Muzika jį lydėjo visą gyvenimą

Juozapas Kairys visada buvo žemaitiškai santūrus, nemėgo daug kalbėti. Toks pat lakoniškas jis lieka ir prisimindamas pradžių pradžią: „Gimiau 1938 m. Tenenių parapijoje (Šilalės raj.). Regėjimo beveik nebuvo. Daktarų – irgi. Okupacijos keitė viena kitą – nebuvo nei sąlygų, nei galimybių tomis mano akimis labiau pasirūpinti. Paskutinį kartą šviesą mačiau bene 1946 ar 1947 metų žiemą, kai mokiausi iš pakulų vyti pančius. Sėdžiu tamsiame trobos gale ir staiga toks akinantis švystelėjimas! Iš pradžių visi pamanėme, kad degame, bet užsidegė tik suodžiai kamine. Ant stogo buvo daug sniego, todėl niekas nesudegė, bet nuo to laiko šviesos daugiau nemačiau.“

Nespėliosime, kokios mintys tada lankė Žemaitijos kaime augantį neregį berniuką, kaip sūnaus negalią priėmė motina – tai skaudi tema. Aklieji, be rimto reikalo, nelinkę apie ją kalbėti. Tėvas karo metais buvo išvežtas darbams į Vokietiją ir, suprasdamas, kad tėvynėje jo laukia ne gimtieji namai, o dar viena kelionė – į Sibirą, po karo į Lietuvą nebegrįžo. Tūla kaimo moterėlė mintyse tikriausiai ištardav „Tokia Dievo valia...“ Pati nenumanydama, ji buvo šimtą kartų teisi: užvėrusi vienas duris, Apvaizda J. Kairiui atvėrė kitas – duris į muzikos pasaulį.

Užkietėjęs materialistas, nepripažįstantis Apvaizdos veikimo, priežasčių ieškotų Juozapo vaikystėje, aplinkoje, kurioje jis praleido pirmuosius gyvenimo metus. Gali būti, kad toks žmogus irgi būtų teisus: Juozapo tėvelis buvo nagingas žmogus, mokėjo griežti keliais instrumentais, turėjo nedidelę bandoniją, mama – kaimo giesmininkė. „Labai gražiai giedodavo bažnyčioje, mane vesdavosi į „pagrabus“. Dar ir dabar girdžiu tų giesmių intonacijas,“ – prisimena Juozapas.

J. Kairys neneigia, kad tos vaikystėje girdėtų bažnytinių, „pagrabinių“ giesmių intonacijos įsipina ir į jo paties sukurtus kūrinius. „Mama buvo pirmoji muzikos mokytoja. „Lietuva brangi“ jau dainuodavau, bet mama vis sakydav „Kai kur reikia išplėsti, dainuok sekstomis. Ir dainavau. Kokias dvi dienas mokiausi, kol pavyko.“

Dešimt metų prabėgo gimtojoje Tenenių parapijoje, kurią Juozapas iki šiol nuolat prisimena, o 1948 m. – kelionė į Kauną – į aklųjų mokyklą. Savo ilgumu ir sudėtingumu ji neprilygo didžiosioms – Kolumbo ar Magelano – kelionėms, tačiau žmogui, apie kurį čia kalbame, reiškė labai daug: gal net daugiau nei Kolumbui jo atrastoji Amerika. Beje, vykdamas į Kauno aklųjų mokyklą, Juozapas nepamiršo ir turėtosios bandonijos.

„Mokykloje išgirdau, kaip grojama akordeonu. Jis man pasirodė pranašesnis už mažytę bandoniją – pradėjau groti ir aš. Nuolat prašydavau, kad vyresni mokiniai leistų pagroti. Leisdav už gabaliuką duonos – valandą, už du gabaliukus – dvi valandas. Tada, 1948–aisiais, du gabaliukai duonos reiškė beveik tą patį, kas likti be pietų.“

Tuomet dar Kauno konservatorijos studentas, muzikos mokytojas Antanas Jozėnas Juozapui atskleidė didžiąją muzikos tiesą, kad grojama visais penkiais abiejų rankų pirštais, o kitas mokytojas – Antanas Adomaitis jį priėmė į jaunesniųjų klasių mokinių chorą. „Netrukus perėjau į vyresniųjų mokinių chorą, pats pradėjau vadovauti merginų sekstetui. Dar vėliau vadovavau estradiniam orkestrui, mišriam chorui, įvairiems ansambliams.“ Apie svarbiausią J. Kairio kolektyvą – Lietuvos aklųjų chorą – kiek vėliau.

Mokykloje Juozapas rimtai kibo į akordeoną. Netrukus galėjo ir pats pasidžiaugti, ir kitus pradžiuginti to darbo vaisiais – 1957 m. Taline vykusioje Lietuvos, Latvijos ir Estijos neregių muzikantų olimpiadoje laimėjo pirmąją vietą. Daug grojo duetu su kitu neregiu akordeonistu, dabar jau amžiną atilsį Stasiu Stasiuliu. Vėliau Juozapas ne kartą apgailestaudamas prisimins: „Mudviem su Stasiuliu nepavyko įgyvendinti vienos svajonės – įkurti neregių akordeonininkų ansamblį.“ Šiais metais Lietuvos aklųjų biblioteka išleido J. Kairio ir S. Stasiulio akordeono muzikos archyvinių įrašų kompaktinę plokštelę „Prisiminimai“.

Bet grįžkime pusšimčiu metų atgal. Aklųjų mokykla baigta sidabro medaliu, reikia rinktis gyvenimo kelią. J. Kairys neabejoja, kad tai bus muzika. Tačiau viena yra vizija, kita – gyvenimo realybė. Meluotume, jeigu sakytume, kad J. Kairiui ji buvo labai negailestinga – aklieji, ypač Kaune ar Vilniuje, jau nebuvo ateiviai „iš kosmoso“, vienas kitas studijavo ir aukštosiose mokyklose. Konservatorijoje (dabar Muzikos akademija) jau mokėsi neregys Antanas Adomaitis. Vis dėlto tokie žmonės greičiau buvo išimtis, o ne pati taisyklė – reikėjo įveikti ir savo paties nerimą, ir dėstytojų abejones ar net skepticizmą. 1959 m. J. Kairys pradeda studijuoti tuometinėje aukštesniojoje Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje. Ją baigė 1964 m. Po metų abu su kitu neregiu, S. Stasiuliu, įstojo į tuometinę konservatoriją. S. Stasiulis studijavo akordeoną, o J. Kairys – chorvedybą.

Kažkas labai taikliai yra pastebėjęs, kad tvirtovių šturmuotojai (taip pat ir perkeltine prasme) esti dviejų kategorijų. Vieni jas šturmuoja todėl, kad prasiveržę pro vartus, juos tuojau pat užvertų ir neįsileistų einančiųjų paskui, antrieji – kad dar plačiau atidarytų. J. Kairys, be abejonės, priklauso pastarųjų kategorijai. Ką beveikė, kokį darbą bedirbo, visada galvojo ne tik apie save, bet ir apie savo likimo draugus. Galėjo ramiai koncertuoti ar užimti aukštas pareigas tuometinėje Lietuvos aklųjų draugijoje – galėjo, bet nenorėjo. Tarp Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sklandė mintis įkurti profesionalų muzikinį kolektyvą, kuriame regėjimo negalią turintys žmonės galėtų dirbti artistais. Reali galimybė atsirado tik praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje – 1970 m. buvo įkurtas profesionalus aklųjų choras Vilniuje (dabar choras „Vilnius“), o netrukus – ir pučiamųjų instrumentų orkestras Kaune. J. Kairys šiam muzikiniam kolektyvui pradėjo vadovauti 1972 m. ir išlaikė jo vairą daugiau nei 20 metų. Reikėjo išsikovoti pripažinimą, kelti kolektyvo meninį lygį, pačių dainininkų profesinį meistriškumą. Profesionalus aklųjų kolektyvas dabar jau nei Lietuvoje, nei užsienyje nieko nestebina, tačiau tuomet, kai buvo kuriamas (išskyrus panašų chorą Bulgarijoje), analogų pasaulyje neturėjo. Tik gerokai vėliau profesionalūs aklųjų chorai buvo įkurti Baltarusijoje, Armėnijoje. Kiek jų išliko iki šių dienų, niekas dorai nežino, tačiau manoma, kad tik tas, kuriam daugiau nei 20 metų vadovavo J. Kairys ir kuriame jis dainavo dar 10 metų jau nebebūdamas direktoriumi. Pats Juozapas kaip visada lakoniškas: „Dainavau diriguojant Antanui Jozėnui, Jurijui Kalcui, Povilui Gyliui“.

J. Kairiui Apvaizda nepašykštėjo ne tik dainininko, muzikanto, bet ir kompozitoriaus talento. Jis kuria dainas suaugusiųjų ir vaikų chorams, solistams, religines giesmes, kitus vokalinių žanrų kūrinius. Jo dainos skamba iš senųjų – vinilinių ir naujausių – kompaktinių plokštelių įrašuose, jos saugomos Lietuvos radijo fonduose ir Lietuvos aklųjų bibliotekos archyvuose. J. Kairys taip pat yra sukūręs kūrinių akordeonui, pučiamųjų instrumentų orkestrui. Galima tik pridurti, kad jo dainas mielai dainuoja ir vaikai, ir suaugusieji, kad praėjusių metų pabaigoje maestro iškart išleido net dvi chorinių dainų knygas: „Iš tos nakties“ ir „Pragydo paukštelis“. Dar daug ką galima papasakoti, tačiau žmogaus gyvenimas ir darbai dažnai būna iškalbingesni už bet kokius žodžius.