Penkioliktąjį Birštono džiazo festivalį ženklino jaunystės proveržis

Kas antrą pavasarį suskambantį Birštono džiazo festivalį derėtų vadinti svarbiausiu Lietuvos džiazo renginiu – čia vyksta reikšmingiausi nacionalinio džiazo įvykiai: šio festivalio scenoje pristatomos naujos, atsakingai parengtos programos, čia stebime naujokų debiutus, jaunosios džiazo kartos brendimą ir jau brandžius, stabilius ir išmintingus (tiesa, kartais ir atvirkščiai) veteranų pasirodymus. Čia suskamba nauji iššūkiai, liudijantys amžinąją kartų prieštarą ir garantuojantys aštrius įspūdžius.

Po festivalio praėjus šiek tiek laiko, įspūdžiai susiguli – iš dvidešimties šiųmetiniame Birštono festivalyje nuskambėjusių projektų vieni po truputį blėsta, deja, nardindami užmarštin ir muzikantų kruopščiai rengtas programas, kitų dovanoti muzikiniai įspūdžiai atkakliai išlieka tokie pat ryškūs, tarsi ką tik patirti. Tad pats laikas išguldyti juos lape, kad galutinai neišblėstų pirmieji ir kad liautųsi kamavę antrieji.

Šiemet jau penkioliktą sykį vykęs Birštono džiazo festivalis paženklintas jaunystės proveržiais, debiutais ir atradimais, liudijančiais apie naują ryškią ir intriguojančią Lietuvos džiazo kartą. Reikia atiduoti deramą pagarbą festivalio organizatoriui Zigmui Vileikiui, drąsiai priėmusiam šios kartos iššūkius ir festivalio programą sudariusiam rizikingai – be šiai scenai įprastų ir klausytojų laukiamų džiazo grandų. Rizika pasiteisino.

Šiųmetinio festivalio leitmotyvu tapo jaunosios džiazo kartos projektai. Debiutantų buvo tiek daug, kad tradicinis debiutų koncertas, kuriam paprastai skiriamas šeštadienio rytas, tapo per ankštas jų pasirodymams. Minėtame koncerte tradiciškai muzikavo tik respublikos muzikos mokymo įstaigų kolektyvai, atspindintys tris pagrindines muzikinio švietimo grandis: muzikos mokykla – kolegija (konservatorija) – muzikos akademija. Jau tampa tradicija, kad tokius debiutantų kolektyvus į sceną veda ryškios Lietuvos džiazo asmenybės. Šiemet debiutantų „vedliais“ buvo trys neeilinės Lietuvos džiazo figūros – saksofonininkai Petras Vyšniauskas, Vladimiras Čekasinas ir Liudas Mockūnas.

Petras Vyšniauskas į Birštono sceną atvedė Anykščių muzikos mokyklos moksleivių, pastiprintų pedagogais, orkestrą (vad. Petras Žiukas), su kuriuo jau yra muzikavęs Didžiajame muzikų parade Nacionalinės filharmonijos scenoje 2006-aisiais. Trečius metus trunkantį bendradarbiavimą su šiuo kolektyvu garbusis saksofonininkas paaiškino palankia savo sodybos, esančios netoli Anykščių, geografine padėtimi.

Kruopščiai parengtame pasirodyme Anykščių muzikos mokyklos orkestras svingo eros bigbendų principu atskiriems kūriniams skilo į mažas grupeles, taip programą paįvairindamas nedidelių ansambliukų, saksofonų kvarteto ir kt. epizodais. Nors repertuarą sudarė džiazo klasika, priskiriama hot (karštojo) džiazo erai, visgi kolektyvas skambėjo vėsokai. Tikriausiai sceninis jaudulys užgniaužė debiutantų laisvumą – jie muzikavo susikaustę ir tik „C-jam“ bliuze atsiradę ryškesni svingo elementai atskleidė, kad šių nedrąsių debiutantų sinkopės geba ir svinguoti. Kur kas stabiliau suskambėjo orkestro atlikta, specialiai jam sukurta Sauliaus Šiaučiulio kompozicija „Anykščiai“, viltingai nuteikusi, kad tokių džiazo grandų kaip Petro Vyšniausko ir Sauliaus Šiaučiulio dėmesys šiam kolektyvui turėtų atnešti laukiamų vaisių.

Vilniaus kolegijos studentų komandą nebe pirmą sykį į sceną vedė Lietuvos džiazo patriarchas Vladimiras Čekasinas, kaip ir paprastai parengęs programą-viziją, kurioje gausu teatro, kostiumų, šokių.

Čekasinas unikalus, jį gali lyginti tik su juo pačiu. Man piršosi palyginimas su per dvejus metus taip ir neišblėsusiais muzikiniais bei sceniniais Čekasino ir Vilniaus kolegijos studentų praeitame Birštono festivalyje patiektos „Kovo picos“ įspūdžiais. Ir, deja, ne naujosios programos naudai. Paprastai žavintis muzikinės faktūros sluoksnių valdymu, muzikos architektas ir fantasmagoriškojo džiazo teatro dramaturgas Vladimiras Čekasinas šiame projekte didesnį dėmesį skyrė ne muzikinei faktūrai (šį sykį ne tokiai turtingai tikriausiai ir todėl, kad iš ryškiųjų Vilniaus kolegijos solistų improvizatorių liko tik Tadas Dešukas), o visam sceniniam vyksmui, neretai pavirstančiam chaotišku. Nors rizikuoju likti nepopuliari, tenka pripažinti, kad šiųmetis kolegijos projektas buvo margas, eklektiškas ir mokiniškas. Galbūt todėl, kad programai parinkta amžina tema apie meilės trikampį ir amžiną bendražmogiškojo konflikto sprendimą kolegijos studentams buvo per sudėtinga, ir buvo pastebimos studentų pastangos atlikti privalomas užduotis, šokėjams skaičiuojant žingsnelius, muzikantams – taktus.

Legendinis pedagogas Vladimiras Čekasinas kadaise į džiazo festivalių scenas vedė Lietuvos muzikos akademijos (tuometinės Valstybinės konservatorijos) studentų džiazo orkestrą, garsėjusį eksperimentais ir novatoriškumu, tapusį puikia džiazo mokykla jame grojusiems muzikantams. Simboliška ir džiugu, kad šį sykį už LMTA bigbendo vairo stojo Vladimiro Čekasino mokinys – Liudas Mockūnas. Lietuvos jaunosios džiazo kartos lyderis, sukaupęs solidžią muzikavimo tarptautiniuose projektuose patirtį, šį orkestrą pavertė šiandieniniu didžiuoju orkestru, džiuginančiu pasirinkta kryptimi, atlikimo kokybe ir aranžuočių spalvingumu. Programą sudarė į vientisą muzikinį audinį sujungti paties Liudo Mockūno ir „Copenhagen Art Ensemble“ repertuaro kūriniai, kurių autorė Lotte Anker. Orkestrą tembriškai praturtino Mindaugo Bačkaus violončelė, kūrusi įsimintinus dialogus su programą puošusiais Rūtos Švipaitės ir Valentinos Jaronskajos balsais.

Liudo Mockūno kaip LMTA bigbendo vadovo debiutas atnešė į šį kolektyvą naują stilistiką ir naują mąstymą. Brandus ir sudėtingas (beje, puikiai įveiktas) repertuaras, derantis aukštosios muzikos mokslo įstaigos kolektyvui, liudijo, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bigbendas, kaip ir auksiniais savo laikais, vėl tampa novatoriškas, eksperimentuojantis, šiuolaikinis. Neabejoju, kad nauja patirtis už akivaizdžiai ūgtelėjusio LMTA bigbendo „vairo“ vertinga ir pačiam saksofonininkui. Dirbant tinkama kryptimi tai gali tapti naujo Liudo Mockūno kūrybinio etapo pradžia.

Jau „debiutantų“ koncerte akivaizdžiai ryškėjo tendencija, kad Birštonas – tinkama vieta pristatyti didžiuosius orkestrus, – juk visi trys minėto koncerto kolektyvai bent jau atlikėjų skaičiumi pretendavo į didžiuosius orkestrus. Ir nors šios apžvalgos tikslas – jaunieji Lietuvos džiazo kūrėjai, negaliu atsispirti pagundai nors trumpam nukrypti bigbendų link.

Ar kokiame kitame Lietuvos festivalyje galime išgirsti net šešis bigbendus? Šiųmetinis Birštonas tapo savotišku bigbendų festivaliu festivalyje – klausėmės dviejų bigbendų iš Kauno, Šiaulių senjorų bigbendo, Anykščių moksleivių bigbendo, novatoriškojo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bigbendo bei bent atlikėjų sudėtimi į didįjį orkestrą pretenduojančio jau minėto Vladimiro Čekasino projekto.

Puikų įspūdį paliko antrą sykį Birštono džiazo festivalyje dalyvavęs Šiaulių bigbendas. Po ankstesnio Birštono prie jo vairo stojęs Jaroslavas Cechanovičius, turintis ilgametę darbo su LRT bigbendu praktiką, įpūtė Šiaulių senjorų kolektyvui nepaprastą energiją ir jaunatvišką draivą, tokį, kuriuo garsėjo šiemet patyliukais išformuotas LRT bigbendas. Minėto orkestro tradicijas pratęsė ir už rojalio sėdęs skoningumu ir meistriškumu išsiskiriantis Povilas Jaraminas, o orkestro programą paįvairino vykusiai parinktos balsingos ir improvizacijos meną valdančios solistės Jekaterina Pranevič bei savo projektą festivalyje pristačiusi Kristina Svolkinaitė. Į Senjorų bigbendo parengtą moderniojo džiazo standartų programą itin puikiai įsirašė ir paties Jaroslavo Cechanovičiaus kompozicija „Kai man 75“, polėkiu, šmaikštumu ir puikiai suvaldyta muzikine medžiaga priminusi hitinį J. Cechanovičiaus kūrinį „Čiuožia stogas“, kurį aname Birštone atliko jau istorija tapęs LRT bigbendas.

Klausant įspūdingo šio kolektyvo pasirodymo įkyriai sukosi mintis, kad ryškus vadovas gali priversti ryškiai suskambėti kolektyvą, nesikviesdamas į pagalbą nei pasaulinio garso solistų, nei šou banginių. Būtent tokį kelią pasirinko abu Kauno bigbendai. Kauno bigbendą, vadovaujamą Romualdo Grabšto, šį sykį puošė pasaulinio garso trimitininkas–trombonininkas–kompozitorius ir ryškus lyderis Lasse Lindgrenas iš Švedijos, sėkmingai keitęs garbųjį vadovą ir už dirigento pulto. Kitas kauniečių didysis orkestras – Petro Tadaro vadovaujamas „Old Cellar Band“ savo programą puošė Egidijaus Sipavičiaus ir trijų žavių pritariančių vokalisčių balsais. Ir nors šou buvo, man didesnę simpatiją kėlė instrumentinės šio pasirodymo kompozicijos, vertusios ilgėtis to žavaus, ugningo, jaunatviško ir kokybiško „Old Cellar Band“ džiazo, kokį esu girdėjusi prieš keletą metų.

Betgi grįžkime prie debiutų, raudona gija ženklinusių šiųmetinio Birštono programą. Ypač pradžiugino jau seniai didesnio pripažinimo nusipelniusio ir pagaliau lyderio vaidmeniu debiutavusio Tomo Botyriaus kvintetas, žavėjęs ypatinga branda, originaliomis kompozicijoms ir stipriu energijos užtaisu. Sukaupęs didžiulę stilistinę patirtį bene dešimtmetį grojant Kauno bigbende, taip pat ir su įvairiais kitais džiazo, pop bei akademinės muzikos atlikėjais, Tomas yra „prisijaukinęs“ įvairius stilius ir kuria nepaprastai intriguojantį savąjį, prisodrintą ir fusion, ir creativ elementų. Ryškios ir brandžios pasirodė ir Tomo Botyriaus kompozicijos, atskleidusios dar vieną saksofonininko talentą. Nė sekundei neteko suabejoti, kad Tomas – stiprus lyderis. Į savo grupę jis surinko tinkamus muzikantus: klavišinius instrumentus valdžiusį Vytautą Labutį, gitaristą Artūrą Chalikovą, rečiau didžiosiose džiazo scenose matomą, tačiau tikrai pajėgų bosistą Edviną Dargį bei būgnininką Darių Rudį, vieningai panirusius į muzikos tėkmę. Akivaizdu, kad naujasis kolektyvas debiutui Birštono festivalio scenoje rengėsi atsakingai ir nenuostabu, kad tai buvo vienas stipriausių lietuviškų festivalio projektų.

Dar dvi debiutavusios festivalyje grupės atskleidė naują tendenciją Lietuvos džiaze – į džiazo scenas drąsiai ir užtikrintai žengia merginos. Šių metų Birštono festivalio programoje kaip niekad daug vadinamosios silpnosios lyties atstovių, netikėtai stiprių ir drąsiai besivaržančių su tradiciškai Lietuvos džiazui atstovavusia vyrija. Šalia vyriškas programas puošusių Redos Striškaitės bei po ilgesnės pertraukos į Birštono džiazo sceną sugrįžusios Nedos Malūnavičiūtės, išgirdome ir porą projektų, kurių lyderės – merginos.

Valentinos Jaronskajos grupės „Q5“ projektas tarp šurmulingų festivalio pasirodymu tapo savotiška ramybės oaze. Čia visas dėmesys telkiamas į muzikines priemones, su minimalizmo ir ekspresionizmo atgarsiais, ritminiais unisonais, suvokta pauzių verte ir jautriu tarpusavio ryšiu. Cassandra Wilson kadaise labai taikliai yra suskirsčiusi džiazo vokalistus į 2 kategorijas – vokalistus instrumentininkus ir vokalistus pasakotojus. Nedaugeliui iš jų dėl paties žanro specifikos pavyksta peržengti tas ribas. Grupės „Q5“ vokalistės mėgina, kūryboje naudodamos šiuolaikinės kamerinės muzikos priemones. Bet jų atviras, apnuogintas intymumas, atskleidžiamas ne tik muzikinėmis, bet ir literatūrinėmis priemonėmis, liudija – tai pasakotojos. Jų kuriamas muzikinis ir emocinis pasaulis toks subtilus, kad jį norisi vadinti „moterišku“ džiazu (tegul neįsižeidžia 4 šios grupės vyrai). Ir visgi šiame moteriškame intymiame ir giliame pasaulyje man trūko puikaus, šilto ir klampaus pačios Valentinos Jaronskajos vokalo.

„Q5“ programos brandumui kiek nusileido Kristinos Svolkinaitės projektas. Tačiau šiaulietė, šiuo metu studijuojanti Klaipėdoje ir į Birštono sceną jauną vyrišką Klaipėdos džiazo desantą išvedusi Kristina Svolkinaitė, turi kitus ginklus – ji žavėjo puikia atlikimo technika, balso valdymu, itin švariu, artikuliuotu scat’u ir išskirtiniu tembriniu niuansavimu baladėse („Speak Love“, „You don’t know, what Love is“). Nenusižengdama Vakarų Lietuvos džiazo tradicijoms, Kristina ir jos vadovaujama klaipėdiečių muzikantų grupė repertuarą pasirinko iš džiazo klasikos, tačiau Birštono auditoriją pavergė kitos krypties kompozicija – įspūdingai aranžuota ir ne mažiau įspūdingai atlikta lietuvių liaudies daina „O jau mano mielas“.

Sunku aprėpti visus muzikinius įspūdžius, patirtus penkioliktajame Birštono festivalyje. Smagią nuotaiką kūrė festivalio uždangą praskleidęs „DixXBand“; scenoje šėlo džiazo veterano Rimo Bagdono vadovaujamas „Jazz Comfort“ iš Panevėžio, pastiprintas Vytauto Labučio saksofonu ir klavišiniais; turtingus įspūdžius dovanojo gaivus Dainiaus Pulausko kvartetas ir ypač jo svečias, valtornininkas Arkadijus Šilkoperis, žavėjęs savo technika valdant įvairiausius ragus – nuo valtornos iki keliametrinio Alpių rago; į savo intriguojantį improvizacijų kosmosą nuskraidino Viačeslavas Ganelinas... Savą džiazą galėjome palyginti su svečiais: estų „The Opera Quartet“, latvių „Riga Groove Electro“, moteriškąją festivalio liniją pagilinusio Anke Helfrich trio iš Vokietijos. Ir džiaugiantis, kad palyginimai – mūsų naudai, įtarti festivalio rengėjus mažomis gudrybėmis.

Nepamirštamus įspūdžius dovanojo ir nebanalus, nepaprastai brandus bei kokybiškas kvartetas „Saga“, vadovaujamas Liudo Mockūno. 32-ejų metų saksofonininkas buvo pripažintas sėkmingiausiai paskutinius dvejus metus kuriančiu Lietuvos džiazo meistru ir apdovanotas šiųmetinio Birštono festivalio Didžiuoju prizu – Marijaus Petrausko sukurta žalvarine saksofono statulėle. Taikli festivalio sielos Zigmo Vileikio frazė, apibūdinanti šį išskirtinį menininką, puikiai tiktų ir Liudo Mockūno kolektyvo „Saga“ parengtai programai – „Jaunystė, Branda ir Jėga“.

Šiais bruožas paženklintas ir visas 15-tasis Birštono džiazo festivalis.