„Didysis muzikų paradas“ per Lietuvą paržygiavo į Vilnių

2008 Nr. 11–12 (370–371), Kotryna Lukošiūtė

Lapkričio 23-ąją jau dvyliktą kartą „Didžiojo muzikų parado“ fanfaros sukvietė akademinės muzikos klausytojus į Lietuvos nacionalinės filharmonijos salę. Renginio globėja Alma Adamkienė nuoširdžiai sveikino renginį, dovanodama galimybę apsilankyti jo koncerte nemažam būriui savo fondo globotinių.

Jau tradicija tampa ir tai, kad į Vilnių „Paradas“ atkeliauja, aplankęs ne vieną miestelį savaisiais muzikos spinduliais „Musica magnum“ renginių pavidalu. Šiais metais „Parado“ šaukiniai skambėjo Alytuje, Tauragėje, Ukmergėje, Kazlų-Rūdoje, Kupiškyje, Švenčionyse, Druskininkuose, Panevėžyje ir net kitos kaimyninės valstybės Lenkijos valdose – Punsko lietuvių kultūros namuose. Svarbiausias, išskirtinis „Musica magnum“ renginių akcentas – kad su svečiais betarpiškai scenoje muzikuoja ir geriausi miestelio kolektyvai, muzikos besimokantis jaunimas.

Kai kurie „Parado“ spindulių dalyviai buvo pakviesti ir į Vilnių, Lietuvos nacionalinės filharmonijos sceną.

Tai – Anykščių muzikos mokyklos Senosios muzikos ansamblis „Pavana“, vadovaujamas Linos Purlienės ir Molėtų vokalinis ansamblis, vadovaujamas Violetos Zutkuvienės „A Capella“.

Senosios muzikos entuziastas Paulius Koncė LNF scenoje pristatė savo vadovaujamą Vilniaus universiteto Kamerinės muzikos ansamblį. Tai taip pat muzikos mėgėjų kolektyvas, populiarinantis akademinę muziką.

Atgarsiais iš Alytaus

„Muzikos barus“ pasiekė Algidos Sabonienės įspūdžiai iš lapkričio 13-ąją Alytuje vykusio renginio. Tikėdamiesi, kad panašius įspūdžius patyrė ir kitų „Musica magna“ renginių klausytojais, „Muzikos barų“ skaitytojus supažindiname su Alytaus renginio atgarsiais.

Likus mažiau nei dešimčiai dienų iki finalinio koncerto Vilniuje, Nacionalinėje filharmonijoje, Didysis muzikų paradas ,,Musica magna“ koncertavo mūsų mieste. Tiek Dzūkijos sostinės gyventojus, tiek svečius pasitiko Alytaus muzikos mokyklos pučiamųjų instrumentų orkestras (vadovai mokytojas metodininkas Rimantas Jočys ir vyresnioji mokytoja Justina Jočytė).

Muzikos gerbėjai šiltai sutiko šventės viešnią, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoją Sabiną Martinaitytę. Ši Kultūros ministerijos premijos laureatė atliko karalienės Bonos partiją iš Giedriaus Kuprevičiaus operos ,,Karalienė Bona“. Maloniai nuteikė solistas Liudas Mikalauskas. Jis publikai geriausiai pažįstamas kaip Lietuvos televizijos projekto ,,Triumfo arka” dalyvis. Pasirodymą svečiai baigė įspūdingu duetu.

Labiausiai alytiškiai džiaugėsi savo miesto muzikantais, ypač jaunaisiais. ,,Kiek daug gabių vaikų“, – šnabždėjo moterys, į sceną išėjus Muzikos mokyklos styginių instrumentų ansambliui (vad. Rita Frendzelienė ir Rima Girdžienė).  Taip pat skambėjo jaunimo simfoninio orkestro ,,Svajonė“ (vadovė ir dirigentė Daiva Martikonytė) ir smagiųjų ,,Alytaus diksilendo“ (vad. mokytojas ekspertas Dainius Platūkis) jaunuolių atliekami kūriniai.

Jiems susirinkusieji plojo ypač šiltai, nes tarp žiūrovų buvo daug atlikėjų šeimų narių, draugų.

Skambėjo ansamblio ,,Dainava“ atliekamos dainos, smagiai sukosi mokinių ir senjorų poros. Juk ,,Dainava“ ( vad. Danutė Plytnikienė) – gilias šeimos tradicijas puoselėjantis kolektyvas. Bene didžiausių ovacijų pirmojoje koncerto dalyje sulaukė Alytaus karinių, sausumos pajėgų orkestras (kapelmeisteris kapitonas Viktoras Ščetilnikovas). Įspūdingos legendinės švedų grupės ABBA auksinių dainų melodijos žiūrovams kėlė nostalgiją, nuteikė svajingai.

Tautiškai kapelijai ,,Sutaras“ bendraujant su publika tiesiog žaibiškai pralėkė antroji koncerto dalis. Penkių vyrų kolektyvas gyvuoja jau visą dvidešimtį metų. Kapelijos vadovas Antanas Fokas juokav ,,Kas yra sutartinė? Kai vieni dainuoja, o kiti trukdo“. Iš tiesų ši grupė taip sutartinai dirba, kad yra vienintelis Lietuvos meno kolektyvas po Nepriklausomybės atkūrimo reprezentavęs šalies muzikinę kultūrą net keturiose pasaulinėse „Expo” parodose.

Koncerto pauzių metu renginio vedėja Kotryna Nekrošiūtė dalijo žiūrovams prizus už atsakymus į muzikinius klausimus.  Daugiau nei tris valandas trukusią, bet neprailgusią šventę vainikavo karinių oro pajėgų orkestro (kapelmeisteris kapitonas Ričardas Kukulskis) pasirodymas.

 

„Auksinio disko“ laureatai
Įspūdingiausias – kulminacinis kiekvieno „Didžiojo parado“ renginys – „Auksnio disko“ laureatų paskelbimas ir apdovanojimas.

Nuo 2001-ųjų, kai Lietuvos muzikų sąjunga ir UAB „Baltic Optical Disc“ įsteigė „Auksinio disko“ prizą – skulptūrinę kompoziciją ir specialų CD, skirtą geriausiems metų atlikėjams (nuo 2003 m. prie steigėjų prisidėjo ir LRT), turime jau tikrai gražų būrį laureatų.

 2001 m. pirmaisiais „Auksinio disko“ laureatais tapo kamerinis choras „Brevis“, fortepijoninis Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų duetas, dainininkas Virgilijus Noreika ir Dainiaus Pulausko džiazo sekstetas. Kitais, 2002 m. – Lietuvos kamerinis orkestras, vadovaujamas Sauliaus Sondeckio, Regina Maciūtė, Petras Vyšniauskas (saksofonas) ir Vilniaus savivaldybės choras “Jauna muzika”. Trečiaisiais metais laureatų būrį papildė pianistas Petras Geniušas, Valstybinis Vilniaus kvartetas, dainininkas Vytautas Juozapaitis ir džiazo pianistas Egidijus Buožis.

Skaudžią akimirką visi išgyvenome, kai po mirties „Auksinio disko“ apdovanojimas buvo įteiktas birbynininko Antano Smolskaus dukroms. Tais, 2004-aisiais laureatūra taip pat pelnė Čiurlionio kvartetas, smuikininkas Vilhelmas Čepinskis, dainininkas Algirdas Janutas ir džiazo muzikantas kontrabosistas Eugenijus Kanevičius.

Vėliau laureatų būrį kiekvienais metais papildė fortepijoninis trio „Kaskados“, džiazo pianistas Artūras Anusauskas, violončelininkas Rimantas Armonas, dainininkė Asta Krikščiūnaitė, Klaipėdos Brass kvintetas, klarnetistas Algirdas Budrys, dainininkė Irena Zelenkauskaitė, Kauno bigbendas, fortepijoninis trio „Musica Camerata Baltica”, liaudies instrumentų ansamblis „Vaivora”, dainininkė Judita Leitaitė ir džiazo pianistas iš Klaipėdos Saulius Šiaučiulis.

2008 m. „Auksinio disko” laureatais paskelbti pianistė Mūza Rubackytė, dainininkai Vladimiras Prudnikovas ir Sabina Martinaitytė,  Sostinės vario kvintetas ir saksofonininkas Liudas Mockūnas.

 

Mūza Rubackytė ir jos monospektakliai prie fortepijono
Mūzos Rubackytės „Didžiojo muzikų parado“ koncerte neišvydome. Jos kūrybiniai keliai vedė ją tomis dienomis į kitas sales, kitose valstybėse. Salėje teliko aplodismentų lavina, sugriaudėjusi, vos paminėjus jos vardą tarp šiųmečių laureatų.

Nes puikiai dar visi prisimename šios vasaros Mūzos pasirodymą „Vilniaus festivalio“ dienomis. Jos rečitalis – tarsi mono spektaklis pakylėjo F. Liszto „Klajonių metus“ (viso gyvenimo trijų dalių ciklą) iki neregėtų fortepijoninės muzikinės dramos aukštumų. Toje dramoje jau nebuvo pianistės, skambinančios Lisztą, nes tai jau buvo visuma, kompozitoriaus ir atlikėjo tandemas, minties, jausmo, alsavimo vienovė. Ir kompozitorius, regis, rašęs savąjį ciklą specialiai mūsų dienoms, specialiai Mūzai Rubackytei.

„Auksiniam diskui“ pianistė pasiūlė pluoštą ne mažiau žavių savo įrašų. F. Chopinas, W. A. Mozartas ir D. Šostakovičius. Atidesni koncertų lankytojai puikiai prisimena Mūzą, ne kartą skambinusią ir solo, ir su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru šių autorių kūrinius. Su šiais autoriais, kaip ir su F. Liszto, P. Čaikovskio, S. Rachmaninovo ir kita muzika pianistė brendo tiesiog mūsų akyse iki šią vasarą atskleistų sunkiai žodžiais įvardijamų sceninio meno aukštumų. Džiugu, kad superlatyvais vardina jos skambinamą F. Liszto ciklą ir užsienio spauda: 

„Trijuose „Klajonių metų“ sąsiuviniuose Lisztas atsiskleidžia skirtingais pavidalais: tai nutrūktgalviškas virtuozas, bardas, poetas lyrikas, bauginantis mistikas ir paslaptingas eksperimentuotojas. Ne visiems pianistams pavyksta sėkmingai atskleisti šiuos charakteringus bruožus, tačiau Mūzos Rubackytės transcendentinis muzikos įkūnijimas varžosi su pripažintomis Lazario Bermano (DG), Aldo Ciccolini (EMI) ir kitų interpretacijomis <...>. Jos „Klajonių metai“ prilygsta patiems geriausiems įrašams.“

                                                                                    BBC Music Magazine

„Kalbėdami apie Mūzą Rubackytę, negalvojame apie prizus, talentą ar lūkesčius, bet prisimename „Klajonių metus“; juos savitai atliko viena didžiųjų pasaulio pianisčių, tobula artistė, gimusi interpretuoti Lisztą. <...> Mūzos Rubackytės „Klajonių metai“ – unikali ir nepakartojama kelionė į Liszto šalies širdį.“

 Fanfare

„Nepaprastai jautri ir inteligentiška muzikė, subtilumu ir rafinuotumu bei didžiule tembrų įvairove prilygstanti geriausiems kada nors „Klajonių metus“ įrašiusiems pianistams“

                                                                                    Chicago Tribune

„F. Liszto „Klajonių metų“ Mūzos Rubackytės paskambinta versija <...> tiesiog pribloškė. Tai nepamirštamas atlikimas, vertėtų jį įamžinti marmuro paminklu <…>“

                                                                                    CD French Review

 

 

 

M. Rubackytė propaguoja ir lietuvišką muziką. Štai dar 1994 m. kompanijai „Marco Polo“ išleidus M. Rubackytės įgrotų M. K. Čiurlionio kūrinių dviejų CD albumą, lietuvių klasiko muzika garsinama visame pasaulyje. Pianistė parengė ir įvairiuose festivaliuose skambino Čiurlionio Styginių kvarteto transkripciją fortepijonui. Ilgametis Lietuvos kultūros garsinimas Paryžiaus tarptautinėje mugėje „Musicora“, dalyvavimas Europos projektuose, straipsniai, interviu, konferencijos,– tai talentingos asmenybės kūrybinės raiškos sritys. 2003 m. M. Rubackytė atliko koncertų ciklą „M. K. Čiurlionis ir O. Milašius“ su garsia prancūzų kino ir teatro aktore Françoise Fabian. Pianistė yra parengusi dešimties eterio valandų ciklą apie Lietuvos muziką, kurį transliavo „Radio France“.

2008 metų pianistės veikla įspūdinga: rečitaliai Paryžiaus „Salle Gaveau“ ir Dvořáko salėje Prahoje, Didžiosios Britanijos miestuose ir „Wigmore Hall“ Londone, solo pasirodymai ir F. Chopino Pirmasis fortepijoninis koncertas su Oklendo simfoniniu orkestru Naujojoje Zelandijoje. Tai ir gastrolės Pietų Amerikoje – Peru bei Argentinoje, koncertai su Buenos Airių „Teatro Colón“ orkestru, Liszto fortepijoniniai koncertai gastroliuojant po Europą su Prancūzijos Prezidento orkestru („La garde Républicaine“) ir paryžiečių pamėgtoje „Chapelle des Invalides“ salėje. Liszto kūrinių vakarai su Lozanos simfoniniu orkestru Viktorijos salėje Ženevoje, koncertai kituose Šveicarijos miestuose. Pianistės vadovaujami meistriškumo kursai bei koncertai vyks Pirėnų „Piano Pic“ festivalyje ir Portugalijos Vianoje, ji taip pat skambins daugelyje kitų vasaros renginių. Svarbios atlikėjos gastrolės planuojamos rugpjūtį; sudarytas kontraktas su Detroito (JAV) simfoniniu orkestru ir įžymiuoju dirigentu L. Slatkinu. Sezono pabaigoje klausytojus nudžiugino nauja C. Francko fortepijono ir kamerinės muzikos kompaktinė plokštelė, drauge su Valstybiniu Vilniaus kvartetu įrašyta „Brilliant Classics“.

 

Vladimiras Prudnikovas ir rusų muzika
Vladimiras Prudnikovas ir „Auksiniame diske“, ir šių metų „Parade“ prisistatė su rusų muzika. P. Čaikovskio ir G. Sviridovo romansai sudaro dainininko repertuaro „aukso fondą“. Didžiulė dovana dainininko gerbėjams – CD įrašyta Boriso mirties scena iš operos „Borisas Godunovas“. Tarptautinį pripažinimą dainininkas pelnė būtent šiuo vaidmeniu – atlikęs Boriso vaidmenį M. Musorgskio operoje, kuri skambėjo Sankt Peterburgo operos teatro, Niujorko City Opera, Paryžiaus Theatre des Champs Elysees scenose, Japonijoje bei Italijoje. „Vladimiro Prudnikovo sukurtas Boriso vaidmuo be abejonės prilygsta legendiniam Petrovo, Christoffo, Ghiaurovo bosų trjetui…”, – rašė Nouvelle Republique 1991 metais. Apie puikų dainininko sukurtą Boriso vaidmenį naujausiame M. Musorgskio operos pastatyme skaitykite šiame „Muzikos barų“ numeryje.

Vladimiro Prudnikovo repertuaras itin gausus. Per daugiau nei tris dešimtmečius jis parengė ir dainavo visas įdomiausias boso repertuaro partijas. Ne menkesnis ir kamerinės muzikos, mišių bei oratorijų repertuaras. „Parado“ koncerte, kaip ir „Auksiniame diske“ dainininką lydėjo scenos ir gyvenimo partnerė pianistė Nijolė Ralytė.

 

Karalienė Bona – Sabina Martinaitytė
Būtent šiuo vaidmeniu Sabina Martinaitytė užkariavo Lietuvos klausytojų meilę. Puikiai neišskiriamo kūrybinio tandemo Martinaitytė-Eitmanavičiūtė atlikta Bonos arija sukėlė furorą ir šių metų „Parado“ koncerte. „Auksinėje“ kompaktinėje plokštelėje įrašyta puikioji arija dabar pasieks ne vieną jos talento gerbėją. Beje, netikėtai Sabinos interpretacijoje „Auksiniame CD“ suskamba ir dar du soprano repertuaro šedevrai – G. Puccini Baterflai arija iš operos „Madam Baterflai“ ir G. Verdi Amelijos scena ir arija iš operos „Kaukių balius“

Sabinai Martynaitytei šie metai kaip reta sėkmingi ir pedagoginio darbo vaisiais. Net du ryškiausi jos mokiniai – bosas Liudas Mikalauskas ir tenoras Egidijus Bavykinas pelnė žiūrovų simpatijas LRT surengtoje laidoje-konkurse „Triumfo arka“. O Liudas Mikalauskas pripažintas auksiniu Lietuvos balsu.

Abiejų jaunųjų dainininkų pasirodymas papuošė ir „Didžiojo muzikų parado“ koncertą.

„Didžiojo parado“ koncertą papuošė dar viena primadona – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė Rasa Juzukonytė ir tame pačiame teatre dainuojantis baritonas Deividas Staponkus. Jiems koncertuose dažnai talkina puiki koncertmeisterė LMTA dekanė Aušra Motuzienė.

 

 


Džiazo pozicija „Auksiniame diske“ atiteko Liudui Mockūnui
LNF scena puikiai tinka „aukštajam“ džiazui. Geresnę atmintį turintys prisimena dažnus džiazo muzikos koncertus šioje salėje ir – be kita ko turėjusį labai didelę įtaką publikos ugdymui, galima sakyti šioje scenoje subrendusį V. Ganelino – V. Tarasovo – V. Čekasino džiazo trio.

 

Tačiau pastaraisiais metais LNF scenoje džiazą išgirsti galima nebent „Didžiojo parado“ metu.

Šiais metais žanrą atstovavo tikrai solidi, garbinga kompanija.

Renginį pradėjo Krašto apsaugos svanorių pajėgų bigbendas, vadovaujamas kapitono Ričardo Čiupkovo. Artūro Noviko vadovaujamas ansamblis „Jazz Island“ kaip visuomet žavėjo ne tik puikiomis aranžuotėmis, bet ir darniu vokalu. Tarptautinių džiazo festivalių laureatas Janas Maksimovičius su pianiste Lina Šatkute šį kartą pasirinko saksofonui tinkantį obojaus repertuarą.

Tad „Auksinio disko“ laureato Liudo Mockūno pasirodymas gražiai pratęsė šią intelektualių interpretacijų seką itin aukšta nata.

Liudas Mockūnas propaguoja modernųjį džiazą ir laisvąją avangardinę muziką. Jam muzikuojant išnyksta ribos tarp džiazo ir šiuolaikinės akademinės muzikos. Įsigilinęs į garso prigimtį bei obertonų galimybes, jis sukūrė individualų grojimo pučiamaisiais stilių, prisodrintą multifoninių technikų. Pasak kritikų, jis išsiskiria „neortodoksiškais išraiškos priemonių deriniais – nuo kinematografiškai ekspresyvių garso masių proveržių iki apokaliptinių himnų ar transcendentiško varpų gaudesio. Dažnai nenuspėjama jo muzika – tai energizuojantis free džiazo, lyriškumo ir Vidurio Europai būdingo ekspresionizmo mišinys“.

 

 

 

Kai darniai suskamba varis
Juos galima vadinti įvairiai. Ir virtuozais muzikantais, ir aktoriais, šmaikštuoliais, pokštininkais. Tai penketas iš Valstybinio simfoninio orkestro (išskyrus Domą Memėną iš LNSO), seniai jau pripažinimą pelnęs gražaus „Sostinės vario kvinteto“ vardu.

Neįsivaizduojamas „Didysis muzikų paradas“ be šio kolektyvo – kiekvienais metais suskamba „Parado“ šaukiniai, šių varinukų atliekami.

O šiais metais „Sostinės vario kvintetas“ – tarp „Auksinio disko“ laureatų. Net ir kompaktinėje plokštelėje įrašyti kvinteto kūriniai sklidini ir virtuoziškumo, ir šmaikštumo. Nuo „Venecijos karnavalo“ (D. Staigers) iki „Turkų maršo“ (W. A. Mozartas) ir – žinoma, ansamblio interpretacinis „perliukas“ – G. Rosini Figaro kavatina iš operos „Sevilijos kirpėjas“ su neprilygstamuoju tūbisto Dariaus Baranovo solo. Telieka paminėti, kad kvintete dar groja jo idėjinis „vadas“ trimitininkas Algirdas Januškevičius, valtornistas Marius Rangovas ir trombonistas Vygantas Šilinskas.

„Sostinės vario kvinteto“ pasirodymą „Parade“ savotiškai „paruošė“ galingas Lietuvos kariuomenės orkestro pasirodymas. Kapelmeisterio kapitono Egidijaus Ališausko vadovaujami vyrai demonstravo ne tik „dūdų“ galybę, bet ir raiškų, virtuozinį muzikavimą. Žinoma, publika neliko skolinga – dūdų griaudėjimą pakeitė aplodismentų lavina.

 

 

Subtilūs kontrastai
Kamerinė muzika šiaip jau lyg ir nepriskirtina šventiniams, triukšmingiems renginiams. Kamerinės muzikos atlikėjai linkę kviesti susikaupimui, rimčiai ir ramybei.

Tačiau Lietuvos muzikų sąjungos renginys tuo ir ypatingas, kad „Didžiojo muzikų parado“ scenoje kamerinė muzika sušvyti kontrastu pučiamųjų ar džiazo muzikai. Tarytum pauzė po fff – iškalbinga, turininga.

Tad tokioms subtilioms akimirkoms tą dieną kvietė visas būrys puikių, tikrai nedažnai didžiojoje LNF scenoje girdimų atlikėjų.

Šie metai labai turiningi ansambliui „Duo Strimaitis“ – išleista pirmoji dueto  kompaktinė plokštelė „Pas de deux“, kurioje įrašyti šeši lietuvių kompozitorių kūriniai smuiko ir fortepijono duetui. Dueto repertuaras apima platų muzikos spektrą – nuo Renesanso iki šiuolaikinių lietuvių bei užsienio kompozitorių kūrybos. Atlikėjai inicijuoja naujų kūrinių smuiko ir fortepijono duetui atsiradimą. Šiais metais abiejų atlikėjų dėka suorganizuotas kamerinei muzikai skirtas „Paežerių dvaro festivalis“. Tad pasirodydami pirmą kartą „Didžiajame muzikų parade“, menininkai tarsi apibendrino sėkmingus metus.

Tarptautinių konkursų laureatas birbynininkas Kastytis Mikiška ir vargonininkė Jūratė Landsbergytė savo pasirodymui pasitelkė ir jaunąją saksofonininkę Rusnę Mikiškaitę. Čiurlionis, Juozapaitis ir... Piazzolla – tokį kontrastą publikai pasiūlė jau nuo 2001 m. drauge koncertuojantys muzikai.

Obojisto Roberto Beinario sutelktas „Obojų kvartetas“ drauge muzikuoti pradėjo tik 2007 m. Ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje itin retas tokio pobūdžio ansamblis džiugino klausytojus darnia obojinių (du obojai, meilės obojus ir anglų ragas) šeimos harmonija. Mozarto ir de Paz kūrinius papildė ir V. Striaukaitės-Beinarienės „Scherzo“ kvartetui ir fortepijonui.

Kad pats Teatro, muzikos ir kino muziejaus kamerinio choro „Cantemus“ vadovas Vakaris Lopas kompozitorius, galėjai spręsti pagal žavią, šiuolaikinės muzikos sklidiną programą. Tad ne tik choro balsų darna, bet ir įtaigiai raiškios Olssono, Tamulionio, Banaičio, Švedo ir Martinaičio kompozicijos džiugino klausytojų dvasią, neleisdamos nė akimirkai pamiršti, kad mes vis dar pelnytai vadinami chorų kraštu.

Žaviu amžiaus kontrastu savo pasirodymu „Parade“ išsiskyrė jaunasis pianistas Jurgis Aleknavičius, paskambinęs Skriabino sonatą nr. 5 fortepijonui.

Jo pasirodymą pratęsė kolegos bendramoksliai iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos mušamųjų katedros. Vadovaujami mušamųjų entuziasto Sauliaus Auglio, jaunieji „mušikai“ aistringais ritmais įkaitino auditoriją.

Nemažiau aistros ir tikrąja to žodžio prasme linksmybių sukėlė jau vakarinėje koncerto dalyje pasirodžiusi Tautiška kapelija „Sutaras“, vadovaujama Antano Foko. Tai čia, tai ten net girdėjai lažybas siūlančių, kad tokios linksmybės scenoje Filharmonijos salė dar neregėjo. Tačiau šalia pasilinksminimo būta ir pažintinio momento „Sutariečių“ pasirodyme – ansamblis pademonstravo unikalią arfą, galbūt, analogą tosios, kokia gal ir pats Vydūnas skambino...

Ansamblis „O buvo taip...“ savo muzikavimu kėlė nostalgiją: Peterburgskio „Paskutinis sekmadienis“, Rodriqueso „La Cumparsita“, Anderseno „Jazz pizzicato“... tikrai buvo, buvo ir taip!

Na o po tokių šmaikščiai nostalgiškų pasirodymų koncerto-maratono finišo tiesiojoje pasirodė koncerto kulminacijos kūrėjai: saksofonistas Petras Vyšniauskas, pianistas Romualdas Lukošius ir kamerinis choras „Aidija“, vadovaujamas Romualdo Gražinio.

Šventė baigėsi – šventė tęsiasi. Juk visus metus „Didžiojo muzikų parado“ rengėjai vėl dirbs, stebės puikiausius mūsų atlikėjus, kurs įspūdingas programas ir „spinduliuos“ muzikos žavesį po visą Lietuvą ir mokyklose, ir Kultūros namuose ir mažų, ir didesnių miestelių salėse.

Tad iki kito, jau trylikto „Didžiojo muzikų parado!“