Į gyvenimą eina filmas-opera „Rigoletas“ lietuviškai

2008 Nr. 5–6 (364–365), Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

Jeigu keli operos žanro gerbėjai nori diskusijų be pabaigos, pradeda kalbėti, kuria kalba – gimtąja ar originalo – reikėtų rodyti teatruose operas. Ir Lietuva čia ne išimtis – visame pasaulyje pakankamą argumentų dozę savajai versijai apginti suranda tiek vieni, tiek kiti.

Kadangi šį kartą mėginsiu apginti gimtosios – mūsų krašte lietuvių – kalbos versiją, tai, nesileisdama į ilgus postringavimus, tiesiog priminsiu priežastį, kaip gi buvo pradėtos statyti operos originalo kalba. Pirmiausia tai nutiko JAV, Niujorko Metropolitan Opera teatre. 1880 m. pradėjus teatrui veiklą, kadangi dar nebuvo pakankamai solistų, juos (kaip, beje, ir šiandien), teatras kvietė iš viso pasaulio. Žinoma, komiškai atrodytų spektaklis, kuriame būtų dainuojama keturiomis-penkiomis kalbamos. Tada ir buvo apsispręsta, kad operos šiame teatre bus rodomos originalo kalba. Vėliau, ir kitiems teatrams pradėjus kviesti garsiausius pasaulio solistus, pasinaudota Metropolitan teatro patirtimi statyti veikalus ta kalba, kuria jie sukurti kompozitoriaus.

O iki tol, pavyzdžiui G. Verdi specialiai Paryžiui rašė „Don Karlą“ prancūziškai, o vėliau perdirbinėjo operą italų publikai. Žinomas ir jo rūpestis gerais „Traviatos“ ar „Rigoleto“ vertimais į vokiečių ar prancūzų kalbas. Žodžiu, operos genijus pripažino, kad kalba – be galo svarbi operos poveikio dalis ir turi būti publikai suprantama.

Taigi, Lietuvoje jau nuo 1992 metų pagrindinis – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras – operas stato tik originalo kalba (net ir nekviesdamas užsieniečių), o kada-ne-kada operečių repertuarą praturtinantys vienu kitu operos šedevru Kauno ir Klaipėdos valstybiniai muzikiniai teatrai rodo operas lietuviškai. Žinia, dar nėra įprasta specialiai važiuoti į Kauną ar – juo labiau – į Klaipėdą žiūrėti spektaklių. Tad drąsiai galime sakyti, kad užaugo jau dvidešimtmečių karta, nežinančių, ką reiškia pažodžiui suprasti kiekvieną operos libreto žodį.

Tokia netrumpa įžanga apie operos kalbą pradėjau todėl, kad dažnai Vilniuje operos teatre apsilankančios paauglės atsitiktinai pamatytas „Rigoletas“ lietuvių kalba Klaipėdoje tapo ilgo kelio į pirmojo Nepriklausomybės metų filmo-operos pastatymą Lietuvoje. Tiesiog po pirmojo veiksmo išgirdau nuoširdų šūksnį: „Kaip nuostabu! Aš viską suprantu, žiūriu operą tarsi filmą!“  Tai buvo 2004 metų vasaryje.

Visą antrąjį veiksmą mano mintis jau valdė ne tik veiksmas scenoje, bet ir prisiminimai, kodėl ir kaip pati pamilau operos žanrą, kiek kartų, dar net nemačiusi, negirdėjusi veikalo, iš artimųjų ir šeimos bičiulių lūpų girdėjau „Pakelkim, pakelkim...“, „Širdis mergelių...“, „Užmiršai tėvų namus...“ ir panašias nuotrupas, skatinusias klausytis dar negirdėtų operų ir kartais per kelis spektaklius dėl prastesnės dikcijos „klijuoti“ personažų veiksmų motyvacijas ar analizuoti būsenas. Šiandien drąsiai galiu pasakyti, kad opera gimtąja kalba gerokai „sutrumpina“ žanro kelią į vaikišką širdį.

Taigi tą kartą iš Klaipėdos išsivežiau nenumaldomą troškimą: „Rigoletas“ lietuviškai turi pasiekti kuo daugiau Lietuvos jaunimo, mokyklinukų. Gal net tapti „meilės operai“ pradžiamoksliu, privalančiu būti ne tik mokyklinėje programoje, bet ir kiekviename muzikos kabinete. Būtent tam G. Verdi „Rigoletas“, aštuoniolikta (!) kompozitoriaus opera, labiausiai tinkamas. Genialus Francesco Maria Piaves libretas pagal Victoro Hugo dramą „Karalius linksminasi“, į lietuvių kalbą išverstas Vinco Giedros nepaprastai dinamiškas, tarsi moderniausias šių dienų trileris. Ir jame skamba gausybė gražiausių melodijų. O net ir daugybę kartų klausydamas, tu kiekvieną kartą atrasi naujus patrauklius ir atgrasius veikėjų bruožus, dėl ko net ir veikalo pavadinimą galėtum keisti. Man pačiai kadaise „Rigoletas“ buvo liūdna Džildos meilės istorija, vėliau atkreipiau dėmesį į prieštaringą Rigoleto charakterį, o šiandien net nepritrūkčiau argumentų, siūlydama veikalą vadinti Monteronės vardu. Mat tik su amžiumi atsiskleidė pagrindinė veikalo kolizija, susijusi būtent su šiuo, iš pirmo žvilgsnio anaiptol ne svarbiausiu operos veikėju. Beje, tai – dar viena šios operos genialumo paslaptis: „Rigolete“, nepaisant vaidmens apimties, nėra epizodinių vaidmenų – visi vienodai svarbūs operos dramaturgijai.

Klaipėdiečių spektaklio statytojų sprendimu operos veiksmas vyksta šiuolaikiniame pajūryje, prabangiame jachtų klube, Klaipėdai ir šiam kraštui artimoje erdvėje. Čia linksminasi šiuolaikiniai „hercogai“ ir jų „juokdariai“ bei samdomi žudikai, „rigoletiški“ mūsų laikų „penktųjų puslapių“ herojai – mafijozai ir pakliuvusieji į mafijos mėsmalę. Šis „Rigoletas“ – tarsi apie mus supančius (gal kartais ir mumyse tūnančius) „pavojingų zonų“ herojus, be kurių tarsi nebegalime (ar nebesugebame) gyventi… Taigi, natūralūs Nidos, Juodkrantės vaizdai prašyte prašė spektaklį kelti iš teatro į gyvenimišką aplinką.

Scenografiją ir kostiumus spektakliui sukūrė Sergejus Bocullo, režisavo – „Rigoleto“ pastatymu muzikiniame teatre debiutavęs kino, televizijos ir teatro režisierius Raimundas Banionis. Po „Rigoleto“ sėkmės Klaipėdoje R. Banionis buvo pakviestas statyti G. Puccini operos „Toska“ Estijos nacionaliniame operos ir baleto teatre, o Klaipėdoje 2006 metais pastatė W.A Mozarto „Don Žuaną“.

Bet iki operos filmavimo buvo būtina paruošti garso takelį – taigi, įrašyti spektaklio CD. Dėl lėšų stygiaus, šiam darbui anuometinis teatro vadovas ir spektaklio dirigentas Stanislovas Domarkas tegalėjo skirti tris dienas. Tačiau puikus garso režisierius Michailas Omeljančukas ir dirigentas-asistentas Dainius Pavilionis bei šių eilučių autorė puikiai sugebėjo išnaudoti patyrusių solistų Algirdo Januto (Hercogas) ir Vytauto Juozapaičio įrašų praktiką ir sutelkė visą teatro trupę, įrašinėjančią spektaklį pirmą kartą, konstruktyviam darbui. Taip 2005 m. sausio 5-7 dienomis „Rigoletas“ buvo įrašytas, o jau tų pačių rugpjūtyje išleidome dvigubą operos albumą.

Gavęs garso įrašą, tolesnę filmo-operos kūrimo iniciatyvą perėmė režisierius Raimundas Banionis ir prodiuseris Arūnas Stoškus. Jų pastangomis partnerių gretose šalia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro atsirado ir Lietuvos televizija. 2007 m. birželyje 5-7 dienomis Juodkrantėje ir Nidoje „Rigoletas“ buvo nufilmuotas. Žinoma, pasak režisieriaus, būtų buvę daugiau lėšų – būtų galima viską tobuliau atlikti, daugiau laiko skirti meniniams bei techniniams ieškojimams (beje, garso įrašui – taip pat). Tačiau – svarbiausia – 2008 m. pavasarį filmą-operą galėjo pamatyti ir pirmieji žiūrovai.

Liko paskutinis etapas – DVD tiražavimas. Ir vėl priklausantis nuo lėšų: ar atsiras valstybės vyrų, verslininkų, suprantančių, ką gali reikšti Lietuvos kultūros ateičiai filmas-opera gimtąja kalba kiekviename vidurinės mokyklos muzikos kabinete ir ne tik...

Šį kartą „Rigoletas“ pastatytas, sutelkus technines ir materialines kelių įstaigų, atlikėjų pajėgas.

Bet juk galėtų būti sukurta ir pasaulinio „aukso fondo“ operų lietuvių filmų kolekcija, iš anksto, dar prieš statant spektaklį numatant, kad bus filmuojama. Ir kūrybiniai, ir pastatyminiai darbai gerokai atpigtų. Žinoma, apskritai rūpinantis tokios kūrybinės „produkcijos“ finansavimu.

Tačiau kol kas Kultūros ministerijai labiau rūpi pop muzikos koncertų, nei operų finansavimas. Tik atsidūsti gali, kiek filmų-operų gimtąja kalba pasiektų klausytojus už tuos 800 000 Lt, skirtų islandės Bjork vos valandą tetrukusiam, anaiptol neįspūdingam koncertui.

 

Pagrindiniai atlikėjai:

Algirdas Janutas (Mantujos hercogas),  Vytautas Juozapaitis (Rigoletas), Gražina Miliauskaitė (Džilda), Dalia Kužmarskytė (Madalena), Artūras Kozlovskis (Sparafučilė), Artūras Kozlovskis/Vytautas Gabrėnas (balsas/vaizdas, Monteronė), Šarūnas Juškevičius (Marulio), Viačeslavas Tarasovas (Mateo Borsa), Rolandas Einikis (Grafas Čeprano), Alina Tamošauskienė (Grafienė Čeprano), Svetlana Konstantinova (Džovana)

Kūrybinė grupė:

Idėjos autoriai Audronė Žigaitytė-Nekrošienė ir Raimundas Banionis
Režisierius – Raimundas Banionis, dirigentas – Stanislavas Domarkas, operatoriai – Vytautas Survila, Vytas Plytnikas, Algis Liutkevičius, dailininkas – Sergejus Bocullo, garso režisieriai Michailas Omeljančukas ir Algimantas Šliaužys, asistentai Dainius Pavilionis ir Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, prodiuseriai – Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, Arūnas Stoškus ir Kęstutis Petrulis