„Norėčiau, kad kiekvienas pasirodymas scenoje taptų įvykiu mano žiūrovams,“ – sako Sabina Martinaitytė

Kauno operos primadona vadinama dainininkė Sabina Martinaitytė, trijų tarptautinių konkursų laureatė (Kišiniove, Rygoje ir Taline, visi 1989 m.) pasitiko gražų asmeninį ir kūrybos jubiliejų. 1987 m. baigusi Lietuvos valstybinę konservatoriją tapo Kauno valstybinio muzikinio teatro soliste, debiutavo Donos Anos vaidmeniu W. A. Mozarto operoje „Don Žuanas“. Iki šiol S. Martinaitytė šioje scenoje sukūrė 12 pagrindinių vaidmenų operos spektakliuose, keletą vaidmenų miuzikluose ir spektakliuose vaikams. Operiniai solistės vaidmenys susiliejo į spalvingą dramatiškų moterų paveikslų galeriją. Kaip įdomiausius ir reikšmingiausius karjeroje pati Sabina tarp jų išskiria Violetą ir Džildą G. Verdi operose „Traviata“ ir „Rigoletas“, Leonorą L. Beethoveno operoje „Fidelio“, Margaritą Ch. Gounod operoje „Faustas“, Madaleną U. Giordano operoje „Andrė Šenjė“ ir, be abejo, jai rašytą Karalienę Boną Giedriaus Kuprevičiaus to paties pavadinimo operoje.

Už Violetos vaidmenį G. Verdžio operoje „Traviata“ Sabina iš dalies yra dėkinga solistui Jonui Antanavičiui, kuris būtent ją pasirinko scenos partnere dalyvauti savo 100-ajame spektaklyje. 1989 m. Apie Sabinos debiutą operoje teatrologė rašė: „Dainininkė savajai herojei tąsyk teikė daugiau savo asmenybės bruožų, gal kam ji pasirodė per rimta, per santūri, bet publika pamatė ir priėmė savitą ir visiškai kitokią Violetą.” Kitomis spalvomis tapytas prancūzų kurtizanės vaidmuo dar pagausino Sabinos talento suvienytą operos mėgėjų būrį. Dainininkei pavyko atrasti naujų spalvų Violetos personažui ir režisieriaus Ginto Žilio „Traviatos” pastatymui 1999 m. Šis vaidmuo 2000 m. padėjo pelnyti dainininkei garbingą Kauno teatralų apdovanojimą – „Fortūnos” prizą.

Garbingą vietą besiaukojančių herojų galerijoje užėmė Leonora L. Beethoveno operoje „Fidelio“. Šio vokiečių genijaus „šedevro apie viltį“ pastatymas Kaune 1993 m. tapo įsimintinu meniniu įvykiu. Opera buvo dainuojama vokiečių kalba, visi spektaklio komponentai alsavo ritmingai ir buvo tampriai, organiškai susieti. Operoje dainavo ir solistai iš Vokietijos. Sabinos herojė Leonora telkė savyje pagrindinę operos idėją – vilties ir tikėjimo pergalę, kurią, anot spektaklio recenzentės muzikologės Eglės Marcinkevičiūtės, solistė nuostabiai perteikė arijoje „Komm, Hoffnung“, stovėdama palaidais plaukais ir vyriškais rūbais scenos priešakyje, tarsi įkvepiančio tikėjimo simbolis. Gerų žodžių Sabinai negailėjo ir kompozitorius G. Kuprevičius: „Skirtingų vokalinių ir sceninių mokyklų atstovai dainavo pakiliai, jausdami vienas kitą, o S. Martianitytė paliko maloniausią įspūdį, visų pirmą vokaline prasme. Jos balsas skambėjo skaidriai, tiksliai, emocionaliai“.

Naujų spalvų, minkštesnių potėpių žiūrovai pamatė Sabinos sukurtame jaunos merginos paveiksle Ch. Gounod operoje „Faustas“. Tyrą, gilios sielos dainininkės sukurtą Margaritą teatrologė Daina Klimauskaitė po premjeros apibūdino taip: „Maža apie ją pasakyti dainavo ir vaidino gerai. Tai buvo tas idealus atvejis, kai dainavimas buvo tik priemonė vidinei herojės būsenai išreikšti, kai nesijautė jokių vokalizavimo pastangų.“

 U. Giordano operos herojė Madalena Sabinos repertuare atsirado netikėtai, tačiau tapo viena svarbiausių ir taip pat buvo išskirta garbiu apdovanojimu. „Madalenos partijos linija melodinga, emocinga, nelėkšta, ją įdomu dainuoti, o spalvingas muzikos audinys provokuoja naujas balso spalvas,“ – dalijosi mintimis apie vaidmenį Sabina, – „Ši herojė spektaklio metu keičiasi iš esmės: nuo nerūpestingos paviršutiniškos grafaitės iki pasiaukojančios moters, dėl meilės pasiryžusios mirti drauge su mylimuoju. Man kaip dainininkei ir moteriai buvo įdomu ieškoti Madalenos pasirinkimo motyvų ir perteikti jos emocijas mirties akivaizdoje“. Už šį vaidmenį, taip pat šiuolaikinės bei rusų ir austrų vokalinės muzikos kamerines programas Sabina buvo pripažinta įsimintiniausia 2000 metų Kauno menininke.

Vis dėlto ryškiausias vaidmuo, sukurtas operoje – karalienė Bona to paties pavadinimo Giedriaus Kuprevičiaus operoje. Gal būt todėl, kad operos kūrybinio proceso metu kompozitorius glaudžiai bendradarbiavo su soliste ir netgi atsižvelgė į tam tikrus jos prašymus. „Nors gyvenime esu šios didikės priešingybė, tačiau vienišos, atstumtos ir nesuprastos moters paveikslą man nebuvo sunku įkūnyti. Sudėtingiau atrasti intonacijas, balso spalvas, norint kuo tiksliau atskleisti išdidžiosios italės būdą ir siekius.“ Operą „Karalienė Bona“ Sabina apibūdina išskirtiniu įvykiu Lietuvos muzikinėje scenoje. Už Bonos vaidmenį 2002 m. dainininkė apdovanota Kauno teatralų prizu „Fortūna” ir pripažinta geriausia Lietuvos metų operos soliste (Lietuvos kultūros ministerijos premija).

Visus vaidmenis solistė kūrė labai atsakingai, Sabina sakė: „Kartais net skausmingai, bet aš savo herojes labai myliu, jos labai skirtingos, bet visos – stiprios asmenybės. Jos mylėjo, kovojo dėl savo meilės, deja, ne visada sėkmingai...“ S. Martinaitytė prisipažįsta, kad kaskart eidama į sceną jaučia didžiulę atsakomybę ir stengiasi, kad kiekvienas spektaklis taptų įvykiu jai ir jos gerbėjams. Solistės padainuotomis Violetos, Džildos ir kitų herojų partijomis žavėjosi įvairių Lietuvos ir užsienio šalių teatrų žiūrovai, dainuoti projektiniuose spektakliuose kvietė ir įvairūs festivaliai.

Operų ir stambių formų vokalinių instrumentinių kūrinių dainuotas partijas bei daugybę kamerinės muzikos kūrinių Sabina parengė drauge su pianiste Audrone Eitmanavičiūte. Drauge su ja Sabina Martinaitytė pastaruoju metu savo gerbėjus džiugina kaip netikėtų ir įspūdingų kamerinės muzikos programų atlikėjos, išsiskiriančios netradicine interpretacijos laisve.

„Kadangi aš mieliausiai dainuoju operų muziką, Audronei dažniausiai tenka groti orkestrinę faktūrą. Gaila, kad toks grandiozinis juodas darbas taip ir lieka nepastebėtas užkulisiuose, o ji, užuot koncertavusi kaip solistė, savo laiką ir energiją dovanoja man,“ –  reikšdama dėkingumą bei tuo pačiu apgailestaudama teigia Sabina. Muzikologė Alina Ramanauskienė apie šį menininkių tandemą rašė: „Jos išsiskiria fantastišku darbštumu, punktualumu, disciplina – privalomomis savybėmis šių dienų muzikantams, tačiau jų scenos meno esmę lemia ne tai, o įsitikinimas, kad maža dainuoti ir skambinti gerai, svarbu ansamblyje išreikti neatsiejamą muzikos ir žodžio ryšį, jame gimstančią meninę tiesą.“

Pastaraisiais metais  be šių menininkių pasirodymo neapsieina joks reikšmingesnis Kauno kultūrinis įvykis. Jų duetą kviečia koncertuoti daugybė koncertinių organizacijų ir festivalių. Menininkės parengė apie tris dešimtis solo programų, tarp jų G. Verdi, G. Puccinio, F. Schuberto monografiniai koncertai, prancūzų, rusų, austrų ir vokiečių kompozitorių vokalinės lyrikos kūrinių programos, apie 20-ties autorių „Ave Maria” programa, lietuvių kompozitorių ir poetų programos „Giesmė suskambo“ ir „Valdovių pašnekesiai“ (su aktore Rūta Staliliūnaite), kamerinis G.  B.Pergolesi operos „Tarnaitė ponia“ pastatymas 2006 m., L. Kiseliovo monoopera „Nepažįstamosios laiškas“ 2007 m. ir opera pastišas „Faustina“ 2008 m., dainavo daugiau nei 1000 koncertų Lietuvoje ir užsienyje: Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Moldovoje, Lenkijoje, Vokietijoje, JAV, Ukrainoje, Azerbaidžane, Suomijoje, Prancūzijoje.

Paklausta, kas generuoja originalumu išsiskiriančias idėjas ir dueto programas, Sabina iš karto atsak „Tikrai ne aš. Puiku, kad yra Audronė, sumananti naujus projektus, pasitikinti manim.“

Sabina ir Audronė yra Lietuvos kompozitorių, ypač kauniečių kūrinių pirmosios atlikėjos, kurioms dėkingi autoriai neretai dedikuoja savo opusus.

Nemenką Sabinos kūrybos kraičio dalį užima stambiosios formos kūriniai, kuriuose Sabina atliko soprano partijas, ji koncertavo su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu, Lietuvos kameriniu, Mažosios Lietuvos simfoniniu, Latvijos simfoniniu, Čikagos lyrinės operos, Kauno kameriniu, Panevėžio ir kitais orkestrais.

Nuo 1990 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakulteto Dainavimo katedroje S. Martinaitytė moko studentus solinio dainavimo subtilybių. Dainininkė džiaugiasi, kad jos buvę studentai jau koncertuoja savarankiškai, sėkmingai dirba. Dauguma jų neapvylė savo mokytojos lūkesčių, tapo įvairių tarptautinių dainininkų konkursų laureatais ir diplomantais. Jos laimėjimai pedagogikoje 2008 m. įvertinti docentės laipsniu. 

„Studentus stengiuosi parengti sunkiam ir atsakingam teatro artisto ir koncertuojančio dainininko gyvenimui. Stengiuosi „negaminti“ žvaigždžių, bandau išugdyti mąstančius, savarankiškus, laisvus ir dorus menininkus, besiorientuojančius šiuolaikinėje muzikinėje kultūroje, jaučiančius dabarties pulsą ir menines kryptis.“

S. Martinaitytė vedė meistriškumo kursus Klaipėdoje, Panevėžyje, Čikagoje (JAV), Peterburge, Maskvoje, taip pat Suomijoje, Lenkijoje, Estijoje, šiose šalyse buvo ir tarptautinių dainavimo konkursų vertinimo komisijos narė.

Galėdama iš tiesų didžiuotis įspūdinga dainininkės karjera ir kūrybiniais laimėjimais, Sabina sako, kad už viską ji dėkinga a. a. profesorei Vladai Mikštaitei, kurios globon pateko studijuodama Lietuvos valstybinėje konservatorijoje trečiame kurse.  „V. Mikštaitė – puiki savo srities profesionalė, fanatiškai atsidavusi teatrui, muzikai, dainavimui, ji atskleidė sceninės logikos dėsnius, išraiškos prasmę, skatino klausytis ne sovietinių šablonų, o vakarietiškų operų bei žymiausių pasaulio dainininkų įrašų, dosniai dalijo studentams savo žinias ir energiją,“ – reikšdama begalinę pagarbą savo dėstytojai sakė Sabina, – drąsiai laužydama nusistovėjusius stereotipus, profesorė padėjo man pažinti balsą, išmokė jį valdyti, išplėtė diapazoną ir visam gyvenimui įdiegė, kad balsas yra tik viena raiškos priemonių, padedančių atskleisti kūrinio ar herojaus esmę.“

Gražios asmeninės šventės proga paprašiau žinomų kompozitorių, kurių opusus jubiliatė mielai įtraukia į savo gausius koncertus, pateikti savo įspūdžius ir emocijas apie kūrybinį bendradarbiavimą.

Kompozitorius Giedrius Kuprevičius:

Visais laikais kompozitorius identifikavo jų kūrinių atlikėjai. Dėkoju likimui, kad daugybė puikių ir nuoširdžių muzikantų skleidė ir toliau tebeskleidžia mano kūrybines idėjas, susiedami jas su savo meninėmis vizijomis bei kūrybiniais likimais. Viena ryškiausių tame kelyje – dainininkė, puiki operos artistė ir nuostabi kamerinės muzikos atlikėja Sabina Martinaitytė, kurios dėka išgirdome visą pluoštą ne vien tik mano, bet ir daugelio kitų lietuvių kompozitorių kūrinių. Dalis jų parašyti sopranui, o bėgant metas – vis daugiau ir dažniau specialiai dedikuotų primadonai. Kūrybinio bendradarbiavimo su Sabina viršūnė tapo jos parengtas karalienės Bonos vaidmuo operoje „Karalienė Bona“. Šis darbas įvertintas puikiomis recenzijomis, prizais, publikos ovacijomis po kiekvieno spektaklio, kurių jau buvo bemaž trys dešimtys...

Ne ką žemesnės ir kitos aukštumos, pasiektos kamerinės ar vokalinės-simfoninės muzikos srityse. Sabina – daugelio mano vokalinių kūrinių pirmoji atlikėja. Stebina jos profesionalumas, galingas ir kartu subtilus visame diapazone išlavintas balsas, puiki dikcija, frazės pajauta, pavydėtinas meninis skonis, pagaliau – kūrybinė ir žmogiškoji ištvermė, platus ir gilus požiūris į įvairių stilių ir epochų muziką.

Jos nuolatinė ir gyvybingumu trykštanti, vis naujus kūrybinius projektus brandinanti koncertmeisterė pianistė Audronė Eitmanavičiūtė irgi yra dalis Sabinos sėkmių. Šis jau daug metų gyvuojantis duetas yra garantas, kad dar daug naujų kūrinių identifikuos netikėtas mūsų kompozitorių idėjas, atskleis naujus vardus ir praturtins mūsų kultūrą išliekamos vertės įvykiais.
 

Kompozitorė Audronė Žigaitytė

Dainininkės Sabinos Martinaitytės pavardę žinau seniai. Dar nuo studijų metų ji nuolat mirgėjo įvairių renginių afišose.

Bet žinoti pavardę ir atkreipti į menininką dėmesį – anaiptol ne tas pats.

Pirmą kartą tiesiog nustebau jos, kaip artistės, ryškumu Giedriaus Kuprevičiaus operoje „Karalienė Bona“. Jeigu galima gimti vaidmeniui arba atvirkščiai – vaidmuo gali gimti artistui – tai karalienė Bona kaip tik tas atvejis. Jos tikrai atrado viena kitą – Bona ir Sabina. Ir kerinčios, aistringos, valingos, didingos ir ... – abi...

Būtent Bonos vaidmuo buvo ta vidinė paskata, kuri privertė atidžiau kreipti žvilgsnį į Kauno valstybinio muzikinio teatro primadoną. O ten jau rikiavosi ir „Graikas Zorba“, ir „Margarita“, „Jūratė ir Kastytis“ ir... „Traviata“. Ko jau ko, o Sabinos Violetos Valeri vaidmenyje tikrai nesitikėtum. Tačiau pasirodo, kad gali būti įtikinanti ir kiek kita nei pas mus Lietuvoje įprasta vaidmens traktuotė.

Net nepastebėjau, kada gimė mudviejų graži bičiulystė. Tiksliau net ne mudviejų, o mūsų trijų – juk neatsiejamas kūrybinis vienetas – Sabina Martinaitytė ir pianistė Audronė Eitmanavičiūtė. Būtent Audronė išprovokavo Sabiną įvaizdžiu vaidmeniui ir mano kūrybiniame sumanyme. Kotryna „Praregėjime“ rašyta specialiai jai.

Šiandien, permąstydama šilčiausias bendravimo akimirkas, galiu tik pasidžiaugti: kiek laimi autorius, sutikęs tokio lygio kūrybinį tandemą kaip Sabina ir Audronė. Už laimę „auginti“ vaidmenį ir – svarbiausia – stebėti jo gimimą, būsiu dėkinga joms abiem visą gyvenimą. Klausytojas be galo daug praranda, nematydamas tos jausmų „virtuvės“ – personažo gimimo. Audronė – juokaudamos ją vadinome „žmogumi orkestru“ – iš tiesų darbo pradžios etape ji atstojo visus, kurių pagalba tiesiogiai reikalinga vaidmens gimimui. Ir rezultatas pranoko visus lūkesčius. Sabina-Kotryna visose trijose „Praregėjimo“ premjerose (Tytuvėnuose, Joniškyje ir Vilniuje) sukūrė veikalo dramaturgijos kulminaciją. Tai buvo sprogimas: nuo erotinio, net vulgarumo nestokojančio dainavimo ir šokio iki praregėjimo – sakralaus pakilimo į dvasios aukštumų katarsį... Dainininkė savęs netausojo... Tai – tikra menininkės prigimtis.

Ilgiausių metų!“

Kompozitorė Dalia Kairaitytė

„Su Sabina Martinaityte likimas suvedė 1988 m., kai ieškojau dainininkės, galinčios atlikti mano „Ilgesio dainas“. Tai buvo mūsų ilgo kūrybinio bendravimo pradžia. Jau tada susižavėjau jos balso tembru ir gebėjimu įsiskverbti į kūrinio esmę – į ten, kur muzikos pasaulyje susijungia intuicija ir logika. Sabina yra išdainavusi beveik visą mano vokalinę kūrybą – vokalinius ciklus, „Krantų kantatą“, „Ave Maria“, dainas bei romansus...

Ne vieną opusą parašiau raginama Sabinos ir už tai esu jai dėkinga. Atiduodama į jos rankas naują kūrinį, galiu būti visiškai rami – Sabina visuomet tiksliai „atspėja“ vidinį muzikos charakterį ir perteikia jį klausytojui su išgyventu tikrumu, neleisdama sau jokių nukrypimų nuo autorinio teksto.

Charakterizuodama Sabiną kaip asmenybę, galiu pasakyti, jog tai jautrus ir sąžiningas žmogus, visuomet griežta, reikli sau ir jokio gėrėjimosi savimi. Ir dar...Vieno „gebėjimo“ gamta Sabinai tikrai pašykštėjo – ji niekada nemokėjo ir tikriausiai jau nebeišmoks veržtis alkūnėmis. Tai tikra retenybė mūsų globalaus turgaus epochoje, kai viskas perkama ir parduodama, netgi talentas.“