MUZIKA, PASAKOJANTI DRAMATIŠKAS ISTORIJAS Kompozitoriaus ir atlikėjo Arvydo Malcio 50-mečiui

2008 Nr. 11–12 (370–371), Laimutė Ligeikaitė

Sakoma, kad muzikos istoriją kuria kompozitoriai, o jos dabartį – atlikėjai. Šiuo požiūriu kompozitoriaus ir violončelininko Arvydo Malcio kūrybiniai darbai yra tarsi istorijos ir dabarties susiliejimo pavyzdys. Arvydas Malcys bene vienintelis iš dabartinių kompozitorių priklauso ir kūrėjų, ir atlikėjų bendruomenėms, o jo kūryba, praturtinta harmoninga atlikimo ir komponavimo sąveika, nuolat suranda įvairiausių nuoširdaus bendravimo su klausytojais būdų.

Jei prisimintume beveik prieš 20 metų madingą kūrėjų skirstymą į stilistines kartas (naujieji romantikai, mašinistai ir pan.), tai A. Malcys nepriklauso nė vienai jų, nors yra O. Narbutaitės, F. Latėno, R. Kabelio bendraamžis, vos keleriais m. vyresnis už R. Mažulį, N. Valančiūtę, Š. Naką. Kai jie kūrė pirmąsias ryškias kompozicijas, A. Malcys studijavo pas prof. Domą Svirskį (violončelės klasė) Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro  akademija), kurią baigė 1980-aisiais ir jau daugelį metų griežia Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre, koncertuoja su kameriniais kolektyvais. Kai jo kartos kompozitoriai tapo ryškūs naujų idėjų šaukliai, A. Malcys kūrė pirmuosius savo kūrinius, o kompozicijos studijas prof. Vytauto Laurušo klasėje baigė 1989 m., kai jau skambėjo iki šiol vertės nepraradę O. Narbutaitės „Vijoklis“, „1981-ųjų birželio muzika“, R. Mažulio „Čiauškanti mašina“, Š. Nako „Ričerkarai“, kiti ryškūs jo amžininkų opusai. Tačiau, prigesus kartas vienijančioms idėjoms ir kiekvienam palinkus prie savitų ieškojimų, iškilo A. Malcio meninė asmenybė, turtinga savo atlikėjo patirtimi, gili klasikinės ir šiuolaikinės muzikos konteksto pažinimu, deganti gaivia kūrybine energija. Maždaug nuo 1996-ųjų įvairių žanrų A. Malcio kūriniai suskambo „Jaunos muzikos“, „Gaidos“, „Iš arti“ festivaliuose Lietuvoje, moderniosios muzikos renginiuose Gente, Ravenoje, Maskvoje, Jerevane, Belgrade, Liublianoje, Rygoje, pastaruoju metu atliekami Skandinavijos šalyse, Šveicarijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, JAV, Izraelyje, Turkijoje, Argentinoje, Pietų Korėjoje ir daugelyje kitų pasaulio šalių.

Kai buvo aimanuojama dėl tuščių akademinės muzikos koncertų salių, publikos ir kūrėjų atotrūkio, A. Malcio kūryba, nukreipta į klausytojo emocijas, intelektą bei asociacijas, šią problemą visiškai paneigė. Autorius kalba atvirai, emocionaliai ir suprantamai, stengdamasis perteikti svarbiausius dalykus: žmogiškąsias aistras, kovas, meilę, mirtį, laikinumą ir amžinybę. Kompozitoriui svetimos tos šiuolaikinio meno tendencijos, kurios teigia elitiškumą, atsiribojimą, abstraktumą. Įsiklausę į įvairių žanrų kamerinę bei simfoninę A. Malcio muziką, jos „neįrėminsime“ jokia klasifikacija, tačiau pajusime dvasinę giminystę su europinės muzikos praeitimi, su klausytojui pažįstama kultūrine terpe, kurioje jis be vargo gali suvokti muzikinių ženklų, akcentų, simbolių bendrumą.

Kompozitorius mielai naudojasi klasikinių formų atmainomis, nevengia tradicinio dermiškumo. Tačiau tuo pat metu jis raiškiai prabyla šiuolaikine kalba, pasitelkdamas laisvai traktuojamas garsines struktūras, ostinato variantus. Kompozitoriui nesvetimos intencijos klasikinę techniką perpinti su tonalios ir atonalios muzikos tradicija, o jų harmoninga sąveika niekuomet neleis nuspėti, kuriai technikai simpatizuoja autorius. Nebent įžvelgtume tipiškai europietiško komponavimo racionalumo dozę, kurią kompozitorius meistriškai paslepia po impresionistine garsų poezija ir emocionaliais vaizdiniais.

Savo simfonine kūryba A. Malcys atkakliai neigia pasigirstančius modernistų pasisakymus, esą šiuolaikiniam kompozitoriui simfoninis orkestras neaktualus, jam trūksta raiškos priemonių. Gerai įsiklausius į šiemet pasirodžiusią A. Malcio kompaktinę plokštelę „Impetus“, kurioje įrašyti simfoniniai kūriniai „Impetus“, „Tavęs nujautimas“, „Ekscentriškasis bolero“ ir Koncertas trombonui ir simfoniniam orkestrui (kūrinius atliko Lietuvos ir Latvijos nacionaliniai simfoniniai orkestrai, diriguojami Mstislavo Rostropovičiaus, Juozo Domarko, Roberto Šerveniko ir Olari Eltso), nesunku pajusti, kiek galimybių dar glūdi simfoniniame orkestre, tik jas suranda tie autoriai, kurie turi, ką pasakyti. Galbūt todėl kompozitorius, kaip pats yra sakęs, „netiki, kad simfoninio orkestro era baigėsi, kad orkestras tapo perdėm konservatyvus, neįdomus ir nuobodus, kad jau atėjo laikas orkestrus išformuoti, paliekant keletą – kaip muziejinius reliktus...“.

Puikus muzikinės medžiagos dramaturgas A. Malcys yra teigęs, jog „muzika turi kalbėti, pasakoti istoriją“. Remdamasis patirtimi ir nuojauta, autorius siekia suintriguoti publiką, tačiau tam jis neieško išorinių efektų ar naujų garso išgavimo technologijų. Kompozitorius „pasakoja savo istoriją“ tarsi literatūrinės novelės meistras, versdamas puslapį po puslapio, perteikdamas visą jausmų paletę, mėgaudamasis išbaigta forma ir paskutinio sakinio prasmingumu.

Vienas iš A. Malcio pamėgtų kūrybinio išsisakymo būdų yra instrumentinio koncerto žanras. Tarsi sekdamas romantinės literatūros tradicijomis, kompozitorius dažnai pasitelkia pagrindinio herojaus – solisto – ir aplinkos santykio (dialogo, konfrontacijos ar veržlaus tarpusavio lenktyniavimo) modelį. Personifikuotas, įgavęs savitą charakterį instrumentas ir orkestras A. Malcio dviejuose fleitos, alto, fortepijono, dviejuose saksofono, klarneto, dvigubame smuiko ir alto, trombono koncertuose perteikia dramą nuo jos užuomazgos iki epilogo – su kulminacijomis ir atoslūgiais, virtuoziniais šuorais ir tylaus susimąstymo oazėmis, su išgaunamais įvairiausiais instrumento spalvų ir atspalvių niuansais.

Atliekant koncerto žanro kūrinius nemenką reikšmę turi solisto technikos galimybės ir muzikinis mąstymas. A. Malcys atlikėjais pasitiki tarsi bendraautoriais, sukuriančiais išskirtinę kūrinio aurą, pasiekiančiais galutinį efektą ir netgi pratęsiančiais kūrinio gyvavimą toliau, kadangi daugelis atlikėjų, pamėgę A. Malcio kūrybą, skleidžia ją pasaulio scenose, įamžina kompaktinėse plokštelėse, kurių išleista jau penkios. Autorius bendradarbiauja su įžymiais atlikėjais: fleitininkėmis Camilla Hoitenga (JAV, Vokietija), Marija Fedotova (Rusija), altininkais Hartmutu Rohde (Vokietija), Aleksandru Zemtsovu (Didžioji Britanija), klarnetininku Rogeriu Arve Vigulfu (Norvegija), violončelininkais Davidu Geringu (Vokietija), Denisu Šapovalovu (Rusija), Mindaugu Bačkumi, pianistais Guoda Gedvilaite (Vokietija), Petru Geniušu, Sergejumi Okruško, saksofonininku Liudu Mockūnu, trombonininku Mariumi Balčyčiu ir kitais žinomais Lietuvos atlikėjais. A. Malcio kūrinius atliko žinomi dirigentai: Mstislavas Rostropovičius, Miša Rachlevskis (Rusija), Pavelas Baleffas, David Geringas, Alanas Buribayevas (Vokietija), Olaris Eltsas, Hendrikas Vestmannas (Estija), Damianas Iorio, Pavelas Bermanas (Italija), Andris Nelsonsas, Andris Vecumnieksas (Latvija), Petaras Ivanovičius (Serbija), Andrejus Petrachas (Slovėnija), Christianas Arnesenas (Norvegija), taip pat Lietuvos dirigentai – Juozas Domarkas, Saulius Sondeckis, Robertas Šervenikas, Modestas Pitrėnas, Gintaras Rinkevičius, Vytautas Lukočius, Donatas Katkus, Jonas Janulevičius ir kiti.

A. Malcio kūryba skamba įvairiose pasaulio salėse, atliekama ne tik Lietuvos kamerinio, Šv. Kristoforo, „Camerata Klaipėda“, Šiaulių kamerinių orkestrų, Lietuvos nacionalinio, valstybinio, Kauno simfoninių orkestrų, bet ir Armėnijos filharmonijos, Latvijos nacionalinio simfoninio, Baden-Badeno, Leipcigo, Meiningeno, simfoninių orkestrų, Maskvos Kremliaus kamerinio, Liublianos, Belgrado, Suomijos, Norvegijos, Latvijos kamerinių orkestrų.

Ilgainiui A. Malcio kūryba sulaukė ir įvairių konkursų įvertinimų. 2004 m. simfoninė kompozicija „Virš mūsų tik dangus“ laimėjo trečią vietą tarptautiniame kompozitorių konkurse „Simfonia Baltica“ Rygoje. 2006 m. kompozitorius tapo Maskvoje rengiamo konkurso „Mozartui – 250“ laureatu už kūrinį „In memoriam“styginių orkestrui. 2007 m. Koncertas fleitai ir styginių orkestrui Nr. 2 „Cantus sirenum“ pateko tarp trijų geriausių kūrinių Haifos tarptautiniame kompozitorių konkurse. 2005 m. autorius pelnė pirmąją premiją už Koncertą fortepijonui ir kameriniam orkestrui Juozo Karoso paramos ir labdaros fondo rengiamame konkurse Vilniuje. Šiame konkurse kompozitorius nugalėjo ir 2008 m. su kūriniu „Saxchord“ tenoro saksofonui ir styginių kvartetui.

Būdamas atlikėjas ir griežęs ne tik platų praeities muzikos repertuarą, bet ir daugybę savo kolegų kompozitorių  kūrinių, A. Malcys į šį kontekstą žvelgia kaip į gyvybingą versmę, tarsi į patikimą burę permainingoje muzikinės įvairovės jūroje. Jis gali „pasitikrinti“ savo kūrybinių sumanymų vertę ir „pralaidumą“ realiai įsivaizduodamas ir atlikėjui, ir kūrėjui, ir klausytojui patrauklios muzikos viziją. Galbūt todėl A. Malcio kūriniai niekuomet nepraranda intrigos, koncertinės energijos užtaiso ir pagarbos savo adresatui – klausytojui.

Neseniai 50-metį pažymėjusio kompozitoriaus netolima praeitis – jubiliejiniai kūrybos koncertai Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Maskvos Kremliaus kalėdiniame festivalyje. Artima ateitis – naujų kompaktinių  plokštelių pristatymas, kūrinių atlikimai Lenkijoje, Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Armėnijoje. Nesibaigiančių kūrybinių darbų sūkuryje pakalbinau kompozitorių ir atlikėją Arvydą Malcį.

Esate sukūręs 4 miniatiūras violončelei solo, „Akustinę bedugnę“ violončelei ir fortepijonui, Sonatą violončelei ir fortepijonui, tris duetus violončelei su klarnetu, fleita ir akordeonu. Kodėl, būdamas instrumentinio koncerto žanro meistras, pats violončelininkas, iki šiol nesukūrėte koncerto violončelei ir orkestrui? Juolab kad bendravote su pasaulinio lygio įžymybėmis – Mstislavu Rostropovičiumi, dabar bendraujate su Davidu Geringu, turime talentingų jaunų atlikėjų Lietuvoje, o jei pats kūrinį pagriežtumėte – tai būtų tikrai publiką dominantis įvykis.

Nelaikau savęs  instrumentinio koncerto žanro „specialistu“, bet jei atlikėjas prašo sukurti jo instrumentui koncertą, kartais taip ir padarau... Sukurti koncertą violončelei, kaip ir kitiems populiariausiems instrumentams (smuikui arba fortepijonui) yra sunkus uždavinys. XX a. kompozitoriai šiems instrumentams padovanojo daugybę puikių kūrinių, pripažintų garsiausiose pasaulio salėse. Atlikėjai, skatindami rašyti koncertą, tai primena ir pageidauja, kad kūrinys būtų ir efektingas, ir virtuozinis, ir lyrinis, kad jie galėtų įvairiapusiškai save  išreikšti. Labai norėčiau parašyti koncertą violončelei. Tikiuosi kad Davido Geringo dėka man tai pavyks...


Žinomų pasaulio atlikėjų dalyvavimas mūsų autorių premjerose ar įrašuose pranašauja realius lietuvių muzikos poslinkius europinės muzikos rinkos link. Kaip pavyksta pradėti tokį sėkmingą bendradarbiavimą su žinomais ir repertuaro tikrai nestokojančiais atlikėjais?

Bendravimas su kiekvienu atlikėju, be abejonės, labai individualus dalykas, tačiau viską lemia priėmimas – autoriaus kūrinys patinka arba nepatinka. Atlikėjai labai įvairiai „draugauja“ arba „nedraugauja“ su šiuolaikine muzika. Yra nuostabių atlikėjų, kurie groja tik klasikinę arba tik romantinę muziką, na, dar „prisileidžia“ ir XX a. kompozitorius. Yra tokių, kuriems svarbus iššūkis – pagroti kažką nauja, ir jie daro tai labai efektingai. Yra atlikėjų, kurie kolekcionuoja premjeras, tačiau yra ir tokių, kurie, jei kūrinys ne jam dedikuotas, jo niekuomet neatliks... Labai daug tikiuosi iš jaunosios lietuvių atlikėjų kartos. Kurioje šalyje jie begyventų, tikiuosi, kad jų repertuare visados atsiras vietos ir nacionaliniams kūriniams.

Turėjote daug progų bendrauti ir kartu griežti su šviesaus atminimo Mstislavu Rostropovičiumi. Ar jo žavinga kūrybinė asmenybė turėjo įtakos Jums, kaip atlikėjui, o gal kaip kompozitoriui?

Apie jį galiu kalbėti valandas... Tokio iškilaus ir paprasto, nuoširdaus ir tikro žmogaus, piliečio ir menininko nesu sutikęs, nors teko bendrauti ne su vienu tikrai garsiu artistu. Mes bendraudavome kaskart, kai jis diriguodavo ar grieždavo su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Maestro Rostropovičius didžiausią įspūdį  man padarė savo žmogiškumu, šiluma ir paprastumu – tai ir buvo pati didžiausia Jo įtaka man.

Pastaruoju metu kūrėjai jau rimtai rūpinasi, kaip savo kūrybą įtraukti į meno rinką, kaip prisidėti prie muzikos funkcionavimo visuomenėje. Esate vienas energingiausiai savo kūrybos sklaida užsiėmusių kompozitorių – pagirtinas pavyzdys „tingesniems“ autoriams. Kokios kliūtys labiausiai trukdo šiai veiklai? Kiek per dvidešimtmetį pasikeitė (į gera ar į bloga) sąlygos skleistis kompozitoriaus vadybiniams siekiams?

Kiekvienas kompozitorius trokšta, kad jo kūriniai skambėtų, tad netikėkite tais, kurie teigia, esą jiems tai nesvarbu. Tačiau manau, kad Lietuvoje dar nėra  šiuolaikinės muzikos „meno rinkos“. Šiuolaikinė lietuvių muzika skamba per retai. Aš nepavadinčiau meno rinka muzikos festivalių Vilniuje, kurių organizatoriai kiekvienais metais muziką užsako tam pačiam būriui draugų, kur kūrinys atliekamas vienintelį ir paskutinį kartą, nors už jį bus sumokėti ir festivalio, o vėliau ir geriausio metų kūrinio konkurso pinigai...

Kompozitoriai ieško atlikėjų, bet tai aš nevadinčiau vadyba. Tai tiesiog būtina sąlyga kompozitoriaus egzistencijai, nes kol kūrinys neatliktas, jo tiesiog nėra. Tiesa, daugėjant muzikos festivalių provincijoje, pamažu atsiveria gana neblogos perspektyvos muzikinei visuomenei augti. Tai skatina kurti. Džiaugiuosi, jog šiemetiniuose vasaros festivaliuose Nidoje, Neringoje, Trakuose, Šiauliuose, Tytuvėnuose skambėjo ir mano orkestriniai opusai.

Pastarieji festivaliai nėra pakankamai garsinami žiniasklaidoje, nors Lietuvos regionų kultūrinio gyvenimo intensyvėjimas  tikrai turėtų džiuginti.  Įdomu sužinoti, kokie Jūsų  kūriniai ten skambėjo ir kas juos atliko?

Festivalyje „Nepaklusniųjų žemė“ Nidoje skambėjo nauja kūrinio „Vilties aitvaras“ versija kameriniam orkestrui, kurią atliko jungtinis festivalio orkestras, dirigavo kylanti žvaigždė Mirga Gražinytė. Tytuvėnų festivalyje klarnetistas iš Norvegijos Rogeris Arve Vigulfas ir Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas Roberto Šerveniko, atliko Koncerto klarnetui ir kameriniam orkestrui pasaulinę premjerą. Tarptautiniame kamerinės muzikos vasaros festivalyje „Kuršių nerija - 2008“ Juodkrantėje ir Nidoje skambėjo „Paukščių takas“ kameriniam orkestrui, kurį atliko senosios muzikos ansamblis „Musica humana“, dirigavo Algirdas Vizgirda. Trakų festivalyje skambėjo Koncerto tenoro saksofonui ir styginių orkestrui premjera Lietuvoje, kurią atliko Liudas Mockūnas ir „Camerata Klaipėda“. „Frenkelio vilos festivalyje“ skambėjo „Sinfonia concertante“ smuikui, altui ir styginių orkestrui, kurią atliko Hartmutas Rohde, Borisas Traubas, Šiaulių kamerinis orkestras, dirigavo Jonas Janulevičius.

Kaip Jums  gimsta naujo  kūrinio sumanymas?


Džiaugiuosi, kad yra toks reiškinys kaip garsai, kuriuos galima paversti muzika. Viskas prasideda nuo idėjos. Tada ieškau būdų jai realizuoti. Būna, kad metų metus sklando kokia idėja: su ja keliuosi ir einu miegoti, tačiau „materialaus įkūnijimo“ niekaip negaliu atrasti.


Kas tampa tuo paskutiniu postūmiu, po kurio pagaliau idėja „materializuojasi“ gaidų popieriuje? Gal laiku susikoncentruoti padeda sutartis, kūrinio užsakymas?

Paskutinis postūmis būna įvairus. Fortepijono koncertą paragino rašyti Sergejus Okruško – visų mano kūrinių fortepijonui atlikėjas ir redaktorius, be to, ir paskelbtas J. Karoso fondo konkursas. Klarneto koncertą ilgai brandinau mintyse, o apsispręsti pastūmėjo netikėta  klarnetininko Algirdo Doveikos mirtis. Algis buvo nuostabus, visų mylimas, reto tyrumo ir kuklumo žmogus. Iki šiol prisimenu ypatingą jo šypseną, kurios su jokia kita nesupainiosi...

„Ekscentriškojo bolero“ idėja gimė po pokalbio su maestro Juozu Domarku, jam padirigavus M. Ravelio „Bolero“. Maestro šį kūrinį laiko geriausiu simfoninės muzikos pavyzdžiu, teigdamas, kad genialumas slypi paprastume. Labai norėjau parašyti kažką panašaus: panaudoti tą pačią nekintamo ritmo ir ant jo plėtojamų melodinių ir harmoninių variacijų idėją. Kitaip tariant, iš mažo grūdelio išauginti didingą orkestro tutti. Savotiškai paminėjau ir  Ravelio „Bolero“ aštuoniasdešimtmetį (kūrinys sukurtas 1928 m).

Kūrinių „Impetus“ ir „Virš mūsų tik dangus“ simfoniniam orkestrui idėjas pasiūlė Mstislavas Rostropovičius. Maestro kasmet grieždavo su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, vykdavome į ištisus turus po Europą. Jis pageidavo kad „Impetus“ būtų greitas, aktyvus ir spalvingas – tiesiog chrestomatinis orkestro pažinimo vadovas. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad kūrinys jam labai patiko. Šis opusas tapo jau septyniasdešimt antruoju jam, kaip dirigentui, dedikuotu  kūriniu. 2002 m., po kūrinio premjeros Ravenos festivalyje, Italijoje, Maestro pasiūlė  visiškai priešingo stiliaus kūrinį. Jis pageidavo lėtos, paprastos muzikos, tarsi atsisveikinimo, kad pabaigoje skambėtų violončelė. Taip gimė „Virš mūsų tik dangus“.

Kad galėtum kurti, reikia tam tikros intelektualinės aplinkos, nes viskas, kas vyksta aplinkui yra labai svarbu. Muzikos mene visai kitaip teka laikas. Kartais dešimties minučių kūrinyje prateka visas gyvenimas, todėl reikia susitelkti, daug ko atsisakyti, daug ką išgryninti.

Sunkiausia – pradėti, nes apninka daugybė dvejonių, o pradėti reikia, nes ta tyla pradeda nepakeliamai spengti ausyse. Ilgai kankinuosi, kol pradedu naują opusą. Kol nebaigiu vieno darbo, negaliu imtis kito – su ta našta keliuosi ir gulu. Kol jos nenusimetu, neturiu ramybės. Stebiuosi K. Pendereckiu, kuris teigia rašantis iškart po kelis kūrinius...

Kūrinio užsakymas arba sutartis padeda „mobilizuoti“ idėjas, nes kai kurios jų pasensta, bet taip ir lieka neįgyvendintos. Be to, sutartis kompozitoriui suteikia tam tikrą dvasinę ramybę – juk žinai, kad kūrinys bus atliktas. Kitu atveju premjeros tenka laukti ir po keletą metų...


Turite sodybą, kurioje būnant, ko gero, rūpi ne tik ūkio reikalai. Ten yra palankios sąlygos kurti: tyla, gamtos garsai, kvapai. Tačiau Jūsų kūryboje nėra daug gamtos inspiruotos simbolikos, apie kurią dažnai užsimena daugelis autorių.

Sodyboje muzikos nerašau – ten aplanko visai kitokie rūpesčiai ir džiaugsmai. Tačiau ten labai gera sėdėti po medžiu, klausytis paukščių čiulbėjimo, stebėti saulėlydį. Kiekvienam kūrėjui reikia daug laisvo laiko. Nebūtina ištisai sėdėti prie klaviatūros. Galima valandų valandas žiūrėti į debesis, medžius, saulėlydį, o muziką užrašinėti tik keliolika minučių. Tačiau tas „tuščiai praleistas laikas“ irgi priklauso kūrybai. Stebėdamas gamtą, nejučiomis apmąstau svajones, idėjas. Kartą, gulėdamas ant jūros kranto ir ilgai žiūrėdamas į banguojančius tolius, supratau, kaip turi skambėti kūrinys „Akimirka amžinybėje“ – pajutau tą nuotaiką, pulsą. Patinka sodyboje atsigulti pievoje  ir stebėti debesis. Jie turi magišką poveikį. Taip buvo subrandinta idėja naujam opusui „Virš mūsų tik dangus“, manau, kad ir klausytojas turėtų pajusti tą debesų tėkmę.


Su kuria dar meno šaka jaučiate kūrybinę giminystę? Turiu omeny ir kūrybos principus bei idėjas, ir tiesiog artimesnį bendravimą su tos meno šakos kūrėjais.

Domiuosi literatūra, dramos teatru, Lietuvos istorija. Namuose turime nemažą biblioteką – tai yra didžiausias buto kambarys. Knygų skaitymas – nuostabus jausmas, kai gali pasinerti į jų siūlomą pasaulį ir atrasti tai, kas nepažinta, nepatirta. Literatūra padeda suprasti save, artimus žmones, mus supančią aplinką. Tai didžiulė palaima: pabūti vienam, bet kartu ir su kažkuo... Skaitydamas knygą aš nesąmoningai lavinu ir komponavimo įgūdžius, nes užčiuopiu formą, temą, kontrapunktą. Knygose atrandu daugybę  priemonių ir pavyzdžių, reikalingų įgyvendinant savo muzikines idėjas.

Žaviuosi Lietuvos teatro pasiekimais, jo profesionalumu. Džiaugiuosi tais spektakliais, kurie verčia mąstyti, kuriuose žiūrovui nebrukamas „sukramtytas“ tekstas, jis nėra „vedžiojamas už rankutės“.

Man liūdna, jog, daugybė Lietuvos žmonių, nors keliauja po pasaulį, bet visai  nepažįsta savo Tėvynės miestų, miestelių, Lietuvos kultūros, paveldo, gamtos, istorijos. Man labai svarbu pažinti savo šalį.


Jei įsigilintume į Jūsų mėgstamo žanro – koncerto – terminą, suprastume, kad lotyniškasis „concertare“ reiškia „rungtyniavimą“, o itališkasis „concerto“ – „santarvę“, „susitarimą“. Kuris – rungtyniavimas ar susitarimas – yra artimiausias Jūsų charakteriui? Kuris iš jų  padeda kūrėjo gyvenimui? O kas labiausiai trukdo?

Kūrinyje, kaip ir gyvenime, reikėtų siekti, kad „rungtyniavimas“ ir „susitarimas“ vienas kitą papildytų, vienas kitam netrukdytų, neslopintų. Manau, kad visa mūsų civilizacija rėmėsi šiais principais: per karus, atradimus, praradimus atėjome į šią dieną. Kūrėjo gyvenimui labiausiai reikalinga dvasinė ramybė ir susitaikymas, pirmiausia – su pačiu savimi.

Ar Jums svarbesnės kritikų recenzijos, ar vadinamosios plačiosios  publikos nuomonė, paremta ne profesionaliais, o emociniais kriterijais, savita grožio samprata?

Kiekvienam autoriui naudinga išgirsti kritišką žodį, nuomonę iš šalies. Tačiau didžiausias įvertinimas kompozitoriui, be abejonės, yra publikos pripažinimas, ne prizai ar diplomai. Man svarbi ir kritikų, ir klausytojų nuomonių įvairovė: visi jie savaip teisūs, nors labiausiai intriguoja mano ir klausytojo skirtingai interpretuojami dalykai. Muzika susideda iš garsinių ženklų, ir kiekvienas juos suvokia savaip. Paaiškinti muzikos turinio neįmanoma, nors tai buvo bandoma daryti sovietiniais laikais. Juk kiekvienas klausytojas muzikoje atranda tai, ką turi savyje...

Dėkoju už pokalbį, linkiu ilgametės kūrybinės sėkmės.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!