Jubiliacijos garbingajai Alma Mater
Prieš 75 metus laikinojoje sostinėje Kaune išsipildė sena lietuvių muzikų svajonė – buvo įsteigta aukštoji muzikos mokykla – Kauno konservatorija. Steigimo iškilmėse 1933 metų balandžio 1 d., kaip matome senoje nuotraukoje, prezidiume greta Konservatorijos direktoriaus kompozitoriaus Juozo Gruodžio sėdėjo Respublikos Prezidentas Antanas Smetona, švietimo ministras Konstantinas Šakenis, kompozitoriai Juozas Naujalis, Aleksandras Kačanauskas, pianistė Elena Laumenskienė, garbingas svečias iš Rygos – latvių muzikos patriarchas Jazepas Vytuolis.
Institucijos jubiliejaus proga įprasta pasakoti jos istoriją... Tačiau ėmęsis tai padaryti, manau, pasielgčiau neapdairiai, tarsi paliudyčiau, kad Lietuvos konservatorijos–Muzikos ir teatro akademijos 75-mečio raidą įmanoma „sutalpinti“ į keletą žurnalo puslapių..? Nebent, kaip tai daro istorinių pastatų restauratoriai, verta zondavimo būdu nuimti „laiko tinko“ sluoksnį ir žvigtelėti tik į vieną kitą esminį Akademijos gyvenimo momentą...
Išaugusi iš Juozo Naujalio 1919 m. įsteigtos muzikos mokyklos, Konservatorija, greta Valstybės teatro, tapo jaunos respublikos muzikos kultūros centru. Konservatorijos bendruomenę tuomet sudarė 250 studentų ir per 30 dėstytojų. Abi šios institucijos, orientuodamosios į Europos muzikos kultūros standartus, sutelkė užsienyje mokslus išėjusius lietuvių muzikus, taip pat surado lėšų ir iš kitų šalių pasikviesti žymių atlikėjų bei pedagogų. Konservatorijos absolventai – kompozitoriai, atlikėjai – skleidė šalyje rimtosios muzikos poreikį, o šis skatino Konservatoriją stiprėti ir plėstis.
Pasaulinio karo sumaištyje sumenkusiai Kauno konservatorijai į talką stojo 1945 m. iš Vilniaus muzikos mokyklų suformuota Vilniaus valstybinė konservatorija, o 1949 m. jos abi buvo sujungtos į bendrą Lietuvos valstybinę konservatoriją. Iš Kauno į ją buvo permestos lėšos, į sostinę persikėlė ir dalis dėstytojų. Kaunas, netekęs aukštosios muzikos mokyklos, patyrė skriaudą, kuri buvo kompensuota tik po 40-ies metų Atgimimo varpų skambesy: 1989 metais buvo įsteigtas Lietuvos valstybinės konservatorijos Kauno fakultetas.
Šis prasmingas muzikos edukacijos decentralizacijos procesas prasidėjo dar anksčiau, kai 1975 m. į Lietuvos valstybinės konservatorijos sudėtį buvo įjungti Klaipėdos fakultetai, uostamiestyje veikę kaip Šiaulių pedagoginio instituto fakultetas. O dar prijungus iš Vilniaus pedagoginio instituto atkeltą muzikos mokytojų specialybės kontingentą, Klaipėdos fakultetai tapo pagrindiniu šalies muzikos mokytojų rengimo židiniu. (Vėliau fakultetai buvo perduoti naujai susikūrusio Klaipėdos universiteto Menų fakultetui).
1992 m. Lietuvos konservatorija Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu pavadinama Lietuvos muzikos akademija, o 2004 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademija, įtvirtinant ją tarp šalies universitetinių aukštųjų mokyklų. O gražus konservatorijos vardas „padovanojamas“ 5-oms viduriniojo lygio mokykloms – buvusioms aukštesniosioms muzikos mokykloms.
Istorijos raidoje šioji mūzų buveinė augo šakodamasi iš muzikos kamieno, vėliau išugdžiusio vaisingas teatro, kino, televizijos, garso įrašų meno, meno istorijos ir teorijos, meno vadybos, klasikinio ir moderniojo šokio šakas… Laikydama ranką ant šalies meno rinkos pulso, Akademija profiliuoja ir tradicines studijų programas: muzikantams suteikia galimybę specializuotis džiazo ir improvizacijos, meno vadybos kryptyse, parengė kino vadybininkų, dainuojančių ir šokančių dramos aktorių trupes, kurios jau surado savo vietą Lietuvos teatrų scenose.
Per tuos tris šimtmečio ketvirčius prie Muzikos ir teatro akademijos vairo stovėjo ištisa plejada įžymių muzikų, kurie atsidavę kūrė ir ugdė šią mūzų Alma Mater. Štai tie asmenys – buvę Konservatorijos ir Muzikos akademijos direktoriai ir rektoriai, įėję į Lietuvos muzikos istoriją: Juozas Gruodis, Kazimieras Viktoras Banaitis, Kazys Matiukas, Juozas Tallat-Kelpša, Kazys Paulauskas, Jonas Bendorius, Jurgis Karnavičius, Vytautas Laurušas. Jų veiklą pratęsė Juozas Antanavičius ir Eduardas Gabnys.
Tokiu raidos keliu iki šios šventiškos dienos ėjo mūsų aukštoji universitetinė meno, o ir menotyros mokslo mokykla. Tačiau jos istorija – ne tik datos, reorganizacijų faktai ir pavadinimai, bet, visų pirma, jos bendruomenės gyvenimas, nuolatinis edukacinis, mokslinis ir kūrybinis darbas. Muzikos ir teatro akademijos didžiausias turtas – jos pedagogai ir studentai, jau pasiekę meno aukštumų ar aspiruojantys tapti kilniojo meno žvaigždėmis. Per savo gyvavimo dešimtmečius Akademija į profesinį gyvenimą išleido per 10 tūkstančių muzikos pedagogų ir atlikėjų, kompozitorių, muzikologų ir etnomuzikologų, dramos aktorių ir režisierių, kino, televizijos, garso įrašų specialistų, meno vadybininkų, šokėjų… Visais mokyklos istorijos laikotarpiais juos ugdė lietuviškojo meno korifėjai, tie, kurių vardai puošė koncertų, spektaklių afišas, autorinių knygų viršelius, kurių kūryba peržengė Tėviškės ribas. Visi žymiausi atitinkamų sričių Lietuvos menininkai buvo ir yra šios menų akademijos profesoriai. Savo menu ir kūryba jie tvirtino ir tvirtina tautos identitetą, siekia, „kad Lietuva neišsivaikščiotų“. Mūsų kraštui jie padeda įgyti kultūringos, perspektyvios tautos ir valstybės įvaizdį. Dauguma Akademijos auklėtinių buvo ir yra tokie, apie kokius didysis muzikos genijus J. S. Bachas kadaise taip atsiliepė: „Wem die Kunst das Leben ist, dess Leben ist eine Kunst“ („Kam menas yra jo gyvenimas, to gyvenimas yra tikras menas!“). Visiems jiems, išėjusiems į nebūtį, o ir šiandieną tebetriūsiantiems, mes reiškiame pagarbą ir dėkingumą. Deja, net vien pačių ryškiausių šiame iškilmių tekste neįmanoma suminėti – jie visi įvardinti Lietuvos muzikos, teatro, kino istorijos tomuose. Įžymiųjų Muzikos ir teatro akademijos profesorių akimis fotogalerijose prie Akademijos centrinių rūmų Didžiosios koncertų ir Juozo Karoso salių į mus žvelgia Lietuvos kultūros istorija…
Tautos, valstybės yra turtingos ne dėl gausaus vartojimo, bet visų pirma dėl intensyvios, gajos kūrybos... Tai dvasiškai turtingos tautos... Ne tik mokslas, išradyba, bet ypač menas, jo kūrimas ir refleksija ugdo piliečių ir visuomenės išmonę, fantaziją, taigi kūrybiškumą. Ne tiek įgytų žinių rinkinys, kiek kūrybiškumas formuoja asmenį kaip specialistą ir iniciatyvų visuomenės narį. Todėl derėtų šūkį „sukurkime žinių visuomenę“ pakeisti šūkiu „sukurkime kūrybingą idėjų visuomenę“. Muzikos akademija (manau, galiu pridurti – ir Dailės akademija) ir mato vienu iš savo uždavinių – inspiruoti tokios kreatyvistinės, tveriančios kultūros visuomenės tapsmą.
Daug kas nuoširdžiai mano, kad valstybei stojantis ant kojų besąlygiškai svarbiausia yra ekonomika: „pirma duona, o dainos paskui“. O jeigu nepriešintume tų dviejų „d“? Juk ir dainos, puoselėjančios dvasią ir humaniškąsias vertybes, padėjo Lietuvai atkurti Nepriklausomybę... Prisimename – „Dainuojančioji revoliucija!“
Manau, klysta ir tie, kurie nors neneigia meno aktualumo mūsų šaliai apskritai, vis tiek mano taip: „menas daug kainuoja, bet, deja, neatneša šalies ekonomikai materialinės naudos“... Gal ir sunku būtų parengti ekonominius skaičiavimus, bet paprasta logika piešia tokią hipotetinę situaciją: mūsų europėjančioje šalyje, ypač sostinėje Vilniuje, kasdien lankosi dešimtys, šimtai užsieniečių – diplomatai, verslininkai, pareigūnai. Valdžios ir verslo kabinetuose diskutuoja, derisi, svarsto Lietuvos ateitį, investicijų galimybę... Vakarais pasklinda po miestą, kuris jiems pasiūlo... ne tik barus su geru lietuvišku alumi, bet ir spektaklius, koncertus, kurių (aukščiausio lygmens!) Vilniuje gausu beveik kasvakar - opera, baletas, Filharmonija, Rotušė, Muzikos ir teatro akademija, Kongresų rūmų koncertai, festivaliai... Kultūringas, toli pramatantis užsienio politikas ar verslininkas, neabejoju, pamanys: „...žinai, brolau, čia, pasirodo, besanti kultūringa, ambicinga, perspektyvi tauta; jos ateitis šviesi – verta investuoti...“
Kurgi yra Lietuvos muzikos ir teatro akademija – ar tik rūme priešais Lukiškių aikštę ir dar keliuose Vilniaus ir Kauno pastatuose? Ji yra ir Nacionalinės operos, ir Nacionalinės filharmonijos scenose, ir Kongresų rūmuose koncertuojančio Valstybinio simfoninio orkestro gretose. Per savo auklėtinius ji kasdien dalyvauja visų tipų šalies muzikos mokyklų pamokose... Ji yra visur ten, kur dainuojama, griežiama, skambinama, vaidinama, režisuojama ir filmuojama... taigi – ir mūsų dramos, ir muzikiniuose teatruose, radijuje ir televizijoje, krašto periferijoje susikūrusiuose meno kolektyvuose... Juk visų šių institucijų meninis personalas savo profesinę gimtį sieja su Muzikos ir teatro akademija, kai kur kone visu šimtu procentų. Akademija ir jos žmonės – studentai, pedagogai – ypatinga bendruomenė: skendinti muzikoje, vaidinanti teatrą, sukanti filmus... Mūsų – per pusantro tūkstančio, bet išties net šimtus kartų daugiau, pusė Lietuvos... Juk toks nuostabus yra menininko profesijos savitumas, kai meno procese greta kuriančiųjų dalyvauja dar ir gausybė kitų žmonių, kurie klauso muzikos kūrinių, žiūri spektaklius, filmus.
Jei kas sumanytų Akademijos sąskaita sutaupyti valstybės lėšų, pasakyčiau: „uždarysite operą, filharmoniją, kurį nors dramos teatrą, Kongresų salę perduosite posėdžiams ar suvažiavimams – bus didelis nuostolis, šokas kultūringajai visuomenės daliai... Bet po mėnesio kito minėtose institucijose rezidavę artistai ir aktoriai dainuos, šoks, vaidins susiradę kitas, gal tik menkesnes sales, prasimanys funkcionavimo lėšų... Bet jei uždarysite Akademiją, po 10–20 metų visose šiose institucijose bei jų salių erdvėse stos dykumos tyla... Tada teks skirti dešimteriopai daugiau lėšų menininkams iš užsienio parsikviesti...“.
O šiandien Lietuvos muzikos ir teatro akademija ne tik aprūpina savąją šalį menų trubadūrais, bet jau gali ir kitus pamokyti, deleguoti savo atstovų į meniškąją Europą. Akademija yra visų trijų reikšmingiausių Europos meno mokyklų asociacijų narė, vienos iš jų ir iniciatorė. Jos tarptautinio bendradarbiavimo žemėlapis yra tarsi kokios garsios skrydžių bendrovės linijomis ir vėliavėlėmis išmargintas skrydžių planas. Akademija per Nepriklausomybės laikotarpį tapo plačiai žinoma ir pripažinta. Daugelis tarptautinių muzikos atlikimo konkursų laureatų atkeliauja į Lietuvą, iš Akademijos studentų ir absolventų suformuoti kameriniai chorai laurus iš prestižinių Europos konkursų parsiveža jau nebe vienetais, o puokštėmis, o tų puokščių ryškiausia gėlė dažnai yra konkurso Grand Prix... Akademijos auklėtinių spektakliai ir filmai tarptautiniuose festivaliuose nuolat praeina laurų keliu. Įprato mūsų partneriai iš Vakarų, kad į Lietuvą verta atvažiuoti pasimokyti simfoninio dirigavimo, videofilmų kūrimo intensyviuose kursuose ar vasaros stovyklose, įprato pastiprinti Europoje suformuojamus jaunimo simfoninius orkestrus ir chorus mūsų studentais. Prieš šešetą metų Akademija priėmė Europos konservatorijų asociacijos metinį kongresą – 160-ies Europos aukštųjų muzikos mokyklų vadovus. Jų galva, Lietuva, maža, ekonomiškai dar nestipri šalis, o turi tokią išvystytą muzikos kultūrą, edukacinę sistemą, reikia pažiūrėti, kaip čia dirbama... Pažiūrėjo, paklausė, padiskutavo ir konstatav tai buvo prasmingas, pamokantis ir per Asociacijos 49-erių metų istoriją geriausiai surengtas kongresas, vertėjo čia atvažiuoti... O ateinantį rudenį Akademijai patikėta organizuoti stambų tarptautinį muzikos semiotikų kongresą... Negaliu neprisiminti – pagiriamųjų žodžių Akademija sulaukė ir iš Pasaulio muziku Nr. 1 vadinto smuikininko ir dirigento, LMTA Garbės Daktaro legendinio Lordo Yehudi Menuhino, kai jis 1998 metais laiške Akademijos rektoriui rašė sutinkąs priimti Akademijos Garbės daktaro vardą:
„Aš jaučiuosi labai pagerbtas, gaudamas Lietuvos muzikos akademijos Garbės daktaro titulą iš muzikaliausios tautos, su kurios orkestrais ir chorais aš dirbu su tokiu džiaugsmu. Esu labai laimingas, kad Jūs Muzikos akademijoje surengsite Garbės vardo suteikimo ceremoniją, ir su didžiausiu nekantrumu laukiu šios progos“.
Akademijos vardu mes norime padėkoti visiems jos bičiuliams, rėmėjams, tėveliams, kurie vis dar ryžtasi atvesti savo vaikelius į pirmąją muzikos mokyklos klasę, nepaisant, kad pagal potencialias pajamas muziko profesija tampa neprestižinė profesija; muzikos mokykloms, konservatorijoms, kurios renčia pamatą, ant kurio Akademija tęsia meno kultūros rūmo statybą; vidurinių mokyklų mokytojams, kurie savo absolventams įdiegia meilę teatrui ir ryžtą paskirti jam gyvenimą; Respublikos Vyriausybei, kuri pagal išgales stengiasi sukurti materialinį pagrindą edukacinei ir meninei Akademijos bendruomenės veiklai; dėkojame ir mūsų bendražygiams Lietuvos universitetams, kartu su kuriais, įveikdami nepriteklius, įvedėme pažangią studijų sistemą, petys petin žengiame į bendrąją Europos aukštojo mokslo erdvę; dėkojame ekscelencijoms užsienio šalių ambasadoriams, kurie mums padeda tvirtinti tarptautinio bendradarbiavimo gijas; dėkojame mūsų šalies firmoms ir asmenims, kurie altruistiškai yra įmūriję ne vieną akmenį į Akademijos materialųjį fundamentą. O svarbiausia, esame nepaprastai dėkingi mūsų tautai, kuri ir išugdė mus tokius – pasišventusius kurstyti menų aukurą; dėkojame ir mūsų klausytojams bei žiūrovams, kurie šioje sumaterialėjusioje laisvosios rinkos epochoje vis dar nesak „pakaks jau tų menų, užsidarykite, jūs mums jau nebereikalingi...“. Tad tikime, kad Muzikos ir teatro akademija šalyje skleidžia gerą aurą!
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos 75-mečio proga sveikiname Lietuvą, sukūrusią ir išpuoselėjusią šį mūzų šventnamį. Sveikiname jo vaidilas ir vaidilutes – Akademijos pedagogus, studentus, tarnautojus, visus šio šventnamio maldininkus – mūsų klausytojus ir žiūrovus, kurie savo dalyvavimu kultūros procesuose skatina mus ir toliau nenuleisti rankų bei kurti naujus stimulus, kad neišblėstų jaunimo veržimasis studijuoti meną, kad galėtume sėkmingai vykdyti poeto Maironio eilėse išreikštą didžiai prasmingą priesaką: „...tegul skamba mūsų dainos po šalis plačiausias“!
Juozas Antanavičius, LMTA Senato pirmininkas, mokslo ir meno prorektorius