Prabėgę dešimtmečiai

Žiūriu į šį judrų, visada skubantį, nubalusiais plaukais žmogų ir mąstau: argi prabėgę dešimtmečiai, besikeičiančio gyvenimo kasdienos problemos nenuvargino žmogaus? Iš kur tas jaunatviškas entuziazmas ir spindintis akių žvilgsnis? Seniai nutolo kelias, vedęs namo iš mokyklos, susibūrimų, meilių vakarų, nesibaigiančių darbų. Kelias toks ilgas takeliu per sodą, kur neparemtos šakos dažnai lūždavo nuo laiku nenuskintų obuolių. Per karo niokotas miestų gatves ir pokario gyvenimo širšyną. Kažkur toliausiame širdies kampelyje glūdėjo garsiai nepasakomos mintys, švelnūs žodžiai Žmogui ir Tėvynei. O paskui, žiūrėk, jau tekinas drauge bėgo paskui augančius vaikus, retsykiais užsukdamas į pasaulį palikusių draugų amžinojo poilsio vietas. Dabar jų vis daugėja... Tirpstančius pusnynus keičia pavasario miglos, drauge su ramybe alsuojančia žmona arfininke Palmira Breivyte pro devintojo aukšto langą mesteli žvilgsnį į besikeičiančią miesto panoramą, ir žiūrėk, taip besižvalgant – visų pažįstančiųjų nuostabai – Vytautas Skripkauskas jau įlėkė į naują, devintąjį, savo gyvenimo dešimtmetį.

Prieš 80 metų vasario 11 d. V. Skripkauskas gimė Klaipėdoje. Koks tai talpus sakinys. Žodžiai – tai vaizdiniai: berniūkščiai lekia paskui šauniai žygiuojantį kareivių pulką. Muša būgnai, gaudžia gatvė trimitais. Klasė Klaipėdos mokykloje, kurioje visi groja išilginėmis fleitomis. Judrus, mokantis lietuviškai, žemaičiuodamas ir vokiškai bendrauti su bendraamžiais, taikosi prie vyresniųjų pokštų. Vytautas nedidelio ūgio, taigi bando stiprinti kūną: privalo būti stiprus ir ištvermingas. Sportuojančiojo aktyvumą liudija išlikęs unikalus dokumentas: 1938 m. išduotas Klaipėdos sporto sąjungos pažymėjimas.

Vytautas mėgo visus žaidimus, į kuriuos įtraukdavo vyresnieji, skautai. To meto bendrų pasiekimų fone Vytautas buvo vienas geriausių lengvaatlečių. Niekas nemokė nei kaip bėgti su kliūtimis, nei kaip šokti į aukštį! Taigi net mėgėjiškos pastangos buvo rezultatyvios. Sako, šokdavęs 1 m 55 cm į aukštį. Buvo azartiškas kvadrato žaidėjas. Tiesiog žvaigždė! Sportinė „karjera“ nenutrūko ir vėliau. 1950–1951 m. buvo Lietuvos futbolo rinktinės narys, „Spartako“ meistrų komandos žaidėjas. Visiems vyresniesiems Lietuvos konservatorijos studentams žinomas kūno kultūros pedagogas, treneris, sporto meistras Juozas Ūdras Vytautą kaip ir daugelį konservatorijos studentų „užkrėtė“ sporto manija: žaidė krepšinį, dalyvaudavo atkakliose kovose su Lietuvos aukštųjų mokyklų, Maskvoje – su kitų respublikų studentų komandomis. Zigmas Žukas, Vytautas Mikalauskas, Dainius Trinkūnas, Jonas Stasiūnas ir kiti jauni menininkai nevengė sportinių takų, nors ir lietaus išplautų, pažliugusių. Ypač kovingi susitikimai buvo su Dailės instituto vyrais. Broliai Nasvyčiai „koją kišo“ ir Vytautui. Jis, gerokai mažesnis, sėkmingai galynėjosi su aukštaūgiais lengvaatlečių daugiakovėje. J. Ūdra V. Skripkauskui į rankas įdavė kilmingą ginklą – špagą. 1949–1952 m. Vytautą matome Lietuvos fechtuotojų rinktinėje. O studijuodamas mielai prisidėdavo prie sporto entuziasto rektoriaus Jurgio Karnavičiaus dailiojo čiuožimo ar dar kitokių pratybų.

Vytautas anksti suprato namų reikšmę. Tai ne sienos, bet dvasinė žmonių bendrybė. Tai medžių apsuptos artumoje gyvenančių žmonių oazės. Jų netektį Vytautas pažino anksti. 1939-aisiais, nesuprasdamas kapotais sakiniais teatro balkone kalbančiojo, matė Hitlerį. Vokiečiai skatino lietuvius iš Klaipėdos trauktis, o ir pasilikti manė esant nesaugu. Dvylikametis, vedinas penkerių metų broliuku, tėvų buvo išsiųstas traukiniu pas gimines į Darbėnus. Traukinys neprivažiavo ir Kretingos. Mažąjį vis panėšėdamas, su penkiais litais kišenėje Vytautas keliavo pėsčias. Aplinkui judanti ir paniką kelianti minia slinko į nežinomybę. Duonos kąsnis su pieno gurkšniu tapo palaimingas.

Panevėžys, kuriame gyveno tėvo giminės, – V. Skripkausko paauglystės miestas. Smalsus, greitos orientacijos, doras, pagarbus – nepasimetė. Šviesuolis mokytojas Rakšnys paakino lankyti vakarinius mokyklos kursus. Ir greitai pastate, kuris šiandien žinomas kaip sporto židinys, buvusioje Panevėžio vidurinėje ekonomikos mokykloje Vytautas jau galėjo tęsti mokslus šeštoje gimnazijos klasėje. „Kaip greitai išmokau atlikti įvairias operacijas to meto skaičiavimo „technika“: mediniais skaitytuvais, patobulintais, sukamais ant volelio prietaisais.”

Vytautas pradėjo dirbti – padėti šeimai. Kaip sąžiningam vyrukui buvo patikėtos pareigos „Lietūkyje“, turėjusiame plačią tiekimo, sandėliavimo sistemą. Pradžioje vokiečių kalbą mokėjęs pasiuntinukas, paskui atsakingas sąskaitininkas, „Lietūkio“ valdžiai „Klein Direktor“, dažnai tarnavo ir kaip oficialus vertėjas.

Tačiau muzika kasdienoje nenustojo skambėjusi. Kad ir koks instrumentas patektų Vytautui į rankas, stengėsi tuojau išmokti pagroti. Net vadovavo Ekonominėje mokykloje suburtam liaudiškam ansambliui. Įstojo į Panevėžio muzikos kursus – taip karo pradžioje vadinosi muzikos mokykla. Pianistės Sofijos Petkūnienės klasėje glaudėsi muzikuoti išmokti norėję paaugliai. Nuostabioje istorinėje nuotraukoje galime pamatyti talentingą berniuką pianistą Eimutį Vanagą, būsimą darbštų ir gabų chorvedį, pedagogą Jeronimą Žitkevičių, pianistę Gražiną Ručytę-Landsbergienę, kankliuotoją, pedagogę Reginą Paskačimaitę-Tamošaitienę, žinomą muzikologę, radijo muzikos laidų siela buvusią Gražiną Daukšaitę, lituanistę, puikią pedagogę Danutę Barisaitę, pianistę, būsimąją daugelio pokario panevėžiečių vaikų fortepijono mokytoją Oną Grybaitę, ilgametę Lietuvos operos arfininkę Palmirą Breivytę, labai šviesų žmogų, farmacininkę Vierą Šarakovaitę ir kitus karo meto paauglius gimnazistus. Nuo ankstaus ryto gamos, „hanonai“, gamos...

V. Skripkauską priglaudė muzikos mokyklos pastogė. Gyveno drauge su kitais įnamiais – Mykolo Karkos priglaustais mokytojais. Vytautas Smilga, vis išgerdavęs mokytojai Stasei Dievaitytei atnešamą pieno šlakelį. Iš Šiaulių nuo karo pabėgusi dainavimo mokytoja, solistė dabar koncertavo Panevėžyje. Taip ir užsiliko čia mokytojaudama. Inteligentiška, visada pasitempusi, išsilavinusi. Mokėsi Paryžiuje, dainavusi Valstybės operoje, naujajame Šiaulių muzikiniame teatre. Panevėžyje rado „giminingą sielą“ – Juozą Miltinį. Su juo turėjusi progos žaismingai pokštauti ir regzti istorijas prancūzų kalba.

Net ir karo metais teatras vaidino ypatingą vaidmenį formuojant jaunų žmonių požiūrį į meną, gyvenimo realijas, žmones. J. Miltinis kviesdavo jaunuolius iš mokyklų į spektaklių generalines repeticijas. Jam buvo įdomu, ką mąsto nepatyręs žiūrovas spektaklyje. Skatindavo pasakyti savo nuomonę. Muzikantai „gyvai“ grodavo spektaklių metu. Kompozitorius Antanas Belazaras buvo vienas aktyviausių muzikų, teatre organizuodavęs orkestrėlį, ansamblį. Šiandien V. Skripkauskui menasi puikūs žmonės, entuziastai, miesto patriotai mokytojai, inteligentai gydytojai, teisininkai ir bendramoksliai J. Domarkas, klarnetininkas Jonas Bukas, dar jaunutis chorvedys Vytautas Vilkončius, muzikantų pažiba akordeonininkas Algirdas Ločeris. Nepamirštamos istorijos apie iš jaunų žmonių lūpų į lūpas ėjusius teatro artistų nutikimus. Apie tai, kaip, sako, Miltinis su Dievaityte šokęs, o paskui lėkštę graužęs, ar Ločeris su saksofonininku Žoržu po teatralų langais visą naktį serenadas grojęs, kaip Antanas Belazaras piešiniais stebinęs ar mokytoja Šipelytė gražiu mecosopranu, S. Dievaitytė elegantiškai susirinkusiuosius jaudinusios. „Ak, tos vosilkėlės...“ – skamba ir dabar jaunystę primenantis motyvas.

Mokėjęs skudučiuoti, karo metais Panevėžio vidurinėje ekonomikos mokykloje V. Skripkauskas subūrė liaudies ansamblį. „Skudutis“ teikė paguodą karo išvargintiems miestelėnams ir kėlė tautinio pasididžiavimo dvasią. Taip ir pynėsi sunkiai gaunamos, „aukso kainą“ turėjusios maisto kortelės, gaidos, geranoriški M. Karkos paguodos žodžiai, vokiškos komandos, didžiulės rusų belaisvių kolonos Ramygalos gatvėje dūsavimai, darbo ritmas, nekalti jaunatviški pokštai ir svajonės būti muzikantu.

1948–1953 m. V. Skripkauskas studijavo Lietuvos konservatorijoje. Tai labai platų gyvenimo vieškelį ženklinantis faktas. Stojo tarsi į fortepijono specialybę. Bet su Kuhlau sonatina ir tada pianistu tapti buvo sudėtinga... Kažkas pasiūlė muzikaliam ir tai vienu, tai kitu instrumentu jau grojusiam vyrukui paimti klarnetą. Pedagogu tapo įdomi asmenybė – buvęs grafų Oginskių dvaro, Lietuvos valstybės operos orkestrų muzikantas Mykolas Ženstavičius. Didžiuliai jo ūsai išsiskirdavo kiekvienoje orkestrų panoramoje. Kaip pasakodavo jį girdėjusieji, tai buvo puikus senyvo amžiaus klarnetininkas. Vytauto pasąmonėje liko svarbiausias jo patarimas: kuo daugiau groti, visur, kur tik galima.

Taip kaupėsi muzikanto patirtis. Naujas dėstytojas Juozas Jasenka jau buvo tarsi kolega. Kelerius metus rageliu pagrojęs Filharmonijos liaudies dainų ir šokių ansamblyje, V. Skripkauskas nuo 1953-iųjų tapo Lietuvos operos ir baleto teatro orkestro artistu. Keturiasdešimčiai metų.

Orkestras nedidelis, pasikeisti neįmanoma. Savotiška rutina: rytą repeticija, vakare spektaklis. Įdomūs susitikimai su įvairiais dirigentais, scenoje vaidmenis kuriančiais artistais. Ir čia dabar pasakojimams galo nematyti. Įdomiausi spektaklių puslapiai atsiveria pasižvalgius po muzikantų grotų spektaklių muzikos partijų puslapius. Ir V. Skripkauskas užrašydavo gastroliuotojų pavardes, didžių kompozitorių viešnages, premjerų ypatumus. Kad ir apie Aramo Chačaturiano baleto „Spartakas“ gimimą, mielo, širdingo ir muzikantams dosnaus kompozitoriaus viešnagę Vilniuje. Menasi praeityje labai reikšmingos teatro gastrolės Maskvoje, Leningrade, Rygoje, Erfurte, Varšuvoje, koncertai su organizuojamomis teatro artistų „koncertinėmis brigadomis“. Kaip klarnetininkas ir teatro visuomeninių organizacijų veikėjas V. Skripkauskas daug gali papasakoti apie jaunųjų dainininkų kelią į sceną, mena Lietuvos operos pažibas – Vladimirą Rubackį, Vladą Česą, Eleną Saulevičiūtę, Eleną Čiudakovą, kitus menininkus, tokius žinomus po scenos personažų kaukėmis ir tokius nepažįstamus, dažnai pažeidžiamus jautrius žmones, kurių žingsniai teatre pareikalaudavo daug ištvermės, psichologinės, dvasinės stiprybės.

„Ką darai, daryk gerai“, – su tokiu priesaku V. Skripkauskas dirbo ne tik teatre. Jau keturis dešimtmečius jis pedagogas. Vaikus, jaunuolius mokė groti klarnetu ir vadovavo Pučiamųjų skyriui J. Tallat Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, M. K. Čiurlionio meno mokykloje. Jo ugdytiniai R. Taločka, P. Mateika, P. Urka, J. Meškelis, R. Pašoūnas ir kiti groja pajėgiausiuose orkestruose, pasirodo solinėse programose, patys jau seniai moko kitus, užkrėsti savo mokytojo idėjomis vadovauja vaikų pučiamiesiems orkestrams. Konsultuoja naujus orkestrų vadovus: kalba apie muziką ir specifinius jos raiškos dalykus, apie vaikus ir būtinybę juos estetiškai lavinti. Nuo 1969 m. yra respublikinių dainų švenčių moksleivių pučiamųjų orkestrų vyriausiasis dirigentas. Yra šiandien kuo džiaugtis, – daug atsirado profesionalių muzikos mokytojų. Bet nemaža ir bėdų...

Kas galėjo tikėtis, kad V. Skripkauskas atsivers būtent muzikos mokytojo amplua? Atrodytų, per siaura veiklos sritis. Tačiau taip nėra. Reikėjo pamilti mažus išdykėlius, išmokti jais tikėti, gebėti suderinti reiklumą, profesionalumą, kantrybę ir toleranciją. Vasario 11 d. Vilniaus rotušėje pasirodęs V. Skripkausko vadovaujamas Vilniaus Žirmūnų gimnazijos ir E. Pliaterytės pagrindinės mokyklos pučiamųjų orkestras „Septima“ stebino net patyrusius muzikantus pedagogus: spalvingas, turtingas niuansų, neforsuojantis garso, bet raiškus ir labai muzikalus kolektyvas. Kaip tai pavyksta? Vienam pedagogui su tokia „armija“ dirbti? Pasakojama, kad dar sovietmečiu vokiečių orkestras pabandė pagroti „Septimos“ instrumentais ir buvo priblokšti – „jais neįmanoma groti!“ Prastas instrumentarijus, bet vaikų širdyse išugdytas muzikavimo pojūtis. Jaučia frazuotės raišką, muzikos prasmingumą, ją grodami sugeba gėrėtis. Tėviškai rūpestingas V. Skripkauskas nepatingi atbėgti rytą į mokyklą ir pasidomėti, kaip tą dieną gyvena jo auklėtiniai: ar sveiki, ar drausmingi, ar pažangūs? Gal todėl šiandien ir po keturiasdešimties metų buvę orkestrantai jaudinosi savo mokytojui įteikdami didžiulę gėlių puokštę. Plojo, skandavo net ir dabar pankuojantys ar jau savuosius vaikus į orkestrą vedantys buvę V. Skripkausko auklėtiniai.

Atmintinos V. Skripkausko auklėtiniams gastrolės po visas Europos šalis, koncertai, kurių skaičius jau artėja prie 2000. Muzikanto profesijai pasišventusių orkestrantų atsiradimai, įrašomos kompaktinės plokštelės, garbingi vadovo, muzikos mokytojo darbo įvertinimai: nusipelniusio artisto garbės vardas, Kultūros žymūnas, Švietimo žymūnas, Šv. Kristoforo, „Aukso paukštės apdovanojimai. Bet negi dėl to dirbama? Plačios erudicijos muzikantas, pedagogas ir kopdamas į devintąjį dešimtmetį užsivertęs visokia veikla: parašyti straipsnį, instrumentuoti naują kūrinį, sukurti vaikams groti patogią partitūrą skudučių ansambliui, kartkarčiais patvarkyti turtingą archyvą, su Lietuvos operos ir baleto teatro arfininke žmona Palmira geros laidos, kad ir naktį, paklausyti, padiskutuoti, savais, toli išvykusiais vaikais, vaikaičiais pasidomėti, o kartais ir tiesiog po žydinčiu medžiu pasėdėti... Kažkur vaikų balsai, juokas nuskardena, paukštis sučirška, ir basomis kojomis norisi drėgną žolę pajusti, – tarsi vaikystėje, kuri, kaip ir tie dešimtmečiai, atrodo, visai čia pat, tokie aiškūs, turtingi, tik greitai prabėgę.