Ars nobilissima…

Musica, ars nobilissima inter liberales – Muzika – kilniausias laisvasis mokslas…  Šiais tūkstantmetę tradiciją menančiais žodžiais Žygimantas Liauksminas pradeda  savo  „Ars et praxis musija“ (1667), pirmąjį pedagogikai (jėzuitų kolegijų jaunimui) skirtą lietuvių muzikologijos veikalą su praktiniam lavinimuisi reikalingais priedais – gradualu ir antifonalu. Krašto muzikos kultūrai tokio darbo seniai reikėjo; reikėjo ir paskiau, nes trečią sykį jis išleistas 1693 m.

Lietuvių muzikos ir teatro pedagogikos likimas toks pat, kaip ir visos tautinės kultūros likimas,– kadaise  užsimezgę jos pradmenys lyg šaltiniai be perstojo sruveno, platėjo, gilėjo, kol susijungė į daugialaipsnę daugialypę vieningą visumą. Mokėjimą, mokytumą teikianti pedagogika yra bet kokios veiklos pamatas; veiklos pobūdis yra ir ją grindusios pedagogikos nuoroda, ypač svarbi tada, kai apie pastarąją trūksta tiesioginių duomenų. Taip yra su mūsų muzikos pedagogika, jos pradmenimis ir raida.

Savaiminės etninės pedagogikos būdu mūsų dienas pasiekė liaudies muzika, suteatrintų  papročių pavidalai. Matyt, panašia neinstitucine pedagogika rėmėsi senovės raštuose paliudyta mūsų ikikrikščioniškojo kulto apeigų tradicija, ypač didingos didžiųjų kunigaikščių palaikų deginimo apeigos Šventaragio slėnyje (paskutinį sykį, 1382 m. šitaip Anapilin palydėtas Kęstutis; kita svarbiausia apeigų vieta sostinėje buvo dar arčiau mūsų Akademijos, Lukiškių giraitėje).

Nuo Mindaugo krikšto laikų turime nepasikeitusį žegnonės tekstą, tuomet užgimusią (kurį laiką pagonybei lygiagrečią) katalikiškojo giedojimo tradiciją (viename 1323 m. laiškų Gediminas rašė Vilniuje pastatęs po naują bažnyčią dominikonams ir pranciškonams). Institucinės pedagogikos pradžia – netrukus po 1387 m. krikšto Vytauto Didžiojo įsteigta Vilniaus katedros giedojimo mokykla; muzika pasidaro ir religinės, ir pasaulietinės pedagogikos įstaigų (vienuolynų, parapinių ir kt. mokyklų, kunigų seminarijų) dalyku. Vargonavimo pradžią reikėtų sieti su Kryžiuočių ordino magistro 1408 m. Onai Vytautienei dovanotu portatyvu – turėjo juk būti kas moko, moka ir nori juo griežti. 1542 m. išsikraustyti iš Vilniaus į Karaliaučių teko žymiesiems intelektualams protestantams. M. Mažvydo „Katekizmas“ yra ir pirmasis lietuvių giesmynas, ir pirmasis elementorius. Prūsų Lietuvos inteligentai, Karaliaučiaus universiteto, kitų įstaigų auklėtiniai dvasiškiai bei pasauliečiai lietuvių raštijos kūrėjai buvo išprusę ir muzikos srityje. Liaudies dainos gaidą pirmasis užrašė netgi ne humanitaras, o garsusis karo inžinierius ragainiškis F. Gedkantas 1634 m. Karaliaučiuje (paskiau buvo P. Ruigys, Karaliaučiaus universiteto profesorius L. Rėza).

Nuo Gedimino laikų, jo dukters Aldonos muzikos pomėgio dėka žinomas ir Valdovų rūmų muzikos gyvenimas. Jį pažymėtinai puoselėjo visi Gediminaičiai, savo rūmuose – ir lietuvių aukštuomenė. Daug įvykių – mažai vardų. Kaip visur – daug pasikviestų užsieniečių; tuo tarpu jo dalyviai lietuviai būtiną mokslą pirmiausiai, žinoma, išėjo namie.      

1570 m. spalio 18 d. ką tik įsteigtoje Vilniaus jėzuitų kolegijoje pirmąsyk suvaidinta lotyniškoji mokyklinė drama.  Šį žanrą  200 metų puoselėjo Vilniaus universitetas, kai kurios (ypač Kražių) kolegijos. Sukurta ir Lietuvos istorijos temas naudojusi originali lietuvių lotyniškoji dramaturgija. Nemažai instrumentinės ir vokalinės muzikos (ji neišliko) turėjusių dramų pastatymams reikėjo didelio paruošiamojo darbo, vaidybos, deklamacijos ir kt. repeticijų; tokie pastatymai išjudindavo visas turimas muzikos sukūrimo ar parinkimo, atlikimo, režisūros, meninio apipavidalinimo pajėgas. Matyt, nemažas vaidmuo čia tekdavo patiems dramų autoriams – dažniausiai tai buvo poetikos bei iškalbos profesoriai (tarp jų buvo M. Beržanskis, D. Butvila, G. Šimkevičius, K. Vazgirdas,V. Narmuntas ir kt., tarp vaidintojų – Sirvydai, Gintautai, Giedraičiai...); galbūt į  šią veiklą yra tekę įsijungti ir Ž. Liauksminui. Mokyklinė drama buvo ypač iškilus muzikos ir teatro kultūros reiškinys. Paskutinis reikšmingas Universiteto muzikos gyvenimo tarpsnis – 1802–1826 m., kai hamburgietis J. D. Hollandas čia dėstė muzikos teorijos dalykus, vadovavo chorui ir orkestrui.

Plintant operai, naujam muzikos ir teatro žanrui (jo trumpas blyksnis Lietuvoje – Valdovų rūmų scenai 1636–1648 m. sukurti trys veikalai), keitėsi aukštuomenės rūmų muzikos gyvenimas,–  jame atsirado ir opera, ir baletas bei šių žanrų pedagogika. Radvilos turėjo net penkis teatrus, panašius išlaikė Oginskiai, Sapiegos, Tiškevičiai, garsėjo A. Tyzenhauzo Gardino trupė. Dauguma susidarė ir klestėjo Lietuvos ir Lenkijos valstybės saulėlydžio bei žlugimo laikais ir patys po dešimtmečio ar anksčiau nustojo gyvavę. Opera ir drama persikėlė iki 1864 m. į gyvavusias Vilniaus  viešojo teatro lenkiškąsias trupes (jų aktoriai vis buvo barami dėl tarties – „lietuviškosios kantilenos“; barė ne visi: Druskininkuose Vilniaus teatro spektaklį žiūrėjęs keliauninkas rašė, kad lietuvių lenkų kalbos dainingumas jam klausos niekuomet nerėžė – „myliu lietuvius, tad ir jų intonaciją“; žr.: Dziennik Podróžy po Litwie i Žmudz odbyteji w 1856 roku przez D-ra T. Tripplina.Tom I. Litwa. Wilno, 1858, p. 68). Dešimtį metų operas rodė ir vokiečių trupė, nuo 1844 m. dalis repertuaro vaidinta rusiškai. Vokiečių operos ir dramos trupės susidarydavo Klaipėdoje, nuo 1964 m. Vilniuje veikė rusų teatras. Stiprų lietuvių tautinės kultūros proveržį XIX a. pradžioje negailestingai stabdė Vilniaus universiteto uždarymas 1832 m. (jame nespėta įsteigti lietuvių kalbos katedros), vėliau spaudos ir viešo kalbos vartojimo draudimas. Stabdė itin represyviai, bet nepalaužė. Lietuvių kūrybinė galia neištirpo kitakilmių kultūrų reiškiniuose, bet susiklostė į autonomišką savąjį pavidalą.

XIX a., nuo A. Strazdo ir S. Valiūno meto išsiplėtojo poetų dainių, dvasiškių ir pasauliečių kūryba. Muzikos švietime itin svarbų vaidmenį suvaidino Karalienės (1811–1926; tai kaimas netoli Įsruties) bei Veiverių (1860–1918) mokytojų seminarijos. Muzikos mokymas buvo tapęs tokiu savaime suprantamu dalyku, kad giedoti  bei dainuoti pamokydavo ir spaudos draudimo laikų slaptųjų mokyklėlių daraktoriai. Tačiau miestų viešųjų teatrų veikla buvo naujas muzikos kultūros reiškinys, kuris, kaip ir kita jos dalimi tapęs viešasis koncertinis gyvenimas bei miestietijos namų muzikavimo pomėgis, skatino įvairesnę muzikos pedagogikos (įskaitant privačių, ypač dainavimo, fortepijono, smuiko pamokų) plėtrą. Lietuvių viešojo muzikos ir teatro gyvenimo susidarymui tiesiogiai įtakos turėjo keletas institucinės muzikos pedagogikos įstaigų.

Pirmiausiai, matyt, minėtina 1853–1863 m. veikusi Vilniaus Labdarybės draugijos vargonininkų mokykla, kurią įsteigė ir globojo Edvardas Römeris. Jos auklėtiniai lietuviai šen bei ten ne tik sustiprino bažnytinę muziką (pastaba E. Römerio 1861 m. dienoraštyje apie pamaldas kažkokioje Prancūzijos provincijos bažnyčioje: ten „liaudies bažnytinis dainavimas (reikėtų versti „giedojimas“– J. B.) toks (prastas), kad palyginus mūsų Strazdo Pulkim ant kelių (lietuviški žodžiai lenkiškame tekste – E. A.) atrodo nuostabiai puikus dalykas“; žr.: Egidijus Aleksandravičius. XIX amžiaus profiliai. Vilnius, 1993, p. 248). Jie kartu su šiek tiek vėliau pradėjusiais reikštis bei Varšuvoje mokslus išėjusiais Mykolu Racevičiumi-Raču, Juozu Kalvaičiu, Peterburge pastudijavusiu Juozu Dryja-Visockiu ir kt. taip sustiprino lietuvybės muzikos kultūroje giją, kad kone visa pirmoji mūsų profesinės tautinės muzikos mokyklos kūrėjų karta kilo iš vargonininkų šeimų. Savotiška anų laikų ir šiandienos jungtimi tapo J. Kalvaitis. 1874 m. pradėjęs darbuotis Rietavo B. Oginskio mokykloje, 1880–1892 m. buvo Kauno katedros vargonininkas bei pedagogas (pas jį pasimokė Č. Sasnauskas, T. Brazys). Vėliau į jo vietą atėjo J. Naujalis, pradėjęs rengti vargonininkų kursus, iš kurių išaugo jų mokykla, o iš 1919 m. įsteigtos Muzikos mokyklos – Kauno konservatorija bei mūsų Akademija.

Antra, tai stiprią pedagogiką turėjusios aukštuomenės dvarų muzikos mokyklos, kurių mokytojai bei auklėtinai lietuviai tapo savo krašto kultūros kūrėjais, kai kurie – Kauno ar (ir) Vilniaus konservatorijų pedagogais. Rokiškio Tyzenhauzų-Pšezdzeckių mokykloje mokėsi J. Gruodis, J. Tallat-Kelpša, po studijų Peterburge JAV lietuvius mokęs M. Petrauskas. Jei ne ankstyva mirtis, pedagogu būtų tapęs ir M. K. Čiurlionis, kuris pirmuosius muzikos mokslus išėjo Plungės kunigaikščio M. Oginskio mokykloje. Rietavo kunigaikščio B. Oginskio mokykla pasižymėjo instrumentininkais. Po mokslų Varšuvoje jos auklėtinis Juozas Goštautas tapo Varšuvos operos dirigentu Józefu Gosztowtu, kitas auklėtinis, dvaro ūkvedžio sūnus Aloyzas Butkevičius – tos konservatorijos vargonų profesoriumi. Tuo tarpu Emerikas Gailevičius, po studijų Varšuvos ir Maskvos konservatorijose ėmęs griežti Valstybės operos orkestre, buvo pakviestas dirbti ir į Muzikos mokyklą, paskiau konservatoriją – dėstė kontrabosą, klarnetą, vedė kapelmeisterio klasę. Kitas buvęs rietaviškis, to orkestro trombonininkas Pranas Olšauskas 1927 m. gavo vesti šio instrumento klasę muzikos mokykloje.    

Trečia, Imperatoriškosios rusų muzikos draugijos Vilniaus muzikos mokykla, veikė 1873–1884 ir 1898–1915 m. Ją baigęs 1881 m., fleitininkas Cezaris Stupelis studijavo Maskvos konservatorijoje, buvo Rusijos orkestrų narys, vilniškės mokyklos pedagogas, nuo 1921 m. – Valstybės operos Kaune orkestro narys, nuo 1927 m. vedė fleitos klasę Muzikos mokykloje, vėliau konservatorijoje. Vilnietis Konstantinas Galkauskas toje mokykloje, atrodo, nesimokė. Bet 1908 m. grįžęs po studijų Peterburgo konservatorijoje, buvo jos pedagogas. Lenkų okupacijos laikais aktyviai dalyvavo Vilniaus lietuvių muzikos gyvenime, o nuo 1940 m. buvo muzikos mokyklos,  Vilniaus, vėliau Lietuvos konservatorijos profesorius. 1908 m. baigusi Maskvos konservatoriją, Vilniaus mokyklos fortepijono mokytoja buvo radviliškietė Elena Laumenskienė. Vėliau tą darbą dirbo Kaune, 1930 m. įsteigė Liaudies konservatoriją, o nuo 1940-ųjų buvo Vilniaus muzikos mokyklos pedagogė, konservatorijos profesorė. Tarp K. Galkausko ir E. Laumenskienės mokinių toje Rusų muzikos draugijos mokykloje buvo vėliau Peterburge studijavusi ryškiausioji lietuvių operos žvaigždė Vladislava Grigaitienė; be to, nuo 1921 m. iki emigracijos Kauno muzikos mokykloje bei konservatorijoje ji išugdė būrį puikių operos solisčių. Pas jos vilniškį pedagogą V. Karmilovą (jis buvo U. Masetti Maskvos konservatorijoje auklėtinis) taip pat mokėsi Antanas Norvaiša (1944–1952 m. Vilniaus bei Lietuvos konservatorijos pedagogas, docentas), pirmoji Klaipėdos muzikos mokyklos vokalo pedagogė Kamilė Jozevskaitė. Tarp jų bendramokslių buvo jauniausioji M. K. Čiurlionio sesuo Jadvyga Čiurlionytė, garsioji etnomuzikologijos profesorė,  J. Tallat-Kelpša, S. Šimkus, kiti muzikai.

Šiame kontekste taip pat paminėtinos iki Pirmojo pasaulinio karo Vilniuje ir Kaune  veikusios privačios muzikos mokyklos. Kauniškėjė Valavičiaus mokykloje pirmuosius mokslus išėjo Karolis Sakalauskas, po studijų Maskvoje – Valstybės teatro orkestro trimitininkas, nuo 1927 m. ir Muzikos mokyklos pedagogas. Ippo muzikos mokykloje mokėsi Kazimieras Viktoras Banaitis. Tos mokyklos auklėtinis smuikininkas Vladas Motiekaitis gali būti būdingas pedagoginių sąsajų pavyzdys. Toje mokykloje jį mokė vilnietė Wanda Bohuszewiczówna-Leduchowska [ji buvo vilniškės muzikos mokyklos gal Konstantino Pušilovo (tai vienas pirmųjų H. Wieniawskio auklėtinių Peterburgo konservatorijoje), gal Iljos Malkino (buvo Leopoldo Auerio studentas Peterburge), vėliau J. Joachimo Berlyne auklėtinė]. Vėliau V. Motiekaitis studijavo smuikininkais ypač išgarsėjusioje Odesos, vėliau Leipcigo konservatorijose, o nuo 1924 m. iki emigracijos buvo Kauno muzikos mokyklos ir konservatorijos pedagogas; pas jį dar spėjo pasimokyti Jonas Urba. Tarpukario metu Vilniuje dirbusi W. Bohuszewiczówna-Leduchowska 1940 m. tapo Vilniaus lietuviškosios muzikos mokyklos pedagoge (vadinosi Leduchauskiene). Pas ją yra mokiusis Emilija Armonienė, dukters doc. Ingridos Armonaitės, prof. Raimundo Katiliaus mokytoja.

Savos institucinės lietuvių muzikos pedagogikos idėja plėtojosi kartu su visa tautinio muzikos kultūros sąjūdžio eiga.