Į Vilnių sugrąžintas „Elenos pagrobimas“
Taikomosios dailės muziejuje, Vilniuje, iki š. m. lapkričio 9 dienos veiks paroda, pristatanti pirmąją Lietuvoje pastatytą operą „Elenos pagrobimas“. Operą sukūrė kompozitorius Marco Scacchi, libreto autorius – Virgilio Puccitelli. Operos premjera Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose, Vilniuje, įvyko 1636 m. rugsėjo 4-ąją. Tad visai pagrįstai galime didžiuotis, kad šis naujas sceninis žanras Abiejų Tautų Respublikoje atsirado net dešimtmečiu anksčiau nei Paryžiuje.
Viešosios įstaigos „Senųjų menų studija“ surengta paroda „Elenos pagrobimas. Vilnius, 1636" – netikėta ir intriguojanti ekspozicija. Ji, anot Lietuvos dailės muziejaus (LDM) direktoriaus Romualdo Budrio, leidžia viena akimi žvilgtelėti, kaip XVII a. pradžioje Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose veikė tuomet naujai susikūręs scenos žanras – opera. Parodos autoriai pateikė įspūdingą vienintelį Lietuvoje techniškai veikiantį maketą, atkartojantį itališkos baroko operos teatro veikimo principus, mašinerijos stebuklus ir subtilybes.
Anot LDM filialo „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai“ vadovo Vydo Dolinsko, remiantis seniausiais ir iki šių dienų išlikusiais Vičencos, Parmos, Sienos baroko teatro interjerais, sukurtas menamos Valdovų rūmų teatro salės maketo modelis. Tai tarsi įžanga ar net pasižvalgymas po būsimos ekspozicijos fragmentus. Mat 2009 m. liepos 6 d. duris atversiančiuose Valdovų rūmuose numatyta ekspozicija, kuri supažindins su muzikine ir teatrine Valdovų rūmų gyvenimo tradicija – XIV–XVII a. pirmojoje pusėje bei vėlesnių Lietuvos valdovų teatro ir muzikos pomėgiais, iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių inkorporavimo į Rusijos imperijos sudėtį XVIII a. pabaigoje.
Istorijos faktas
Parodos iniciatoriai – jauni menininkai Jūratė Širvytė ir Eimantas Ludavičius. J. Širvytė – teatro istorikė, choreografė, „Senųjų menų studijos“ vadovė. Savo idėja surengti parodą apie 1636 m. Vilniuje pastatytą operos spektaklį ji sudomino ir kitus „Senųjų menų studijos“ narius: Irmą Balakauskaitę, Renatą Valčik, Ernestą Volodzką, Gintautą Žygą. Net ketverius metus menininkai plušėjo siekami atkurti XVII a. pradžioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje susiformavusį LDK valdovų ir didikų meninį bei estetinį skonį.
Sudominti nebuvo sunku. Intrigavo ir įkvėpė jau tai, kad XVII a. pradžioje Vilnius garsėjo kaip vienas reikšmingiausių Europos kultūros centrų. Juk už Italijos ribų operos spektakliai pastatyti tik Zalcburge (1618 m.), Prahoje (1627 m.), Varšuvoje (1628 m.), Vienoje (1633 m.) ir jau 1636 m. –Vilniuje.
„Istorijos faktas, kad 1636-ųjų opera Vilniuje pristatyta net dešimčia metų anksčiau nei šio žanro kūriniai Prancūzijoje, Anglijoje ir Ispanijoje, – sakė J.Širvytė. – Norėčiau, kad parodos lankytojai įsidėmėtų šią, net mokyklos vadovėliuose skelbiamą informaciją, suvoktų, kad jau XVII a. pradžioje Lietuva garsėjo kaip svarbi Europos kultūros dalis. Rengiant parodą man šis faktas buvo svarbiausias."
Baroko dvasia
Garbingiausia parodos vieta skirta itališkos baroko operos teatro, bendro visiems to meto teatrams, maketui. Jis - dešimtį kartų sumažintas, dekoracijų veikimo principas atkurtas pagal išlikusią autentišką Švedijos Drotningholmo karališkojo teatro mašineriją. J.Širvytė džiaugėsi, kad šiame teatre pavyko apsilankyti ir ekspozicijos kūrėjams. Ne bet kada, o tą vienintėlę metų dieną, kai ten rodomas spektaklis. Tai, anot parodos autorių, jiems buvo didelė garbė, o kartu ir savotiškas iššūkis.
Per parodos atidarymą dailininkas E. Ludavičius ir jo kolegos noriai demonstravo, kaip juda kulisai, kvietė ir lankytojus išbandyti barokinę „vėjo mašiną", „paleisti nuo uolų krioklį" ar „sukelti" šėlstančios jūros bangas. Nelieka nuskriausiti ir dabar į parodą atėję – salės budinčioji mielu noru padeda „sukelti vėją", leidžia prisiliesti ir prie kitų veikiančių eksponbatų. „Šie technikos stebuklai, besikeičiantys scenovaizdžiai labai domino XVII a. pradžios aukštuomenę, – pasakojo E.Ludavičius. – Juk vaidinimai truko apie penkias valandas. Ne kiekvienas žiūrovas tiek ištvertų klausydamasis vien operos. Juolab kad didikai spektaklius žiūrėdavo stovėdami už valdovui skirto krėslo. Damos sėdėdavo balkonuose. Iš ten jos ne tik matė, kas vyksta scenoje, bet dažnai stebėdavo, kaip žiūrovų salėje garbūs asmenys apsistumdo ar net susimuša..."
Muzikos istorijos tyrinėtoja prof. Jūratė Trilupaitienė per parodos atidarymą apžvelgė Lietuvos valdovų dvaro muzikinę kultūrą Europos tradicijų kontekte. Kvietė parodos lankytojus pasidžiaugti to meto mašinerijos stebuklais, kurie dar kartą įrodo, kad žmogaus fantazija neturi ribų.
„Nuo 1628 iki 1648 m. Lietuvos ir Lenkijos valstybėje parodyta vienuolika dramma per musica reginių, – priminė J.Trilupaitienė. – To meto žiūrovus ypač domino scenografija, teatralizuoti reginiai, kai scenoje riaumojo ir ugnimi spjaudėsi pabaisos, griaudėjo ir žaibavo. Po spektaklių aukštuomenė spietėsi užkulisiuose, būtinai viską norėjo pačiupinėti, iš arčiau apžiūrėti.”
Kaip pasakojo J.Širvytė, šaltinių bei istorinės medžiagos apie pirmąją Vilniuje pastatytą operą išliko labai mažai. Ilgai teko ieškoti libreto, o „Elenos pagrobmo” natų taip ir nepavyko rasti. Gal todėl, kad natų leidyba pradėta gana vėlai, – iki tol naudotąsi rankraščiais, kurių iki šiol nepavyko aptikti. Libretas išliko, nes, pagal to meto paprotį, kūrinio aprašymai prieš spektaklį būdavo dalijami žiūrovams.
Ekspoziciją papildo „Elenos pagrobimo" libreto, saugomo Britų muziejuje (Londonas) kopija. Čia pat ir vėliau Vilniuje pastatytų operų – „Andomeda" (1646), „Apviltoji Kirkė" (1648) – libretų kopijos, gautos iš Vilniaus universiteto bibliotekos ir Prancūzijos nacionalinės bibliotekos. Beje, šių operų libretai buvo išspausdinti Vilniaus jėzuitų akademijos spaustuvėje.
Parodą ir visus į ją atėjusius iš portretų „stebi" iškilios asmenybės, prisidėjusios prie operos pasirodymo Lietuvoje. Tai pirmųjų operų Lietuvoje iniciatorius – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza (1632–1648). Karalaičio Vladislovo Vazos jaunystės bendrakeleiviai po Europos kraštus, šios kelionės atsiminimų autoriai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris kunigaikštis Albrechtas Stanislovas Radvila (1593–1656), LDK pakancleris Steponas Pacas (1587–1640), Vladislovo Vazos žmona – Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Cecilija Renata Habsburgaitė (1611–1644), Vladislovo Vazos ir Jono Kazimiero Vazos žmona – Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Marija Liudvika Gonzaga de Nevers (1611-1667).
Vietoj nuotakos – opera
Operos istorijos pradžia Lietuvoje sietina su Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vladislovu Vaza. Tai jis, 1624 m. iškeliavęs į Italiją susižadėti su Toskanijos didžiąja kunigaikštyte Margarita, po dvejų metų kelionės po Europą į Vilnių parsivežė ne sužadėtinę, o scenos naujieną - operą.
Per dvejus metus trukusią kleionę karalaitis Vladislovas aplankė Austriją, Vokietijos žemes, Prancūziją, Nyderlandus, Italiją, – visur domėjosi tuo metu plintančia baroko kultūra. Įdomu, jog Antverpene jis lankėsi Peterio Paulo Rubenso studijoje, kur pozavo garsiajam dailininkui. Bolonijoje susipažinęs su dailininkais Guido Reni ir Il Guercino, parsigabeno į Lietuvą daugybę tapybos drobių, gobelenų, o po Rubenso mirties 1640 m. nupirko dalį jo palikimo. Florencijoje Vladislovas Vaza pamatė Antonio Salvadori ir Marco da Galliano muzikinę dramą „Karalienė šventoji Uršulė” ir susidomėjo naujuoju scenos žanru – opera.
„Elenos pagrobimą" Vilniuje pastatė italai - kompozitorius Marco Scacchi ir libreto autorius Virgilio Puccitelli. Operai statyti Vladislovas Vaza į Vilnių pakvietė italų muzikantus, dainininkus, aktorius, šokėjus ir scenos meistrus.
„Vladislovas Vaza negailėjo pinigų būriais po 12, 15 žmonių iš Italijos į Vilnių traukiantiems muzikantams, – pasakojo J.Trilupaitienė. – Algą jiems mokėjo Italijos bažnyčia ir Vladislovas Vaza. Jų darbas Vilniaus Žemutinėje pilyje buvo tarsi kūrybinė komandiruotė. 1648 m. Valdovų rūmuose paskutinį kartą parodytas operos spektaklis. Tais metais Vladislovas Vaza išvyko iš Vilniaus ir netrukus mirė. XVII a. antrojoje pusėje prasidėjo karai su Maskva ir Švedija. Muzikinis Valdovų rūmų gvenimas taip ir neatsigavo, – muzikinius renginius perėmė mokykliniai teatrai.”
Įkvėpė operos istorija
„Kai 2000 metais studijavau operos istoriją Bolonijos universitete, ne kartą įsitikinau, kad paprastas Italijos kioskelio darbuotojas apie savo šalies kultūrą žino daugiau nei mūsų intelektualas, deklaruojantis kultūrinį išsilavinimą," – prisiminė J.Širvytė. Tokie palyginimai įkvėpė merginą, po studijų grįžusią į Vilnių, kartu su Lietuvos ir užsienio menininkais pastatyti 1625 metais kompozitorės Franceskos Caccini ir scenografo Alfonso Parigi sukurtą operą „Rudžiero išlaisvinimas iš Alčinos salos". "Bolonijos universiteto knygynėlyje radau šios operos, dedikuotos Vladislovui Vazai ir pirmą kartą atliktos Florencijoje, klavyrą. Labai nudžiugau, nusprendžiau šį kūrinį parodyti ir mūsų amžininkams, – pasakojo pašnekovė. – To pastatymo scenografijos dalykų yra ir šioje parodoje. Ekspoziciją papildo ir arija iš „Rudžiero išlaisvinimo iš Alčinos salos", žiūrovų dėmesiui siūloma ir Cesare Negri 1601 m. parašyto kūrinio „Aukštoji Karalienė" („Alta Regina") muzika ir choreografija."