Kaip Vladimiras Prudnikovas išgelbėjo „Borisą“

2008 metai itin sėkmingi buvo LNOBT solistui profesoriui Vladimirui Prudnikovui: jis pelnė „Auksinio disko 2008“ laureato vardą ir tapo Metų operos švyturiu. Abu apdovanojimai žymiajam Lietuvos bosui skirti ne tik už sėkmingą sceninę veiklą, bet ir už itin įspūdingą pagrindinio caro Boriso vaidmens sukūrimą Modesto Musorgskio operoje „Borisas Godunovas“.

Modesto Musorgskio operos „Borisas Godunovas“ kūrybinė grupė:
muzikinis vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas,
režisierius Mariusz Treliński (Lenkija),
scenografas Boris Kudlička (Slovakija),
kostiumų dailininkė Magdalena Musiał (Lenkija),
šviesų dailininkas Marc Heinz (Olandija),
choreografas Tomasz Wygoda (Lenkija),
dramaturgas Piotr Gruszczyński (Lenkija),
video projekcijų autoriai Jacek Poremba, Krzysztof Rudz (Lenkija),
choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas

Premjera 2008 m. vasario 28 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Du Borisai, du Godunovai

Šį kartą M. Musorgskio operos „Borisas Godunovas“ pastatymas susilaukė daugiau kritikos nei liaupsių. Ypač – po pirmosios premjeros 28 dieną, kai vaidmenį atliko svečias iš Sankt Peterburgo Edemas Umerovas, kuriam ir buvo skirta pirmoji premjera.

Jau pats faktas, kad bosas iš Sankt Peterburgo, o ne mūsiškis V. Prudnikovas dainuoja pirmąją premjerą kiek glumino ir, natūralu, kėlė papildomą intrigą: iš Rusijos valdovų buveinės atvykęs tarytum jau pačios aplinkos suformuotas artistas konkuruos su lietuviškuoju Boriso atlikėju.

Nors V. Prudnikovo karjeroje taip pat būta unikalaus gyvenimo epizodo, kai būtent su Sankt Peterburgo teatralais apvažiuotas ko ne visas pasaulis ir kaip sykis su caro Boriso vaidmeniu.

Tačiau juk Rusijos bosai, regis, ir gimsta su šiuo ar tarytum šiam vaidmeniui nuo pat Fiodoro Šaliapino laikų. Gal jau ir pabodusi tiesa, bet net ir šiandien – ypač turint mintyje naujų nacionalinių operų atsiradimą bei pastatymus – verta dar ir dar kartą prisiminti, kad jeigu ne Šaliapinas, vargu ar vardintume „Borisą“ tarp pasaulinių operų šedevrų. Gulėtų operos natos kurioje nors Musorgskio buto-muziejaus knygų lentynoje niekieno nepastebėtos ir niekam nereikalingos.

Taigi šį kartą būtent toks provokacinis pastatymas atskleidė įdomią, dažnai pamirštamą tiesą: ir vienas solistas gali išgelbėti pastatymą.

Išeidama po antrosios premjeros, kurioje dainavo lietuviškasis Borisas, paauglė mergaičiukė dvejodama guodėsi mamai: „Nežinau, kodėl, bet man viskas nepatiko. Patiko tik vienas dainininkas – Vladimiras Prudnikovas“.  Tą vakarą kaip tik dainavo VP

„Boriso“ peripetijos Vilniuje: nešiuolaikiškas šiuolaikiškumas

Iš tiesų, „Boriso“ pastatymai dažniausiai visgi nenutolsta nuo scenoje atkuriamų istorinės Rusijos vaizdų. Nelygu kiek kuris teatras gali, bet paprastai prisilaikoma prabangos ir scenografijoje, ir kuriant rūbus.

Prabangia didybe alsuoja ir „Boriso“ partitūra, gundanti įvairiems perdirbimams, korektūroms ir kupiūroms – bent taip mėginant „paslėpti“ didžio rusų talento M. Musorgskio kaip kompozitoriaus išsilavinimo spragas. Meninė kompozitoriaus intuicija gerokai pranoko gebėjimą tai, ką girdi išguldyti natomis. Iš čia kildinama ir nenurimstanti diskusija, kurią versiją statyti, kuris redaktorius sugebėjo labiausiai išsaugoti kompozitoriaus užmačias ir stilių.

Šį kartą nueita pavojingiausiu keliu. Mat, žanro sintezė reikalauja visų komponentų glaudaus ryšio, papildant vienas kitą (matau – girdžiu – suprantu), o ne gožiant ar – juo labiau – iš esmės konfrontuojant.

Teatras, jau antrą kartą pasirinkęs labiausiai paties M. Musorgskio sumanymą atitinkantį supaprastintą operos variantą (taigi, atsisakydamas orkestruotės prašmatnumo, didingumo) muzikine interpretacija nueina kamerinio intymumo keliu. Robertas Šervenikas, kaip, beje, pastebi ir daugelis aprašę jo muzikinį pastatymą, nesiima dirigento-dramaturgo vaidmens. Jis tiesiog gerai rikiuoja muzikinius epizodus aiškiai leisdamas dominuoti režisieriaus ir scenografo sumanymui.

O šiems nė motais operos pastatymo tradicijos ar muzikos diktatūra. Svarbiausia mūsų svečiams buvo žūt būt šokiruoti publiką, tariamai sumoderninat (ištaisant?) pastatymą.

Tad nė kiek neprisiimdamas koncepcijos gelbėtojo vaidmens svečias iš Sankt Peterburgo tiesiog dalyvavo spektaklyje. Ir visa opera prarado ne tik savąją dramaturginę vertę, bet netgi dar daugiau: subliuško, sujaukdama žiūrovo sąmonę.

Ar tai buvo šiuolaikiškas reginys?

Na, jeigu šiuolaikiškumui užtikrinti pakanka caraitės Ksenijos, vilkinčios tik maudymosi kostiumėliu ar drastiško, greičiau šokiruojantį seksualinių mažumų atstovą nei tautos sąžinę primenančio Jurodivo, – tuomet pastatymas tikrai šiuolaikiškas. Dar pridėti reikėtų ir jau visiškai „ne iš tos operos“ serialo „Na palauk“ citatas televizijos studijoje.

Būtent šių „šiuolaikiškumo apraiškų“ bent jau man tikrai nepavyko suprasti. Pernelyg jos nutolo nuo istorinės, o, be kita ko, ir psichologinės veikalo tiesos.

Ir eilinį kartą, deja, vis daugėjant mūsų Nacionaliniame operos ir baleto teatre tokių „šiuolaikiškų“, pasirengusių tobulą operos dramaturgiją dar pagerinti pastatymų, pasimeti jau ne tik žanro, bet ir jo gebėjimo veikti klausytoją peripetijose.

Tad visa laimė, kad tenka susipažinti ir su tikrai ne tik moderniais, bet ir konceptualiais pastatymais, kuriuose sugebama, gerbiant kūrėjų pradinį sumanymą, užmegzti visavertį dialogą su šiandieniniu klausytoju.

Vladimiras Prudnikovas – caras Borisas

Taigi, Edemas Umerovas tiesiog gerai dainavo, įsiliedamas į bendrą pastatymo kontekstą. Kaip – daugiau ar mažiau vykusiai, o gal taip pat tiesiog gerai – pasirodė spektaklyje ir didžioji dauguma jo atlikėjų. Svečias iš Rusijos Sergejus Grankvistas, dainavęs Grigorijų, Kseniją – Lauryna Bendžiūnaitė, jos brolį Fiodorą – jaunasis Paulius Beniušis, ir jų auklę dainavusi Fausta Savickaitė. Nors ir gerokai sutrumpintą, savo partiją puikiai perprato ir nepaprastai ryški scenoje Smuklininkė – Ieva Prudnikovaitė bei Jurodivas – Mindaugas Zimkus, klastūnas Šuiskis – Audrius Rubežius, Pimenas – Vytautas Pakula ir kt.

Beveik visi išvardinti artistai dainavo abiejuose premjeriniuose spektakliuose ir lygiai gerai.

Tačiau abu spektakliai vienas nuo kito skyrėsi neatpažįstamai.

Vladimiras Prudnikovas atliko tą vaidmenį, kurį visi gerai žinome, kurį nuo F. Šaliapino laikų „išgyvena“ kiekvienas atsakingai vaidmenį ruošiantis bosas. Tai tas caras Borisas, apie kurį sukasi veiksmas. Tas caras – kurio jau pats net ir nebylus buvimas scenoje tampa pagrindiniu dramos iniciatoriumi.

Vladimiras Prudnikovas su galinga, regis, jam vienam būdinga jėga ryžtingai ėmėsi spektaklio vedlio vaidmens. Ir visas spektaklis iš karto iš politinio farso virto dramaturgo ir kompozitoriaus sumanyta psichologine drama. Prudnikovui talkino ir orkestras, ir choras. Aplink Prudnikovą sukosi visi veikalo personažai. Bet ne padėdami jam atsiskleisti Boriso tragedijoje, o jo paveikti stojosi kiekvienas scenarijaus numatyton pozicijon. Ir režisieriaus sumanymas pakluso dainininkui, sugebėjusiam išlikti ištikimu pirminei veikalo tiesai.

Ir tą vakarą sunku buvo neprisiminti sunkaus artisto atodūsio, išgirsto prieš dvidešimt metų po gastrolių su Sankt Peterburgo Mažuoju operos teatru: „Atrodė, mirštu kiekvieną kartą su Borisu...“    

Gintaras Varnas: Mačiau spektaklį su Vladimiru Prudnikovu. Jo sukurtas Borisas, mano galva, vienas geriausių vaidmenų, jame nerasime nė vieno šio solisto anksčiau naudoto operinio štampo. Tai tiesiog kitas Prudnikovas, galėčiau sušukti jam Bravo!. Ypač akivaizdžiai tai parodė kamera, kai žiūrėjome į jo veidą: kamera paprastai išduoda nors ir menkiausią falšą. Beje, ši scena taip pat atskleidė, kad Trelińskis – puikus kino režisierius. Didelį įspūdį man paliko Boriso karūnavimo scena. Ji tiesiog tobula. Nors kitose scenose pokrypis į popsą trukdė.

Adomas Jacovskis: Aš taip pat išskirčiau puikų Prudnikovo vaidmenį, o ką kalbėti apie tokį pat dainavimą. Jis man labiau patiko už kviestinį šio vaidmens atlikėją. O scenografija... Šioje scenografijoje galima būtų suvaidinti labai daug ką, nieko nekeičiant. Man ji per daug nuasmeninta, nors padaryta labai kokybiškai.
[...] Klasikinėje operoje yra daug svarbesnių dalykų nei politika. Man patinka menas be politikos.
Galinga rusiška muzika su varpais, tekstas su archajiškais žodžiais visai nedera su tuo, kas vyksta scenoje. Man tai absoliutus disonansas. Kai Borisas dainuoja „Ksenija, idi v svoju svetlicu“ (Ksenija, eik į savo menę) – „svetlica“ yra senoviškas rusiškas žodis, matai merginą su maudymosi kostiumėliu...
Tai galima priimti kaip sąlyginumą, kuriuo grindžiama visa teatro gyvastis. Aš nepriimu tokių sąlyginumų! Šiuolaikinis mąstymas yra viena, o šiuolaikiniai daiktai – tai dar ne šiuolaikinis mąstymas... Žiūrėdamas šią operą nesuprantu, dėl ko tai daroma.

Edmundas Gedgaudas: Mados teatre labai greitai pradeda kvepėti naftalinu, tačiau ar įmanoma visiškai paneigti naujovių poreikį arba kitokį žvilgsnį į teatro fenomeną? Juk kai kurie dramos režisieriai – dauguma jų yra ir operų statytojai – galvoja, kad teatras gyvas tada, kai jis daugiau ar mažiau, bet būtinai atskleidžia šiuolaikinio gyvenimo problemas ir aktualijas.

Šarūnas Nakas: Manau, kad opera visų pirma yra muzikos kūrinys. Kompozitorius rašydamas operą tampa ir pirmuoju veikalo režisieriumi. Antruoju režisieriumi tampa dirigentas, įgyvendinantis natų tekstą. Ir tik tada ateina režisieriaus statytojo eilė. Jei ši procedūra nepaiso eiliškumo arba subordinacija pasikeičia – o pastaruoju metu pasaulyje pagrindinė dominantė yra kaip tik statytojas – realizuojamas jau ne tas kūrinys, bet jo parafrazė. Puškinas su Musorgskiu buvo aukščiausios prabos dramaturgai ir režisieriai, šie gigantai statytojui beveik užgožia saulę.
Tai, ką matome dabar scenoje – visai kiti dalykai, tai bandymas aktualinti ir ironizuoti šiandienos televizijos ir laikraščių tikrovę, pasitelkiant gerai atpažįstamus štampus. Gal šiek tiek perdedu, vis dėlto tai aiškiau atskleidžia mano matymo kampą. Regis, buvo pasitelkta ne ta ikonografija ir ji neįgavo egzistencinės galios. Jei Piotro Gruszczyńskio (naujojo pastatymo dramaturgo) pjesę gautų Musorgskis, jis nebūtų parašęs tokios operos, tai būtų visai kitas veikalas. Manau, pirmiausia paslydo naujai siužetą perrašęs dramaturgas, o jam įkandin – režisierius.

Pagal „Bravissimo“, 2008 Nr. 4

Iš lenkų spaudos

Godunovo gimimas ir žlugimas Jacek Hawryluk, Lenkijos radijo korespondentas Vilniuje „Gazeta Wyborcza“, nr. 53, 2008 03 03

 Juo toliau, juo labiau spektaklis skyla į fragmentus, o daugiausia abejonių kyla stebint veiksmo kulminaciją, t. y. Boriso agoniją. Tampame žiūrovais milžiniško televizijos šou, kai daug detalių, daiktų, veikėjų (įeinančių ir išeinančių) ir pop kultūros elementų sukuria labirintą be išėjimo.
[...] Trelińskio idėja, nors labai patraukli, pradeda irti. Universali drama virsta į kadrus suskaidytu filmu. Tam tikrais momentais žavi, tam tikrais – vargina. Opera turėtų būti karšta ir provokuojanti, tik tuomet ji gali išvengti pompastiškumo ir keistumo. Nenoriu, kad opera prievartautų mūsų jausmus, neleistų užmegzti intymaus ryšio su veikalu, neleistų reikštis mūsų vaizduotei ir emocijoms.

Valdovo mirtis kamerų šviesoje Jacek Marczyński „Rzeczpospolita“, nr. 53, 2008 03 03

Vilniuje Mariuszas Trelińskis pristatė spektaklį apie žiniasklaidą ir dabartinės valdžios paslaptis. Jis sukūrė stiprų, galima sakyti, žiaurų reginį, kartu neišvengė daugelio režisierių, bandančių aktualizuoti klasikinę operą, klaidų. [...]

[...] Iš didžiule vaizduote apdovanoto Mariuszo Trelińskio tikėjomės kai ko daugiau. Juk naudojant jau žinomus sprendimus vis dėlto galima išvengti schematiškumo – tai įrodė Borisas Kudlička. Šiuo metu scenografijoje madingas plieno sienas jis pakeitė besikeičiančiomis plokštumomis, spektakliui suteikusiomis daugiau emocijų nei kai kurios režisieriaus idėjos.

Politiniai žaidimai Daniel Cichy Savaitraštis „Tygodnik Powszechny“, nr. 10, 2008 03 09
Borisas Godunovas vaizduojamas kaip iš pirmųjų laikraščių puslapių nužengęs politikas, reikalaujantis paklusnumo ir galintis, siekdamas savo tikslų, bet ką nužudyti. Sąžinės graužatis, atmintyje iškylantis nužudytas Dmitrijus, baimė dėl sūnaus Fiodoro gyvybės suardo jo sukurtą tikrovės viziją.
[...] Bandymas perskaityti Musorgskio kūrinį per politinę prizmę buvo pavojingas dalykas. Ypač Vilniuje, kur ne tik prisimenamas tarybinės bambagyslės nutraukimas, bet ir iki šiol gajūs lenkų ir lietuvių antagonizmai.

Iš lenkų kalbos vertė Teresė Vyšniauskaitė Pagal „Bravissimo“, 2008 Nr. 5