Orfėjas Lietuvoje: mitas ar realybė?

2008 Nr. 1–2 (360–361), Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

Minint pasaulinės operos gimimo 400-ąsias metines, pernai – 2007 vasario 24-oji  C. Monteverdi „Orfėjo“ premjeros diena –  buvo paskelbta Europos operos diena.
Pernykščių renginių sėkmė garsiausiuose Europos teatruose paakino skelbti vasarį, o ypač – vasario 24-ąją,  kiekvienais metais minima Europos operos diena.
„Muzikos barai“ ta proga siūlo prisiminti dvi su operos žanro istorija susijusias premjeras dviejuose Lietuvos teatruose.
Juolab, kad abi operos Lietuvoje pastatytos pirmą kartą.
Tai – C. Monteverdi „Orfėjas“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ir K. W. Glucko „Orfėjas ir Euridikė“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.


Prieš 400 metų Gonzagų rūmuose Mantujoje  kunigaikščio Vincenzo I Gonzagos akiai ir ausiai pamaloninti  buvo sukurtas kūrinys favola in musica – pasakojimas muzika – „Pasakojimas apie Orfėją“. Šiame pasakojime susijungė daina, šokis, muzika, reginys. Kol kas nedrąsiai, tačiau į vieną darinį, kuris netrukus pradėtas vadinti „opera“.

Taip prasidėjo operos gyvavimas ir raida. Nuolatinėje kaitoje opera įgaudavo vis naujų atspalvių, praturtėdavo naujais apibrėžimais ir terminais (opera buffa, opera seria, ballad opera, opera comique, recitativo, recitativo accompagnato, da capo, bel canto ir t.t.).

Šiandien skaičiuojame barokinės, romantinės, veristinės ir ekspresionistinės operos epochas, atėjo minimalistinė ir postmodernistinė opera.

Teatrai, kompozitoriai, dirigentai, dainininkai, scenos ir kostiumų dailininkai – visi jie kūrė nepakartojamą reiškinį – OPERĄ.

Savo nepakartojamą indėlį  įnešė ir tautos. Šalia nuolat dominavusių žanro kilmę pradėjusių italų, – prancūzai, anglai, vokiečiai. Gimė rusų, čekų, vengrų, lenkų… ir lietuvių opera.

Beje, Vilniuje Valdovų rūmuose 1636 m. rugsėjo 4 d. Vladislavo Vazos Žemutinės pilies rūmų teatre italų trupė parodė dramma musicale „Il ratto di Helena“ („Elenos pagrobimas“). Taigi Lietuvos sostinėje Vilniuje opera suskambėjo kur kas anksčiau nei Prancūzijos sostinėje Paryžiuje (1646).

Ir Lietuvoje alsavo Renesanso dvasia…

Operos kelyje buvo pakilimų ir nuopolių, klystkelių ir atradimų. Buvo net estetų klyktelėjimų: opera mirė! Bet netrukus ir vėl nauji kūrėjai ar atlikėjai suteikdavo žanrui nepakartojamą naują atspalvį, atskleisdavo naujas išraiškos galimybes, kalbos apie amžinas tiesas būdus.

Orfėjas įrodė muzikos galią, o 400 metų žanro istorija – OPEROS gyvybingumą ir aktualumą.


 

Kodėl „Orfėjas“ arba truputis istorijos


Vien tik Muzika jums padėti gali,
Švelniai paguosti kai siela rauda gailiai
Arba uždegti širdis tauriai meilei,
Žmogui silpnam parodyti tiesų kelią.

Tokiais žodžiais prasideda C. Monteverdi „Orfėjas“. Alegorinė operos veikėja Muzika kviečia pažinti meno galias: gyvenimo prasmė – aukščiausios tiesos paieškoje.

Renesanso ir Baroko epochų sandūroje – XVI a. pabaigoje ir XVII a. pradžioje takoskyra tarp kalbamųjų – dramos žanrų ir muzikos buvo akivaizdi. Kalbamosiose dramose vyravo savianalizė: žmogus gali save išreikšti proziška – vulgaria – kalba. T.y. – atkartodamas kasdienines buitines situacijas žanriniais vaizdeliais. Tuo tarpu muzikai buvo priskiriamas kur kas dvasingesnis – dieviškasis pradas. Ir populiariausiuose to meto madrigaluose ar – juo labiau – bažnytinėje muzikoje – tikrai nerasime teksto, atspindinčio kasdienybę. Muzika – tai dieviška pirmojo žmogaus kalba, atsiradusi, gal būt, ir apskritai anksčiau nei žmonijos istorija ir tikriausiai vartota tik dievų ir dieviškųjų herojų.

Taigi, operos gimimo ištakose net įsivaizduoti buvo sunku, kad dialogus ims ir uždainuos paprastus žmones vaizduojantys personažai. Dainuoti turėjo dievai.

Orfėjas nebuvo eilinis žmogus. Jis buvo pirmasis ir nuostabiausias dainius, kurį žinojo pasaulis.

Antikiniuose mituose Orfėjas vaizduojamas pusdieviu, t. y. jam būdingi ir žmogiškieji, ir dieviškieji bruožai. Tai – žmogus, nes turi žmoną Euridikę, jam nesvetimos seksualinės iliuzijos, paklydimai. Meilė Euridikei tokia stipri, kad Orfėjas dega noru matyti mylimosios akis – ir tai jį pražudo.

Orfėjas – dievas. Nes kurti, gyventi su muzika – tai dieviška. Kūryba yra Dievas. Gyvenimas yra Dievas. Orfėjas, pasak mito, galėjo prisijaukinti laukinius žvėris, net tigrus ir liūtus. Žinoma, kad liūtai ir tigrai čia simbolizuoja žmonių žiaurumą ir smurtą. Ir tai, kad Orfėjas juos sutramdo, prisijaukina, rodo muzikos poveikio galią – muzika įmanoma suteikti ramybę žmogaus sielai. Taigi muzika gali sureguliuoti tvarką visuomenėje, suteikdama tai tvarkai estetinį pagrindą!

Orfėjas – tai ne tik muzikos alegorija. Jis, kaip ir Heraklis ar Prometėjas simbolizuoja civilizaciją – žmonijos kelią iš tamsos (pragaro – brutalumo, žvėriškumo) į šviesą (rojų, Dievo pažinimą, tiesos paieškas, meilę ir gėrį). Ir svarbiausia – tam keliui iš tamsos į šviesą prasmę suteikti gali tik skausmas, kančia, auka. Ir Herakliui, ir Orfėjui kelionė į pragarą suteikė daugiau jėgų ir magiškų galių dėl ten patirtų kančių, kančios auka sudievino ir Prometėją. Taigi, tik išrinktasis, turintis pakankamai drąsos susidurti akis į akį su kraupiausiomis žmoguje slypinčio žiaurumo ir smurto išraiškomis, gali atnešti taiką ir harmoniją kitiems.

Filosofai ir poetai Baroko epochoje samprotavo ir ieškojo žmogaus gyvenimo paskirties, ryškiausiai ją įvardindami keliais aspektais. Visų pirma, žmogui būtina turėti gyvenime tikslą ir sugebėti jo siekti. Neturintis tikslo žmogus prilyginamas gyvūnams, žvėrims, barbarams. Būtent tikslo siekis padeda žmogui tobulėti – o šito negali žvėrys. Gyvuliai negali tobulėti – jų egzistavimas grindžiamas instinktais: jie nesikeičia, neturi istorijos. Žmogui taip pat būdingi gyvuliški instinktai. Tačiau, turėdamas gyvenimo tikslus, jis mąsto, keičiasi – jam suteiktas šansas tobulėti.

Grįžkime prie laukinius žvėris tramdančio Orfėjo – jis sugeba paveikti žmoniją atsisakyti smurto ir barbariškumo, t.y., savybių, būdingų tiek laukiniams žvėrims, tiek archaiškam žmonijos būviui. Grįždamas iš pragaro – pereidamas iš tamsos į šviesą, Orfėjas paliudijo nuolatinį žmogaus moralinį ir socialinį tobulėjimą.

Taigi operos žanro ištakose, aukštinant ir apdainuojant Orfėjo nuopelnus, buvo įtvirtinamas ir nuoseklus perėjimas nuo kalbamųjų vaidinimų prie dainuojančių personažų (natūralu, kad Orfėjas savo išmintį dėsto dainuodamas, o tuo pačiu ir kiti personažai seka jo pavyzdžiu), ir pabrėžiamos muzikos meno filosofinės ir estetinės reikšmės.

Nors visas pasaulis 2007-aisiais minėjo 400-ąsias operos gimimo metines, istoriniai šaltiniai liudija, kad opera iš tikrųjų galėjo švęsti 410-ies metų sukaktį. Pirmoji dramma per musica  buvo sukurta dar 1597 m., kai pasirodė kompozitoriaus Jacopo Peri ir dramaturgo Ottavio Rinuccini „Dafnė”. Deja, šios operos rankraščiai neišliko. Pirmasis mūsų dienas pasiekęs operos meno pavyzdys – tų pačių autorių 1600 m. sukurta „Euridikė”. Vis dėlto operos gimtadienio datai skaičiuoti pasirinkta kompozitoriaus Claudio Monteverdi (1567-1643) opera „Orfėjas”, 1607 m. vasario 24 d. parodyta Mantujos didiko Vincenz Gonzagos dvare ir žinovų pripažinta pirmuoju naujojo muzikos žanro – operos – šedevru. Atidžiau žvilgtelėję į muzikos veikalų Orfėjo tema sąrašą ir jų sukūrimo (ar pastatymo) datas, matysime, kad Orfėjo tema prisimenama istorinių lūžių momentais, kai žmogus per daug priartėdavo prie barbariškos kilmės ir reikėdavo „sutramdyti liūtus ir tigrus“.

Pagrindiniai muzikos veikalai pagal mitą apie Orfėją:

Ottavio Rinuccini „Euridikė“ (1600)
Giulio Caccini „Euridikė“ (1602)
Claudio Monteverdi „Orfėjas“ (1607)
Domenico Belli „Sielvartingasis Orfėjas“ (1616)
Stefano Landi „Orfėjo mirtis“ (1619)
Heinrich Schutz „Orfėjas ir Euridikė“ (1638)
Luigi Rossi „Orfėjas“ (1647)
Jean-Baptiste Lully „Orfėjas“ (1690)
Christoph Willibald Gluck „Orfėjas ir Euridikė“ (1762)
Florinan Johann Deller „Orfėjas ir Euridikė“ (1763)
Johann Gottlieb Naumann „Orfėjas ir Euridikė“ (1786)
Franz Joseph Haydn „Orfėjas ir Euridikė“ (1791, atlikta 1951)
Franz Liszt simfoninė poema „Orfėjas“ (1854)
Jacques Offenbach operetė „Orfėjas pragare“ (1858)
Roger Ducasse pantomima, šokis ir muzika „Orfėjas“ (1913 sukurtas Idai Rubinstein)
Ernst Krenek opera „Orfėjas ir Euridikė“ (1926)
Igor Stravinskij baletas „Orfėjas“ (1947)
Vinicius de Morales muzikinė drama „Orfėjas“ (1947, 1959 pastatytas filmas „Juodasis Orfėjas“)
Aleksandr Zhurbin roko opera „Orfėjas ir Euridikė“ (1975)

 

Kas tai yra opera arba žanro esmė

Kodėl operos žanro gimimą siejame su mitu apie Orfėją, lyg ir išsiaiškinome. Bet kodėl vos užgimęs, po nepilnų dviejų šimtmečių jis jau buvo reikalingas reformos? Ir vėl K. W. Glucko pasirinktas Orfėjo mitas. Kodėl antruoju operos reformatoriumi vardijamas Richardas Wagneris (ir vėl vos po šimto metų nuo Glucko) taip pat gręžėsi į mitologiją: sakmes apie meilę, galinčią išgelbėti pasaulį, stipresnę už mirtį, sudievinančią pasaulį... 

C. Monteverdi „Orfėjo“ premjera operos gimimo diena vardinama ne tik todėl, kad išliko pirmoji muzikos istorijoje užrašyta operos partitūra. Ir ne tik Monteverdi „Orfėjas“, bet ir kitos išlikusios operos („Uliso sugrįžimas“ ir „Popėjos karūnavimas“ ar „Ariadnės“ fragmentai) liudija unikalų Monteverdi dramaturgo talentą. Kiekviename iš išlikusių veikalų kompozitorius taupiai pasirenka priemones ne tik atitinkančias epochos muzikinės kalbos standartus, bet ir numatančias muzikos kalbos raidą toli į priekį.

Šį kartą apsiribokime pirmosios operos „Orfėjas“ unikalumu.

Kitaip kaip tik išskirtiniu talentu neįvardinsi intuityviai kompozitoriaus pajaustos naujojo žanro – operos – esmės.

Pasirinktas mitas diktavo aukštus estetinius ir filosofinius idealus. Kiekviena libreto strofa gali būti cituojama tarsi gyvenimo išminties knyga. Nei vienos tuščios frazės! Nei vieno beprasmio žodžio! Teksto prasmingumas padiktavo muzikinę retoriką – melodijomis tikrai nevadintini intonacijų segmentai taip tampriai susiję su žodžio artikuliacijos intonacija, kad pasaulyje dar neatsirado drąsuolio, pamėginusio išdainuoti išverstą tekstą kita kalba – „Orfėjas“ statomas tik itališkai, nors klausytojas tikrai visapusiškai praturtėtų, išgirdęs operą sau gimtąja kalba.

Veikalo turinys jau pats savaime sudarytas iš ryškių skirtingų būsenų kaitos: meilės apoteozė ir visuotinis džiūgavimas vestuvių scenoje;

 

Orfėjas

Jei tiek širdžių turėčiau,
Kiek medis turi lapų
Ar tiek, kiek aukso žvaigždelių
Tamsių naktį šviečia žemėj,-
Visos meile vien tau plaktų
Ir kalbėtų apie laimę –
Laimę tave mylėti!


 

Euridikė

Kaip pasakyt tau, mielas,
Kad vienas džiaugsmas
Mums užliejo sielas?
Tau atidavus širdį,
Į tavo meilę,
Einu gyvent ir mirti.
Meilė neleistų man dabar tylėti:|
Amžiams šiandien prisiekiu
Tave mylėti.


žinia apie Euridikės mirtį nutraukia piemenų žaidimus netikėtu praradimo skausmu; Orfėjo pasiryžimas keliauti į mirusiųjų karalystę – išsaugoti tikėjimą, kai net viltis palieka;

 

Viltis (prie Pragaro vartų)


Man dabar reikia grįžti:
Aš tik lydėti žmogų galiu,
Man eit toliau neleista,
Draudžia žodžiai griežti
Ant šito slenksčio.
Pro juos praeiti
Kiekvienas miręs turi.
Tų žodžių prasmę
Suvokt tikrai siaubinga!
,,Palikit viltį visi, kas čia įeinat.”


Orfėjas

Deive, tu vedus į naktį,
tu, kuri raminai
Man vargšę širdį,
Liepi jai vienai plakti,
Kai suradom vartus
Į pačią mirtį?
Kodėl dabar,
Priėjus siaubo angą,
Tu man paleidai ranką?
Nėra ko laukt iš nieko,
Kai net Viltis
Dabar mane palieka!


žmogui nepažinaus mirusiųjų pasaulio vaizdiniai ir nuotaikos;

Charonas

O tu, žmogau,
Turįs dar savo kūną,
Kaip drįsai atkeliauti
Ne savo kelią,
kur vien tik vėlės
Per upę keltis gali,-
Tarp negyvų gyvųjų čia nebūna!


 

Orfėjas

Dvasia garbinga,
Ir siaubingasis dieve,
Tu, kurs gali pasiekt tą krantą,
Tu, kurs paklusti
Man šiandieną liepia,-
Aš noriu mirt.
Meldžiu padėt šį kartą.
Žmona juk mirė,
Širdis manoji – irgi.
Ar be širdies
Man dar gyventi verta?


Į čia todėl ėjau,
Kad jos ieškojau.
Ir ne pragaras čia,
Visai kas kita:
Grožis jos retas
Tegali būti rojuj.

Orfėjo meilės ir tikėjimo galios dėka trumpa džiaugsmo akimirka vėl atgavus Euridikę ir amžinas jos praradimas;


Dvasių choras

Ką padarys žmogus,
Tas bus prasminga,
Ką padaro žmogus
Yra prasminga,
Pati gamta, pati gamta
Trukdyti jam negali,
Nes gyvas jis galingas.


 

Dvasių choras (antrą kartą Orfėjui praradus Euridikę)

Sielos tvirtos dorybė
Mums dievų duota –
Pati didžiausia
Žmogaus širdies vertybė:
Laikas prieš ją bejėgis,
Jam bėgant ji tvirtėja,
žmogus nuo jos taurėja,
žmogus nuo jos taurėja,
Regi dangų.
Orfėjas tamsą nurungė,
O pats parpuolė,
Savo jausmams paklusęs.
Gali pelnyti šlovę tiktai žmogus,
Kuris savy
Save nurungti moka.


ėjimas į šviesą – kančios sutaurintas Orfėjas Apolono kviečiamas į Dievų olimpą.

Apolonas

Tu aklai gėrei laimę,
Džiaugtis reikia mokėti,
Skausmą taipogi
Turi išmokt kentėti.
Neduota niekam žemėj
Vargt amžinai anei turėti.
Todėl – jei pasiryžtum
Dangun kelionei,
Ten – amžinai gyvent –
Prašau maloniai.

Finalas
Choras

Tą, kas eina, nors ir klysta,
Amžini dievai paglosto.
Po tamsos tasai išvysta
Tikro dievo aukso sostą.
Kas kančioj pasėlį saugo,
Tam švariausias javas auga.


Tokioms skirtingoms būsenoms perteikti kompozitorius pasirinko ne tik įprastas iki tol muzikoje vyravusias priemones – tempą, ritmą, dermę ir pan. Bet – svarbiausia – kitaip kaip intuicijos apraiška nepavadinsi šioje operoje (pirmoje!) pirmą kartą veikalo būsenų dramaturgijai atskleisti pasitelktą ir instrumentinę dramaturgiją. Varinių pučiamųjų fanfaros pradinėje Tokatoje (vėlesnėse operose susiformuos uvertiūros); styginių ir medinių pučiamųjų riturnelės linksmybių scenose; styginių šiluma-rauda netekties skausmą perteikiant; žemųjų varinių – trombonų choralo – mistinis skambėjimas mirusiųjų, pragaro pasaulyje ir garsusis trombono solo, lydintis Charono sceną; jam kontrastingas Orfėjo ariją „Possente spirito“ lydinčių instrumentų „paradas“, taip pat išlaikantis centriniam veikalo numeriui svarbią tembro spalvų dramaturginę seką – smuiko, korneto ir arfos instrumentinės riturnelės, vartojant instrumentus po du aido principu (gyvųjų – mirusiųjų pasaulis?); ir pirmojo veiksmo tiek intonacinės, tiek tembrinės medžiagos grįžimas Orfėjui kylant iš tamsos į šviesą.

Ankstyvųjų operų orkestrai buvo nedideli, paprastai juos sudarydavo 25 - 36 instrumentai, pagal skambesį prisitaikantys prie bosinių, tenorinių, altinių ar sopraninių partijų. Monteverdi savąjį orkestrą išvardina tiksliai: du čembalai, du kontrabosai, dešimt violų da braccio, arfa, du smuikai, trys teorbos, dveji vargonai su fleitiniais vamzdžiais, trys bosinės violos, penki trombonai, regalis – nedideli kilnojami vargonėliai, du kornetai, dvi fleitos, klarnetas ir trys trimitai su surdinomis. Monteverdi „Orfėjo“ partitūroje užrašė netgi basso continuo partijas ir „koncertuojančiųjų“, obligacinių  instrumentų partijas, kas paprastai nebuvo daroma ir kas leidžia konstatuoti kompozitoriaus suprastą orkestro vaidmenį veikalo dramaturgijai.

Taigi, Monteverdi „Orfėjuje“ užfiksavo svarbiausius naujajam žanrui keliamus reikalavimus: operai būtinas filosofinis-estetinis turinys, skatinantis mąstyti, jausti. Turiniui perteikti svarbus žodis, kurio suvokimui tarnauja jo prasmės niuansus įprasminanti vokalinė intonacija ir emocinės būsenos, atsiskleidžiančios orkestro spalvų dėka. Vėliau R. Wagneris savajame esė „Apsilankymas pas Beethoveną“ tai įvardins kaip unikalią žmogaus balso – Dievo sukurto nepakartojamo tobulo instrumento, ir žmogaus rankų sukurtų instrumentų sąjungą, būtiną operos – muzikinės dramos stebuklui perteikti.

Tačiau tai, kas šiandien taip, regis, paprasta ir aišku, suvokiama, o juo labiau pasiekiama anaiptol ne lengvai. Todėl tuomet, kai operos menas prarasdavo minties ir jausmų krūvį, pasiduodamas primarijų ir primadonų įgeidžiams demonstruoti savųjų balsų technines galimybes, ar būdavo pamiršta kompozitorių, valdančių ne tik muzikinę, bet ir instrumentinę dramaturgiją, svarba – operos žanrui iškildavo reformos būtinybė vėl viską sustyguojant taip, kaip pirmajame savo veikale numatė Claudio Monteverdi. Tad ir vardinam prie operos ištakų estetikos ir filosofijos sugrįžusį reformatorių K. W. Glucką ir jo „Orfėją ir Euridikę“ bei žanrą sugebėjusį net politinėmis problemomis praturtinti Richardą Wagnerį.

 

Orfėjo kelias į Lietuvą


Nors Lietuvoje, kaip minėta, opera suskambėjo anksčiau nei daugelyje kitų Europos šalių, žanro istorija mūsų krašte nepasižymi progresyviais pastatymais ar atlikėjais. Antai, nacionalinė lietuvių opera parašyta tik 1906 (Miko Petrausko „Birutė“), o profesinė opera gimė dar vėliau – 1922 m. gruodžio 31 d. švenčiame jos gimtadienį su G. Verdi opera „Traviata“.

Ambicingai Valstybės teatre Kaune pradėjusi gyvavimą, lietuvių profesinė opera gan ilgam „įstrigo“ prie romantinių (XIX a.) operų, ypač didelį dėmesį skirdama garsiausiems italų kompozitorių veikalams. Taigi už dėmesio ribų liko plati žanro panorama ir ypač – senoji (Baroko ir Klasicizmo laikų) bei šiuolaikinė (XX – XXI a.) opera. Nors bandymų ir ketinimų nepamiršti žanro ištakų būta: Ch. W. Glucko „Pavasario karalaitė“ pastatyta 1922-aisiais, o 1934 m. planuotas statyti „Orfėjas ir Euridikė“.

Dėmesiu senajai muzikai mes, lietuviai, gerokai nusileidžiame kaimynams estams ir netgi latviams. Antai, Estijoje lemta buvo gimti Andresui Mustonenui – senosios muzikos aistruoliui, kuris dar būdamas abiturientu ne tik domėjosi, bet ir pats subūrė senosios muzikos ansamblį, vėliau pavadintą „Hortus musicus“ vardu, išgarsėjusį ne tik visoje anuometinėje TSRS, bet ir užsienyje. Šiandien ansamblis skaičiuoja šeštą gyvavimo dešimtmetį, sukurtos ne tik interpretacijos tradicijos, bet ir išugdyti senuosius instrumentus gaminantys meistrai, pasirūpinta muzikų pamainos ugdymu aukštojoje muzikos mokykloje, o repertuare – ne tik Renesanso ir Baroko muzika, bet ir nūdienos autorių kompozicijos seniesiems instrumentams.

Latviai kurį laiką kvietę užsienio senosios muzikos atlikėjus, visgi vieną dieną suprato, kad būtina pasirūpinti ir sava senosios muzikos interpretacijos baze: kaip ir A. Mustonenas, pradėjęs senąją muziką griežti šiuolaikiniais instrumentais, latvių entuziastas Maris Kupcha šiandien jau taip pat inicijavo Senosios muzikos katedros įsteigimą Latvijos muzikos akademijoje, jau gaminami senieji instrumentai ir pastoviai rengiami festivaliai, meistriškumo kursai ir pan.

O štai mūsų senosios muzikos entuziastai, iš kurių pirmiausiai minėtini Jūratė Mikiškaitė-Vyčienė ir Darius Stabinskas, kasmet rengdami puikų festivalį „Banchetto musicale“ (jau įvyko aštuoniolika festivalių!) dar nedrįsta inicijuoti rimtesnių procesų mūsų šalyje. Tad kiekvienais metais galėdami pasidžiaugti nuostabiais koncertais, suvokiame juos tarsi šventinius fejerverkus – iki kito festivalio nei liutnės, nei teorbos neišgirsi.

Viename iš pirmųjų „Banchetto musicale“ festivalių entuziastingoji Jūratė Mikiškaitė-Vyčienė sugebėjo pristatyti C. Monteverdi „Orfėją“. Tai buvo koncertinis atlikimas, kuriame užsieniečių komandą papildė keli mūsų dainininkai. Įspūdis liko ilgam. O ir pirmasis Orfėjo pasirodymas Lietuvoje tiesiog lemtingai (tramdyti liūtus ir tigrus!) sutapo su valstybingumo atkūrimo pradžia: tai buvo nepriklausomybės sąjūdžio laikotarpis. Beje, kaip tik tuo laikotarpiu senoji Baroko opera išgyveno atgimimo periodą visame pasaulyje. Intensyvi autentiškų atlikimų vien tik senaisiais instrumentais banga, diskusijos, o kaip vis dėlto turėtų būti atliekama ir savotiškos lenktynės statant ir senovine maniera, ir šiuolaikinant pastatymus. Tad audio ir video įrašai o ir diskusijų atgarsiai gal kiek ir vėluodami, siekė ir Lietuvą.

Su kiekvienu nauju „Orfėjo“ įrašu ramybės nedavė klausimas, kodėl mes nepraturtiname savosios muzikos tuo nuostabiu Baroko operos pasauliu.

2005 m. Tytuvėnų vasaros festivalyje likimas dovanojo susitikimą su Andresu Mustonenu. Ilgi pokalbiai sustiprino tikėjimą ir padrąsino konkretiems veiksmams: į konkursą vadovauti Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui ėjau su programine nuostata plėtoti teatro veiklą Baroko operos link. O čia dar ir klasėje (operos dramaturgiją jau beveik dvidešimt metų dėstau Lietuvos muzikos akademijoje) tikras Monteverdi entuziastas pirmame suole sėdi – Andrėjaus Kalinovo, tuomet magistrantūros antrojo kurso studento svajonė dainuoti Orfėją! Valandų valandomis, viršydami paskaitoms skirtą laiką, kalbėjomės apie įvairias šios operos interpretacijas, analizavome pastatymus, studijavome natas.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro galimybės pastatymui nelengvos – pastatas visiškai nepritaikytas teatro reikmėms. Apie įspūdingą mašineriją ar pagal muzikos ir veiksmo diktuojamas būsenas sparčiai kintantį scenovaizdį negali net svajoti. Reikalingas išskirtinio jautrumo muzikai režisierius – kas kitas, jeigu ne Jonas Vaitkus! Su maestro pirmuoju iš statytojų komandos sutarėme – džiaugiausi jo entuziazmu, juolab, kad ir mūsų teatro žmones jis pažinojo iš B. Brechto – K. Weillio „Trijų grašių operos“ pastatymo.

Maestro J. Vaitkus, išklausęs kelias Monteverdi „Orfėjo“ įrašų versijas, uždavė tik vieną klausimą: ar mūsų teatre bus pasiektas muzikos atlikimo grožis?

Iš tiesų, kaip tai pasiekti? Lėšų kviestiniams atlikėjams tikrai neturėsime – tai vienas iš skurdžiausių teatrų Lietuvoje. Patys per mažai žinome – vienas kitas senosios muzikos interpretacijos entuziastas tikrai nepajėgs atgaivinti „Orfėjo“. O ir statyti operos vien tam, kad garsiai įvardintum, jog ji pastatyta, nesinorėjo. Norėjosi, kad būtų žengtas gal ir kuklus, bet rimtas, atsakingas žingsnis, paliekantis ir atlikėjų, ir žiūrovų sąmonėje pėdsaką apie pirmąją išlikusią operą.

Tad apsistojau prie netradicinio mūsų krašte varianto kviesti ne atlikėjus, o pedagogus. Vadinasi tuos, kurie pajėgūs išmokyti! Diskutavome apie galimybę statyti „Orfėją“ su latviu Mariumi Kupcha ir vokiečiu Martinu Lutzu. Mariui tai būtų pirmasis prisilietimas prie „Orfėjo“, o Martinas jau buvo kelis kartus statęs „Orfėją“. Būtent tai ir nulėmė pasirinkimą. Tačiau tai anaiptol dar nereiškė, kad „Orfėjas“ tikrai galės būti pastatytas. Dabar jau spręsti, ar sugebėsime pasiekti, t.y. – išmokti, barokinio muzikos skambesio turėjo muzikinis vadovas Martinas Lutzas.

Lygiai prieš metus vasaryje Vilniuje ir Klaipėdoje įvyko solistų perklausos. Dalyvavo visų trijų Lietuvos aukštųjų muzikos mokyklų solinio dainavimo katedrų magistrantai ir absolventai. Prisipažinsiu, jeigu iki perklausų tikėjau pastatymo galimybe, tai po perklausų tik Martinas Lutzas sugebėjo mane įkalbėti neatsisakyti sumanyto pastatymo. Visgi visų trijų dainininkus rengiančių Lietuvos aukštųjų mokyklų pedagogai pernelyg mažai dėmesio skiria senosios muzikos atlikimo stiliui. Būtent tai paskatino pastatymą pradėti gegužės mėnesį atviromis meistriškumo pamokomis: kad darbo pradžią stebėti galėtų visi to norintys pedagogai ir studentai. Džiaugiuosi, kad šią idėją palaikė ir Martinas Lutzas, ir Klaipėdos universitetas bei Klaipėdos universiteto tęstinių studijų institutas. Nuo pat pastatymo pradžios mūsų „Orfėją“ globojo projekto koordinatorė Marie-Luise Knechtel ir meistriškumo kursų koordinatorė KU docentė Inga Maknavičienė. Pastatymo muzikinis vadovas Martinas Lutzas įkalbėjo ir savo kolegą bičiulį Sveną Schwannbergerį, griežiantį senovine teorba ir puikiai išmanantį senovinio dainavimo stilių padėti mums siekti barokinio „Orfėjo“ skambesio.

Pirmojo susitikimo metu su M. Lutzu aptarėme ir pastatymo muzikinės interpretacijos stilių: kadangi autentiško (griežimo senaisiais instrumentais) tikrai negalime siekti, o moderni stilizacija labiau tiktų tiems kraštams, kur sukauptas interpretacijų kraitis ir jau yra su kuo lyginti, mes vieningai sutarėme pažvelgti į Monteverdi operą mėginant suprasti ano meto muzikos esmę ir žanro gimimo priežastis. Dirigentas pats pasisiūlė parengti orkestruotę, atitinkančią mūsų orkestro sudėtį ir galimybes, pažadėjęs išgauti maksimaliai barokinį skambesį nūdienos instrumentais.

Labai svarbu pažymėti, kad visus projekto vadovus-statytojus labiausiai įkvėpė mintis, kad būtent Monteverdi „Orfėjas“, pastatytas pirmosios operos 400 metų sukakčiai pažymėti, gali tapti ilgo proceso pradžia. Kodėl gi neįsteigus Klaipėdos universitete Senosios muzikos interpretavimo katedros? Ar Graco aukštojoje muzikos mokykloje studijuojantis Andrėjus Kalinovas – mūsų Orfėjas – negalėtų tapti pirmuoju pedagogu? „Orfėjaus“ pastatymą sektų ir kitos to laikmečio operos. O nuoširdi Marie-Luise Knechtel dovana teatrui – baroko dvasią kuriančios išilginės fleitos – pradėtų teatro senųjų instrumentų kolekciją. Žiūrėk, vieną kitą instrumentą įsigiję ar gavę dovanų, išmokslintume ir savą juos pagaminti galintį meistrą... Dabar gi Klaipėdoje net tikro klavesino nėra – reikėjo vežti iš Vilniaus, o vargonėlius – iš Kauno...

Taip prasidėjo darbas prie „Orfėjo“.

Iki šiol nutylėjau dar vieną labai svarbų „Orfėjo“ premjerai asmenį – poetę Ramutę Skučaitę. Žinomą libretų vertėją nesunkiai pavyko sudominti parengti Monteverdi vertimą... dainavimui. Mat, mūsų teatre vyrauja nuostata statyti operas publikai suprantama kalba. Tačiau nors pasitelkiau daugybę argumentų įrodinėdama, kaip panaši lietuvių kalba į italų, muzikinio vadovo Martino Lutzo statyti „Orfėją“ lietuviškai įtikinti nepavyko. Pagrindinis maestro argumentas – ir jis, ir vokalo pedagogas Svenas Schwannbergeris negalės mokyti dainuoti raiškiai artikuliuojant žodį, kildinant jo intonaciją iš prasmės, patys nemokėdami lietuvių kalbos. Tad puikus poetinis vertimas liko ateičiai – ir šiandien tikiu, kad visi pastatyme dalyvavę dainininkai, perpratę interpretacijos stilių, pamėgintų jį perteikti ir lietuviškai.

Mūsų projekto „sustygavimo“ metu taip dažnai visi kartojome žodį „mokytis“, kad režisierius Jonas Vaitkus ir dailininkas Gintaras Makarevičius nusprendė „Orfėjo“ paslaptis atskleisti per pamoką. Režisierius Jonas Vaitkus pastatymo koncepciją spektaklio programėlėje komentavo taip:

„Monteverdi „Orfėjas“ – didelis iššūkis šių dienų žmogui. Operos sukūrimo laikais muzika buvo skirta filosofams, literatams, galbūt, net pats Rafaelis ja žavėjosi? Negalėčiau teigti, kad mes tapome subtilesni ir jautresni grožiui visame kame ir turbūt jau retą kurį žmogų iki ašarų sujaudintų garsų darna, žodinės raiškos subtilumai ar spalvų deriniai. Pirmą kartą dirbame su tokia medžiaga – mes, visi teatro žmonės, grįžtame į praeitį ir  mokomės, todėl ir pats sceninis sprendimas primena studiją arba mokyklą, kuri reikalauja ne tik kitokių profesinių įgūdžių, bet ir susikaupimo, dėmesio, tylos, plataus kultūrinio akiračio, vaikiško nuoširdumo. To paties tikimės ir iš žiūrovo.“

Pirmieji žiūrovai pateisino lūkesčius. Apie tai – premjeroje buvusių Helmuto Šabasevičiaus ir Liucijos Armonaitės įspūdžiai. Spalyje „Orfėjas“ turėjo būti dar kelis kartus parodytas Klaipėdoje, keliauti į Vilnių, Kauną ir Kaliningradą. 2008 vasaros festivalio metu jau skambėtų dvi Baroko operos – tarėmės su statytojais dėl Antoniaus Vivaldi net ir pasaulyje retai statomos operos „Grizelda“ pastatymo. Žodžiu, su Monteverdi „Orfėjo“ pastatymu galėjo prasidėti ilgas kelias, užpildantis mūsų šalies operos žanro istorijoje susiformavusias spragas. Atrodytų, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras logiškai atrastų ir savąją nišą: Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pirmenybė skiriama didžiosioms operoms, Kauno valstybiniame teatre susiformavo operetės tradicijos, o Klaipėdoje repertuarą praturtintume senaisiais ir nūdienos veikalais (nuo teatro įsteigimo 1987 metais būtent pas mus įvyko daugiausiai šiuolaikinių veikalų premjerų).

Tačiau dar beveik neprasidėjęs procesas nutrauktas. Kodėl – parodys laikas. Ar tai tik valdinininkų nenuovokumas ir nenoras gilintis, ar kas kita. Tik vargu, ar bus kam kaltes prisipažinti, jeigu paaiškės, kad įvyko klaida.

Taigi, Claudio Monteverdi „Orfėjas“ šį kartą spalyje į Vilnių neatvyko. O taip norėjosi, kad visi operos aistruoliai turėtų progos iš karto dvi operas-nebuvėles Lietuvoje išgirsti: mat kaip tik spalio pradžioje su nekantrumu laukėme Ch. W. Glucko „Orfėjo ir Euridikės“ pastatymo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tad būtume galėję patirti iš karto dviejų epochų – Baroko ir Klasicizmo – santykį su mūsų dienų emocinėmis apystovomis ir suvokimu.

Skirtingos teatrų galimybės lėmė skirtingą pastatymų biudžetą. Tačiau dar kartą galima buvo įsitikinti, kad anaiptol ne pinigai mene svarbiausi.

Po vilniškės premjeros šaukte šaukti norėjosi, kad tikrai operai būtina reforma! Režisierius Jonas Jurašas, pasitelkęs iliustracinę, aiškinamąją režisūrą ir tobulindamas veikalą šiuolaikinėmis aktualijomis, publicistika, pralaimi Jonui Vaitkui, pasirinkusiam lakonišką simbolių kalbą ir visas teatrines išraiškas pasitelkęs muzikai praturtinti reginiu. Būtent vilniškės premjeros metu supratau, kodėl režisierius Jonas Vaitkus tiek daug laiko praleido stebėdamas abiejų vokiečių muzikų darbą. Vaitkus nekėlė neįgyvendinamų užduočių mūsų aktoriams (jų pakankamai kėlė neįprastas dainavimo stilius). Talentingas ir jautrus muzikai režisierius virtuoziškai išnaudojo tai, ką turėjo – artistų prigimtį! Ir, žinoma, ta artistų prigimtis tarnavo režisieriaus suvoktoms, perprastoms, pajaustoms ir išmąstytoms filosofinėms-estetinėms tiesoms, slypinčioms veikale atskleisti. Dirigento ir režisieriaus nuomonės sutapo – nereikia nieko tobulinti, reikia tik pajėgti atskleisti tai, kas yra.

 

Legenda apie Orfėją
Graikų mitologijoje Orfėjas – upių dievo iš Trakijos Ojagro (kitas variantas - Apolono) ir mūzos Kaliopės sūnus. Orfėjas buvo garsus dainius ir muzikantas, jo menas turėjo magiškos galios, jam paklusdavo ne tik žmonės, bet ir dievai, net gamta. Orfėjas dalyvavo Argonautų žygyje, kitaros garsais ir dainomis ramino bangas, taip padėdamas „Argo“ irkluotojams. Jo muzika malšino galingojo Ido pyktį.

 Orfėjo žmona – Euridikė. Kai ji staiga miršta nuo gyvatės įkandimo, Orfėjas leidžiasi jai iš paskos į vėlių karalystę, jo muzika pavergia Hado šunį Cerberį, erinijas, Persefonę ir Hadą. Hadas pažada grąžinti Euridikę į pasaulį su sąlyga, kad Orfėjas nepažvelgs į mylimąją, kol nebus įžengęs į savo namus. Apsalęs iš laimės Orfėjas grįžta su žmona, tačiau   per anksti atsisuka į Euridikę, ir ji tą pačią akimirką dingsta – grįžta į mirties šalį.

Orfėjas negarbino Dioniso, aukščiausiuoju dievu laikė Heliją ir vadino jį Apolonu. Įpykęs Dionisas užsiundė menades, jos sudraskė Orfėją ir išmėtė kūno dalis, kurias vėliau surinko ir palaidojo mūzos. Orfėją apverkė paukščiai, žvėrys, miškai, akmenys, medžiai, užburti jo muzikos. Orfėjo galva Hebro upe plaukė į Lesbo salą, kur ją paėmė Apolonas, o Orfėjo vėlė nusileido į Hadą ir susitiko su Euridike. Lesbo saloje Orfėjo galva pranašavo ateitį ir darė stebuklus. Pasak Ovidijaus versijos, Orfėją sudraskė bakchantės, ir Dionisas jas nubaudė - pavertė ąžuolais.

 

Traviata
Prenumeruokite „Muzikos barus“!