Saulius Sondeckis kalba Mozarto vardu

Kiekvienas koncertų sezonas į profesoriaus Sauliaus Sondeckio kūrybinę biografiją įrašo ne vieną įsimintiną puslapį. Jam, pirmam dirigentui iš Lietuvos, atsivėrė kiekvienam muzikui reikšmingiausių koncertų salių Paryžiuje, Berlyne, Miunchene, Austrijos, Brazilijos, Čilės, Argentinos, Urugvajaus, Taivanio, Japonijos miestuose, kituose pasaulio kraštuose. Ypač vertintini ne vienkartiniai S. Sondeckio pasirodymai didžiajame vasaros festivalyje Zalcburge. Jis siejamas su genijaus Wolfgango Amadeuso Mozarto vardu.

Kalbėdami apie W. A. Mozarto muziką dar girdime L. van Beethoveno atodūsį: „Ak, Krameri, mes niekada nesugebėsime parašyti ko nors panašaus...”1

Atlikėjo meno uždavinys – pats genialaus kompozitoriaus surašytų ženklų prasmių paieškos procesas. Jis aprėpia ne tik kūrinio teksto, muzikos istoriografijos studijas, bet ir intuicijos proveržius. Atlikėjas privalo taip pat gebėti išgirsti teksto psichologizmą. Muzika gimsta intelektui susijungus su įkvėpimu. Suformuluotume esminį požiūrį į W. A. Mozarto muzikos interpretaciją: neįmanoma perteikti šio genijaus muzikos esmės, nesuvokus ir objektyviai neįvertinus epochos stilistikos, Mozarto muzikoje neišgirdus dramatizmo, perteikiamo kartais vos vienu kitu artikuliaciniu ženklu ar harmoniją sudrumsčiančiu proveržiu, nepajutus, atrodytų, griežtoje ritmo architektonikoje didelės erdvės, garsinėje partitūroje skambėjimo plastikos, grojant tik tvarkingus, judrius pasažus ir žėrinčią linksmybę, autorių matant tik kaip nerūpestingą asmenybę. 

Didysis stiliaus perversmas (große Stilwandlung) XVIII amžiuje grindė W. A. Mozarto brandos kelią. Jo genialumas pasireiškė novatoriškumo žybsniais, įprasminančiais naują mąstymą, technologinius atradimus (pvz., Manheimo mokyklos patirtis). Kaip rašo H. Abertas, „Jis buvo ir liko žinių godus  žmogus, kuris pažiūras į pasaulį ir jausmus reiškė ne sąvokomis, o muzika” 2. Svarbu pasakyti, kad W. A. Mozartas daugiau žengė pirmyn, negu apibendrinano praeitį. Kad jis buvo ypač drąsus novatorius muzikos mene, – su nuostaba sakė ne vienas didis atlikėjas. Jo muzikoje rasime demonizmo, ambivalentiškumo, net kosmiškumo. Manoma, kad Sturm und Drang epocha – genijų laikas, kuriame  atsivėrė naujos istorinės perspektyvos. H. Abertas savo monografiniuose tomuose net rašo apie Mozartą romantiką, jautusį būtent Sturm und Drang epochos vokiškosios poetikos dvasią. Aistringoje jo širdyje viskas virpėjo, kėlė audrą. Teatrališkoje dvasioje susiliejo filosofinė mintis apie žmogaus būtį, gyvenimiškoji tiesa ir gamtos pradas.

Besibaigiančio XVIII a. muzika, kurioje mintis reiškiama dar jo viduryje suformuota muzikine kalba, atvėrė naują pasaulio vaizdą, ryškėjo kiti žmogaus visuomenėje vertinimo akcentai. „Jis buvo labai stiprus, gebėjo paveikti savo individualumu ir, galima sakyti, buvo tikras Švietimo epochos pasekėjas”, – apie W. A. Mozartą rašė H. Abertas3. Nicolaus’as Harnoncourt’as, kurio interpretuota W. A. Mozarto muzika žavi ir stebina dabar, buvo įsitikinęs: „Neabejotinai  W. A. Mozartas buvo vienas didžiausių visų laikų kompozitorių. [...] Jį pavadinčiau revoliucingu konservatoriumi”4.

Išskirčiau vieną ryškiausių W. A. Mozarto kūrybos bruožų, pirmiausia – dinamizmą.

Kūryboje ir laiškuose galime rasti jo požiūrį į gamtą, žmogaus būties problemas. Amžininkai pabrėžė aštrų jo protą. Šis kompozitorius neužrašė savo filosofinių pažiūrų – jos išreikštos muzikoje. Tačiau dažnai atlikėjai nesuvokia W. A. Mozarto muzikos gelmių. Apsiriboja epochos stilistikos ypatumais grįsto teksto atkartojimu, o kompozitorių vertina  kaip linksmą, žaismingą asmenybę.

Gilesnėse W. A. Mozarto kūrybos studijose tyrėjai (H. Abertas, F. Bietas, H. E. Jacobas E. Weizmannas, G. Pugnetti, B. Paumgartneris, D. Kerneris, U. Dibelius, A. Einsteinas, T. Čičerinas ir kt.) atkreipė dėmesį į kompozitoriaus reikštą dėmesį žmogui, net įvardijo kaip svarbiausią sferą, kurią tyrinėjant galima suprasti W. A. Mozarto kūrybą. Aleksejus Liubimovas yra sakęs: „Jo kūryba – tai teatrališkas vyksmas, kuriame susijungė epochos protas ir patirtis. Mozartas pasaulio netobulino. Jis mąstė, gyveno ir stengėsi su širdgėla ar pašaipėle jį atskleisti muzikoje”5. Gal todėl joje daug dramatizmo, aštrių kolizijų. Tai kompozitoriaus – gyvo, aistringo žmogaus – kalba. Ir vis dėlto  jo „muzika kaip kvėpavimas, ji – savotiška metafizika, pakilusi virš visų žmonių silpnybių ir kasdienybių. Tai rafaeliško grožio skambanti harmonija”, – CD viršelyje skaitome Walterio Giesekingo mintį.

Ne vienas Lietuvos menininkas yra atlikęs W. A. Mozarto kūrinių. Pastatytos operos „Don Giovanni“ (1933, 1937, 1980, 2002 m.), „Figaro vedybos“ (1944, 1971, 1988 m.), „Pagrobimas iš Seralio“ (1957, 1996 m.), „Bastijenas ir Bastijenė“ (1984 m.), „Cosi fan tutte“ (1990, 1998 m.), „Stebuklingoji fleita“ (sutrumpintas variantas pavadinimu „Mažoji burtų fleita“, 1997, koncertinis atlikimas 2008 m.).  

Ryškiausiais meniniais įvykiais yra tapę koncertiniai operų atlikimai: S. Sondeckio parengtas „Don Žuanas“ 1988 m., 1989–1990 m. sezono metu, 1991 m. įrašytas televizijoje, rež. J. Vaitkaus sukurtas filmas; įrašyta plokštelė. Dainavo A. Safiulinas, L.Kazarnovskaja, J. Sprogis, J. Čiurilaitė, V. Prudnikovas, A. Markauskas, N. Gerasimova, M. Daineko (4 plokštelės). Plokštelėje įrašyti ir S. Sondeckio diriguojami koncertai smuikui, D. Baškirovo, V. Krainevo, T. Nikolajevos atliekami koncertai fortepijonui.

Neabejotinai ryškiausiu W. A. Mozarto kūrybos interpretatoriumi Lietuvoje laikytinas prof. Saulius Sondeckis. 2003 m. Europos valstybių apdovanojimų kolekciją papildė balandžio 23 d. Austrijos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus p. M. Schwarzingerio įteiktas gimtosios W. A. Mozarto šalies Pirmojo laipsnio kryžius „Už nuopelnus Austrijos mokslui ir menui”. Autrijoje S. Sondeckis buvo pakviestas koncertuoti per 120 kartų. Dauguma koncertų vyko Mozarto ir H. von Karajano gimtajame mieste Zalcburge. Ne vieną kartą nuo 1999 m. S. Sondeckis buvo W. A. Mozarto konkursų žiuri narys.

Su W. A. Mozarto muzika susipažinęs vaikystėje, pirmą kartą ją grojęs Juozo Karoso vadovaujamame Šiaulių muzikos mokyklos orkestre, 1964 m. S. Sondeckis parengė pirmąjį W. A. Mozarto monografinį  koncertą su Lietuvos kameriniu orkestru. Tais pačiais metais su orkestru Koncertą smuikui A-dur atliko Jurijus Mazurkevičius, o 1973 m. Gidonas Kremeris, 1986 m. „Westdeutsche Allgemeine” S. Sondeckio parengtas  W. A. Mozarto kūrinių interpretacijas pavadino elitinėmis, o dirigentą – „elitiniu Mozarto muzikos atlikėju”.

Kelias į europinį pripažinimą buvo grįstas didžiuliu darbu tyrinėjant W. A. Mozarto partitūras, analizuojant rankraštinį palikimą Austrijoje, žymiausių pasaulio atlikėjų meną, rengiant kūrinius su puikiais solistais. Pakviestas dar egzistavusios „Melodijos” įrašų studijos, S. Sondeckis buvo angažuotas įrašyti absoliučiai visus W. A. Mozarto orkestrinius kūrinius. Kompozitoriaus palikimas jau buvo išryškintas, sovietmečiu geriausia Lietuvos menininkui prieinama įrašų studija Maskvoje beveik visus S. Sondeckio parengtus kūrinius įrašė. Gerai žinomos ne tik simfonijų, bet ir tokių kūrinių interpretacijos: Koncertas obojui su orkestru c–moll (K. 314, solistas J. Rimas, CM 04415-16); motetas „Exsultate, jubilate“ ir Paminos arija iš „Stebuklingosios fleitos“. solistė E. Čiudakova, CM 03553-54); Trys divertismentai styginiams (D-dur, B-dur, F-dur, atlieka Lietuvos kamerinis orkestras, C 10-07537-8); dvi Kerubino arijos iš operos „Figaro vedybos“, atlieka N. Ambrazaitytė, CM 02457-58). Koncertą klarnetui su orkestru A-dur su Lietuvos kameriniu orkestru įrašė Algirdas Budrys (C 10-15-57-8) ir kt. Tačiau pasikeitė istorinė situacija, pakito meninę veiklą organizuojančios struktūros ir šis darbas nutrūko, įrašai buvo išbarstyti. Tačiau 1976–1977 m. koncertinio sezono metu S. Sondeckiui pirmajam iš visų to meto respublikų atlikėjų W. A. Mozarto muzikos ciklas atvėrė reikšmingiausias Maskvos koncertų sales, didžiuliai anšlagai laukia ir dabar.

Įrašuose, radijo, televizijos transliacijose, Europos koncertų salėse atmintinas S. Sondeckio bendradarbiavimas su pasaulinio garso Mozarto muzikos atlikėjais. Pirmiausia minėtina austrų pianistė,  Zalcburgo Mozarteumo aukštosios muzikos mokyklos profesorė, visų kūrinių, kuriuose skambinama fortepijonu, atlikėja Ingrid Häbler, belgų baritonas Jose van Damas, su didžiausiu pasisekimu ir išmanymu garsiausiuose pasaulio teatruose dainavęs Leporelą, Don Žuaną. W. A. Mozarto kūrinius S. Sondeckio vadovaujami orkestrai griežė su tokiais elitiniais atlikėjais kaip Gil Shahamu, Jean-Pierre Rampaliu, Paul Meyeriu, Aurele Nicolet, Justusu Frantzu, Jevgenijumi Kissinu, Tatjana Nikolajeva, Dmitrijumi Baškirovu, Jurijum Bašmetu, Aleksiejum Liubimovu, Gidonu Kremeriu, Olegu Kaganu, Vladimiru Spivakovu, kitais talentingais instrumentininkais, dainininkais. Su Vladimiru Mininu parengti didžiuliai W. A. Mozarto muzikos atlikimo projektai Prancūzijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Rusijoje. Per šimtą V. Minino vadovaujamo Maskvos kamerinio choro kartu su S. Sondeckio diriguojamu orkestru parengtų koncertų skambėjo Europos festivaliuose, garsiausiose koncertų salėse: 1992 m. spalio 27–28 d. –Requiem Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos Didžiojoje salėje, 1998 m. lapkričio 14, 16 d. –Didžiosios mišios c-moll Sankt Peterburgo filharmonijos Didžiojoje salėje, vėliau Brazilijos mieste San Paule, Buenos Airių „Colon“ teatre, Argentinoje, ir kt. Atlikėjams bendravimas buvo didžiulė mokykla, atsakomybė, etapai, atspindėję W. A. Mozarto kūrybos suvokimo, interpretacinio stiliaus raidą.

Festivalis, kurį S. Sondeckis su Lietuvos kameriniu orkestru pradėjo Mozarto „Eine kleine Nachtmusik” interpretacija, įvyko 1971 m. Palangoje. Tai buvo pirmasis kasmetinio kamerinės muzikos ciklo „Nakties serenados” koncertas. Metai po metų brendo savitas Mozarto muzikos interpretatorius, ugdęs Lietuvos kamerinį orkestrą, Sankt Peterburgo, Graikijos profesionalius kolektyvus, ne vieną Europos jaunimo orkestrą (M. K. Čiurlionio menų mokyklos orkestrą, Brandenburgo žemės tarptautinis jaunimo orkestrą „Jeness musicales”, Belgijos jaunimo orkestrą „Jeune Philharmonie”, Šlėzvigo-Holšteino festivalio jaunimo orkestrą, tarptautinio festivalio „Ost-West-Musikfest” tarptautinį jaunimo orkestrą, Ispanijos miesto Mursia jaunimo orkestrų festivalį ir kt.) bei klausytojų meninį skonį.

Sunkus išbandymas S. Sondeckio ir Lietuvos kamerinio orkestro laukė 1977 m. Mozarto žemėje Vienoje. Koncertas įrodė, kad šio kompozitoriaus kūrybos partitūrų, mokslininkų traktatų, garsiausių atlikėjų įrašų studijos ir didžiulis S. Sondeckio darbas rengiant kūrinius su orkestru buvo vaisingas. Po koncerto žinomas Vienos muzikos kritikas K. Löblis recenzijoje „Buvo atrastas orkestras” rašė: „Scenoje dar nežinomas kamerinis orkestras iš Vilniaus. <...> Jis groja rafinuotai, puikiai techniškai ir kartu labai muzikaliai. Prikaustęs laiko klausytojų dėmesį.<...> Vadovo ir orkestro įkūrėjo S. Sondeckio aiški ir raiški dirigavimo technika. Kiekvienas muzikos kūrinys skleidžia žmogišką artumą, kuris išreiškiamas frazavimu, labai tikslinga garso artikuliacija”7.

S. Sondeckis su savo vadovaujamais kolektyvais (Lietuvos kameriniu orkestru, „Sankt Peterburgo Camerata“, Graikijos orkestru „Patra”) ir kitais Europos orkestrais, su kuriais dirbo kaip kviestinis dirigentas, parengė Mozarto kūrinių interpretacijas, puikiai įvertintas Zalcburgo ir kituose didžiuosiuose festivaliuose. „Skambantys delikatesai” – taip įvardijo Reingau festivalio Vysbadene apžvalgininkė S. Sondeckio ir Lietuvos kamerinio orkestro atliktas Mozarto kūrinių interpretacijas8. Verta pastebėti, kad net  Mozarto koncertą G-dur atlikęs „velniškas smuiko virtuozas” G. Shahamas koncerto metu nenustelbė dirigento meninės įtaigos. Vienoje iš recenzijų S. Lembke buvo rašyta: „Po to (po G. Shahamo pasirodymo – R. A.-B.) Sondeckis vėl tapo scenos didvyriu”9. Metai po metų koncertinėje estradoje naujomis interpretacijomis buvo patvirtinami dar 1974 m. parašyti vieno didžiausių Europos autoritetų, muzikos kritiko K. Geitelio vertinimai: „Saulius Sondeckis – puikus dirigentas iš lietuviškojo Vilniaus...”10.

S. Sondeckio interpretacijų laukė ir daug garsių Europos festivalių, į kuriuos pakartotinai jį kviesdavo pateikti vis naujas programas. Tai Šlėzvigo-Holšteino (1990, 1992, 1994, 1996, 1998), Reingau (1990, 1994, 1996, 1997, 1998), Zalcburgo (1987, 1991), Tarptautinis W. A. Mozarto festivalis Roverete, Italijoje (1993) ir daugelis kitų. Ypač intensyviai Lietuvos kamerinis orkestras koncertavo Liuksemburge, Ešternacho festivalyje (1976, 1978, 1985, 1986, 1990, 1992, 1995 ). Orkestras buvo apdovanotas „Echternacho liūtu”.

Prabėgus penkiolikai intensyvių koncertinių metų, K. Geitelis Berlyno kamerinės muzikos salėje vėl klausėsi S. Sondeckio interpretacijų ir patvirtino ankstesnes savo įžvalgas: „Staiga koncertas tampa tiesiog genialiu, ir Sondeckis įrodo, kad jis yra ne tik aukštos klasės muzikas pedagogas, bet ir muzikos visumą suvokiantis dirigentas, reto jausmingumo ir kartu jausmo precizikos muzikas, panašiai kaip S. Vegh. Reikėtų kuo greičiau Sondeckį paskirti Europos kamerinio orkestro vadovu”11. „Kamerinė muzika par excellence! <...> Iš Lietuvos atvyko nuostabūs menininkai <...> Lietuvos kamerinis orkestras „nugrotai” Mozarto muzikai grąžina tokį gyvybingą žavesį, kad ne tik kūnas pagaugais nueina, bet tikrai sujaudina ir širdį <...>”, – rašė Reingau festivalio muzikos kritikė12  „Mozartas turėtų būti dėkingas už S. Sondeckio padovanotą didžią nakties muziką” – 1994 m. skaitėme „Die Welt” puslapiuose13. S. Sondeckis jau kviečiamas diriguoti Mozarto kūrinius įvairiems kolektyvams Collon teatre, E. Mravinskio vadovaujamam simfoniniam orkestrui, Peterburgo Ermitažo teatro orkestrui, parengti įvairius Europos jaunimo orkestrus. Muzikos apžvalgininkas, prisiminęs koncertą, rašė: „Mozartas mėgo gerą draugiją. S. Sondeckis muzikuoja taip, tarsi būtų Mozarto namuose. Skambanti muzika pateikta laisvai ir plačiai kvėpuojant. Tačiau toje erdvėje galima buvo pajusti didžiulį malonumą girdint tikslingai sąskambiuose sau vietą randančias net smulkiausias detales. <...> Gaila, kad pas mus jie yra reti svečiai”14. 1978 m., po koncerto Ešternacho festivalyje su žymiausiu kelių dešimtmečių pasaulio fleitistu J.-P. Rampaliu, spaudoje skambėjo susižavėjimo atlikėjais žodžiai15.

Į ką labiausiai kreipia dėmesį profesionalai muzikos kritikai S. Sondeckio interpretuotuose Mozarto kūriniuose?

 „Frankfurter Allgemeine” pabrėžiama: „Kiekvienas šį vakarą skambėjęs kūrinys buvo atliktas kaip klasikinės muzikos gerąja prasme meistriškumo pavyzdys: darnus drovumo ir temperamento, lyrinio meloso ir natūraliai pulsuojančio tempo, „kvėpuojančio” frazavimo derinys”16. H. Acker manė, kad dirigentas ne tik girdi skambėjimo visumą, bet ir puikiai suvokia detalių reikšmingumą. Dramaturginę prasmę išryškina kontrastų raiška. Kaip ir kiti muzikos kritikai, pastebi, kad S. Sondeckis Mozarto muzikoje ieško balsų dialogų, spalvingumo, prasmingai derina įvairius artikuliacijų būdus. Raiškios legato-staccato priešpriešos17. Po koncerto Vienos „Konzerthaus“, Mozarto salėje, 1986 m. G. Krameris pastebėj „Koks elegantiškas frazavimo menas, prasminga agogika ir individualus požiūris!”18. B. Bockhoffas atkreipė dėmesį į dirigento techniką, kuri neblaško muzikos pulsavimo. Dirigentas inspiruoja labai disciplinuotą orkestro muzikavimą. „Tai Mozarto kūrybos interpretacijos pamoka, atrodo, nesunkiai pasiekiamas tobulumas”19. Kaip esminį S. Sondeckio muzikavimo su orkestru bruožą R. Kriechbaumas nurodė labai gerą ansamblio derėjimo
kokybę. Ne tik intonuojant, bet „ir išlaikant prasmingą sutartinį frazavimą”21.

Siekdami apibūdinti S. Sondeckio suvoktą Mozarto muzikos stilistiką, pateiksime ir kelių girdėtų skirtingų kūrinių interpretacijų apibūdinimus. 1986–1987 m. koncertinio sezono metu Vilniuje ir Kaune su V. Krainevu Lietuvos kamerinis orkestras atliko visus 27 Mozarto koncertus fortepijonui ir orkestrui. Aštuoniuose koncertuose dalyvavo pianistai V. Viardo, V. Skanavis (dvigubas, trigubas koncertai), dainininkė N. Gerasimova (arijos balsui, fortepijonui ir orkestrui). Ciklas pakartotas Kaune, Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos Didžiojoje ir Kolonų salėse, Peterburgo filharmonijos Didžiojoje salėje.

Tai nebuvo akompanavimas solistui, o koncertuose pateiktas dvejų metų bendros V. Krainevo ir S. Sondeckio koncepcijos gludinimo kelias. „Įdomu buvo sekti per 24 metus sukurtos muzikos vingius, pajusti genijaus minčių gilumą ir įvairovę, stebėti fortepijoninio koncerto žanro formos ir turinio vystymąsi”, – „Literatūros ir meno” puslapiuose skaitėme pokalbyje su R. Čekuoliu pasakytus S. Sondeckio žodžius21. „Neįtikėtinai didelis darbas ir darnus požiūris į Mozarto muziką ir epochos stilistiką”, – Lietuvos radijo laidoje kalbėjo pianistas N. Petrovas. – Girdėjome klasikinio tobulumo žymių turinčias interpretacijas. Klavyrinis koncertas atsiskleidė kaip emociškai subalansuotas trijų dalių ciklas, kuriame nebuvo girdėti tuščio, paviršutiniško virtuoziškumo. Žavėjo grakštumu, savitais muzikiniais vaizdais – nuo švelnios lyrikos iki patetikos, dramatizmo”22.

Stipriai išreikšta aistra ir neviltis Mozarto muzikoje paslėpta po XVIII a. muzikos stilistikos skraiste. Ryškiausiai tai buvo girdėti V. Krainevo atliekamose antrosiose koncertų dalyse. Antrųjų dalių lyrizmą galime apibūdinti taip: girdėjome ne graudų verkšlenimą, bet aistringą aimaną (ypač Vienos periodo koncertuose). Bendrame statinyje meistriškai buvo formuojama melikos (gr. melika – dainingumas, melodingumas) ir kontrapunkto sintezė. Ryškus, griežtas tematizmas ir minkšta, laisvai besiliejanti kantilena, nauja, ypač spalvinga harmonija. Vilniuje su S. Sondeckio vadovaujamu „Lietuvos kameriniu orkestru” J. Frantzo atlikto Koncerto A-dur. Žavioje Koncerto interpretacijoje garsinė materija įgavo ypatingą šviesos efektą, o kerinčia melodijos dalimi tapo įprasta XVIII a. muzikos puošmena buvusi melizmatika.

„Groti Mozarto muziką – tai tarsi vaikščioti ant bedugnės krašto”, – yra sakęs S. Sondeckis23. Akcentuotume vieną jau tais dešimtmečiais išryškėjusį Mozarto muzikos interpretacijų elementą – tempą. Jis Mozarto muzikai gali suteikti visišką paviršutiniškumo, žaismingumo įvaizdį, arba atvirkščiai – sutelkti mūsų dėmesį į kalbėseną, išryškinti labai skirtingas jos charakteristikas. Tempas – tai ne muzikos atlikimo greitis. Tai skirtingai artikuliuotų garsinių derinių santykis, frazių kvėpavimo sistema, dramaturgijos perteikimą įprasminantis elementas. Ir vėliau girdėtos interpretacijos patvirtino, kad S. Sondeckiui svarbu rasti tokį natūralų tempą, kuris leistų logiškai frazuoti, išryškintų muzikos charakterį, charakteringos koloristikos emocinių linijų reljefiškumą.

Atliekant minėtų koncertų fortepijonui ciklą ypač išryškėjo S. Sondeckio gebėjimas pasirinkti tokį tempą, kuris ryškiausiai galėjo atskleisti vidines muzikos prasmes, leido klausytojui išgirsti kūrinio formos sandarą, kūrinio dramaturgiją išryškinančią charakteringą artikuliaciją, Mozarto melikos  ypatumus.

Kitas interpretacijų savitumas – didesnis S. Sondeckio dėmesys ne tik skambančioms raiškioms horizontalėms, bet dialogo Mozarto muzikoje paieškoms. Instrumentinėje partitūroje tarsi komunikuoja skirtingi personažai. „Visa Mozarto muzika savotiškai teatrinė. Todėl būtina ir instrumentiniuose kūriniuose ieškoti tarpusavyje konfliktuojančių „personažų”. Reikia išryškinti skirtingus emocinius ar garso charakteristikų polius”, – teigė S. Sondeckis24. Ieškoma skirtingų emocijų, sąskambių, neįprastų harmonijų, t. y. to, kas gali daryti įtaką Mocarto kūrinių dramaturgijai. 1991 m. po koncerto I. Pogorelichiaus festivalyje Bad Verišhofene buvo pastebėta: „Reikšmingai pagerbtas Mozartas. Atlikimas buvo prasmingas detalėmis ir visuma. Lietuvos kamerinis orkestras atskleidė dramatines muzikinių kontrastų prasmes”25.

1994–1995 m. koncertinio sezono metu V. Vitaitė ir S. Sondeckis inicijavo koncertų ciklą, kuriame visus Mozarto fortepijoninius koncertus atliko 36 įvairių kartų Lietuvos pianistai. Ciklas buvo reikšmingas tiek klausytojams, tiek patiems atlikėjams, kurie bendraudami su S. Sondeckiu gavo puikias Mozarto muzikos pažinimo pamokas. Tokį didelį projektą atlikėjai skyrė B. Dvariono 90-mečiui ir S. Vainiūno 85-mečiui. Koncertus atliko skirtingų kartų ir patirties pianistai. Skambino M. K. Čiurlionio ir kitų tarptautinių, respublikinių konkurso laureatai, ryškiausi moksleiviai, studentai, profesoriai: K. Grybauskas, H. ir A. Radvilaitės, V. Vitaitė, A. Maceina, S. Bielionytė, A. Dvarionaitė, P. Geniušas, A. Žvirblytė, G. Gedvilaitė, A. Šikšniūtė, D. Račys, ir kiti, iki pat jauniausių – dar moksleivių E. Puzaitės ir V. Paukštelio.

S. Sondeckio sukurtos Mozarto muzikos interpretacijos pavergia aristokratiškumu, neforsuotu tutti, gyvu, alsuojančiu piano ir pianissimo. Net dramatiškiausiuose epizoduose neišgirsi grubaus forte. Praėjusius šimtmečius primena galantiškos pauzės, „manheimiški” atodūsiai, „lombardiški” ritminiai dariniai periodų pabaigose, tiksli artikuliacija.

Kelios mintys turėtų būti pasakytos apie S. Sondeckio parengtas Mozarto sceninių kūrinių traktuotes. Reikšmingiausios dvi operos – „Don Giovanni” ir „Cosi fan tutti”. Abi visiškai skirtingos. Kaip išryškėja S. Sondeckio interpretacinės subtilybės, jose matyti vos iš keleto štrichų. Operoje „Don Giovanni”, pradedant nuo pačios introdukcijos, S. Sondeckio traktuotėse operos koncepcija atskleidžiama pačioje muzikoje, vizualus spektaklio veiksmas tampa tarsi antriniu. Muzikoje sukauptos draminės kolizijos. Didelis dėmesys skiriamas ansambliams, nes juose galima raiškiai atskleisti individualizuotus personažus. Secco rečitatyvai čia yra ne praeinantys dialogo epizodai, bet individualizuoti. Ne tik arijos, bet ir ansambliai – psichologinės analizės pavyzdžiai. Tokiu būdu kuriamas kontekstas demoniškai Don Giovanni dvasiai išreikšti. Net ir nesant jo scenoje, muzika klausytojui neleidžia pamiršti apie jo egzistavimą. Kaip būdingas W. A. Mozarto sceninės muzikos elementas išryškintas kontrastas tarp teksto ir muzikos. Jis girdimas ir „Don Giovanni” finalinėje fugoje („Questo è il fin di chi fá mal” – Toks kvailai besielgiančio žmogaus galas”). Tame kontraste ne tik ironija, bet ir gili prasmė. Operą užbaigia allegro assai epizodas. Yra dirigentų (pvz., E. Lansdorfas), kurie jį traktuoja kaip papildomą, orkestro atsisveikinimo su publika epizodą. S. Sondeckis, kaip jam būdinga, šį epizodą baigia prasmingai, logiškai baigdamas muzikinę dramą.

Kad S. Sondeckis ieško partitūroje „užslėptų”, muzikinio veiksmo kolizijas aktualizuojančių inspiracijų, rodo ir kitas pavyzdys visai kitokio pobūdžio operoje „Cosi fan tutti”. Da Ponte sunkiai sergančiam imperatoriui sukūrė opera buffa fabulą, bet Mozartas buffa’os nesukūrė. Kūrinį lydėjo visiška nesėkmė, imperatoriui nepatiko. Pasak H. Aberto, kompozitorius įprasmino keturis skirtingus meilės tipus: Fiorilidži – meilė-aistra, Dorabela – lengvabūdiška meilė, greitai besikeičiantis jausmas, Ferdinando – meilė-svaja, Guljelmo – linksmas hedonizmas ir optimizmas26. Personažus S. Sondeckis atskleidė taikliomis muzikinėmis charakteristikoms.

Tercetino (Fiordilidži, Dorabela, Don Alfonso) „Soave se il vento”: pirmajame orkestruotės puslapyje dainininkams akompanuoja keistas ansamblis: tik smuikai, klarnetas ir fagotai. Taip Mozartas sukūrė netikėtas disonansines harmonijas. Dirigentas pabrėžia būtent tuos akordus, kurie tarsi reikalauja išsprendimo, bet jo vis negirdime. Tuo nusakoma scenos potekstė: veikėjų gyvenimas scenoja tęsiasi, jų sumanymai nerealizuojami. Kompozitoriaus išradingumą S. Sondeckis akceptuoja ne kaip orkestruotės išradingumą ar bufonados elementą, bet kaip psichologinį Mozarto įžvalgumą.

„Muzikoje turi teisę egzistuoti kiekvienas talentingas atlikimas. Kas yra talentingas atlikimas? Tas, kuris daro didelį poveikį šiandien gyvenančiam klausytojui, įtaigus. Gali būti labai teisingas teksto požiūriu, bet nedarantis jokio poveikio klausančiajam”, – kalbėjo S. Sondeckis 1997 m.27.

S. Sondeckio interpretuota Mozarto muzika visada daro poveikį klausytojams. Gal todėl, kad atgaivinami partitūroje esantys ženklai – tai dirigento kuriama garsų kalba, Musik als Klangrede, kaip šio meno esmę mėgino nusakyti N. Harnoncourt’as28. Įvairiais elementais ji visada rado ir teberanda pusiausvyrą tarp neapibrėžiamos simbolinės garso stichijos ir žemiškų, subjektyvių aistrų raiškos. Kažkas iš didžiųjų muzikų tokiai situacijai apibrėžti pavartojo žodį Überwindung, reiškiantį pastangas nugalėti. Nugalėti materiją, kad mus galėtų pasiekti muzikos dvasia.

S. Sondeckis savomis Mozarto kūrybos interpretacijomis daug dešimtmečių, iki šiol tarsi priešinasi kasdieniam brutalumui, įodydamas, kad muzika, menas yra aukščiau šio pasaulio galingųjų tuštybės mugės.

1 Jakob E. H. Mozart. Geist. Musik. Schicksal. – Mümchen: Wilhelm Heiyne Verlag, 1978. S. 141.
2 Abert H. W. A. Mozart. Neubearbeitete und erweiterte Ausgabe von Otto Jahns Mozart, – Leipzig: VEB Breitkopf & Härtel, 1975, S. 3.
3 Аберт Г. В. А. Моцарт. Часть первая, книга первая. – Москва: Музыка, 1987, c. 49.
4 Harnoncourt N. Musik als Klangrede. Wege zu einem neuen Musikverständnis. – Kassel: Bärenreiter Verlag (Residenz Verlag, Wien), 1982, S. 268.
5 Iš pokalbio su A. Liubimovu, Vilnius1984 m. (autorės archyvas).
7 Löbl K. Ein Orchester war zu entdecken // Kurier. Tageszeitung für Österreich, 1977, gruodžio 9, Nr. 339, p. 3.
8 Budweg H. Klingende Delikatessen // Frankfurter Allgemeine, 1996 liepos 20, Nr. 167, p. 57.
9 Lembke S. Teufelsgeiger begeistert sein Publikum. Viel Beifall für Shaham und Sondeckis // Strelitzer Zeitung, 1996 liepos 16, p. 14.
10 Geitel K. Frischer musikalischer Wind // Berliner Morgenpost, 1974 rugsėjo 11, p. 12.
11 Geitel K. Litausche Musikergäste sorgten für Überraschung // Berliner Morgenpost, 1989 rugsėjo 14, p.
12 Weinreich H. Zeitlicher Mozart und italienisches Streicherfeuer // Wiesbadener  Kurier, 1990 liepos 9, p.
13 BS. Eine große Nachtmusik – Mozart sei Dank. Das Litauische Kammerorchester  unter Saulius Sondeckis in Wotersen // Die Welt, 1994 rugpjūčio 15, p. 14.
14 Reho. Festspielserenade ist Weltspitze // Salzburger Volksblatt, 1987 liepos 31, Nr. 60, p. 10.
15 C. K. Festival international d’Echternach. Mozart au superlatif! // Le Réspublicain Lorrain, Luxembourg, 1978 liepos 1, Nr. 155, S. 3.
16 JOW. Entspannte Souveränität // Frankfurter Allgemeine, 1994 gegužės 18, p. 16.
17 Acker H. Mozart hätte seine Freunde an den Litauern gehabt // Mindelheimer  Zeitung, 1991 liepos 1, Nr. 149, p. 3.
18 Kramer G. Blick über den Ärmelkanal // Die Presse. Die Tageszeitung für Österreich,  1986 kovo 15–16, Nr. 11402, p. 16.
19 Bockhoff B. Inspiriertes Musizieren // Süddeutsche Zeitung, 1986 vasario 22/23,  Nr. 44, p. 14.
21 Kriechbaum R. Traditionsverbundene Garanten einer guten Streicher-Schule // Salzburger Nachrichten, 1991 spalio 16, Nr. 244, p. 8.
21 Čekuolis R. Visi V. A. Mocarto fortepijoniniai kūriniai // Literatūra ir menas, 1988 rugpjūčio 20, p. 3.
22 Lietuvos radijo laida, I programa, redaktorės pokalbis su pianistu 1988 m. birželio 14 d.
23 Pokalbis su S. Sondeckiu 1997 m. vasario 27 d., autorės archyvas.
24 Pokalbis su S. Sondeckiu 2005 m. rugsėjo 15 d., autorės archyvas.
25 Acker H. Pogorelich-Festival hat Weltklasse-Qualität und soll met gleicher Intension fortgesetzt werden // Bad Wörishofer Rundschau, 1990 liepos 17, Nr. 162, p. 17.
26 Abert H. W. A. Mozart. Neubearbeitete und erweiterte Ausgabe von Otto Jahns  Mozart. Leipzig: VEB Breitkopf & Härtel, 1975, S. 471.
27 Pokalbis su S. Sondeckiu 1997 m. vasario 27 d., autorės archyvas.
28 Harnoncourt N. Musik als Klangrede. Wege zu einem neuen Musikverständnis. Kassel: Bärenreiter Verlag (Residenz Verlag, Wien), 1982.