Į kitą tūkstantmetį su muzikos vėliava

2009 Nr. 11–12 (382–383), Eleonora Bačytė

Kartą per metus Lietuvos nacionalinės filharmonijos patalpos praranda akademinį orumą ir rimtį - koridoriai, salė, scenos užkulisiai prisipildo šurmulio ir judėjimo, durys neužsiveria nuo vienas kitą keičiančių atlikėjų, susilieja dideli ir maži, jauni ir seni. Salėje irgi kitokia publika, negu paprastai čia renkasi: grupelės iš kitų miestų atvykusių moksleivių ir jų mokytojų, scenoje grojančių ir dainuojančių vaikų artimieji, muzikos mėgėjai, smalsumo vedami ryžęsi keletą valandų ar net visą dieną skirti pažinčiai su šalies muzikų pajėgomis.

Taip iš įprasto ritmo vienai dienai Filharmoniją išmuša Lietuvos muzikų sąjunga (LMS), pateikianti čia savotišką savo veiklos sezono ataskaitą.

Ateities viltis - jaunimas

Visus metus koncertavę miestuose ir miesteliuose, rengę originalias pamokas mokyklose, bendravę su gerbėjais per muzikines popietes, metų pabaigoje - lapkričio 21-ąją - muzikai sugužėjo į garbingiausią šalies salę, kad pareikštų: štai kiek daug mūsų Lietuvoje, štai ką sugebame, štai kuo norime pasidalyti. Ateikite ir klausykitės.

Per trylika metų turbūt neliko nė vieno bent kiek prakutusio mūsų krašto muziko, nedalyvavusio Didžiajame muzikų parade. Vos ne kiekvienas naujo talento žybsnis irgi suspindo jo scenoje. Nepaisant to, parado programos autoriui LMS prezidentui Rimvydui Žigaičiui kasmet pavyksta pristatyti publikai dar nematytų veidų, rasti talentų ne tik Vilniuje - čia muzikavo alytiškiai, šiauliečiai, anykštėnai, muzikinius sveikinimus siuntė kauniečiai, klaipėdiečiai.

Šiemet muzikos maratone pasirodė daugiau kaip 400 atlikėjų: orkestrų, chorų, kamerinių ansamblių, solistų. Išskirtinis šiųmetės šventės bruožas - jaunų veidų gausa.  „Lietuvai švenčiant  vardo paminėjimo tūkstantmetį, savo šventę ir pažymėjome tūkstantmečio ženklu. Kam jei ne jaunimui lemta garsinti Lietuvos vardą kitame tūkstantmetyje, tad jį ir panorome pristatyti Didžiojo muzikų parado publikai, radijo klausytojams, televizijos žiūrovams", - pabrėžė R. Žigaitis.

Talentingo jaunimo gausa paliudijo: kad ir kaip valdžia stengtųsi gniaužti kūrybinį pradą uždarinėdama meno mokyklas, mažindama finansavimą, karpydama pedagogų atlyginimas, jai nepavyks - daigas prasikals ir pro asfaltą!

„Linkiu jums geros kloties - patyriau didelį malonumą klausydamasis jūsų grojimo", - po Vilniaus B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos moksleivių simfoninio orkestro pasirodymo gerų žodžių jauniesiems muzikantams negailėjo maestro Saulius Sondeckis, lapkričio šeštadienį praleidęs tarp Didžiojo muzikų parado klausytojų.

Prasmingi žodžiai, simboliškas susitikimas! Juk maestro prieš tris dešimtmečius įkurtas tuometės M. K. Čiurlionio meno mokyklos styginių orkestras, pelnęs Herberto von Karajano konkurso laurus, Lietuvoje pasėjo orkestrų „bacilą". Epidemijos ji gal ir nesukėlė, bet užkratą paleido: jau ne kamerinį, o simfoninį orkestrą turi B. Dvariono muzikos mokykla, klausytojus džiugina Alytaus simfoninis orkestras.  Ir vienas, ir kitas - Didžiųjų muzikų paradų dalyviai.

 

Toną davė pučiamieji

 

Vidurdienį nuskambantys Šventės šaukiniai - parado tradicija.  Jų atlikėjai - Sostinės vario kvintetas - vienintelis kolektyvas, dalyvavęs visuose, išskyrus pirmąjį, paraduose. Tie patys šaukiniai maratono dieną skamba ne kartą - kviečia į salę po pertraukų, pagerbia Auksinio disko laureatus, skelbia šventės pabaigą.

Iškart po šaukinių užkulisiuose pasigirdęs U. Koppelio Moksleivių maršas pranešė klausytojams - į sceną žengia Vilniaus Žirmūnų gimnazijos pučiamųjų instrumentų orkestras „Septima". Daugiau kaip keturis dešimtmečius gyvuojantis kolektyvas, vadovaujamas jau žilagalvio Vytauto Skripkausko, davė toną visai tolesnei šventei: žvalios melodijos, išradingos aranžuotės, vaidybos elementai - visus Didžiuosius muzikos paradus pagardinantys prieskoniai, išskiriantys šią šventę iš įprastų koncertų.

Su jaunimu dirbantis, į pasaulį būrį muzikuojančių auklėtinių palydėjęs V. Skripkauskas, regis, nejaučia metų naštos: diriguoja net pasišokinėdamas, kartu su muzikantais pučia skudučius, o orkestro pasirodymą baigiantį muzikinį vaizdelį „Greitasis traukinys" paverčia karnavalu, apsivilkęs geležinkelininko uniformą.

Gripo praretintas, bet nepaguldytas koncertavo kitas orkestras - jau minėtas Vilniaus B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos moksleivių simfoninis. Nuotaikingu „simfukų" vardu save vadinantys muzikantai nebijo griebtis ir klasikos šedevrų, ir paišdykauti roko muzikos interpretacijomis.  Muzikų paradui jie parinko nelengvą, bet tiek sau, tiek publikai įdomią programą - Eduardo Balsio, Pietro Mascagni, Sergejaus Prokofjevo, Georges Bizet kūrinius.

Vaikystėje paniręs į muzikos pasaulį, įvaldęs instrumentą, nuo jo turbūt nebepabėgsi, o ir nesistengsi bėgti. Įrodymas - dar vienas Muzikų parado dalyvis - Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendas:  į kapitono Ričardo Čiupkovo vadovaujamą kolektyvą susibūrę vyrai groti išmoko tikrai ne vakar. Lapkričio 21-ąją Nacionalinės filharmonijos salėje jie kaitino publikos kraują uždegančiomis melodijomis, įpindami egzotiškų motyvų (Jeffo Jarvio „Kinijos žydrynė"), paįvairindami orkestro skambesį trimitininko Mindaugo Vadoklio solo, Donato Bukausko vokalu.

 

Naujas choras - retenybė

Liaudies instrumentų ansamblis ir choras „Cantica" - taip klausytojams prisistatė Vilniaus Karoliniškių muzikos mokykla, kurios auklėtiniai, kad ir kokią profesiją pasirinktų ateityje, matyt, irgi niekur nepabėgs nuo muzikos. Pradėję pasirodymą Bangos Balakauskienės sudėtinga kompozicija „Čiūta, čiūtoji", mokytojų Virginijos Alenskienės, Eugenijaus Čiplio, Dianos Mikienės ugdytiniai, regis, pakėlė nuo kėdžių publiką užtraukę Jurgio Gaižausko „Pašokėk". Ją keitė baigiamoji dalis - Artūro Noviko „Sopauto" - išradingai išplėtota lietuvių liaudies sutartinė.

Tą pačią ir kartu visiškai kitokią „Sopauto" klausytojai išgirdo dar kartą - per Vilniaus jėzuitų gimnazijos jaunimo mišraus choro, vadovaujamo Leonido Abario, pasirodymą. Klausantis ir žiūrint, su kokiu įkvėpimu moksleiviai atlieka sudėtingą ir įvairią programą (Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Rimvydo Žigaičio, Peterio Erasmuso Lange-Mullerio, Artūro Noviko kūriniai), sykiu kirbėjo mintis: kodėl kitose mokyklose nebėra chorų, kodėl muzika, dailė nustumtos į paraštes, kodėl pažintis su teatru, šokiu, kitais menais palikta savieigai? Klausimai be atsakymų.

Vilniaus jėzuitų gimnazijos choras -  vienas nedaugelio pastaraisiais metais atsiradusių ir puikiai dainuojančių jaunimo chorų. Užtat Vilniaus pedagoginio universiteto choro „Ave vita", vadovaujamo Kastyčio Bariso, istorija siekia jau 75 metus. Tarptautinį pripažinimą pelnęs kolektyvas, pateisindamas savo vardą, per solidų amžių nė akimirkai nesiliovė sveikinti gyvenimo.  Per keliolika minučių Didžiajame muzikų parade „Ave vita" persikūnijo į kelis stilius - nuo Roberto Schumanno iki „Bitlan", dar pasitelkę ir solistę Juliją Jačėnaitę.

Dainų švenčių rengėjai dejuoja, kad nėra iš ko rinktis dalyvių, tarp jų nebeliko konkurencijos. Muzikų sąjunga, kviesdama chorus į Didįjį muzikų paradą, norėtų paraginti:  burkitės, dainuokite, nenuleiskite rankų!

 

Instrumentininkai pažėrė staigmenų

 

Muzikų paradas nuo pirmųjų gyvavimo metų tapo aikštele išbandyti naujoves - įdomias ansamblių sudėtis, pateikti kūrinių premjeras, pasirodyti kitu amplua. Tryliktasis staigmenas ėmė žerti nuo pat pradžių. Iškart po „Septimos" pasirodęs akordeonų trio „Chillout" ir multiinstrumentininkas Saulius Petreikis, šįkart grojęs indiška fleita, publiką užbūrė pastarojo kompozicija „Malda". Meditacijos nuotaika, akordeono, fleitos ir vokalo susiliejimas tarsi nuskraidino anapusybėn, ragino pakilti nuo žemės ir nerti į sielos gelmes.

Netikėtas buvo ir Aistės Bružaitės bei Jolitos Sidorenkaitės kanklių duetas. Merginos, kankliuojančios ne tik tradicinėmis, bet ir elektroninėmis kanklėmis, atliko kelias šiuolaikines kompozicijas, įrodančias, kad ne tik apie žalias rūteles gali virkauti šis instrumentas. „Lietuvos kankliavimo ateitis", - pristatė duetą koncerto vedėjas Viktoras Gerulaitis, ir šių žodžių nevertėtų praleisti pro ausis. Kanklės išties gali skambėti labai įvairiai, jomis tinka groti net džiazą - tokių pavyzdžių taip pat jau yra Lietuvoje.

Kontrastas - vienas koncertinių programų komponavimo principų - neleido nuobodžiauti klausytojams. Jauni muzikantai Janas Maksimavičius ir Dmitrijus Golovanovas svaigino džiazo improvizacijomis, o Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro trombonininkai, susibūrę į kvintetą, šiais instrumentais ir džiazavo, ir atliko ištrauką iš Richardo Wagnerio operos „Tanhoizeris".

Kaip visada, meistryste sužibėjo Sostinės vario kvintetas, suradęs įdomių George Friderico Handelio, Astoro Piazzollos, Johanno Strauso kūrinių aranžuočių pučiamiesiems, o saksofonininkas Petras Vyšniauskas su keturiais savo mokiniais improvizavo čia pat, scenoje.

Progos išbandyti naujoves nepraleido akordeonininkas Genadijus Savkovas, mušamųjų meistras Saulius Auglys, kontrabosininkas Virginijus Prieskienis. Didžiojo muzikų parado klausytojai pirmieji išgirdo šių atlikėjų ansamblio muzikavimą.

 

Smuikininkai bręsta Šiauliuose

 

Nuo žemės vos per sprindį pakilusi šviesiaplaukė fėja, vaikiškas smuikelis rankose ir romantiška Fritzo Seitzo muzika... Po tokio vaizdo Filharmonijos salė suošė plojimais. Šiaulietė Gintė Grigaitytė - ko gero, jauniausia Didžiojo muzikų parado dalyvė, - jau tituluota muzikos konkurso laureatė.

Šiauliuose trečią kartą surengto S. Sondeckio konkurso laureatai - jaunieji smuikininkai ir violončelininkai - antrą kartą pakviesti į Didįjį muzikų paradą. Jaunųjų atlikėjų Augustės Emilijos Janonytės, Izabelės Lanauskaitės, Rolandos Ginkutės, Gintės Grigaitytės atidžiai klausėsi ir maestro Saulius Sondeckis, o po pasirodymo nuskubėjo į užkulisius jų pasveikinti.

Mokytoja Nijolė Prascevičienė iš Šiaulių pirmosios muzikos mokyklos įrodo - jei turi sumanymą, jį įgyvendinsi, net jei visas pasaulis būtų prieš tave. Tačiau jos idėja rengti tarptautinį konkursą sulaukė palaikymo - S. Sondeckis šiemet buvo ne tik komisijos garbės pirmininkas, bet ir pats klausėsi visų konkursantų, vertino jų grojimą.

Kito tūkstantmečio Lietuvos smuiko žvaigždės žiebiasi ir Šiauliuose - dar viena Didžiojo muzikų parado žinia.

 

Don Žuanas krėtė pokštus

 

„Muzikų paradas - ne šou", - tikino viena koncertų vedėjų. Taip, žodį „šou" esame pripratę sieti su popmuzika, pramoginiais renginiais. Bet nereikėtų jo laikyti baubo atitikmeniu. Nelygu kaip tą šou pateiksi. Ir visai nereikia manyti, kad žaismingumas, humoras, flirtas būtinai suplebėjins aukštąjį meną.

Taip nemano profesorius Vladimiras Prudnikovas ir jo dainavimo klasės studentai, parengę scenos vaizdelį „Don Žuano išdaigos" pagal Wolfgango Amadeaus Mozarto muziką. Didžiojo muzikų parado dalyviai pirmieji išvydo režisieriaus Nerijaus Petroko sukomponuotą mažąjį spektaklį, kuriame Nerita Pokvytytė, Eglė Čičinskaitė, Gabrielė Vasiliauskaitė, Romanas Kudriašovas, Audrius Martišius, Tadas Girininkas, Raimundas Juzuitis virto aistringais meilužiais, pavydžiais sužadėtiniais, šelmiškais suvedžiotojais bei suvedžiotaisiais ir net rūsčiais asmens sargybiniais. Žavingą scenos vaizdelį „prudnikoviečiai", viliamės, dar parodys kokiame nors koncerte, vakarėlyje, televizijos laidoje.

Studentų pasirodymą stebėjęs iš salės, Vladimiras Prudnikovas į sceną kilo įkandin jų ir atliko porą liaudies dainų. Publikos vėlgi laukė staigmena, kai „Oi užkilokit vartelius..." kartu su tėvu užtraukė duktė Ieva, išvakarėse kerėjusi savąja Karmen premjeriniame Operos ir baleto teatro spektaklyje.

 

Programos paletė - spalvinga

 

Profesionalių vokalistų gretas šįkart papildė Kristina Zmailaitė, toliau nuo operos esančių klausytojų įsidėmėta televizijos laidoje „Triumfo arka", toje pačioje laidoje pernai sušvitęs Edmundas Seilius. Dar kartą išgirsti jo puikiai atliekamą Nemorino romansą iš Gaetano Donizetti operos „Meilės eliksyras" visiems buvo tikras malonumas.

K. Zmailaitė ir E. Seilius - vokalistų pora ir gyvenime. Dar vienas giminystės ryšiais susijęs muzikų duetas - broliai Aidas ir Dainius Puodžiukai. Pianistas ir smuikininkas pateikė atskiras programas, skirdami savo simpatijas romantinei muzikai.

Trečius metus kartu muzikuojantys pianistė Indrė Baikštytė, smuikininkė Ingrida Rupaitė ir violončelininkas Povilas Jacunskas - trio „FortVio" - šįkart į sceną kilo kaip Tarptautinio Sergejaus Tanejevo konkurso Rusijoje laureatai ir atliko šio kompozitoriaus Fortepijoninį trio.

Šį ansamblį keitė daugiabalsis Artūro Noviko džiazo mokyklos vokalinis ansamblis „Jazz Island". Puikia nuotaika visuomet užkrečiančio kolektyvo a cappela atlikta programa aprėpė kūrinius nuo M. K. Čiurlionio iki Al Jarreau.

Paskutinis šventės akordas visuomet būna įsimintinas. Šįkart jis buvo patikėtas Valstybiniam dainų ir šokių ansambliui „Lietuva" - parado debiutantui.  Iš ansamblio aukso fondo sukomponuota programa leido atsiskleisti ir muzikantams, ir dainininkams, ir šokėjams, o baigiamoji Šventinė polka privertė trypti ir publiką, maratono gal ir išvargintą, bet kupiną džiugesio dėl prasmingai praleistos dienos.

 

Laureatams - prizas ir plokštelė

Vienas iškilmingiausių Didžiojo muzikų parado momentų - Auksinio disko laureatų paskelbimas ir apdovanojimas. Šįmet Lietuvos muzikų sąjungos ir bendrovės „Baltic Optical Disc" prizas už pastarųjų metų ryškią koncertinę veiklą įteiktas devintą kartą.  Juo pagerbti:

Dainius Puodžiukas (smuikininkas);
Edmundas Seilius (tenoras);
fortepijoninis trio „FortVio" (pianistė Indrė Baikštytė, smuikininkė Ingrida Rupaitė, violončelininkas Povilas Jacunskas);
vokalinis džiazo ansamblis „Jazz Island" (vadovas Artūras Novikas).

Tradiciškai išleista Auksinio disko laureatų kompaktinė plokštelė, kurią pirmieji įsigyti galėjo Didžiojo muzikų parado klausytojai. 

Traviata