Vasaros festivalių nevienadieniai kontekstai

2008 Nr. 7-8 (366–377), Laima Jonušienė

Sutinku su nuomone, kad meniniam įspūdžiui svarbu kontekstas. Tada labiau ryškėja kultūrinio gyvenimo tėkmės akcentai, net ir švenčių metu besistengiant savaip atspindėti, o gal ir perkurti pasaulį. Ir nuostabiausia, jog jis dar gali būti perkuriamas pasaulinės kultūros rėmuose. Įsiminė praėjusi vasara, tarp tokių rėmų palikusi karališkųjų motyvų. Nors, regis, ką bendra galėjo turėti birželio 21 d. Taikomosios dailės muziejuje atidaryta paroda „Elenos pagrobimas“, Vilnius, 1636“, Vilniaus festivalio koncertai Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje ir birželio 24–26 d. vykęs Nyderlandų karalienės vizitas Lietuvoje.

Ten, Arsenalo gatvėje, buvusios Žemutinės pilies kaimynystėje, atidaroma paroda ryškino Vladislovo Vazos kultūrinę įžvalgą, jo siekį „priartinti savo kraštą prie bendro Europos konteksto ne tik politinėmis, bet ir meninėmis priemonėmis“. Jo dėka Vilniuje pirmą kartą buvo pristatyta italų opera dalyvaujant šios šalies muzikantams, dainininkams ir šokėjams. Taip ilgainiui išgarsėjo ir kultūros faktas – Žemutinės pilies teatras, sudėtinga scenos mašinerija, o jos sukelti efektai dar ir po daugelio metų apdainuoti Adomo Jažembskio eilėraščiuose.

Dabartiniai Valdovų rūmai dėl suprantamų priežasčių neturės naujai atstatyto baroko teatro. Tačiau šiuolaikinės universalios paskirties salėse nemaža vietos bus skirta Vladislovo Vazos teatro istorijai, o jos gyvastį lems mūsų muzikinis gyvenimas.

Sužavėjo parodos atidaryme jaunų jos kūrėjų entuziazmas, intelektas. Gausūs lankytojai sunkiai tilpo salėje, kur buvo medinis baroko teatro maketas ir vaizdo grotuvo pagalba rodoma, kaip jis veikė. Labai įdomus buvo prof. J. Trilupaitienės parengtas pokalbis, bet jo laikas sutapo su Vilniaus festivalio koncertu, tad teko šia tema skaityti profesorės darbus bibliotekoje.

Kodėl Vilniaus festivaliai daugiau kaip dešimtmetį tampa lyg ir viso vasaros sezono ašimi, kodėl nesinori praleisti jų koncertų ar kitokių renginių? Kaip jie ryškina meninės valios diktatą ar edukacijos pasiilgimą, nuolankumą „plačiosios“ publikos skoniui, atliekamų kūrinių aktualizavimo poreikį? Gal šie prieštaringai susipynę klausimai ir lemia minėtų festivalių trauką?

Praėjusią vasarą tarsi kokia nematoma opozicija mūsų nuolatinėms raudoms dėl kultūros krizės ryškėjo – tiesiogine prasme – karališkieji motyvai. Festivalio atidarymo koncerte grojo Londono karališkasis filharmonijos orkestras, suteikęs mums malonumą pajausti, kad Lietuvos nacionalinis simfoninis – ne ką blogesnis...

Be to, J. Axelrodas šauniai gelbėjo padėtį dėl susirgusio D. Gatti ir buvo pramintas šokančiu dirigentu – tai, beje, net garsiausiose salėse jau seniai ne naujiena: vertinamas dirigento sugebėjimas išjudinti ir muzikantus, ir žiūrovus.

Gal todėl J. Axelrodą dažnai nori kviestis daugelis orkestrų. Ši dirigento savybė buvo tarsi koks kontrapunktiškas derinys su taip pat padėtį gelbėjusio pianisto M. Schirmerio abejingumu išoriniams efektams. Jis solidžiai pakeitė neatvykusį jaunąjį pianizmo princą Yundi Li.

Festivalio tempus ir įtampą smarkiai išjudino žiniasklaida, paskleidusi ne tik meno vadovų išsakytas ambicijas ar reklaminę informaciją. Nors be reklamos ir ambicijų joks šiuolaikinis vežimas nepajudės iš vietos, bet tuokart Lietuvos radijo klasikos programa vežimą išjudino taip, kad jau kitą dieną po koncerto klausydamasis tos programos jauteisi įsitempęs kaip koks XIX a. melomanas – rytojaus laikraštyje galėjęs aptikti vakarykščių įspūdžių.

Įspūdžiai pateikti labai profesionaliai, pirmoji mintimis po pirmojo koncerto dalijosi pianistė Aldona Radvilaitė.

Išties, kiek klasicistiška J. Brahmso Tragiškosios uvertiūros interpretacija buvo tokia korektiška – tarsi gausiomis Fausto temomis niekada nebūtų domėjęsi romantikai. Klausantis pokalbio buvo galima sutikti su nuomone, kad laukėme labiau išryškintų uvertiūros tragiškų akcentų. Netgi turint galvoje, kad jie yra apskritai raiškus Vilniaus festivalių motyvas. Gal jį nulėmė ir šios šventės metu esanti įsimintina birželio 14-osios diena. Atsivertę Vilniaus festivalių puslapius, tokių akcentų rasime kiekvienais metais. 1998 m. net du „Requiem“ – G. Faure ir G. Verdi – pateikė Van Pascalis Tortelieris bei J. Domarkas.

Tikėkimės, kad šios dominantės mūsų vasarų šventėms nėra fatališkos, net kai pakeliui į Vilnių dažniau nei į kitus festivalius pasiligoja tai E. Kisinas, tai Jessie Normanas ar jau minėtas D. Gatti. Vien tai, kad tokio lygio garsenybės įrašytos į festivalio programą, savaime liudija renginio ambicijas... Klasikinė muzika, ko gero, ta sritis, kur net snobizmas ar konservatyvumas spindi ir savo aukso karūnomis liudija laiko patikrintą repertuarą bei interpretacijos meną, prie kurio ilgainiui grįžta, kurio pasiilgsta net ir radikaliausieji avangardistai. Gal puikiausias tokio konservatyvumo pavyzdys būtų kad ir Viener Philharmoniker – itin vyriškas, bet dar nepralenktas nei lankstumu, nei pačiais subtiliausiais muzikiniais audiniais – dėl jo nepaprasto susiklausymo. Tai bruožas, išryškėjęs dar nuo Otto Nikolai‘aus ar Hanso Lichterio laikų, kai sužydėjęs orkestro aukso amžius tarsi nulėmė ir jo repertuarą daugiau kaip šimtmečiui į priekį.

Tos pačios „kraujo grupės“, tik nebe tokio kategoriško repertuaro gal būtų ir Amsterdamo karališkasis Concertgebow simfoninis orkestras, beje, taip pat nuolatinis labiausiai prestižinių vasaros festivalių dalyvis ir Zalcburge, ir Liucernoje. Vilniaus festivaliui tokios viršukalnės dar neįkandamos dėl pasakiškų kainų. Tačiau, tikėkimės, ilgainiui skleisis ir rėmėjų polėkiai, gal atsiras valstybės ar Europos festivalių asociacijos narystės stalčiuose lėšų ir mūsų teisei savo namuose sulaukti pasaulio kultūros lobių.

Nieko nėra neįmanomo. Vis prisimenu ta proga vieną naujametį pokalbį prie mikrofono „anais“ laikais su prof. J. Domarku. „Gal dar panorėsite įspūdžių tiesiai iš Vienos,“ – pastebėjo maestro ir tas pajuokavimas tada atrodė toks liūdnai argumentuotas, lyg pageidautum gyvas patekti į Dangaus karalystę...

Tačiau praėjo nedaug laiko ir su maestro vienu lėktuvu skridome į mums vis dar magišką Vienos „Musikvereiną“.

Jei ne dėsniai, tai gal atsitiktinumai lems, kad išgirstume ir karališkąjį Concertgebow simfoninį orkestrą mūsų jaukioje geros akustikos filharmonijoje, kaip prieš daugelį metų joje netikėtai sulaukėme San Francisko simfoninio su pačiu Seiji Ozawa, tuometiniu vadovu ir vyriausiuoju dirigentu.

Tai buvo 1973 m. birželio 14-oji... Ant mano rašomojo stalo, po stiklu – šio koncerto programa. Prisimenu, tada bisui maestro Ozawa, akcentuodamas lietuviškas žodžių galūnes, pristatė: Leonardas Bernstainas. Uvertiūra „Candid“.

Įdomu, kad šį kūrinį, neįtrauktą į programą, San Francisko simfoninis, diriguojamas M. Thilsono Thomaso griežė 2007 m. Liucernos vasaros festivalyje. Įsiminė tos pačios auksinės orkestro tembrų spalvos. Tarsi nepasikeitęs tempas.

O gal kada bus įgyvendinta ir pati įstabiausia tikrųjų muzikos maksimalistų svajonė – naujas Klaipėdos muzikinis teatras – pagal genialų ir, regis, tokį asketišką Bayreutho festivalių salės konstrukcijos pavyzdį? Ir čia, matyt, ieškant tobulos akustikos, ne tiek sunku būtų įveikti statybinių medžiagų pasipriešinimą, kiek valdininkų abejingumą.

Jau realu, kad Peterio Etvošo (Eotvos) kūryba, labiausiai laukiama prestižinėse pasaulio scenose bei festivaliuose, bus įtraukta ir į mūsų Operos teatro repertuarą. Kompozitorius, kiek teko girdėti, sutinka ir su tolimesniu bendradarbiavimu. Gal jis padės išvengti ir tos įkyrios plačiai paplitusios režisierių ligos – tiesmukai, lyg bombonešiu primesto susireikšminimo, kai net Orfėjo pragaras scenoje pavirsta griūvančiais dangoraižiais, o „vyresnysis brolis“ iš Europos garsiai ploja ir tai vadina didžiausia režisūros sėkme... Bet palikime Orfėją ir grįžkime į Vilniaus festivalį, kai meksikiečių ansamblio „Capella Cervantina“ vadovo Horacio Franco išilginė fleita suteikė prasmingų akcentų ne tik šios šventės, bet ir apskritai – kultūrinio gyvenimo tėkmei. Ją vėlgi taikliai pasigavo Lietuvos radijo klasikos programa, pristačiusi H. Francą – virtuozą, besimėgaujantį tiesiog garsų gimimu, tarsi jam pačiam tai būtų nauja patirtis. Pagaliau buvo įdomu, kokia ta mums neįprasta traktuotė, besiskirianti nuo europinių tradicijų.

Taip praėjusią vasarą ryškėjo išilginės fleitos vaidmuo, priminęs ir jos kadaise sukeltą edukacinį entuziazmą, kai būdavo dažnai minimas prof. Pierro von Hauwes vardas bei jo paskleista grojimo šiuo instrumentu iniciatyva mokyklose.

Be kitų Lietuvoje buvusių meistriškumo kursų, įdomią išilginių fleitų kolekciją Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijos moksleiviams pristatė Amsterdamo „Loeki stardust“ kvartetas – ne tiesioginis Vilniaus festivalio dalyvis, tačiau būtent jo metu koncertavęs mūsų filharmonijos salėje. Tai buvo Nyderlandų karalienės vizito Lietuvoje kultūrinės programos dalis, suteikusi ir festivaliui savų poteksčių. Remontų ar restauracijų nepagadintos taurios akustikos salę papuošė olandiško gėlyno klasicizmas. Jau nuo vestibiulio dėmesį kaustė žaismingai ir pagal savus puošybos dėsnius prie balto kiek simetriško interjero tarp kolonų virš laiptų atsiradusios baltos gėlės – išlaikiusios tarsi pievų augalo ažūrinį žavesį ir sukultūrintos puošmenos įmantrumą. Taip nuo birželio 25 d. ši vedanti į muziką erdvė tapo ypač palanki ir festivalio nuotaikoms.

Jau buvome susipažinę su išilginės fleitos virtuozu H. Franco, turėdami galvoje šiuolaikinius instrumento atradimų kontekstus, iš radijo laidų žinojome apie tiesiog ekvilibristines aukštumas pasiekusią olandų kaimynę – danų fleitininkę M. Petre.

Nyderlandų karalienės atsivežtas išilginių fleitų ansamblis savo veikla tarsi įteisino ir įtvirtino kvartetinį muzikavimą šiais labai įvairių tembrų ir stilių instrumentais. Nuo mažosios išilginės fleitos sopranino iki beveik trijų metrų aukščio subkontrabosinės.

Keturi ansamblio virtuozai ne tik harmonizuoja kūrinius šios sudėties instrumentams, bet ir bendradarbiauja su meistrais, norėdami neprarasti mediniam pučiamajam būdingo unikalumo ir kartu siekti didesnio lankstumo, daugiau tembrinių atspalvių. Pavyzdžiui, patobulinti Carlo Bohmo modelio klavišai leidžia groti ne tik baroko ar renesanso, bet ir šiuolaikinę muziką. Pats kvarteto pavadinimas „Loeki Stardust“, sakoma, yra perimtas iš kūrinio, kurį šis ansamblis grojo vieną pirmųjų savo repertuare. Vilniuje skambėjo mūsų laikų kompozitoriaus Fulvio Caldini minimalistinio stiliaus „Fade control“ Op. 47/c, 1990 m. (angl. – nykimo suvaldymas). Jis kiek priminė šio stiliaus pradininkus Stivą Reichą ar Philipą Glasą. Kūrinys – tarsi iš paprasčiausių geometrinių formų, o medinių pučiamųjų tembriniai atspalviai toms formoms teikia rytietiško mąslumo, pasikartojant ritmo, melodinėms ir harmoninėms struktūroms, iš ketvirtinių staccato pamažu išaugant keturių dalių kanonui. Šio minimalistinio kūrinio pabaiga turi kulminaciją, o jo ritminiai sluoksniai susilieja į vientisą akordą.

Buvo įdomu išgirsti XVI–XVII a. Amsterdamo Orfėjo – garsaus savo meto improvizatoriaus vargonininko Jano Petersono Svelinko kūrinį „Mano trumpas gyvenimas eina į pabaigą“.

Kvartetas, atlikdamas šiuolaikinio kompozitoriaus Karelo van Steinhouveno „Pabėgėlį“ (The Fugitive), sodriai skambant bosinei ir kontrabosinei išilginėms fleitoms, tarsi bandė atspindėti pačios fugos ištakas, balsams vejantis vienas kitą, pasigirdus džiazo temai.

Lyg nujausdamas, kad ir Vilniaus festivaliai jau seniai nebeapsieina be Astoro Piazzolos suintelektualėjusių tango nuevo stiliaus variacijų, kvartetas ir savo karališkajame koncerte pagrojo du jo kūrinius, pritaikytus šiam ansambliui jo dalyvio ir nuolatinio aranžuotojo Paulo Leinhousto. Jis išilginių fleitų kvartetui taip pat parengė Jono Tamulionio „Dialogų“ fortepijonui ir fagotui III dalį.

O štai A. Vivaldžio koncertas smuikui, „patekęs“ į kvarteto akiratį, „patyrė“ keleriopą aranžuotę, nes buvo paimtas iš J. S. Bacho – vargonams ir klavesinui pritaikyto minėto Vivaldžio kūrinio.

Šio neeilinio kultūros renginio proga kvartetas grojo mūsų šalies ir Nyderlandų karalystės himnus, o koncerto pabaigai – „Lietuva brangi“ dainos motyvą. Šalia sėdėjęs olandų žurnalistas labai susidomėjo šio J. Naujalio ir Maironio kūrinio kilme, žymėjosi, kokie tai buvo romantinio pakilimo reiškiniai mūsų kultūroje, ir, kad ši daina – tarsi pačios tautos susikurta giesmė.

Vilniaus festivalio metu įvykęs Nyderlandų karalienės Lietuvai padovanotas koncertas – vienas iš tų retų faktų, kai aukščiausias šalies asmuo ne tik „iš pareigos“ domisi menine kūryba, bendrauja su moksleiviais, kaip kad buvo J. Naujalio menų gimnazijoje, ar su dailės akademijos universiteto studentais.

Taip gyvenimo tėkmė tarsi netiesiogiai atseikėjo Vilniaus festivaliui už ambicingas programas, kuriose tragiškosios dominantės dera su visais muzikavimo bei klausymosi malonumais. Tikriausiai ir susikalbėjimo malonumais, kuriuos teikia susikūrę festivalių orkestrai, kai juose griežia muzikantai iš viso pasaulio.

Pasaulio visuomenė apskritai savo akademiškiausius darbus stengiasi nudirbti tarsi juokaudama, tad amerikietiška L. Bernstaino idėja pasitvirtino – pagal jo pasiūlytą festivalio modelį susirinkti tinkamoje vietoje intensyviam darbui, mokymuisi, bendravimui. Taip daug kur ir Europoje imtasi aukščiausio lygio jaunų orkestro muzikantų mokymo. Jo vaisių išgirdome ir Šlėzvigo-Holšteino festivalio orkestro koncerte, kurio ryškiausias bruožas – pastangos vaduotis iš muzikavimo inercijos. O gal dėl to Europa dažnai šaukiasi ir rytietiškos kultūros žmonių (dažniausiai baigusių Europos mokyklas)?..

Todėl ir Mhiukas Vhunas Chuntas, ir S. Ozawa, ir K. Nagano dažnai yra tarsi didingieji gelbėjimosi nuo pernelyg nusistovėjusio muzikavimo ratai. Ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, didžioji Los Anželo filharmonijos viltis ilgą laiką buvo, o gal ir dabar tebėra suomis Esa-Pekka Salonenas. Beje, savo modernioje kūryboje jis aktyviausiai vis dar „tebeatranda“ Sibelijų ir daugelis tų pastebėjimų yra tapę savotiškais jo kūrybos raktais. Nieko nuostabaus, kai žinai, kad ir mūsų kompozitorių E. Balsio, V. Barkausko, M. Urbaičio ir B. Kutavičiaus kompozicijose vienaip ar kitaip jaučiamas savas žvilgsnis į M. K. Čiurlionį. Ir jaunesni kūrėjai susiduria su jo numerologijos kodais, polidermika, bitonalumu ir tai tampa „savotiška terpe konstruktyvioms naujoms idėjoms“.

Nekantriai laukėme, kokių idėjų į Vilniaus festivalį atsiveš ir paskleis garsusis dirigentas Christophas Eschenbachas. Beje, teko girdėti jo diriguojamą ir dar režisierių fantazijos nenuniokotą „Parsifalį“ Bayreuthe 2000-ųjų vasarą. Ir ne temperamentas, ne sugebėjimas išjudinti orkestrą tada buvo svarbiausia. Visa šios sceninės misterijos tėkmė dirigento valia pakluso abstrakčiausioms, simboliškiausioms idėjoms, kur leitmotyvai tarsi perregimos rūko srovės ties viršukalnėmis, o jų kaita ir virsmas į kontrapunktus savotiškais intakais plaukė ir susiliejo į vientisą vokalinio simfoninio audinio srautą. Tarsi vienu atsikvėpimu dirigento dėka tuomet pajutome Wagnerio muzikinę simetriją – Gralio temos pradžią ir pabaigą.

Niekur dirbtinai neryškinamas, tarsi savaime egzistuojantis orkestro chorališkumas, instrumentinių tembrų antifonija, skaidrumas, subtili karajaniška spalvų tapyba buvo užgniaužusi kvapą nuo pirmos iki paskutinės natos.

Vilniaus festivalyje Chr. Eschenbachas turėjo ir kitų muzikavimo tikslų. Gal iš Karajano mokyklos kilęs noras surasti savo garsą, įvertinti erdvės parametrus, lanksčiai valdyti tempus. Visa tai, be abejo, pravertė ir „išjudinant“ orkestrą, tai dabar būdinga net ir dirigento vaidmenį dubliuojančiam solistui. Beje, Eschenbacho prieš kurį laiką „išvesta į sceną“ talentingoji Julija Fischer tokį motyvuotą pusiau šokėjos vaidmenį pernai vasarą Liucernos festivalyje atliko su San Francisko simfoniniu orkestru – Sibelijaus Pirmąjį koncertą smuikui ir savo nepaprastą vidinį temperamentą derino su išoriniu.

Tokį bendravimo džiaugsmą į Vilnių buvo atsivežęs ir garsiausių festivalių „liūtas“ – Julianas Rachlinas, birželio 21-ąją atlikęs tuos pačius ir kitokius „Metų laikus“ su Lietuvos kameriniu orkestru.

Matyt, šių laikų tendencija – garso ir vaizdo efektai, reikalaujantys duoklės ir iš subtiliausią meistrystę pasiekusių menininkų. Taip nuo tradicinių kėdžių pakilo bei tapo ypač populiarūs Kronos, Arditi kvartetai. O ką jau kalbėti apie ansamblio „Return to forever“ virsmą iš džiazo į roką, kuriam atsidavė tikras klavišinių virtuozas Chickas Corea, matyt, iš nuolatinio publikos poreikio – daugiau perkusijos!  Ir ėjo, važiavo, krutėjo visi, kas gyvas ar net sunegalavęs „Nutrūkusios stygos“ kaimynystės link į talpią Utenos pramogų areną.

Nors perkusininko meistriškumas bei roko reikalaujami decibelai buvo tiesiog mirtinai triuškinantys – o gal ir todėl, – tas „beprotiškai fantastiškas“ jazz fusion vyksmas sukėlė norą grįžti prie šaknų, bent jau prie Mileso Daviso įelektrintos grupės, kurioje, kaip kokiame idėjų inkubatoriuje brendo ir Ch. Coreos ypatinga elegancija.

Tačiau, kaip rašoma šiuolaikinės muzikos vadovėlyje, Lietuvoje labiausiai mėgstamas ne tik laisvasis, bet ir fusion stiliaus džiazas. Taigi festivalio rengėjai čia bus pataikę į patį dešimtuką, beje, laiko dinamikai pakluso ir tapo tūkstantmečio garsu net karališkojo ansamblio fleita.

 

 

Traviata
Prenumeruokite „Muzikos barus“!