„Grazioso“ – skamba grakščiai

Jei patikėsime interneto platybėse klajojančia tiesa, o konkrečiau – visagalės „google“ paieškos sistemos pateikiama informacija, pasaulyje egzistuoja trys kolektyvai, besivadinantys „trio „Grazioso“. Tai – JAV susikūręs ansamblis, savo interneto puslapyje maloniai kviečiantis kreiptis, jei reikėtų elegantiškos, subtilios muzikos vestuvėms, pokyliams, ar kitokio pobūdžio renginiams, kuriuos žada papuošti ir suteikti iškilmingumo fortepijono ir medinių pučiamųjų muzikos dėka. Kitas – Rusijoje gyvenantis ir kuriantis ansamblis, apie kurį pavyko sužinoti tik tiek, jog jį sudaro pianistas bei dvi dainininkės – sopranas ir mecosopranas, pastarųjų atliekamos ištraukos iš P. Čaikovskio operos „Pikų dama“ čia pat galime pasiklausyti.

Trečiasis trio „Grazioso“ – žavus, jau daugiau nei dešimtmetį Lietuvoje gyvuojantis ir kuriantis ansamblis – pianistė Vilma Rindzevičiūtė, fleitininkė Viktorija Zabrodaitė ir dainininkė Joana Gedmintaitė. Kolektyvo repertuare – įvairių epochų ir kompozitorių kūrinių bagažas, koncertinėje geografijoje – aplankytų miestų ir miestelių vardai ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Vokietijoje. Kolektyvo biografijoje oriai pūpso daugelio Lietuvoje vykstančių festivalių pavadinimai, pasididžiavimo verti kūrybiniai bendradarbiavimai su žymiais Lietuvos muzikais, tarp kurių – ir kompozitorius Giedrius Kuprevičius, specialiai trio „Grazioso“ sukūręs septynių dalių kompoziciją pavadinimu „Echo – Aidas“.

Trio „Grazioso“ gyvavimas prasidėjo Vilmai Rindzevičiūtei ir Viktorijai Zabrodaitei studijuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kuomet jau senai ansambliniu muzikavimu besižavėjusios atlikėjos nutarė suburti ne visai tradicinės sudėties ansamblį. Pirmąja trio „Grazioso“ puošmena tapo dainininkė Renata Tarosaitė. Vėliau ansamblyje ilgus metus muzikavo Aušra Liutkutė, o prieš porą metų į kūrybinius ieškojimus Vilma ir Viktorija leidosi kartu su operos soliste Joana Gedmintaite.

Pirmasis šio gražaus muzikinio bendravimo vaisius – trio „Grazioso“ kompaktinė plokštelė, kuri papuoštų net išrankiausio skonio klausytojo fonoteką.

Spalio pradžioje Vilniaus rotušėje Lietuvos muzikų sąjungos organizuojamo ciklo „Sekmadienio muzikinės popietės“ rėmuose įvyko ansamblio kūrybos vakaras, įprasminęs kolektyvo daugiau nei per dešimtį metų nueitą kūrybinį kelią, džiuginęs ne vien puikiai atliekama muzika, bet ir artimesne pažintimi su ansamblio narėmis.

Ne kartą diskutuota ir kalbėta apie tai, koks sąryšis yra ar turėtų būti tarp žmogaus scenoje ir gyvenime, kiek savęs, savo asmeninių savybių, bruožų, žmogus atiduoda interpretuodamas muzikinį tekstą. Kaip kompozitoriaus kūrinyje galime „perskaityti“ muzikos kalba perteiktus išgyvenimus, neatsiejamus nuo nugyventų metų paliktų įspaudų žmogaus sieloje ir biografijoje, taip ir trapiose ir trumpose atlikėjo kūrybos išsiskleidimuose „čia ir dabar“ galime rasti ryškiausius pėdsakus, kuriuos paliko situacijos, aplinkybės, žmonės…

Vilma Rindzevičiūtė gimė ir augo Kaune, o meilę ir trauką muzikai paveldėjo iš savo senelio seserų, kurios visos skambino fortepijonu. Taip per giminystės ryšius pavyko labai anksti identifikuoti pirmąją meilę – fortepijoną.

Antroji, jau kiek realesnė pažintis su fortepijonu įvyko Kauno II-joje muzikos mokykloje, dabar  besivadinančioje A. Kačanausko muzikos mokykla. Baigusi ją įstojo į Kauno J. Gruodžio konservatoriją, kur pianizmo paslapčių toliau sėmėsi iš puikios pedagogės Rikos Okruško. Jau tada įvyko pirmieji pianistės debiutai respublikiniuose konkursuose, o kamerinio ansamblio dėstytojas Arūnas Daugirdas gabios studentės sąmonėje pažadino vėliau taip plačiai sužydėjusį žavėjimąsi ansambliniu muzikavimu bei meilę kamerinei muzikai.

Toliau sekant pianistės biografijos pėdsakais negalima nepamintėti kitos reikšmingos ir svarios asmenybės, neabejotinai įtakojusios Vilmos kūrybinį kelią, tiesa, jau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tai – fortepijoninio dueto žanro Lietuvoje pradininkas ir puoselėtojas profesorius Kęstutis Grybauskas, kurio fortepijono specialybės ir fortepijoninio dueto klasėje Vilma studijavo baigusi Kauno J. Gruodžio konservatoriją. Dar būdama antro kurso studente pianistė sulaukė išskirtinio profesoriaus pasitikėjimo – tapo K. Grybausko pianistų trio nare, kuriame taip pat skambino ir pianistė Inga Maknavičienė. Vėliau šis kolektyvas peraugo į unikalų ir vienintelį Lietuvoje tokio lygio reiškinį – K. Grybausko pianistų kvartetą, kuris iki šiol Vilmos gyvenime yra viena pagrindinių veiklų. Fortepijoninio dueto žanru užsidegusi pianistė studijų metais taip pat aktyviai dalyvavo tarptautiniuose konkursuose. Kartu su pianiste Irina Venskus susibūrusios į fortepijoninį duetą atlikėjos tapo tarptautinių konkursų Lietuvoje, Belgijoje ir Anglijoje laureatėmis. Tačiau šiam daug žadančiam ansambliui buvo lemta gyvuoti tik apie penkerius metus – kol Irina Venskus neišvyko gyventį į Belgiją...

Lemtingas susitikimas su Viktorija Zabrodaite taip pat įvyko LMTA, o kolektyvo krikštamote pelnytai galėtume vadinti koncertmeisterio katedros dėstytoją Virginiją Dapkutę, kurios dėka ir prasidėjo iki dabar besitęsiantis muzikavimas.

Šiandien Vilma be aktyvios koncertinės veiklos su trio „Grazioso“ ir profesoriaus Kęstučio Grybausko pianistų kvartetu, pati dalinasi savo sukaupta patirtimi bei užgyventu žinių bagažu – yra LMTA fortepijono katedros lektorė bei Vilniaus Algirdo muzikos mokyklos pedagogė. Ši prasminga veikla taip pat yra atnešusi ne vieną džiaugsmo akimirką – Vilmos fortepijoninio dueto klasės studentai nuolat tampa respublikinių bei tarptautinių konkursų laureatais. Jaunieji pianistai , besimokantys Algirdo muzikos mokykloje irgi neatsilieka – koncertėliai, konkursėliai, ir, žinoma, kruopštus darbas – mokytojos kasdienybė…

Viktorija Zabrodaitė gimė Kijeve, tačiau ją dar nė metukų neturinčią tėveliai parsivežė į Lietuvą. Viktorijos potraukis muzikai nuo pat mažens nieko nestebino – šeimoje muzikos garsai buvo dažnas svečias – puikius balsus turėjo ir mama, ir močiutė. Pirmieji žingsniai profesionaliojo muzikos meno link buvo žengti vienoje Vilniaus muzikos mokyklų, tuo metu tiesiog pažymėtų 32-ju numeriu. Ten Viktorija pasirinko fortepijono specialybę – kitaip ir nebuvo galima, nes tuo metu visi į muzikos mokyklą atkeliavę vaikai norėjo skambinti fortepijonu! Tačiau palengva formuojantis individualumo nestokojančiai Viktorijos pasaulėžiūrai ilgainiui buvo susivokta, jog fortepijonas gal ir nėra tai, ko tikrai norėtųsi…

Tuomet, pirmosios fleitos mokytojos Ninos Šavrovos dėka, Viktorijos rankose atsidūrė ir visiems laikams liko fleita. Pradžioje – dėl noro pamėginti kažką įdomesnio, o paskui – nes kitaip nebeįsivaizdavo savo gyvenimo…

Iš rūpestingų pirmosios mokytojos rankų po muzikos mokyklos baigimo būsima profesionalė įstojo į  J. Tallat-Kelpšos konservatoriją – tuo metu aukštesniąją muzikos mokyklą. Čia tuo svarbiu žmogumi, vedusiu painiais muzikos pažinimo labirintais tapo Laima Šulskutė. Vėliau – studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur specialybės dėstytoju Viktorija pasirinko žymų fleitininką, pedagogą Lionginą Čiapą, pas kurį dalį studijų net tekdavo važinėti į Kauną. Neabejotiną reikšmę V. Zabrodaitės kaip atlikėjos, muzikės brendimui turėjo gausiai lankomi koncertai, tobulinimasis įvairių profesorių meistriškumo kursuose, kamerinis muzikavimas.

Dabar be pedagoginio ir pučiamųjų skyriaus vedėjos darbo Vilniaus Karoliniškių muzikos mokykloje, Viktorija koncertuoja su įvairiais kolektyvais. Tarp jų – ir profesoriaus Kęstučio Grybausko pianistų kvartetas, ir akordeonistų kvintetas „Modus“, žymūs Lietuvos ir Vokietijos vargonininkai. Negalima nepaminėti ir „Muzikos baruose“ Ritos Aleknaitės-Bieliauskienės straipsnyje įvertinto Viktorijos pedagoginio talento ir savotiško fenomeno – ar dažnai geras pedagogas tapatu geram atlikėjui ir atvirkščiai?

Joana Gedmintaitė – iš Žemaitijos krašto, Rietavo valsčiaus kilusi lakštingala, ypatingai gerai pažįstama operos meno mylėtojams. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre debiutavusi Donos Anos vaidmeniu W. A. Mozarto operoje „Don Žuanas“ solistė pradėjo savo sėkmingų vaidmenų plejadą, tarp kurių – nepamirštama Neda R. Leoncavalio operoje „Pajacai“, žavingoji Džilda Dž. Verdi operoje „Rigoletas“, trapioji Mimi Dž. Pucini operoje „Bohema“ ir t.t….

Daugiavaikėje šeimoje augusios Joanos kelias į didžiąją sceną prasidėjo konspiracinėmis sąlygomis. Kadangi Joanos tėvai buvo linkę dukrą įtakoti jų akimis kiek „konkretesnei“ profesijai, nei muzikanto, būsima operos solistė pirmąjį mėnesį muzikos mokyklą lankė slapta nuo tėvelių… Žinoma, pradžių pradžia buvo fortepijonas, ir vokalistės talentas atsiskleidė tik įstojus į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, į nuostabiosios primadonos, profesorės Irenos Milkevičiūtės klasę.

Dar studijų metais Joana nuskynė laurus Lietuvos dainininkų konkurse, V. Januškaitės–Zaunienės konkurse, o tarptautiniame dainavimo seminare Vokietijoje pelnė Geriausios interpretatorės vardą. Lyg iš lanko paleista strėlė Donos Anos vaidmeniu prasidėjusi operos solistės karjera atnešė „Operos švyturių“ laureatės apdovanojimą nominacijoje „Metų operos viltis“, 2004 m. – apdovanojimą už Rachelės vaidmenį J. F. Halévy operoje „Žydė“. 2005 m. Joanai suteikta garbė atstovauti Lietuvos kultūrai Japonijoje „Expo 2005“ parodoje. J. Gedmintaitė yra sukaupus gausų solo partijų oratorijose, kantatose, simfonijose repertuarą. Solistė koncertavo Didžiojoje Britanijoje, Estijoje, Ispanijoje, JAV, Japonijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Šveicarijoje.

Čia norisi dėti daugtaškį... Trumpai, vos ne prabėgtomis praėjus Joanos Gedminaitės, Viktorijos Zabrodaitės ir Vilmos Rindzevičiūtės biografijų vingiais, manau kiekvienas skaitytojas, nors kartą girdėjęs šias tris aukščiausios prabos atlikėjas kartu scenoje, sutiks, jog šis reiškinys – trio „Grazioso“ – šiandien prilygsta žaviam stebuklui. Nors ir yra įvairiausios koncertinės, pedagoginės veiklos kupinos, šios trys žavios, talentingos muzikės negali atsispirti kamerinės muzikos ir netradicinio ansamblio žavingam skambesiui...

Trio „Grazioso“ ne kartą puikiai įvertintos ir spaudos atsiliepimuose. Svetlana Adler po kolektyvo koncerto rašė:

„Aplodismentų triukšme prasivėrė durys ir į salę tarsi gulbės įplaukė trys žavios, spindinčios moteriškumu moterys. Romantizmo estetika atsiskleidžia prabangoje ir paprastume, nešanti savyje tikrojo kilnumo nuojautą. Atrodė laikas sustojo. Tai akimirkos priartinančios mus prie amžinybės...“

Tęsiant šią mintį norisi pasidžiaugti, kad tas trapias akimirkas, kuriomis priartėjame prie amžinybės įstabios muzikos dėka, trio „Grazioso“ pavyko sustabdyti ir užfiksuoti pirmojoje kompaktinėje plokštelėje. Ilgai brandinta plokštelės idėja ir koncepcija neatitolsta nuo kolektyvo moto – tobulumo paprastume, kurį sutapatinčiau su mažais ir dideliais stebuklais, neretai slypinčiais visai šalia ir visai paprastuose dalykuose...

Trumputės miniatiūros, tarsi iki tobulybės nugludinti prabangūs akmenėliai, kiekvienas spindėdami ir įvairiausiom spalvom žaižaruodami, klusniai sugula į vientisą tvarinį, sukurdami aplink save šviesią ir lengvą, virš kasdienybės pakylėjančią aureolę.

Santūriai W. A. Mozarto arija „Aš esu tavo“ į klausytoją prabylančios atlikėjos toliau kaip plačią vėduoklę vis labiau ir labiau išskleidžia tiek emocinių išgyvenimų, tiek techninių ir virtuozinių galimybių spektrą. Kiekvienas kūrinėlis – išbaigta atskira istorija, mažutė drama, pasakojimas, negalintis palikti abejingų nesvarbu, ar tai būtų L. Delibies „Lakštingala“, ar J. Benedict „Čigonė ir paukštelis“, ar jausmingieji E. Poulenc „Meilės keliai“.

Deja, be nuoširdžių pagiriamųjų žodžių turiu pridurti ir didžiulį nusivylimą, kuris aplankė pirmą kartą į rankas patekus šiai kompaktinei plokštelei. Vienintelis trūkumas, kurio įvardinti tikrai nepabijosiu, nors jis ir labai subjektyvus – joje nėra Viktorijos ir Vilmos atliekamos F. Bourne „Žėrinčios fantazijos G. Bizet operos „Karmen“ temomis“. Tai atlikėjų talento sukurtas interpretacijos „perliukas“, vainikuojantis kiekvieną pasirodymą koncertinėje scenoje. Tačiau šį trūkumą bent iš dalies kompensavo J. Mouquet sonata „Pano fleita“ fleitai ir fortepijonui, kurios pirmoji dalis „Panas ir piemenėliai“ – ypatingas, tiesiog kvėpavimą sulaikyti priverčiantis reiškinys, paveikus iki „plaukų galiukų“.

Niekada negirdėjusiems šio kolektyvo, tačiau primygtinai prašantiems žodžiais nutapyti bent mažą eskizą, kalbėčiau apie piramidę. Ne veltui šis vaizdinys daugelyje skirtingų kultūrų, mokslų yra pripažįstamas magišku ir turinčiu galios, ar net tobuląja geometrine figūra. Šios piramidės pagrindu, pamatais vadinčiau Vilmos Rindzevičiūtės skambinimą, kuris lyg visą laikantis pagrindas. Viktorijos fleita – piramidės sijos, karkasas, vertikalė ir horizontalė, o Joanos puikusis sopranas – pati viršūnė, regis, remianti patį dangų.

Rašinio pradžioje išsakytas retoriškas klausimas – kokios sąsajos tarp žmogaus gyvenime ir atlikėjo scenoje – šiuo, trio “Grazioso” atveju, manau, gali būti labai lengvai atsakytas. Be ilgesnių diskusijų, analizių, ginčų. Kadangi likimas lėmė ne vienerius metus ne tik scenoje bet ir gyvenimo gražioje kasdienybėje – koncertinėse kelionėse – pažinti kolektyvo nares, belieka tik džiaugtis, kai gyvenime gražūs žmonės scenoje tampa dar gražesniais savo muzika padarydami gražesnius ir tuos, kurie dalyvauja ypatinguose susitikimuose su trio “Grazioso”…