„Sesuo Kerė“: latviškas miuziklas Lietuvoje

2009 Nr. 11–12 (382–383), Anatolijus Lapinskas

„Sesuo Kerė": kelios priežastys nubraukti ašarą", „Klaipėdos muzikinio teatro šnipštas" (čia irgi apie „Kerę") , „Muzikinis teatras - kaip ant parako statinės" (čia  jau apie teatro pastato avarinę būklę), „R. Pauls „Sesuo Kerė" Klaipėdoje geresnė nei Rygoje"...    Tokios pastarųjų mėnesių žiniasklaidos antraštės lydi Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre pastatytą Raimondo Paulo miuziklą „Sesuo Kerė". Praleidę pastraipas apie iš tikro avarinę pastato būklę, kaip tik sutapusias su „Kerės" gimimu  (anot teatro vadovės A. Nekrošienės, ji bijo atidaryti savo kabineto, beje, apšildomo ventiliatoriniu pečiuku, langus, nes bijo, kad jie iškris...), atidžiau pažvelkime į pačią „Seserį Kerę", ar iš tikrųjų šis spektaklis spaudžia ašarą, o gal verčia, anot interneto svetainių komentatorių, netgi spjaudytis - „ar taip galima su žmonėmis elgtis, juk buvo toks ažiotažas, kad gros gyvas orkestras. Tiesiog baisu!!!"
„Ašaringą publikos peizažą prieš savaitę buvo galima stebėti Klaipėdoje, Raimondo Paulo miuziklo „Sesuo Kerė" premjeroje. Melodramatinis Theodore Dreiserio siužetas kartu su stilinga melodijų karaliaus muzika žiūrovus antrame veiksme paveikė tarsi dujinis ginklas" - pasipuošęs tokiais „dujiniais" epitetais, rašė „Veidas". O „Vakarų eksprese" (jame kaip tik ir sugalvotas tas „šnipštas") buvo rašoma kitaip: „Likus vos keletui dienų iki premjeros televizijos reportaže nuskambėjo skandalinga žinia: orkestras miuzikle nedalyvaus. Lapkričio bei gruodžio mėnesį „Sesuo Kerė" bus rodoma tik pagal fonogramą".

Būtent ta fonograma užkliuvo abiejų straipsnių autorėms, o dar daugiau - internetiniams komentatoriams. Pastarieji, aišku, toje fonogramoje įžvelgė sąmokslą: „buvo sugalvota speciali afera R. Paulsui įžeisti - dėl to ir neatvažiavo... žiūrovams apmauti pakišta iš anksto suplanuota fonograma, o jokios muzikos niekas nežadėjo net groti... ta gudri afera šauna į daug zuikių iš karto: diskredituoja autorių, atlikėjus, gadina dirigento reputaciją ir sąmoningai griauna teatrą, kas ir yra pagrindinis dabartinės muzikinio vadovybės uždavinys". Kokia galinga toji fonograma, galinti sugriauti teatrą!

Iš karto galėčiau patikinti publiką, kad ta nelaiminga fonograma buvo tiesiog puiki. Paties Raimondo Paulo su įkvėpimu grojami nepakartojami pasažai, idealūs įraše dalyvaujančių orkestrinių grupių susiliejimai, meistriškos orkestro solistų improvizacijos, visuotinis muzikantų susigrojimas, drįsčiau teigti, buvo, ko gero, geresnis variantas nei gyvai matomas ir girdimas orkestras, greičiausiai sunkiai susidorosiantis su begalinėmis sinkopėmis, svinguojančia ritmika, apskritai visa „milimetrinio" ritminio tikslumo „Sesers Kerės" partitūra. Tenesupyksta orkestras, kad taip kalbu, net negirdėjęs teatro orkestro repeticijų, bet, matyt, panašiai ir buvo, nes režisierė, kaip kalbama, išgirdusi orkestrą, ėmė ir sugrįžo iš Klaipėdos į Rygą net nebaigusi paskutinių repeticijų. Beje, internete teko matyti ir girdėti „tikrą" didelio orkestro skambesį „Sesers Kerės" dainose, tačiau R. Paulo vadovaujamo „combo" skambesys, bent jau šių eilučių autoriui, vis tiek geresnis. Taigi fonograma, manyčiau, tik padėjo „Kerei", o publikos noras būtiniausiai matyti ir girdėti teatro orkestrą rodo tik jos miesčionišką nesusivokimą: „sumokėjau pinigus ir už orkestrą, o jo nebuvo...".

Grįžkime į spektaklio esmę ir prasmę. Kas yra miuziklas? Aiškinant enciklopediškai, tai muzikinis-sceninis kūrinys, kuriame susipina kalbamieji dialogai, dainos, muzika, šokiai, beje,  kūrinio siužetas čia nėra pats svarbiausias dalykas. Iš esmės jis atsirado operetės vystymosi eigoje XX amžiuje. Apskritai dar ne visada miuziklas pripažįstamas atskiru žanru. Nėra ko slėpti, miuziklas yra komercinis žanras, nes kaleidoskopiškai besikeičiančios scenos, populiariosios muzikos stilistika pritraukia itin daug žiūrovų. Miuziklas gimė Amerikoje, tačiau XX a. antrojoje pusėje jų nemažai sukūrė ir europiečiai. Raimondo Paulo 1978 m. sukurtas miuziklas „Sesuo Kerė" (beje, latviškai jis dažniau vadinamas tiesiog „Kerija", pagal pagrindinės veikėjos vardą), yra vienas žinomiausių Baltijos platumose.

Pristatant miuziklą „Sesuo Kerė", rašoma, kad jis sukurtas pagal T. Dreiserio to paties pavadinimo romaną (angl. „Sister Carry", latviškai „Māsa Kerija"). Tiesą sakant, vien iš miuziklo eigos jo ryšį su romanu gana sunku atsekti, tačiau perskaičius romaną ar bent jo siužetą, viskas, taip sakant, atsistoja į savo vietas - veikėjų poelgiai ir veiksmo scenos tampa lyg ir aiškesni. Apskritai „Sesuo Kerė" libretas (miuzikle jis pavadintas scenarijumi, tartum kine), drįsčiau teigti, yra kažkuo panašus į kai kurių didžiųjų klasikinių operų libretus, ten veiksmą ir veikėjų giminystės ryšius irgi sunkoka suvokti, betgi klausaisi itališkai dainuojamos puikios muzikos ir to užtenka... Taip ir „Kerėje". Siužete yra nurodomos veiksmo vietos, veikėjų poelgiai, bet vien iš tų paaiškinimų dar sunku nustatyti miuziklo herojų veiksmų motyvaciją ir pačią veiksmo eigą, tuo labiau kad toji eiga laiko atžvilgiu neina vien pirmyn, bet kartais, pvz., veikėjų prisiminimuose, ir atgal... Taigi žiūrovams, matyt, geriau nesistengti išsiaiškinti, kas su kuo ir dėl ko, o pasinerti į išties puikų R. Paulo melodijų ir jo vadovaujamo ansamblio garsų pasaulį.

Miuziklo veiksmas, palyginti su romanu, iš XIX a. pabaigos perkeltas į XX a. vidurį, jau į televizijos amžių. Televizijos todėl, kad scenoje stūkso televizijos kamera, tiesa, truputėlį griozdiška, kokios būdavo prieš keturiasdešimt ar penkiasdešimt metų. Ta kamera reikalinga, nes pagal scenarijų miuziklas prasideda televizijos studijoje, kur aiškinamasi dėl spektaklio, kur turėtų dalyvauti Kerė, peripetijų. Bet romane artistinis Kerės laikotarpis atsiranda beveik pabaigoje, taigi Kerė prieš tą, greičiausiai neįvykusį televizijos spektaklį, prisimena visą savo gyvenimą. Toks retrospektyvinis siužetas leidžia laiko prasme „slankioti" gana laisvai, primenant vieną ar kitą Kerės gyvenimo detalę.

O kokią vietą čia užima R. Paulo muzika? Ogi tokią, kokią ir turėtų užimti miuzikluose: tai gražių šiuolaikinių melodijų puokštė, daugelį miuziklo scenų pakelianti į, galima sakyti, virtualų pasaulį, kur muzikos garsais į siužete įvardytas situacijas pažvelgiama tarsi iš paukščio skrydžio, iš bendražmogiško gyvenimo supratimo ir patirties pasaulio. Reikia pasakyti, kad toks muzikos „skrydis", kartu su puikiais Janio Peterso poetiniais tekstais (vertė Ramutė Skučaitė) tikrai daro įspūdį. Klausydamiesi šios muzikos, spektaklio žiūrovai, tikiu, pamąsto ne tik apie veikėjų, bet ir apie savo gyvenimo prasmę ir esmę, apie meilės, karjeros, pareigos ir atjautos reikšmę kiekvieno mūsų gyvenime. Daugelis miuziklo dainų jau seniai pradėjo atskirą savo gyvenimą, jos skamba koncertų estradose, o jas mielai dainuoja žinomi estrados ir ne vien estrados dainininkai.   

Kaip atrodė „Kerė" Klaipėdos scenoje? Ją statė latvių kūrybinė brigada: režisierė Galina Poliščiuk, dailininkė Lienė Dobrāja, scenografas Aigaras Ozolinš, choreografas Albertas Kivlenieks. Todėl Klaipėdos spektaklis yra labai panašus į rygietišką, o jis ten pirmą kartą pastatytas prieš 30 metų, tuomet susilaukė fantastiško pasisekimo, per vienerius metus buvo parodyta net 76 kartus. Beje, naujausias šiųmetinis jau ketvirtasis šio miuziklo pastatymas Latvijoje, šį kartą Nacionaliniame dramos teatre, pavadintas „Kerė: retrospektyva" irgi surenka pilną žiūrovų salę.

Klaipėdos muzikiniame teatre „Kerę" mačiau su Anžela Adamovič, Virginijumi Pupšiu, Gintautu Platūkiu, Svetlana Konstantinova, atliekančius pagrindiniuus vaidmenis. Jie visi gerai jaučia spektaklio „miuziklinę" stilistiką, kai reikia per akimirką pereiti iš kalbamojo dialogo į dainą ar šokį, iš kamerinės scenos į masinę, pajausti visą „retro" malonumą ir jį perteikti žiūrovui.  Manyčiau, kad į bendrą ansamblį įsilieja ir visi kiti scenoje dainuojantys ir šokantys veikėjai, netgi pagalvojau, kad jie visi užburti tokio „statome spektaklį!" malonumo.

Aišku, kad žiūrint Klaipėdos „Kerę", kartais kildavo ir kritinių minčių. Spektaklio finalas liko šiek tiek „pakabintas", nes netgi miuziklo pabaiga jei yra ne taškas, o „daugtaškis", jis vis tiek privalo būti aiškiau įprasmintas. Choreografinėse scenose per daug sumaišties, o paprasčiau sakant - susigrūdimo. Žinoma, priežastis - maža scena. Ir esminė pastaba: bendrą scenos ansamblį vertinant teigiamai, iš kai kurių ne pagrindinių spektaklio dalyvių norėtųsi sulaukti aukštesnio dainavimo lygio, nes į aukštos klasės spektaklio visumą, ypač scenografiją, jie įmeta vieną kitą disonanso grūdą. Klaipėdos „Kerėje" būtina rasti tą „aukso vidurį" tarp operinio ar operetinio dainavimo ir miuziklo stiliaus. Suprantu, kad tai yra gana sunku.

Beje, naujausiame Rygos pastatyme R. Paulas užsispyrė nekviesti dainininkų „iš šono", tikindamas, kad aktoriai geriau sukurs vaidmenį nei kviestiniai dainininkai. Iš tokių pozicijų vertinant Klaipėdos spektaklį, jis yra visiškai sėkmingas. Vis dėlto prisipažinsiu, kad mano, muzikanto, ausiai dainavimas muzikiniame teatre yra vis dėlto svarbesnis nei aktorinė meistrystė. Galbūt tai subjektyvi nuomonė.

„Klaipėda turi teatrą", - ištariau teatro vadovei Audronei Nekrošienei po spektaklio. Palinkėkime, kad tokį turėjimo jausmą pajustų ir Klaipėdos miestelėnai, ir miesto valdžia. Ir kad nereikėtų teatrui drebėti dėl gaisrininkų vizitų ar spektaklių metu gęstančio apšvietimo. Toji šio straipsnio pradžioje minėta „parako statinė" (apie teatro pastatą) turi kuo greičiau pavirsti meno statine, dar geriau - bokštu. Beje, toje pačioje Rygoje, šiuo sunkmečiu rekonstruojant vieną teatrą, kur buvo irgi pastatyta „Kerė", įsteigtas paramos fondas ir netgi skelbiamas telefono numeris, kuriuo paskambinus rygiečiai gali padėti teatrui nors vienu kitu latu. Ar ne sektinas pavyzdys?

 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!