas). Sprendimus priimančiųjų ar jų draugų vienadieniai „projektai“ šiandien tapo svarbesni nei tikrasis Lietuvos kultūros paveldas...

– Tačiau Romaldą Misiukevičių daugelis pažįsta kaip entuziastingą medžiotoją, grybautoją, žveją, o kiti mena ir nemažus laimėjimus alpinizmo srityje.

– Pirmą zuikį nušoviau dar trečioje klasėje. Atsimenu, vos šautuvą panešiau... Ilgai šaudžiau, vis išgyvenau, kad nepataikau, bet kartą šoviau taikliai. Su pasididžiavimu savo laimikį atnešiau namo. Tėvas, iškėlęs visų akivaizdoje mano trofėjų už kojų, pauostė, pasakė, kad tikriausiai radau nugaišusį ir nusviedė per tvorą į gėlių darželį. Verkiau dvi paras už tokį įžeidimą... Tėvas buvo profesionalus žvejys, tad ir aš buvau priverstas padėti gaudyti žuvis Žaltyčio ežere. Keldavausi pusę keturių ryto ir suaižėjusiom nuo rasų kojom padėdavau tėvui šiame nelengvame darbe. Tai buvo išties sunki ir alinanti veikla. Ilgainiui takas iki ežero taip ėmė „žuvim dvokti“, kad, pasitaikius progai, su džiaugsmu išvažiavau į Kauną mokytis. Kita vertus, tai buvo prisilietimas prie gamtos stebuklo. Juk švintant ir visa gamta bunda. Prisiklausydavau ir prisižiūrėdavau įvairiausių paukščių, žvėrių, niekieno nevaržomų, laisvėje ir laisvai gyvenančių... Visko būdavo. Tai, žiūrėk, kiškiai iš po kojų striksi, tai stirnos už krūmo pratipena, tai briedžiai, iškėlę karališkus ragus, taip ir atplaukia ežeru link tavęs (mat rytais jie mėgdavo pasiplaukioti), belieka nešti kudašių, kad valties neapverstų...

Atsigaunu gamtoje ir iki šiol jaučiu didelį malonumą joje būdamas. Į medžioklę ir į žvejybą pamažu įtraukiau savo bendradarbius, netgi prof. R. Kašponį.

Kalnai taip pat magiškai veikė. Savo laiku kartu su „ryšuliu“ (rus. sviazka – taip alpinizme vadinamas porininkas) Zigmu Blažaičiu triskart tapome Pabaltijo čempionais. Gal dėl to ir buvau atrinktas vieninteliu kandidatu iš Pabaltijo alpinistų į SSRS rinktinę kopti į Everestą. Tikriausiai būčiau pasiekęs tą viršūnę. Bet pasirinkau kitą „viršūnę“ ir išvažiavau laikyti stojamųjų egzaminų į Leningrado aspirantūrą...

– Ačiū už pokalbį, linkiu, kad įveiktumėte visas gyvenimo kelyje pasirinktas viršūnes!