Apie „Vaivorą“ ir ne tik apie ją...

Rodos, tik akimirka praėjo nuo „Vaivoros“ ansamblio dešimtmečio jubiliejaus koncertų. Tačiau nematomas dirigentas LAIKAS ką tik atmatavo jau ir ansamblio penkiolikmečio veiklos taktus. Kas toji „Vaivora“, kaip paaiškinti, iš karto pridursime – praktiškai valstybės beveik neremiamo, bet aktyviai veikiančio – koncertuojančio ir inspiruojančio lietuvių kompozitorių kūrybą, po pasaulį skleidžiančio tautos skambesius  –  tautinių muzikos instrumentų ansamblio  fenomeną?

Aišku, kad geriausiai apie „Vaivorą“ bei jos pirmtakus – Kanklių trio ir „Kankles“ galėtų papasakoti visų šių ansamblių  vadovė – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, Liaudies instrumentų ir akordeono katedros vedėja, Lietuvių liaudies instrumentinės muzikos draugijos „Kanklės“ pirmininkė Lina Naikelienė.

- Kas toji „Vaivora” – kur ir kada ji gimė, kas augino, kur gyvena ir kuo ji gyvena? 

Tautinių muzikos instrumentų ansamblis „Vaivora“ tokiu vardu pasivadino 2003 metais, o prieš tai vadinosi ansambliu „Kanklės“. Tačiau prieš „Kankles“ dar buvo ir Kanklių trio – trijų kanklininkių ansamblis, pradėjęs savo veiklą 1971 metais. Trumpai apžvelgsiu visų trijų kolektyvų raidą.

Kanklių trio (dvi aukštosios ir bosinės kanklės) gimė kanklininkės Irenos Balčėtytės-Nomicienės iniciatyva, jame iš pradžių dar grojo Ona Jankauskienė ir Danutė Šimakauskaitė. 1975 metais iš O. Jankauskienės perėmiau pirmųjų kanklių partiją, vėliau ansamblyje dar kankliavo Narutė Karčiauskienė, Virginija Alenskienė, Jolanta Babaliauskienė, Aušrelė Juškevičienė.

Ieškodama naujų spalvų ir skambesių, platesnio repertuaro, turtingesnės raiškos, 1992 metais nusprendžiau prie trijų kanklių prijungti dvi birbynes, pasikviesti dainininkę ir naują ansamblį pavadinti „Kanklių“ vardu. Šis žingsnis pasiteisino. Per dešimtmetį „Kanklės“ surengė šimtus koncertų Lietuvoje, įrašė daugybę kūrinių į Lietuvos radijo fondus, išleido garso kasečių ir kompaktinių plokštelių. Ansamblio užsienio gastrolių maršrutai nusidriekė daugelyje Europos ir Amerikos valstybių. „Kanklės“ dalyvavo daugelyje Lietuvos kultūros bei verslo prezentacijų užsienyje. 2003 m. ansamblis pasivadino „Vaivoros“ vardu. „Vaivora“ tęsia  „Kanklių“ ansamblio repertuarinę bei koncertinę liniją.

Pastaraisiais metais šalia dalyvavimo tarptautiniuose festivaliuose ir renginiuose „Vaivora“ ypač didelį dėmesį skiria šalies jaunajai kartai, moksleiviams. Daugelyje Lietuvos mokyklų skambėjusi ir dar skambėsianti koncertinė programa ,,Tautos skambesių karalijoj“ aprėpia platų tautinės muzikos spektrą – nuo liaudies muzikos iki profesionalių kompozitorių kūrybos. Ansamblio atlikėjų dėka joje atskleidžiama įspūdinga lietuviškos tautinės muzikos įvairovė. Šią liaudies instrumentų muzikinę programą vienija vaizdingi Petro Juodelės (taip pat liaudies instrumentininko ir pedagogo!) eilėraščiai, lyriniu arba šmaikščiu žodžiu apibūdinantys mūsų liaudies instrumentus.

Lietuvos muzikų sąjungos rengiamoje tradicinėje Lietuvos muzikų šventėje „Didysis muzikų paradas 2007“, „Vaivorai“  buvo įteiktas „Auksinio disko“ apdovanojimas už ryškią ir Lietuvos muzikinės kultūros plėtrai reikšmingą meninę veiklą. Taip „Vaivora“ tapo įrašyta į pačių reikšmingiausių šalies meno pajėgų sąrašą. Šis įvertinimas mums yra labai brangus. Galime pasididžiuoti ir nauja ką tik išleista ansamblio „Vaivora“ kompaktine plokštele, kurioje skamba operos primadonos Irenos Milkevičiūtės ir jos mokinės  žaviosios Joanos Gedmintaitės balsas.

Tokia būtų trumpa „Vaivoros“ istorija. Atsakydama į Jūsų klausimą – kur gyvena „Vaivora“? – deja, turiu pereiti į minorinę tonaciją. Nuo 1976 metų visi trys čia minėti ansambliai vadinosi Lietuvos dailės muziejaus kolektyvais, buvo muziejaus globojami, turėjo geras sąlygas repeticijoms. Deja, prieš porą metų „Vaivora“ tapo viešąja įstaiga, nebeturinčia patalpų sukauptam ansamblio archyvui, instrumentams bei koncertiniams kostiumams priglausti…

Kiek pasikeitė ir ansamblio vadovo pareigos. Pasidarė nelengva būti atsakingai ne tik už kolektyvo meninių programų rengimą, kas, atrodo, turėtų būti svarbiausias ir pagrindinis meno kolektyvo vadovo rūpestis, man taip pat tenka pačiai rengti projektus, organizuoti koncertus. Visgi nuoširdžiai tikiu, kad geresni laikai „Vaivorai“ ne už kalnų ir ateis laikas, kai bus pasirūpinta palankesnėmis jos egzistencijos sąlygomis.

- Tautinės kultūros entuziastai gerai žino, kad pastarosiose Dainų šventėse rengiami „Skambėkite, kanklės“ koncertai gimė Linos Naikelienės iniciatyva, tačiau be kanklių dabar „Dainų šventės“ jau yra neįsivaizduojamos…

Džiaugiuosi, kad 1998 m. Lietuvos Dainų šventės organizatoriai palaikė mano idėją Dainų šventės metu surengti „Skambėkite, kanklės“ koncertą. Matyt, ši idėja pasiteisino, nes be minėto koncerto, buvo surengti dar du: 2003 ir 2007 metais.

„Skambėkite, kanklės” koncerte, kaip ir daugelyje kitų Dainų šventės koncertų, kankliuoja įvairių kartų, įvairaus išsilavinimo ir patyrimo kanklininkai. Šalia aukštojo mokslo diplomus ir dešimtmečių patyrimą turinčių specialistų koncertuose dalyvauja šimtai muzikos mokyklų moksleivių. O iš viso kankliuoja apie 800 kanklininkų iš visų šalies regionų. Toks demokratinis muzikavimas yra būdingas tik Dainų šventėms. 

Manau, „Skambėkite, kankles“ subrandino pats gyvenimas, platus ir kūrybingas kanklių sąjūdis. Reikšmingą įtaką turėjo ir visuomenės palaikymas. Todėl drąsiai galima teigti, kad kanklės jau tvirtai įsiliejo į Lietuvos dainų švenčių gyvąją istoriją.

- Neseniai įvyko „Kanklių” draugijos suvažiavimas, kuriame vėl buvote perrinkta draugijos pirmininke. Kokie džiaugsmai ar rūpesčiai lydi draugijos veiklą? 

1925 m. įkurta Lietuvos kanklininkų draugija, vienijusi kanklių muzikos mylėtojus, turėjusi kanklių mokymo kursus, 1940 metais kartu su kitomis „buržuazinėmis“ organizacijomis buvo uždaryta. Tik 1989 metais, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aušroje, buvo atkurta ir Kanklininkų draugija. Atsižvelgus į tai, kad šalia kanklių ne mažiau populiarus tapo ir kitas liaudies instrumentas – birbynė, pasivadinta šiek tiek kitaip: Lietuvių liaudies instrumentinės muzikos draugija „Kanklės“.

2005 metais buvo iškilmingai paminėtas draugijos 80-metis, pernai rudenį įvyko eilinis suvažiavimas. Per šiuos suėjimus dar kartą pažvelgėme į kanklių ir birbynių istoriją ir dabartį, pakvietėme visus liaudies instrumentinės muzikos specialistus, tautinio meno mylėtojus įnešti savąjį indėlį į liaudies instrumentinės muzikos plėtrą.

Džiugu, jog draugijos veikla tapo visų matoma ir girdima. Kasmet visuose šalies regionuose vyksta įspūdingos liaudies instrumentinės muzikos šventės – konkursai ir festivaliai, žinomiausi iš jų yra Jono Švedo respublikiniai ir tarptautiniai liaudies instrumentų konkursai. Lietuvos kanklių sąjūdžio kulminacija yra Pasaulio lietuvių dainų švenčių kanklių muzikos koncertai „Skambėkite, kanklės“.

Draugijos rengiamas tradicinis liaudies instrumentų pedagogų Palangos vasaros seminaras kasmet sukviečia šimtus mokytojų ir moksleivių iš visos Lietuvos. „Kanklių“ veikla sulaukia ne vien muzikinio, bet ir visos tautos kultūrą apimančio rezonanso. Draugijos 80-mečiui išleistas solidus leidinys „Tautos skambesiai“, kuriame apžvelgtas visas kanklių gyvenimas: nuo istorinių šaltinių apžvalgos iki šių dienų aktualijų. Tai nepamainoma knyga studentui, mokytojui, kiekvienam liaudies instrumentinės muzikos mylėtojui.     

- Jau 30 metų dirbate Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prieš dešimt metų Jums suteiktas profesorės vardas, nuo 1999 m. esate Liaudies instrumentų ir akordeono katedros vedėja. Kokios iškyla liaudies instrumentų specialistų rengimo ir apskritai liaudies instrumentų pedagogikos problemos?    

Daugiau kaip prieš 60 metų įsteigta Liaudies instrumentų katedra gimė mūsų liaudies instrumentų muzikos klasiko Jono Švedo iniciatyva. Svarbiausia katedros steigimo priežastis buvo parengti „Lietuvos“ ansamblio orkestro artistus, nes tuo metu jie buvo tik savamoksliai mėgėjai, beje, instrumentai, kuriais jie grojo, mūsų akimis žiūrint, taip pat buvo gana netobuli. Praleisdama gana turtingą tolimesnių katedros dešimtmečių istoriją pastebėsiu, kad nepriklausomybės atkūrimas kaip ir naujesnės permainos – narystė Europos Sąjungoje – dar labiau pagrindė tautinės kultūros svarbą šiuolaikiniame globalizacijos procesų apimtame pasaulyje. Tautiniai instrumentai gali ir turi tapti tautinio identiteto požymiu, viena svarbiausių mūsų unikalios kultūros apraiškų. 

Naujai atsiradęs katedros veiklos aspektas – sustiprėję tarptautiniai ryšiai, nes jiems puoselėti neliko jokių politinių kliūčių. Tarptautiniai J. Švedo liaudies instrumentų konkursai, jų įvyko jau du (šiemet vyks trečiasis), festivaliai, mokslinės konferencijos, taip pat tiesioginiai kontaktai su užsienio aukštosiomis mokyklomis leido akademijai ir tuo pačiu katedrai pasijusti europinės sandraugos dalimi.

Mano įsitikinimu, liaudies instrumentinė muzika turi skambėti ir mokykloje, ir viešuose koncertuose, galbūt bažnyčioje, o svarbiausia – per radiją ir televiziją. Tik taip bus galima skatinti vaikus ir jaunimą domėtis tautiniais muzikos instrumentais, pasirinkti juos iš pradžių kaip mėgiamą užsiėmimą, o vėliau – kaip profesiją ir gyvenimo kelią.

Štai čia ir priartėjame prie konkrečių problemų, kurios, tikimės, anksčiau ar vėliau turėtų būti išspręstos. Pirmiausia, vienokia ar kitokia forma reikėtų įteisinti profesionalų nors vieno liaudies muzikos instrumentų kolektyvo statusą. Argumentų jam steigti tikrai gausu: tolydžios muzikinės kultūros plėtros poreikis, tautinių instrumentų (nacionalinio simbolio!) prestižo stiprinimas, profesionalių atlikėjų veiklos skatinimas, tautinės kultūros propagavimas ir t. t. Juk, tarkim, šešių profesionalių atlikėjų grupė puikiai galėtų reprezentuoti tautinį meną ten, kur nebūtinas didelio ansamblio pasirodymas, kur apribotos nuvykimo galimybės, pasirodymo sąlygos ir aplinka arba numatytas specifinis koncerto tikslas, pvz., parodų atidarymuose, verslo pristatymuose, taip pat mokyklose, prezentuojant lietuvių instrumentinės muzikos palikimą, taigi visur, kur reikalingi subtilūs kanklių ir birbynių skambesiai, tautinės muzikos akordai, tautinės kultūros dvasia.

Lietuva Europoje yra beveik unikali tautinių muzikos instrumentų plėtros šalis. Tą ne kartą teigė Baltijos šalių specialistai, atvykstantys į tarptautinius J. Švedo konkursus, Dainų švenčių kanklių muzikos koncertus. Taigi subtiliais kanklių ir birbynių skambesiais reikėtų didžiuotis. Kaip tik tokio prestižo vardan ir būtina steigti profesionalią liaudies muzikos instrumentų grupę. Garsiausi Lietuvos kompozitoriai neatsisako sukurti kūrinių kameriniams tautinių instrumentų ansambliams, yra sukauptas nemažas Lietuvos muzikos klasikų bei pasaulinės muzikos aranžuočių fondas. Be to, turime visą būrį puikių dainininkų solistų, kurie galėtų dalyvauti šios grupės koncertuose.

Manau, jog profesionalaus muzikavimo liaudies muzikos instrumentais prasmė pirmiausia turi būti suvokta čia, Lietuvoje. Liaudies instrumentinė muzika turėtų skambėti valstybinių švenčių minėjimų metu, užsienio diplomatų ar kitų svečių priėmimuose ir pan. Tik puoselėdama savo per šimtmečius išsaugotas kultūros vertybes tauta gali sėkmingai save reprezentuoti ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje.

- Ačiū už neišsenkančią Jūsų energiją. Linkiu, kad „Vaivora“, kviesdama klausytojus į savo koncertus, ir toliau reprezentuotų mūsų kultūrą ne tik šalyje, bet ir visame pasaulyje!