Povilas Mataitis – Lietuvių folkloro teatro – naujojo šauklio, galingai sujudinusio tautos sąmonę, kūrėjas

2008 Nr. 7-8 (366–377), Petras Juodelė

Pažintis su juo mane suvedė 1966 metais, kai iš Šiaulių buvau perkeltas į Vilniaus J. Tallat–Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą direktoriaus pareigoms. Kaip paprastai, naujas kolektyvas, nauji įspūdžiai, nauji ryšiai su žmonėmis. Čia, šimtą žmonių vienijančiame pedagogų būryje, vis dažniau pradėjo megztis kalba su muzikinį ir universitetinį išsilavinimą turėjusiu dėstytoju Povilu Mataičiu. Jam rūpėjo mokyklos darbo tradicijų ugdymas, chorvedžių ir liaudies instrumentų specialistų rengimo perspektyvos. Kartais mūsų pokalbis nukrypdavo į tautinio meno vertinimo kriterijus. Iš pedagogo P. Mataičio išgirdau nuomonę, kad jis nepritaria ryškiau modifikuoto tautinio meno tradicijai. Ir kartu nesutinka su prof. Jono Švedo kūrybine koncepcija, naudojama Lietuvos dainų ir šokių liaudies ansamblio praktikoje. Jis tvirtino, kad tautinio meno modifikavimas žeidžia jo tautinę esmę, temdo to meno dvasinę prigimtį. Jo nuomonės aš iš esmės nekritikavau, bet, būdamas J. Švedo mokinys, ir didesnio susižavėjimo jai nerodžiau. Tiesą sakant, nelabai ir įsivaizdavau, kaip tautinio meno idėja galėtų būti geriau realizuota scenoje, negu tai daro J. Švedas. Ne tik aš, bet ir dauguma to meto muzikos specialistų neįsivaizdavo P. Mataičio kitaip suprastų tautinio meno raiškos galimybių.

Tačiau jau 1967 metais dėstytojas P. Mataitis nuo kalbų perėjo prie darbų. Vilniaus valstybiniame jaunimo teatre subūręs dainuoti nusiteikusių aktorių grupę, su jais repetuodamas, jis ėmėsi ieškoti charakteringų, esminių lietuvių liaudies dainavimo bruožų. 1968 m. balandžio 13 d. Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabartinės Muzikos ir teatro akademijos) Didžiojoje salėje jis pateikė visuomenei „Instrumentinių, šokamų, dainuojamų sutartinių“ programą ir įrodė, kad savo teorinius samprotavimus sugeba pagrįsti praktikoje.

Sėkmingai žengęs pirmuosius viešo kūrybinio darbo žingsnius, P. Mataitis toliau tvirtai laikėsi savo užsibrėžtų tikslų ir, rengdamas naujas programas bei statydamas neregėtos išmonės kupinus spektaklius, sėkmingai kūrė naują tautinio meno pateikimo modelį. Scenoje rodomam savo menui jis sugebėjo įskiepyti tokį gyvastingumo pulsą, kuris virto ne vien meninio pavidalo išraiška, bet ir Lietuvos Atgimimo sąjūdžio simboliu bei jėga, sugebėjusia pasipriešinti įvairiausioms sovietinės ideologijos peripetijoms. Ir tai jis pasiekė paties įkurto Lietuvių folkloro teatro talentingais scenos darbais. Vienas jų – iškilmė „Apgiedokime Prūsijos žūtį“, skirta Baltų karžygių atminimui. Ji pirmą kartą viešai parodyta Klojimo teatre, Rumšiškėse, pačiame Lietuvos Atgimimo įkarštyje. Simboliška dar ir tai, kad šio spektaklio premjera įvyko 1989 m. liepos 15 d. – Žalgirio mūšio 579 metų sukakties dieną. Po mėnesio visa Lietuva išėjo į Baltijos kelią.

Turėdamas nemažą organizatoriaus talentą, rodydamas atkaklumą, didelę mokslinę ir meninę nuovoką, P. Mataitis, kartu su savo bendražyge, darbščia ir talentinga dailininke Dalia Mataitiene, naujam gyvenimui prikėlė užmirštus lietuvių kultūros klodus, kurie net keletą dešimtmečių maitino ir gaivino sovietmečiu snūduriavusią lietuvybės dvasią.

Šiandien, kalbant apie P. Mataičio ilgametį darbą, atveriant naujas tautinio meno erdves, žadinant ir savo pavyzdžiu visoje Lietuvoje įkvepiant platų etnokultūrinį sąjūdį, be išlygų galima įvertinti kaip ypatingą žygdarbį, kuriam kultūros mokslas turėtų sutelkti vis didesnį dėmesį, o mūsų visuomenė būtų skatinama patirti dar didesnes tautinio meno teikiamas paskatas.

Kartu teatrui turėtų būti garantuojamos visos valstybinį statusą atitinkančios darbo sąlygos.

Apie tai aš plačiau rašiau savo knygoje „Skamba kankliai“, „Muzikos“ leidyklos išleistoje 1994 metais. Norėčiau, kad ten skelbiamas straipsnis „Povilas Mataitis“ įsilietų į Lietuvių folkloro teatro istorinę atmintį.

 

Povilas Mataitis gimė 1933 m. birželio 26 d. Drąsutaičiuose, (Joniškio r.). Režisierius, dirigentas, folkloro žinovas, pedagogas. Folklorinio sąjūdžio Lietuvoje iniciatorius ir pradininkas, folkloro teatro žanro kūrėjas, Lietuvos kultūros fondo prezidiumo, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos bičiulių klubo valdybos, Lietuvos muzikų sąjungos, Lietuvos teatro sąjungos, Lietuvos laisvės kovotojų Sąjungos narys ir pan. 1957 m. baigęs Vilniaus universitetą, 1963 m. Lietuvos konservatoriją (dabartinę Muzikos ir teatro akademiją), dvejų metų stažuotę N. Rimskio-Korsakovo konservatorijoje, kurį laiką dėstė J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, dirbo „Vagos“ leidyklos muzikos literatūros redakcijos vedėju, 1985–1990 m. dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, 1990–1993 m. Vilniaus universitete. 1967 m. Vilniaus valstybiniame jaunimo teatre subūrė Lietuvių etnografinį ansamblį. 1974 m. ansambliui suteiktas Lietuvių folkloro teatro statusas ir pradėti rengti nuolatiniai pasirodymai Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Vadovaudamas Lietuvių folkloro teatrui, parengė dešimtis mokslinėmis studijomis grindžiamų jo paties sukomponuotų, režisuotų ir surepetuotų spektaklių bei programų. Juose akivaizdus etnokultūrinių ir etnopsichologinių simbolių ieškojimo, istorinės atminties išsaugojimo, tautinio bendruomeniškumo idėjų siekis. Tai ypač būdinga spektakliams „Scenos vaizdeliai“, „Lietuvių gaidos“, „Mano kanklės paauksuotos“, „Apgiedokime Prūsijos žūtį“, apeiginiams bylojimams „Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva“ ir kt. Visų šių spektaklių ir programų scenografijos autorė dailininkė Dalia Mataitienė. Ji pirmoji atkūrė autentiškus lietuvių liaudies kostiumus ir viešai pateikė jau 1970 metais. Pagal P. Mataičio sukurtas programas buvo pastatyti du filmai: „Lietuvių etnografinis – tai mes“ (1973), „Vakar ir visados“ (1984). Lietuvių folkloro teatras apkeliavo visą Lietuvą, ne kartą dalyvavo tradiciniuose kitų šalių meno festivaliuose, gastroliavo Rusijoje, Ukrainoje, Moldavijoje, Baltarusijoje, Azerbaidžiane, Armėnijoje, Gruzijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje, Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje, Indijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje.
Lietuvos valstybinės premijos laureatas (1998), apdovanotas LDK Gedimino ordino I laipsnio medaliu (1998), Kembridžo (D.Britanija) tarptautinio biografijų centro pripažintas iškiliausiu XX a. žmogumi (1999), Joniškio garbės pilietis (2006).

Traviata