LMTA Muzikologijos institutas

Labai slidi riba tarp to, kas atrodo ranka pasiekiama, žinoma, ir tarp to, kas greitai tampa visiškai nežinoma ir nutolusi istorija. Lietuvos muzikos gyvenime tokių neužrašytų, o vėliau bandomų fragmentiškai atstatyti istorijų – daugybė. Viena jų būtų apie mokslinę mintį, apie vietą jai telkti.

XX a. pradžioje pirmuosius muzikos mokslo, kritikos darbus rašė ne muzikologai profesionalai, o visi, kurie jautė tai esant būtina. Muzikologų paprasčiausiai nebuvo. Į kitus kraštus pirmiausia važiuodavo mokytis vargonų, fortepijono, kompozicijos specialybių. Tačiau grįžę jautė vadovėlių, kasdienės kritikos stoką ir tokių darbų ėmėsi. Lietuvių kritikos užuomazgos matomos XX a. pradžioje rašiusių  kompozitorių Juozo Naujalio, Česlovo Sasnausko, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbuose.[i]

Tik amžiaus viduryje, 1949 m., Valstybinėje konservatorijoje buvo įsteigtos Muzikos teorijos ir Muzikos istorijos katedros. Kol jos paruošė pirmuosius absolventus, kol jie po truputį pasklido visomis kryptimis po visą respubliką... Nebuvo tokio laiko, kad būtų jaustas perteklius, nes ir rengiama buvo vienetais. Tarkim, 1972 m. kartu į istorijos ir teorijos katedras buvo paskelbtos 4 vietos, tik vėliau dar atsirado kelios.

Sovietiniais metais, kai doktorantūros studijos buvo tik didžiuosiuose centruose Maskvoje, Leningrade, Kijeve ar Tbilisyje ir norint ten pakliūti reikėjo įveikti sąjunginį konkursą, retas kuris Lietuvos muzikologas galėjo tuo pasinaudoti ir tęsti studijas. Tačiau buvo sugalvota, kaip bent iš dalies šį trūkūmą kompensuoti ir sudaryti sąlygas jauniems, perspektyviems mokslininkams įgyti kvalifikaciją ir savarankiškai paruošti gynimui daktaro disertaciją. Pačios muzikologijos doktorantūros steigti neturėta teisės, tačiau kurti probleminę laboratoriją – su laborantais, gaunančiais tada 90 rublių atlyginimą – leista.

Pasinaudojus politinio „atšilimo“ laikais, 1964 m. Juliaus Juzeliūno iniciatyva buvo įsteigta konservatorijos Muzikos teorijos laboratorija. Algirdas Ambrazas 1964–1968 m. buvo jos vedėjas, vėliau šias pareigas perėmė Antanas Venckus (nuo 1968 m. iki mirties 1975-aisiais), jį pakeitė Irena Mikulevičiūtė, o nuo 1981 m. teko vadovauti šių eilučių autorei. Čia ilgiau ar trumpiau dirbo Juozas Antanavičius, Jūratė Trilupaitienė, Bronius Ambraziejus, Elvyra Janulevičiūtė, Arvydas Karaška, Onutė Kiaušaitė, Audronė Žiūraitytė, Jūratė Landsbergytė, net teatrologė Audronė Girdzijauskaitė.

Iš pat pradžių šis padalinys buvo įpareigotas kaupti muzikinę informaciją. Antai A. Venckus buvo užsimojęs sudaryti Lietuvos muzikų žinyną ir į jo rašymą bandė įtraukti plačius muzikų (net ir muzikos mokytojų) sluoksnius. E. Janulevičiūtė sistemino muzikos srityje padarytų atradimų patentus. Buvo sudaromos straipsnių muzikos klausimais teminis katalogas.

Pirmasis stambus darbas, parengtas laboratorijoje, buvo vadovėlis „Muzikos kūrinių analizės pagrindai“, už kurį dviem autoriams – A. Ambrazui ir A. Venckui (po mirties) 1979 m. buvo paskirta Respublikinė premija[ii].  Dalis, čia dirbdami parašę daktaro disertacijas, vėliau išėjo dirbti į katedras, kiti sudarė naujo darinio, skirto senosios Lietuvos kultūros studijoms, muzikos tyrėjų branduolį Kultūros institute (J. Trilupaitienė, J. Landsbergytė).

Kadangi Muzikos teorijos laboratorija neturėjo aukšto statuso ir hierarchija paremtoje sistemoje negalėjo vadovauti visam konservatorijos mokslo procesui, taip pat Juliaus Juzeliūno iniciatyva 1975 m. rugsėjo 1 d. buvo įsteigta Probleminė taryba (pirmininkas J. Juzeliūnas, pavaduotojas A. Ambrazas).

Probleminė taryba yra inicijavusi daug naudingų ir ilgalaikės perspektyvos dalykų. Tarkim, 1977-04-04 konservatorijoje buvo įsteigta Muzikinės terminologijos komisija (pirmininkė R. Mikėnaitė)[iii]. Pvz., 1979 m., „remiantis A. Krutulio muzikos terminų žodynu ir muzikos teorijos leidiniais buvo peržiūrėta ir katalogizuota apie 50 proc. funkcionuojančių muzikos terminų“[iv] Minėtos komisijos jau naujos sudėties veikla yra tęsiama ir šiomis dienomis.

Probleminė taryba svarstė ir giminingo padalinio – Liaudies muzikos laboratorijos veiklą. Antai 1978 m. buvo nustatyta, kad „prof J. Čiurlionytės rūpesčiu LTSR valstybinėje konservatorijoje įkurta liaudies muzikos laboratorija, vadovaujant G. Četkauskaitei, yra sukaupusi ir tebekaupia daug vertingos folklorinės medžiagos. Tačiau konstatuota, kad per mažai dėmesio skirta sukauptai medžiagai apibendrinti, planingiems moksliniams tyrinėjimams, disertacijų ruošimui“[v].  Viena iš funkcijų – rengti pedagogų mokslines konferencijas.

Probleminės tarybos funkcija buvo rūpintis visa konservatorijoje vykdomo mokslo strategija, visų katedrų ir kitų padalinių aktyvinimu. Viena iš jos atsiradimo priežasčių – pagelbėti tuo metu mokslo prorektorės pareigas ėjusiai Irenai Vaišytei. Ji natūraliai nustojo egzistuoti, kai prorektoriumi tapo Juozas Antanavičius.

1993 m. rugsėjo 22 d. senato posėdyje nutarta reorganizuoti Lietuvos muzikos akademijos mokslo sistemą ir įsteigti Muzikologijos institutą. Instituto moksliniu vadovu paskiriamas profesorius, habilituotas daktaras Algirdas Ambrazas, kuris visą tą laiką pats intensyviai prisidėjo prie vykdomų darbų. Ketinta suformuoti net keturis instituto skyrius – Muzikos teorijos ir istorijos, Etnomuzikologijos, Muzikos pedagogikos ir Interpretologijos. Bet dėl pasiruošusių dirbti žmonių stokos ir etatinių resursų, apskritai egzistavo tik neetatinėje jo kuratoriaus Donato Katkaus veikloje, o Pedagoginiame – po pusę etato dirbo Ramunė Kryžauskienė ir Tamara Vainauskienė, kuri netrukus liko vienintele šio skyriaus darbuotoja.

Su XX a. pradžiai būdingu įkarščiu buvo pradėtas stumti gerokai anksčiau planuotas, bet niekaip neišjudintas Muzikos enciklopedijos projektas, kuris iš planuoto vienatomio vertinio su vienu kitu lituanistiniu papildymu virto dideliu, vos tilpusiu į tris tomus lietuvių ir pasaulio muzikos pristatymu. Dirbant kartu su Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutu, jo Muzikos redakcija teko dalintis ne tik rašančiųjų, bet ir organizuojančiųjų pareigomis. Šiam darbui aktyviai talkino visi instituto skyriai.

Pirmųjų nepriklausomybės metų iliuzijos, jog dabar jau viską pasiseks greitai padaryti, realybėje atsimušė į finansines, užimtumo, bendruomenės mažumo ir kitas realijas. Keitėsi žmonių idealizmo, atsidavimo darbui samprata, atėjo pragmatiška karta, kuri pirmiausia skaičiuoja, ką jiems verta daryti. O kadangi stojančiųjų į LMTA muzikologijos specialybę gretos atskirais laikotarpiais rizikingai sumažėdavo, tai kartais iš viso kurso neatsirasdavo nė vieno, norinčio imtis didesnės naštos.

Pakeliui į instituto darbuotojų akiratį patekdavo ir kiti Lietuvos muzikologų bendruomenės vykdomi projektai ir prie jų pagal išgales buvo prisidedama. Pirmiausia nauju žvilgsniu pradėta rašyti Lietuvos muzikos istorija, kurios I knyga (sudaryta Danos Palionytės) jau išleista, o antroji (kuruojama Algirdo Ambrazo) yra pakeliui į leidyklą. Prisiminkime, jog iki tol turėtas Juozo Gaudrimo sudaryto tritomio „Iš lietuvių muzikinės kultūros istorijos“ paskutinis tomas pasirodė 1967 m. ir baigėsi 1965 m. laikotarpiu[vi]

Aišku, iš pradžių visiems, pripratusiems gilintis į sau asmeniškai artimas temas, buvo sunku susitelkti ir rašyti apie tai, kas visai nežinoma ir svetima, tačiau komandinis stilius neišvengiamai tapo šių dienų mokslo realija.  Per pirmąjį Muzikologijos instituto veiklos dešimtmetį labai pasikeitė kultūrinės spaudos ir knygų, plokštelių leidybos situacija. Padidėjus kultūrinės spaudos plotams, atsiradus naujiems kultūriniams žurnalams, atgimus „Muzikos barams“, kartu sumenko rašymo į spaudą prestižas. Tai nebėra vertinama muzikologo raiškos sfera. Nemaža dalimi prie to prisidėjo akademinėje karjeroje vertinamų, prioritetinių muzikologinių žanrų sureikšminimas. Dėl šios iš aukščiau suformuotos pozicijos ir menkų honorarų darbas spaudoje perėjo į studentų rankas ir vargu ar ateities istorikai galės juo visiškai pasikliauti.

Lūžis įvyko ir leidybos situacijoje. Nebelikus ribojimų leisti su nacionaliniu paveldu susijusių leidinių ir daugeliui leidyklų kibus į šį barą, iš karto sumažėjo jų poreikis. Per didelė pasiūla, pasikeitusi daugelio kultūrinės inteligentijos finansinė situacija labai aštriai iškėlė prioritetinių leidinių, tiražų, platinimo klausimus. Sąmonėje tebetiksint, kad visa tai yra labai reikalinga, iš tiesų matome, jog reikalinga labai nedaugeliui.

Institutui vadovauti buvo suformuota Muzikologijos instituto taryba: prof. dr. E. Ignatonis (tuometinis LMA mokslo ir meno prorektorius, Tarybos pirmininkas), prof. habil dr. A. Ambrazas (Muzikologijos instituto mokslinis vadovas), atskirų sričių kompetentingi žmonės – dr. doc. J. Bruveris, doc. L. Burkšaitienė, dr. Doc. G. Daunoravičienė, dr. doc. L. Drąsutienė, dr. R. Gaidamavičiūtė, dr. doc. J. Gustaitė, habil dr. prof. J. Juzeliūnas, doc. D. Katkus, moksl. bendr. D. Urbanavičienė, V. Buivydavičius (Muzikos švietimo centro vadovas). Ji planuoja pagrindines darbų kryptis, jai yra atsiskaitoma.

Prie Muzikologijos instituto veikia LMA Doktorantūros ir habilitacijos komisija (mokslinė sekretorė dr. doc. Gražina Daunoravičienė), Muzikos terminų komisija (pirm. doc. dr. J. Gustaitė) ir LMA muziejus (vedėja D. Laukytė).

Nuo pat pradžių didžiausias Muzikologijos institute buvo Etnomuzikologijos skyrius (vyresnysis mokslinis bendradarbis, 2 moksliniai bendradarbiai ir 4 asistentai). Muzikos istorijos ir teorijos skyriuje dirbo tik 5 žmonės. Aišku, lyginant, tarkim, su Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ar Tautosakos institutais tai atrodė labai kuklios pajėgos, bet numatyti darbai nebuvo kuklūs.

Instituto darbuotojos parengė ir autorines monografijas. Tai R. Ambrazevičiaus „Etninės muzikos notacija ir transkripcija“ (1997), G. Četkauskaitės „Lietuvių liaudies dainų melodijų tipologija“ (1998), D. Urbanavičienės „Lietuvių apeiginė etnochoreografija“ (2000), G. Kirdienės „Smuikas ir smuikavimas lietuvių etninėje kultūroje“ (2000), D. Vyčinienės „Sutartinių atlikimo tradicijos“ (2000) ir „Sutartinės. Lithuanian polyphonic songs“ (2002), R. Gaidamavičiūtės „Nauji lietuvių muzikos keliai. Straipsnių rinkinys“ (2005), „Kūrybinių stilių pėdsakais. Pokalbiai su muzikais“ (2005), „Vidmantas Bartulis. Tarp tylos ir garso“ (2007). Nepriklausomybė atnešė galimybę skelbti ilgai archyve kauptus liaudies kūrybos turtus. Tad vienas po kito pasirodė knygos (naujos ir pakartotos) ir įrašai kompaktinėse plokštelėse. Pamažu susikūrė fondai, išmokta ieškoti papildomo finansavimo ir ne tik atlikta kultūrinė misija, bet ir prisidurta prie menkų atlyginimų.  Nebelikus „Muzikos ir teatro“, vėliau „Muzikos“ almanachų, šią spragą užpildė 2000 m. pradėta leisti „Lietuvos muzikologija“ (sudarytoja G. Daunoravičienė), kurioje nuolat savo tyrimus skelbia ir Muzikologijos instituto darbuotojos.

Institutas yra pagrindinis kasmetinių mokslinių konferencijų organizatorius, jo nariai vyksta į kitų kraštų mokslo forumus. Jei per visa sovietmetį tik vienam kitam autoriui pavyko išspausdinti savo darbus užsienio valstybėse, tai nepriklausomybės metais tai tapo pamažu įvaldoma sfera ir ne tik įvairių šalių konferencijose, bet ir spaudos puslapiuose pasirodo lietuviška problematika.

Naujausios permainos institute įvyko 2007 m. pabaigoje, kai Muzikos teorijos ir istorijos skyrius buvo perorganizuotas į Mokslo ir leidybos, o Pedagogikos apskritai panaikintas. Tuo jo veikla nukreipiama daugiau mokslo organizavimo link ir greitesniam mokslo pasiekimų skleidimui.

[i] Plačiau apie  muzikologijos raidą Lietuvoje žr.A. Ambrazas Muzikologija/Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. XII, p.599–602.
[ii] R. Gaidamavičiūtė. Muzikologijos baruose/ Muzika Nr. 2, V., 1980, p. 62.
[iii]A. Ambrazas. Mokslo žinios, V., 1978, p. 11.
[iv] Mokslo žinios, V. 1979, p. 7.
[v] Mokslo žinios, V. 1979, p. 7.
[vi] Iš lietuvių muzikinės kultūros istorijos. III  tomas. V., Mintis, 1967.