Akademija – mano antrieji namai

Bėga laikas nesutramdomai. Ar senai, rodos, aš, jaunuolis iš Šiaulių, nedrąsiai pravėriau aukštosios muzikos mokyklos duris. Tada ji konservatorija buvo vadinama. Tai nutiko 1949 metais. Vilnius skendėjo griuvėsiuose, o mums, studentams, laisvu nuo paskaitų metu, nemažus griuvėsių plotus teko valyti, ir ne vieną dieną, ne vieną mėnesį. Tačiau atsigaudavo širdis, kai peržengdavome konservatorijos duris Gedimino prospekte. Tai buvo nuo karo nenukentėjęs Vilniaus pastatas su didelėmis ir šviesiomis auditorijomis, plačiais koridoriais. Turėjome puikias sąlygas mokytis. Įsimintinas mano gyvenime 1956 metų pavasaris. Iš jauno ir žvalaus konservatorijos direktoriaus (tada dar rektoriaus pareigų nebuvo) Jurgio Karnavičiaus rankų gaunu konservatorijos baigimo diplomą. Konservatorija baigta, kompozitoriaus diplomas kišenėje, išeinu plačiai iškelta galva į savarankišką kūrybinį gyvenimą.

Tačiau dėl konservatorijos baigimo valstybinių egzaminų dar ilgai širdyje nešiojau kartėlį. O buvo taip. Valstybinių egzaminų komisijai pristačiau du diplominius darbus, tai trijų dalių sonatą violončelei ir fortepijonui bei kantatą „Motina“ (eilės Justino Marcinkevičiaus) tenorui, vyrų chorui ir simfoniniam orkestrui. Abu kūriniai dar iki egzaminų susilaukė gero įvertinimo. Ne kartą buvo atlikti viešuose koncertuose ir publikos šiltai sutikti. Laukiu valstybinių egzaminų įvertinimo rezultatų. Išeina direktorius J. Karnavičius ir sak „Viskas gerai, tačiau tavo diplominius darbus įvertinom ketvertu“ (tada buvo penkių balų vertinimo sistema). Jis net nepaaiškino, kodėl pažymys vienu balu buvo sumažintas. Tik išėję Julius Juzeliūnas (jo klasę aš baigiau) ir kompozicijos katedros vedėjas Eduardas Balsys atskleidė tokio įvertimo paslaptį: keliems valstybinių egzaminų komisijos nariams mano diplominiai darbai atrodė nesavarankiški. Abu susijaudinę pasakojo, kad jie niekaip nepajėgė įrodyti tiems komisijos nariams mano darbų savarankiškumo. Prabėgo metai, viskas užsimiršo, ir nepaisant valstybinių egzaminų peripetijų, mano sonatą violončelei ir fortepijonui dažnai atlikdavo to meto žinomas violončelininkas Michailas Šenderovas, jo iniciatyvos dėka sonatą išleido leidykla „Vaga“. Dažnai ji buvo grojama ir studentų. Tai aš prisiminiau ne su nuoskauda, bet kaip biografinį faktą, kaip jaunystės metų prisiminimą. Prisiminiau dar ir dėl to, kad šis atvejis mano gyvenime nebuvo vienintelis: ne kartą mano kūryba kritikos buvo be pagrindo menkinama arba nepastebima. Kita vertus, gyvenimas parodė, jog ne pažymys svarbiausia, dėl kurio šiandien taip kovoja studentai.

Į konservatoriją dėstyti teorinių disciplinų buvau pakviestas 1961 m. Nuo tada prasidėjo mano kaip pedagogo veikla, kuri tęsėsi iki 2003 metų, kai pats palikau Akademiją ir atsidėjau tik kūrybiniam darbui. Dabar vadinama Muzikos ir teatro akademija mano gyvenime suvaidino reikšmingą vaidmenį. Nuėjau  ilgą  pedagogo kelią – nuo dėstytojo iki profesoriaus. Teko dėstyti solfedžio, harmoniją, o būsimiesiems kompozitoriams ir muzikologams – instrumentuotę simfoniniam orkestrui, nuo 1975 metų ir kompoziciją. Tada kompoziciją dėstė trys profesoriai: Antanas Račiūnas, Julius Juzeliūnas ir ilgametis kompozicijos katedros vedėjas Eduardas Balsys. Kompozicijos katedra ilgai svarstė, ar pakviesti mane dėstyti kūrybą, nes profesoriai Julius Juzeliūnas ir Eduardas Balsys buvo labai reiklūs kūrybos dėstymui.

Bene labiausiai įsiminė 1983 metai. Tų metų rudenį buvau pakviestas eiti rektoriaus pareigas. Tai buvo daug kam, ir man, netikėtas pasiūlymas. O man – ir labai atsakingas, nes profesorius Jurgis Karnavičius rektoriumi pradirbo stebėtinai ilgai – 34-erius metus. Tai buvo didžiulę patirtį turintis vadovas. Jis buvo rektorius meniniams reikalams, ūkinių klausimų vengė, o mokslo reikalus sprendė atsakingai ir operatyviai. Žinoma, kaip aukštosios mokyklos vadovas tiek laiko išdirbo rektoriumi, įveikė krizių metus dėl ypatingų diplomatinių gebėjimų. Kiek kartų jis pergyveno sklindančius gandus, kad bus atleistas. Po ilgų metų pats nusprendė palikti rektoriaus kėdę. Rektoriavimo metais jis dažnai iš kolektyvo susilaukdavo priekaištų, kad visiškai nesirūpina naujų konservatorijos rūmų statyba. Aukštoji mokykla plėtėsi, o patalpos buvo tik remontuojamos. Kokie nuostabūs buvo pirmieji LMTA rūmai! O paskui gražius šviesius koridorius susiaurino, užstatė tiesiog „kamurkomis“. Iš didelių ir šviesių auditorijų liko maži, muzikiniam darbui mažai pritaikyti kabinetai. Kai perėmiau iš profesoriaus Jurgio Karnavičiaus vadovavimą, pirmiausia mintis buvo pastatyti naujus LMTA rūmus, o šiems grąžinti 1949–1951 metų vaizdą.

Kai rektoriaus kabinete tuometinis Aukštojo mokslo ministras Henrikas Zabulis pristatė mane kolektyvui, J. Karnavičius šnibžtelėjo, kad nesiremčiau į rektoriaus rašomąjį stalą, nes jis nugrius, – taip buvo nugyventa LMTA.

Daug ko per savo rektoriavimo metus padaryti nesuspėjau. Naujos LMTA statybą Paveldo komisija sustabdė, neva dideli LMTA rūmai nustelbs vienaaukštę Žvėryno rajono panoramą. Mane tada stebino Paveldo komisijos sprendimo absurdiškumas, kuris šiandien pasitvirtino. Pažiūrėkim, kokia dabar šio rajono panorama – daugiaaukščiai namai, o tarp jų vos stovinčios medinės lūšnelės, dėl kurių taip kovojo p. R. Ozolo vadovaujama paveldo komisija. Gaila, bet tai faktas!

Negaliu pasakyti, kad mano rektoriavimo metai buvo idealūs. Dirbau sąžiningai, stengiausi sunkiais metais padėti LMTA kolektyvui. Prabėgo penkeri darbo metai. Gimė Sąjūdis, kuris nieko nelaukęs, paskelbė naujo rektoriaus rinkimus. LMTA Sąjūdžio grupė dėjo visas pastangas, kad V. Laurušas iš rektoriaus kėdės būtų išstumtas.

Atėjo rinkimų diena, ir didelė kolektyvo dalis balsavo už mano kandidatūrą. Buvau išrinktas rektoriumi dar penkeriems metams. Dabar turėjau siekį suburti susiskaldžiusį kolektyvą naujam darbo etapui. Mielai prisimenu antrąjį savo darbo rektoriaus pareigose laikotarpį. Prabėgo jis pakankamai ramiai, be didelių sukrėtimų ir krizių. 1993 metų pabaigoje, pasibaigus penkerių metų kadencijai, ramiai, be didelio triukšmo įvyko naujo LMTA rektoriaus rinkimai. Juo buvo išrinktas prof. dr. Juozas Antanavičius.

Su liūdesiu prisimenu 1987-uosius, kai architektas Edmundas Vytautas Čekanauskas kolektyvo apžiūrai į LMTA atnešė naujųjų konservatorijos (LMTA) rūmų maketą. Tai buvo architekto kelių mėnesių įtempto darbo vaisius. Pastatas Žvėryne turėjo užimti net du kvartalus. Nuo Neries iki Karaimų gatvės. Trijuose rūmų aukštuose buvo išdėstytos patogios ir erdvios auditorijos, didelė koncertinė salė dviem tūkstančiams žiūrovų, mokomasis teatras, kuriame 400 vietų. Gaila, kad tai liko tik maketas. Gal kada mūsų vaikaičių vaikaičiai išvys naują modernią LMTA?

Dar kurį laiką dirbau Kompozicijos katedros profesoriumi. Dėsčiau kūrybą ir simfoninio orkestro instrumentuotės pagrindus. Žinoma, pasidžiaugiu savo buvusiais studentais, kurių dalis yra kūrybingi. Kiti paskendo pedagoginio arba organizacinio darbo baruose ir kompoziciją primiršo.

Neduokdie, jei studento semestro darbas įvertinamas aštuonetu. Kas kaltas – pedagogas. Todėl pedagogai, įtikdami savo studentams ir baimindamiesi, kad studentas neperbėgtų pas kitą pedagogą (o tai pas mus labai lengva, užtenka parašyti prašymą),
tiesiog kovoja dėl dešimtuko, nors jis toli gražu nėra jo vertas. Šitaip visiškai sumenkinama vertinimo sistema. Kartą aš studentą, bebaigiantį bakalauro studijas, paklausiau, kiek stygų turi violončelė, studentas atsakė, kad nežino. Aš apstulbau ir klausiu: „Su tokiomis žiniomis tu tikiesi gauti bakalaurą?“ O jis ramiai atsakė: „Kam man žinoti, už mane žino kompiuteris.“ Taip buvo mano darbo metais, nemanau, kad šiandien kas pasikeitė. Būtina mokymo reforma. Pedagogas turi būti laisvas ir nevaržomas jokių įtakų, jam būtina sudaryti sąlygas, kad studento darbą galėtų vertinti pagal atliktą darbą – nuo trejetuko iki pelnyto dešimtuko.

Žinoma, tai senjoro, nutolusio nuo pedagoginio darbo, svarstymai. Šiandien esu laimingas, kad galiu savo laiką skirti kūrybai. Bibliotekoje susikaupė šūsnis naujų kūrinių natų, atlikėjai laukia naujų veikalų, taigi gyventi labai įdomu. Džiaugiuosi, kad užsimezgė gražus bendradarbiavimas su viena žymiausių pasaulyje gaidų leidyklų SCHOTT. Draugystės su garsiuoju violončelininku Davidu Geringu dėka į gyvenimą išleidau ypač daug kūrinių violončelei.

LMTA švenčia gražią septyniasdešimt penkerių gyvavimo metų sukaktį. Nuoširdžiausiai linkiu šiai aukštajai mokyklai ir toliau išleisti į gyvenimą talentingus jaunuosius menininkus, kurie garsintų Lietuvos vardą visame pasaulyje.