„Tai ne apie mane ir ne man...“ Interviu su muzikologe Jūrate Gustaite

- Esate labai doras ir teisingas žmogus, skleidžiantis ramybės, intelektualaus komforto, stabilumo dvasią. Savyje talpinate ne tik asmeninius, gyvenimiškus, bet ir studentų bei kolegų rūpesčius. Kiekvienam randate tinkamus žodžius ir nesvarbu, kas tai - patarimas, pagyrimas, paguoda. Kas Jus tokią tobulą sukūrė?
- Tai tikrai ne apie mane ir ne man. Matau tokią didelę distanciją tarp tobulumo ir savęs, kad net pagalvoti apie tai... Tiesą sakant, ir nenorėčiau būti tobula. Ar ne tobulybė privalo daryti tai, ką reikia, viską išmanyti, visiems padėti, negalėti suklysti ir t. t., o man tokia brangi kartais atrodo pasirinkimo galimybė, laisvė elgtis vienaip ir kitaip.

Ir vis dėlto, kas mus tokius ar kitokius sudėlioja, kas ką mumyse pasėja? „Geras klausimas" - taip studentai mėgsta pradėti, kai nežino atsakymo. Turime tėvus, iš kurių kažką paveldime (nors turime brolius ir seseris, kurie į mus nepanašūs), mus moko mokytojai ir visi kiti, ilgesnį laiką esantys greta arba tik atsitiktinai sutikti (bet jie susiduria ir su kitais, nuo kurių skiriamės), patenkame į įvairias laiko ir vietos peripetijas/situacijas (tačiau jose murkdomės su esančiais greta). Taigi kuria mus visi ir visa, netgi tai, ko neįtariame tai darant. O jei konkrečiau, tai galėčiau pradėti nuo savo Mamos, išgyvenusios du pasaulinius karus, arti šešių dešimtmečių išdirbusios Lietuvos bankuose kasininke, su Šakių bažnyčios choru dalyvavusios pirmojoje dainų šventėje, labai mėgusios skaityti, anksti likusios našle su trimis mažamečiais (Tėtės, pagal specialybę - vaistininko, netekau, būdama ketverių), kantrios ir ištvermingos, niekada nepasenusios ir niekada kalbomis ar dirželiu mūsų neauklėjusios. Turėjau dar nuostabią Močiutę - dieviško gerumo, tyliai ir ramiai tvarkiusią namų ūkį, Tetą, rašiusią eilėraščius ir dainavusią romansus, Dėdę, kuris padovanojo mūsų šeimai pianiną ir šūsnį natų (iš „Bayerio" pradžiamokslio pati pramokau skambinti). Turėjau dar puikius mokytojus vidurinėje mokykloje, muzikos mokykloje, vėliau - universiteto ir konservatorijos dėstytojus, kurie atverdavo tai,  ko nežinojau, ir viskas buvo įdomu - pasaulis plėsdavosi taip, kad net kvapą užimdavo - man tiesiog patiko mokytis, dieną naktį skaityti, patikdavo valandų valandas diskutuoti įvairiausiom temom; tik visada nemėgau pažymių, nei gauti juos (gaudavau įvairių), nei rašyti (iki šiol). Visi turėjome tėvus ir aplinką, kuri mus formavo, ir vis dėlto galvoju, kad kiekvienas dar turime ir savo programą, kuri lemia, ką atsirenkame iš mums daromų įtakų; atsinešame ją ateidami į šį pasaulį, o jei bandome pasukti nuo jos į šalį - tai pavyksta neilgam, kartais apskritai tėra tik regimybė, kad tai padarėme.

- Ypatingo sąžiningumo reikalaujate ir iš savęs, ir iš savo studentų, siekiate išauginti aukščiausios prabos muzikus - profesionalus. Akademijai skyrusi ne vieną savo gyvenimo dešimtmetį ir negrįžtamai bėgantį jo laiką, galėtumėte laikyti ją tikraisiais savo namais?

- Manau, kad tikrieji mūsų namai negali būti nei vieta, kurioje gyvename, nei institucija, kurioje dirbame. O jeigu yra tik taip, tai gal nėra labai gerai, nes tokius namus galima lengvai prarasti. Esu linkusi tikruosius namus suvokti kaip dvasinę kategoriją - tada jie beveik visada yra su mumis. Lyg dvasios būsena, kai gerai jautiesi, esi savo vietoje ir todėl saugus; dirbti gali įvairius darbus, bet jie privalo būti įdomūs ir teikti džiaugsmo tau pačiam ir tiems, su kuo esi; ten taip pat pasitaiko ir nesėkmių, ir konfliktų, ir skaudžių išgyvenimų, bet jie išsprendžiami. Taigi, tarsi koks erdvėlaikis, kuriame paprasčiausiai gera būti, o jei esi „išvykęs" - jo ilgiesi ir, jei gali, sugrįžti; tokiais „namais" norisi dalintis su artimais ir brangiais žmonėmis, juos, tarsi sraigė, nešiojiesi su savimi. Kai dirbau radijuje - jie buvo ten, turėjau puikius bendradarbius Muzikos redakcijoje ir savaitraštyje „Kalba Vilnius". Išėjau iš ten, bet dalis mano „namiškių" taip ir liko su manimi. Dabar mano „tikrieji namai" įkurdinti ir Akademijoje, ir už jos ribų. Aišku, kad tai pirmiausia - žmonės, bendraminčiai, bendradarbiai, bet nebūtinai...

Akademijai neskyriau viso savo gyvenimo, nei karpant jį vertikaliai, nei sluoksniuojant horizontaliai, nors aritmetika liudytų kitką - dešimtį metų atidirbau Lietuvos radijuje ir televizijoje ir daugiau kaip tris dešimtmečius dėstytojaudama Muzikos istorijos katedroje. Tai visai skirtingos patirtys: vienur darbas buvo lyg ir kolektyvinis, galutinis rezultatas priklausė ne nuo manęs vienos, ten išmokau gerbti laiką - punktualumo, greitų „apsisukimų"; kitur supratau, kad viskas priklauso tik nuo manęs pačios (kaip pasirengei paskaitai, tokia ji ir bus), čia išmokau nebijoti didelės auditorijos, suvokiau, kuo mokslo darbas skiriasi nuo šiaip rašymo, pajutau, kaip smagu dirbti individualiai - kai gali geriau pažinti studentą, rasti „raktą", kuriuo sektųsi „užsukti" jį, kai kartu gali pasidžiaugti nors ir nedidele jo sėkme. Prisimenu savo solfedžio pedagogo, muzikologo Vytauto Venckaus sentenciją apie tris pedagoginio darbo stadijas: iš pradžių jaunas pedagogas moko studentus visko, net ir to, ko pats dar gerai neišmano; po to - stengiasi perteikti visas žinias, kurias tik pats yra sukaupęs; galiausia - dėsto tik tai, ką studentams būtina žinoti. Įsivaizduoju, kad jau turėčiau būti pasiekusi trečią stadiją, tačiau iki šiol nežinau, kiek gi tiems studentams iš tikrųjų reikia žinoti, pagaliau juk ne visiems vienodai...

Aišku norisi, kad Akademija rengtų, kaip sakote, „aukščiausios prabos muzikus - profesionalus". Ir atlikėjus, ir muzikologus. Kai atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę pradėjome keisti mokymo planus, į muzikologų programas įtraukėme daug naujų dalykų, kurie suteiktų studentams platesnį humanitarinį išsilavinimą (lietuvių kalbos stilistikos kursą, literatūros mokslo įvadą, literatūros ir teatro istorijas, lotynų kalbą), tačiau vėliau iš aukščiau atėjo pageidavimai, kad privalu mažinti studentų krūvius. Taigi, sumažinom...

O dėl sąžiningumo - atsakymas labai paprastas. Neverta, nenaudinga, tiesiog neapsimoka būti nesąžiningu - laimėjimas tokia kaina yra netikras, nes dažniausiai daugiau prarandame, nei gauname. Bet kur - moksle, darbe, draugystėje, šeimoje.

- Jūsų gyvenimo ir ėjimo muzikos link kelias - tarsi zigzagas. Po mokslų Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje nėrėte į žurnalistiką Vilniaus universitete. Kodėl pirmumą suteikėte būtent šiai specialybei?

- Ne visai taip buvo. Mokiausi Vilniaus VII vidurinėje mokykloje ir ją baigiau anksčiau nei J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą, kur lankiau tik muzikos dalykus (mokiausi S. Sondeckio, vėliau P. Juodišiaus smuiko klasėse), taigi į universitetą įstojau dar nebaigusi muzikos mokyklos. Kodėl žurnalistika? Tai buvo beveik vienintelė specialybė (gal dar liko medicina, geologija), kurią įgijusi galėjau išvengti pedagoginio darbo. Nenorėjau būti mokytoja, o tuo metu apie 70 proc. visų specialybių universiteto diplomantų skirdavo dirbti į mokyklas. Be to, turėjau dar slaptą viltį, kad kaip nors pavyks žurnalistikoje specializuotis - rašyti apie muziką. Deja, vasaros praktikų metu rajonų laikraščiuose dažniau tekdavo rašyti apie karvių, kiaulių fermas, šaunius tarybinių ūkių darbininkus ar kolūkiečius. Tačiau baigusi universitetą, kaip turinti vidurinį muzikinį išsilavinimą, buvau paskirta į Lietuvos radijo ir televizijos komitetą. Beveik iškart patekau į Muzikos redakciją ir buvau labai laiminga.

- Manau, kad legendomis apipintas Jūsų gebėjimas redaguoti studentų tekstus slaptai siejasi su ką tik minėtu redaktorės darbu Lietuvos radijuje ir televizijoje. Atskleiskite, ar šis darbas tiko kūrybingai Jūsų natūrai?

- Redaguoti pramokau studijuodama žurnalistiką - didžiausias mano mokytojas buvo būsimiems žurnalistams stilistiką dėstęs Juozas Pikčilingis. Jis išmokė kitaip žiūrėti į tekstą, pamatyti įvairias jo koregavimo galimybes, jausti rašytinės kalbos stilių įvairovę. Tiesa, dirbant Muzikos redakcijoje, šių žinių kaip ir nereikėjo, bet jos labai pravertė, kai atsidūriau savaitraščio „Kalba Vilnius" redakcijoje. Čia, susipažinusi su puikia stiliste Ema Vanagiene, supratau, kiek nedaug teišmanau, ir kad gražios taisyklingos kalbos teks mokytis visą gyvenimą. Manau, redagavimas, kuris neapsiriboja tik klaidų (gramatikos, sintaksės ar stiliaus) taisymu, taip pat yra kūryba. Atsižvelgti reikia ir į studento individualybę (smagu, kai tekste ji atsispindi), ir į rašančiojo galimybes surinkti medžiagą, ją „apdoroti", galų gale turėti savų idėjų. Kai „šukuoju" studentų darbus, siūlau jiems daugiau dėmesio skirti teksto kompozicijai, minčių rišlumui, net ritmui, paieškoti tikslesnės ar individualesnės formuluotės, rečiau vartojamų sinonimų, ir, aišku, būti sąžiningiems skolinantis mintis iš įvairių šaltinių.

- Vėl naujas zigzagas suko į dabartinės Lietuvos muzikos ir teatro akademijos klases. Ne paslaptis, jog čia tapote viena labiausiai vertinamų ir studentų mylimų pedagogių. Kokių, Jūsų nuomone, savybių reikia artėjant prie pedagogikos olimpo?

- Studentai yra ypatinga visuomenės dalis, gal net ir gražiausia, o jau muziką studijuojantys - patys kūrybingiausi, atkakliausi, netikėčiausi, įdomiausi. Tai kaipgi jų nemylėsi ir nevertinsi? Telieka tik likimui padėkoti, kad gali būti su jais. Ir vis dėlto... Esu minėjusi, kad nenorėjau būti pedagoge, nenorėjau kitų mokyti ir jokio pašaukimo šiam darbui nejutau. Taigi, zigzago būta, bet jis - ne posūkyje į aukštąjį muzikos mokslą. Iš pradžių ėjo tiesus kelelis iš radijo muzikos redakcijos, kurioje pajutau muzikologinių žinių stygių, ir, iš kurios neišeidama, įstojau į dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Studijavau Juozo Gaudrimo muzikos istorijos klasėje. Baigus šiuos mokslus, po pusmečio buvau pakviesta dėstyti. Sutikau, nes po dešimties metų darbo radijuje norėjosi naujos patirties. Nebuvo lengva, nes neturėjau jokių tokiam darbui būtinų metodinių žinių ar įgūdžių. Ir iki šiol manau, kad jų man trūksta, todėl pedagoginio olimpo mano horizonte nesimato ir kaip prie jo artėti - nežinau...

- Pedagogo darbui sutvertas ne kiekvienas žmogus. Tikėtina, jog noras šioje srityje tobulėti  paskatino Jus domėtis muzikos švietimo klausimais. Ar toks ir buvo šių temų rašinių atsiradimo postūmis?

- Tai vis dar ieškojimų, noro išsiaiškinti, bandymo surasti geresnį sprendimą išdava. Buvo ir išorinių veiksnių - prieš du dešimtmečius prasidėjo švietimo pertvarka, skatinusi peržvelgti ir įvertinti, ką turime, ko privalėtume atsisakyti, kaip įtraukti tai, ko labai trūksta. Švietimo reforma man asocijuojasi su kapitaliniu remontu gamykloje, kurioje nenutraukiamas gamybos procesas. Tik ten gaminami daiktai, kurie vienaip ar kitaip nukenčia dėl to remonto, o mokykla rengia specialistus... Tačiau kitos išeities nėra. Tikrai nesu muzikos švietimo teoretikė, manau, kad tokių apskritai turime labai nedaug ir specializuojasi jie vos keliose srityse.

- Bene pirmoji Lietuvoje Jūs pradėjote tyrinėti poezijos/literatūros bei muzikos pradų sąveikavimo klodus. Šiai temai paskyrėte savo disertaciją, paskelbėte įsimintinų, sakyčiau, pavyzdinių straipsnių. Kokia yra didžiausia ir sunkiausiai įveikiama šių tyrinėjimų problema?

- Pasirenkant šią tyrinėjimų sritį mano krikštatėvis buvo specialybės dėstytojas - profesorius Juozas Gaudrimas. Prisimenu jo žodžius: „Baigėt filologijos fakultetą, tai galėtumėt pasižiūrėti, kokie yra lietuvių literatūros ir muzikos ryšiai. Gal Eduardas Mieželaitis tiktų...". Tai buvo didelio kamuolio siūlo galas. „Užsikabinau" ir vynioju iki šiol. Beveik iškart susiklostė ir šių menų sąveikavimo tyrimo aspektai - literatūra muzikoje ir muzika literatūroje. Ypač įdomi yra pastaroji. Pradėjau kitaip „girdėti" poeziją, išsiplėtė „muzikos" samprata, suvokiau, kokia plati yra muzikos konstruktyviųjų principų veikos erdvė - ir prozoje, ir poezijoje, kokios įdomios paralelės randasi, lyginant to paties kompozitoriaus poeziją su jo muzikos kūriniais, ir kaip visa tai veda į giluminius, universaliuosius meninio mąstymo dėsningumus.

Ne vieną savo specialybės studentę (vaikinų, deja, muzikologijoje beveik nėra) bandžiau sudominti literatūros ir muzikos sankirtomis (buvo parašyta diplominių darbų apie Balio Sruogos, Vinco Mykolaičio-Putino, Alfonso Nykos-Niliūno asmenybių ir kūrybos ryšius su muzika), ir viena mano klasės absolvenčių jau giliau domisi struktūriniais poezijos ir muzikos ryšiais lietuvių lyrikoje, todėl tikiu, kad išsiskleis tokia tyrimų kryptis mūsų menotyroje. Negaliu teigti, kad literatūros ir muzikos ryšių problematika nesidomi literatūrologai, bet kartais atrodo, kad jie ir muzikologai, lyg tie šachtininkai, kasa tunelį iš skirtingų galų. Gal tai ir neblogai, svarbu, kad labai neprasilenktų...

- Nepataikauju, bet konstatuoju: Jūsų tekstai išsiskiria savitu stilistiniu braižu, giliai išanalizuota medžiaga, negirdėtomis, net neprognozuojamomis įžvalgomis. Jei išduosite, kokie muzikologai, o gal literatai, davė impulsų literatūriškai, meniškai Jūsų rašymo manierai, galbūt suvoksime, iš kur visa tai. 

- Nemanau, kad turiu savitą stilistinį braižą ar gebu atverti negirdėtas įžvalgas  (čia kaip su tuo dviračiu - gal tik nežinom, kad jis jau išrastas...). Tekstuose nemėgstu patetikos, sudėtingos ir painios raiškos (kai mintis niekaip neprasiskverbia pro „brūzgynus"), nemėgstu daugiažodžiavimo. Kartais visa tai gali būti tikslinga stilistikos priemone, bet tai jau meno lygmuo, kai šias priemones reikia valdyti meistriškai. O apskritai visur ieškau didesnės pagarbos žodžiui - ir sakomam, ir rašomam. Norisi, kad jie būtų vartojami taisyklingai. Be to, žodžius reikėtų tausoti, pavargusiems leisti pailsėti, pamirštus prikelti.

Kai studijavau muzikologiją, man didžiausią įspūdį padarė Jadvygos Čiurlionytės tekstai - regis, tokie paprasti, aiškūs ir labai turiningi - tai buvo didelė atgaiva daugumos to meto rašinių apie muziką kontekste.

Literatų tekstais visada žavėjausi, kartais su atodūsiu palydėdama naivią mintį - ir kodėl jie mus taip toli aplenkė... Prieš daugelį metų viena mano kolegė muzikologė pasakė, kad kai stringa jos pačios rašymas, ji skaitanti Kostą Korsaką. Aš negalėčiau išskirti vienos pavardės, nes daugelio lietuvių literatų, įvairių kartų, tekstai, intelektualūs, gyvybingi, individualūs, vartantys plačius kultūros kontekstus (nesvarbu kokius), iki šiol mane „gaivina", yra ir mąstymo, ir jo raiškos šaltinis.

- Gal galėtume prisiminti Jūsų pirmąjį kritinį straipsnį. Ką, už ką ir kaip tuomet „kritikavote"? Turint žurnalisto bei muzikologo diplomus labai tikėtina būtų buvusi abiejų sintezė. Tačiau atrodo, kad kritika nėra Jūsų pašaukimas ar geidžiama interesų sritis, tad smalsumo vedina klausiu - kodėl?

- Prisimenu, kai universitete gaudavom užduotis apie tą pačią knygą ar šiaip kokį kultūrinio gyvenimo faktą parašyti du atsiliepimus - teigiamą ir neigiamą. Tuomet ir įsitikinau, kad nėra jau taip sunku tai padaryti (norint pažaisti ar, deja, gavus užsakymą): vienur išryškini pliusus, kitur - minusus, ir beveik viskam gali rasti argumentų. Aišku, tų mūsų rašinių niekas nepublikuodavo, bet jau tada supratau, kad recenzento galios yra labai didelės, o atsakomybė prieš autorių ir visuomenę - milžiniška. Ko gero, nenorėjau jos prisiimti. Vėliau, bendraudama su kolegomis kompozitoriais, muzikologais, atlikėjais, suvokiau dar vieną aspektą - kūrėjas savo kūriniui atiduoda (bent jau dažniausiai) labai daug jėgų, širdies ir proto, todėl vertinti rezultatą reiktų labai atsargiai, neskubant, su dideliu išmanymu, gerai suvokiant autoriaus siekius. Gal todėl esu linkusi pirmiausia stengtis suprasti, o ne teisti (aišku, jei tai nėra akivaizdus publikai išmestas pusfabrikatis). Antra vertus, negaliu sakyti, kad man visada viskas patinka. Kai ko, manau, dar nesuprantu (tiesiog neįžvelgiu atitinkamoje veikloje meno - muzikos, dailės ar literatūros); jei įžvelgiu - toleruoju, bet iki žavėjimosi dar toli. Turiu savąją vertybių sistemą, senąją, hierarchinę, kuri visai neblogai pritaikoma ir patiems naujausiems meno reiškiniams. Iš tikrųjų, visi vertiname tą pasaulį, kuriame sukamės, bet nesu iš tų, kurie jaučia būtinybę savo nuomonę skleisti viešai, nors suprantu, kad kritikos paskirtis yra labai svarbi - padėti ir pačiam kūrėjui, ir visuomenei orientuotis, galų gale taip rašyti mūsų muzikinio gyvenimo istoriją.

- Mokslinių tyrinėjimų lauke Jūsų susidomėjimo ir asmeninių simpatijų susilaukė rusų kompozitorių muzikinė kultūra. Kas Jums labiausiai rūpi tuose plotuose ir kokie kūrėjai imponuoja?

- Visada įdomu tai, į ką įsigilini. Nuo plataus rusų muzikinės kultūros kurso, aprėpusio jos tūkstantmetę istoriją (X-XX a.) dėstymo prasidėjo mano darbas aukštojoje mokykloje. Teko ir Maskvos konservatorijoje stažuotis, klausytis žymiausių šios istorijos tyrinėtojų paskaitų. Prieinama buvo beveik visa literatūra, archyvai. Pamažu aiškėjo, koks turtingas ir savitas yra rusų religinės muzikos palikimas, radosi atsakymai, kodėl, palyginti, taip vėlai Rusijoje formavosi pasaulietinės muzikos žanrai, kokią nepaprastą ateitį rusų filosofinei minčiai ir moderniam menui galėjo lemti sidabro amžiaus dvidešimtmetis. Galėjo... Po Sovietų Sąjungos žlugimo rusų muzikos istorijos studijose prasidėjo nauji procesai - daugelio reiškinių pervertinimas, nutylėtų faktų, atskirų kultūros sričių reabilitavimas. Norisi tai sekti.

Domina mane daug rusų muzikos kūrėjų, ypač tie, kurie savo muzikiniu mąstymu tarsi peržengė ir muzikos, ir savo epochos ribas, o jei dar neblogai rašė ir literatūrinius tekstus, kaip realistas Modestas Musorgskis ar mistikas Aleksandras Skriabinas, tai negaliu jais nesižavėti. Vis dar jaučiuosi juos mažai pažįstanti, patraukli man yra jų kūrybos paslaptis, jų amžininkų ir vėlesnių kartų bandymai ją atspėti, tų kūrėjų aktualumas šiandien.

- Tiek kruopštaus ir atidaus darbo, tiek tarsi nepastebimai bėgančio laiko ir savęs atiduodate muzikologijai. Ką asmeniškai Jums ji reiškia? Ir kokias regite šiandieninės muzikologijos perspektyvas?

- Muzikologija man visąlaik atrodė ir atrodo labai patraukli ir plačiai pritaikoma specialybė. Manau, kad jos studijos suteikia ne tik muzikos žinių, bet išmanymo ir įgūdžių, kurie vėliau gali praversti ne tik dirbant įvairius kultūrininko darbus, bet ir studijuojant nuo muzikos gerokai nutolusius dalykus. Manau, kad muzikologija pirmiausia moko mąstyti, įžvelgti giluminius visuomenės gyvenimo procesus, atskirti juos nuo vienadienių reiškinių, moko dirbti su įvairiais šaltiniais, sisteminti ir dėstyti savo mintis, moko bendravimo. Juk tai baziniai, universalūs dalykai - pagrindas, ieškant savo vietos po saule.

Kokios yra šiandieninės pasaulio muzikologijos perspektyvos - nespėliosiu, neturiu pakankamai informacijos. O Lietuvoje, man atrodo, dabar yra kartų polifonijos metas. Niekad neturėjome daug muzikologų, ir vienos kartos ryškioms asmenybėms suskaičiuoti kartais per daug yra net vienos rankos pirštų, bet jų yra: vyresniųjų, kurie dabar yra septintoje ar aštuntoje dešimtyje metų; viduriniųjų, artėjančių prie ketvirtosios ar penktosios dešimties ribų; jauniausiųjų, prieš keletą metų ar dešimtmetį baigusių mokslus. Kartas skiria ne tik ar ne tiek amžius, daugumą jų atstovų skiria pažiūros, muzikologijos samprata, tyrimo objektai, darbuose taikomos metodologijos, orientacijos į skirtingą problematiką, muzikologo veiklos pobūdį ir t. t. Jauniausiems atrodo, kad pas mus egzistuoja paralelinė ar net paralelinės, nesusisiekiančios muzikologijos (beje, puiki metafora!). Tikriausiai taip yra, bet ar tai tik blogai? Kodėl reiktų kažkokio sluoksnio atsisakyti ar visus harmonizuoti pagal vieną dermę? Man patinka Charleso Iveso „Neatsakyto klausimo" modelis... Kuo daugiau savarankiškų, skirtingų linijų, net jei jos ir nesusiliečia, - tuo daugiau darbų - tuo būsime turtingesni.

- Daugiau nei trisdešimt metų kone kasdien atveriate sunkias LMTA duris. Turbūt prisiminimuose saugote savo jaunystės akademijos (tuomet konservatorijos) vaizdą. Ir matote jos dabartį. Ką pasakytumėte apie tuos prabėgusius dešimtmečius? Kada joje būta daugiau tikrosios meninės dvasios bei akademinės gyvybės? Kaip manote, kurlink šiandien juda mūsų akademija?

- Sunku atskirti mano studijų laikmetį nuo šiandienos, apsiribojant vien Akademijos sienomis, nes ir tada, ir dabar Akademijos durys ir langai visada buvo atviri tam, kas vyko už jos sienų. Anuomet jaučiausi turbūt panašiai kaip dabartiniai studentai. Malonu buvo susipažinti ir bendrauti su pedagogais, kuriuos iki tol matydavau tik scenoje ar skaičiau jų knygas, domino daugelis dėstomų dalykų, nors buvo ir tokių, iš kurių norėdavosi bėgti. Gal tik studentų vadinamoji užklasinė veikla buvo aktyvesnė - rengdavom konferencijas, važinėdavom ar eidavom į ekskursijas, grupėmis į koncertus ir teatrus, patys kūrybingiausieji net sienlaikraštį išleisdavo (pats vienas tokį prirašydavo ir prispalvindavo Giedrius Kuprevičius). Tada retas studentas dirbdavo, todėl daugiau laiko visi praleisdavo kartu, draugaudavo, kursas tvirčiau „susicementuodavo".

O kada būta daugiau tikrosios meninės dvasios - sunku atsakyti. Manau, ji visada buvo konservatorijoje/akademijoje - gal ne visada Didžiojoje salėje, gal kartais tik bendrabučio kambarėlyje... Retsykiais man atrodo, kad šiandien yra net daugiau talentingesnių, techniškai stipresnių, nuo pirmųjų kursų koncertuojančiųjų, savarankiškiau mąstančių, žinančių ko siekia. Manau, kad tie porą dešimtmečių, kai atsivėrė Lietuvai vartai į pasaulį ir atsirado galimybė sužinoti ar net patiems išbandyti, ko ir kaip ten moko, buvo labai naudingi. Euforijos stadija jau baigėsi ir dabar ramiai galima atsirinkti, kur ir kas yra geriau, kuo reikėtų pasinaudoti, ką perimti, o ko ir kiti iš mūsų galėtų pasimokyti.

Aišku, norėtųsi greitesnio judėjimo, aktyvesnių procesų, juk studentas čia mokosi tik ketverius ar šešerius metus ir dažniausiai tos kaitos nepajunta.

- Turėdama, matyt, įgimtą lietuvių kalbos žodžių reikšmių, skambesio bei vartosenos pojūtį, jau daug metų plušate kuriant taip laukiamą naująjį Muzikos terminų žodyną. Ką apie jį manote ir kokios asmeninės patirtys čia praverčia labiausiai?

- Nuo Antano Krutulio „Muzikos terminų žodyno" antrojo leidimo praėjo jau daugiau kaip trys dešimtmečiai, taigi visiems aišku, kad naujas žodynas yra labai reikalingas. Įsisukau į šį darbą gal prieš dešimtmetį - keli akademijos pedagogai  pradėjome talkinti šio darbo iniciatoriui Algimantui Kalinauskui. Atrodė, viskas vyks greičiau, tačiau pasijutome lyg įžengę į mišką: kuo toliau - tuo daugiau medžių. Anksčiau neįsivaizdavau, ką reiškia būti žodynininku ar terminologu, kaip svarbu, kaip nelengva norminti terminus, kurti juos, sisteminti, pagaliau diskutuoti dėl jų su kalbininkais, šios srities specialistais, deja, ne muzikais. Bet įdomu... Turime jau parengę du žodyno tomus, aprėpiančius apie 8000 terminų, tačiau jų vis randasi ir randasi, dar neįtrauktų senų ir visai naujų. Terminija yra muzikos (ir ne tik jos) pasaulyje vykusių ir vykstančių procesų atspindys - tai gyvybės kupina sritis. Ko gero, dar ir todėl sunku šį darbą baigti.

- XX amžiaus muzikoje knibždėte knibžta visokie -izmai, poli-, post-, jau nekalbant apie klasikines „naujoves": aleatoriką, serializmą, sonorizmą, elektroniką, etc. Esate atvira novatoriškiems kūrėjų ieškojimams ir šiuolaikinei muzikai ar visgi Jums mielesnė į daugelio sielas, rodos, įaugusi klasikų bei romantikų muzika?

- Kai kalbam apie priemones, vis prisimenu XIX a. pirmosios pusės kompozitoriaus Michailo Glinkos posakį: „Arfa yra nuostabiausias instrumentas... jeigu jį panaudoji vietoje". Ne komponavimo technikos, ne metodai lemia kūrinio vertę - tai banali tiesa, bet kartais ją verta prisiminti, kai norisi pakeiksnoti kokius kūrėjų „išsidirbinėjimus". Neretai reikia tiesiog palaukti, nes kitąkart iš to kas nors ir gero gali išeiti.

Naujos muzikos klausausi iš smalsumo - ką aš ten išgirsiu: nusivilsiu ar susižavėsiu (neduok, Dieve, jei bus tik nuobodu). Tačiau prisipažinsiu, praeiti amžiai mane labiau traukia, nes juose jau įvyko atranka, iškilo ir išliko tai, kas vertingiausia, kas buvo pažymėta dangaus ženklu, kas geriausiai padaryta. Man nepabosta klausytis žinomos muzikos, kaip vėl ir vėl skaityti mėgstamas eiles ar romaną, juose vis kažką randu, jie vis kitaip prabyla.

- Kai sustatote muziką ir literatūrą greta, kuri iš jų yra svarbesnė Jūsų gyvenimo meilė? Kurią kuriai aukotumėte? O gal įmanoma mylėti abi kartu?

- Tikrai įmanoma. Tik suvokiu jas ne kaip atskiras realijas, o viena kitą persmelkiančias, viena iš kitos atsirandančias, viena kitoje ištirpstančias. Juk jos tokios giminingos, iš to paties kamieno, iš to paties vienio.

- Ką veikiate vienatvėje tyliais vakarais? Kur siela veržiasi iš įrėmintos gyvenimo būties plotų?

- Mėgstu tyloje žiūrėti pro langą - dangaus ir medžių viršūnių paveikslą, kuris kiekvieną kartą vis kitoks. Gal ten siela ir veržiasi?