Keletas štrichų gyvenimo temomis. Felikso Bajoro 75-mečiui

2009 Nr. 10 (381), Anatolijus Lapinskas

Felikso Bajoro asmenybę tiktų laikyti ne vien muzikos, bet visos lietuvių kultūros fenomenu. Žinoma, pirmiausia jis yra kompozitorius. Tačiau su savo muzikine kūryba jis  prasiskverbia toli už jos supratimo ribų. F. Bajoro muzika - tai dvasinė būsena, dažniausiai kylanti ne iš modernaus pasaulio vaizdų, bet tolimos archaikos ir reiškiama ne vien jo kūrinių natomis, bet ir tuo, kas jomis neužrašyta. Kompozitoriaus nuomone, lietuvių liaudies dainų neįmanoma užrašyti natomis, tenka tas melodijas tiesiog „įgrūsti" į mums įprastą natų rašybos sistemą. F. Bajoro kūrinių atlikėjams tenka „dešifratoriaus" vaidmuo, t. y. atlikti ne vien užrašytas natas, bet ir tai, kas yra tarp jų. Ši F. Bajoro sukurta muzikos magija sklinda ir kituose, ne vien tautinių intonacijų prisodrintuose kūriniuose, bet ir abstraktesnių potėpių muzikos drobėse. Tačiau ir čia kompozitoriaus įžiebtai muzikos šviesai pamatyti reikia nemažų ir atlikėjų, ir, ko gero, klausytojų pastangų. Ne visi tą sugeba, ne visi to nori. Kultūros pasaulis žino ir prisimena F. Bajoro kol kas nelaimėtą kovą dėl jo operos „Dievo avinėlis" pastatymo, pradėtą dar sovietmečio laikais, kai partiniai funkcionieriai, o kartais ir jų suagituoti muzikai stengėsi atsiriboti nuo tuometinei valdžiai  politiškai nepalankaus kūrinio.
Trumpo pokalbio jubiliejaus proga metu, užfiksavau vos keletą Felikso Bajoro prisiminimų ir pastebėjimų - visi jie siejasi su dabarties Lietuva, su mūsų visų šiandienos gyvenimu.             


            Feliksas Bajoras:

            Vaikystė

            Kas įsiminė iš vaikystės? Daugiau nei prieš du dešimtmečius Amerikoje rašytoje autobiografijoje pažymėjau, kad mano pirmasis muzikinis įspūdis buvo karo metais matytas spektaklis Kauno jaunimo teatre „Lully muzikantas". Kaip tik po jo pakilo noras ir pačiam muzikuoti. Ten pat smulkiai aprašiau kitus savo vaikystės muzikinius prisiminimus: spalvingas pamokas pas Vytautą Bacevičių, vėlesnes smuiko studijas. Jie publikuoti spaudoje. Norintieji gali juos susirasti.

            Tarčiau keletą žodžių apie dar ankstyvesnį laikotarpį, kai dar neturėjau smuiko ir muzika skambėjo į mane, o ne iš manęs. Turiu mintyje savo, taip pat senelių namų aplinką, kuri buvo pilna liaudies dainų skambesių. Galbūt ta aplinka mane suformavo tokį, ne kitokį. Tada žmonės dainuodavo vestuvėse, taip pat suėjimuose, darbuose. Atsimenu ir tai, kaip per radiją buvo uždrausta dainuoti liaudies dainas - jokios liaudies muzikos, tik šviesios ateities akordai. Darbas davė rezultatų: kaimuose netrukus jau buvo gėda dainuoti liaudies dainas. Praėjo daugel metų, kol jos atgimė.

            Ir dar. Kiekvienas vaikas savyje turi kažką nepakartojama, nepaisant šeimos socialinio būvio, kokie santykiai toje šeimoje ar visuomenėje. Vaikas auga ir nuo tos visuomenės ir jos išrinktos valdžios priklauso, kas vaikui įstrigs vaikystėje, paauglystėje, jaunystėje, ką jis norėdamas ar nenorėdamas užfiksuos ir kas galų gale nulems jo tolesnį gyvenimo kelią.

            Ką dabar jaunimas fiksuoja, ką jis gauna, ką jiems neša aplinka, radijas, televizija ir kas iš to bus po 20 metų? Man svarbu, ką dabar jaunimas gauna iš aplinkos, to paties radijo ar televizijos.  Reikia, būtina, privalu kalbėti apie kultūros politiką. Juk kultūros dalykai užsifiksuos jaunimo atmintyje. Tačiau sprendžiant iš mūsų gyvenimo tėkmės ir valdžios politikos, kultūros politika yra tolimame užribyje. Tai kas tada mūsų gyvenime yra svarbu? Gal mes atėjome į gyvenimą dėl kitų tikslų - apgaudinėti, meluoti, vogti? Jei pasirinkimas tik toks, tai žodį „kultūra" teks iš viso pamiršti.


            Kaip pagauti liaudies dainos dvasią

            Dar Julius Juzeliūnas sakydavo, kad mūsų dainos įspraustos į penklinę, turėdamas galvoje liaudies dainų užrašymus folkloro leidiniuose. Tai ypač buvo praktikuojama XIX a. užrašymuose, kai dainos būdavo spraudžiamos ne tik į penklinę, bet ir į europietišką mažoro-minoro sistemą. Betgi ir dabar kitokio būdo nėra, kaip viską užrašyti tradicinėmis natomis, geresniu atveju pažymint kiekvieno posmelio intonacinius variantus.

            Ar tokio užrašymo užtenka, norint liaudies dainai suteikti gyvybę, pvz., profesionalios muzikos kūrinyje, kur panaudotos liaudies dainų intonacijos, o kartais ir ištisos dainos, kaip yra ne viename mano kūrinyje? Aišku, kad ne. Dar daugiau: greta gyvo intonavimo proceso dainoje yra ir žodis, kurio reikšmė dažnai nulemia ne tik intonacinę spalvą, bet ir vokalinę išraišką.  

            Prisipažinsiu, neatsimenu, ar esu parašęs kokį kūrinį, kuris būtų tolimas folklorui, todėl prieš savo kūrinių premjeras turiu nemažai laiko skirti papildomiems įtikinėjimams - kaip reikia tą kūrinį atlikti. „Auki auki, žalias beržas" - vienas populiaresnių mano vokalinių ciklų scenoje suskambėjo tik išaiškinus pirmajai jo atlikėjai Giedrei Kaukaitei, kokių skambesių aš norėčiau. Daug dalykų aš jai tada sakiau ir ji mane suprato. Pavyzdžiui, aš manau, kad liaudies dainoje, kaip ir jos skambesy profesionaliame muzikos kūrinyje, šiuo atveju - tirštoje styginių instrumentų palydoje, viršutines gaidas reikia imti stipriau, apatines - silpniau, tiesiog dainuoti natūraliai, be jokių ten specifinių vokalo gudrybių. Liaudies dainininkai tą ir daro, profesionalai ne visada. Giedrė moka perduoti žodžio reikšmę. Manau, jei vidumi įsivaizduoji, ką tas žodis reiškia, tai ir balsas skambės taip, kaip reikia. O jei dainininkas negalvoja apie žodį, nieko gero nebus. Klasikinėje muzikoje viešpatauja kitoks, dažniausiai „balso lygaus skambėjimo" principas. Be to, garso vibracija tokioje muzikoje priderinta prie trigarsinės akordų struktūros. „Auki auki" orkestre vienu metu skamba ar net penkios dermės, todėl solistei geriausiai čia tinka lygus be vibracijos balsas. Girdėjau šį ciklą dainuojant kitą dainininkę, operinis vibrato viską sujaukė, neliko liaudiškos dvasios, buvo sunku klausytis.


            Kas mes esame

            Kiekvienas Lietuvos žmogus, akyliau pasižiūrėjęs į istoriją, pasakys, kad buvome didelė Europos tauta, didelė valstybė ir, kaip sakoma, turėjome dideles galimybes. Deja, jų neišnaudojome ir po įvairių objektyvių ir subjektyvių įvykių liko tiek, kiek turime ir ką turime. Galbūt todėl jaučiame kažkokį nepilnavertiškumo kompleksą, ypač išgirdę, kad esame prastesni ar mažesni.

            O juk daug ką iš mūsų perėmė didžiosios Europos tautos. Paklausykite klasikinės muzikos, ar ne lietuviškų dainų temos skamba, pvz., Beethoveno genialiuose kūriniuose? Todėl tikrai galime didžiuotis šiuo mūsų dvasiniu turtu. Mes turime atgaminti ir atgaivinti mūsų garbingą istoriją - tai istorikų, archeologų darbas. Reikia įvertinti mūsų tautos kelią, jis nė kiek ne prastesnis už kitų Europos tautų.

            Manau, kadaise, labai tolimais laikais, turbūt buvo viena Europos tauta, ji išleido atšakas ir viena jų įsikūrė Baltijos pakrantėje. Europa tuomet tapo skirtinga, bet po šimtmečius trukusių kovų ir karų pagaliau tapo vieninga, susivienijusi, bet kartu, tam tikra prasme ir suvienodėjusi. Deja, jos menas taip pat tampa vienodas. Rašome tą „vieningą" muziką ir įsivaizduojame, kad tai pažangu. O menininkas yra savitas tik tada, kai turi bent jau savo stilių. Taip ir kultūra. Ji vertinga savo savitumu.

            Praėjo Nepriklausomybės 20 metų. Ar kas nors žino, kokiu ir kokios kultūros keliu mes einame, ar apibendrino nueitą kelią? Tik parašo, kad kažkas padaryta, paukščiuką uždeda, pinigus pasiima ir tas popierius keliauja į stalčių. Muzikos žanrai nesivysto, kritikos nėra. Kažkokiomis nutrintomis  temomis rengiamos konferencijos - tokių Europoje kiek tik nori, o ar kas skaito jų medžiagas, tuo labiau ima į galvą, daro išvadas? Ar mums tai reikalinga? Kur dingo poreikis analizuoti muzikinį gyvenimą? Pavyzdžiui, elektroninė muzika - ji labai Lietuvoje reklamuojama, bet ką ji atnešė, ką davė mūsų kultūrai? Muzikos ugdymas turbūt iš viso sustojo. Visais būdais peršama nuomonė, kad aukščiausias muzikos pasiekimas yra „funikuli funikulia". Kada ateis laikai, kai Muzikos akademijoje bus ugdoma meilė kultūrai, pirmiausia - tautinei, o ne vien balsui ar fortepijono klavišams?


            Sunkmetis - proga atsigręžti į savo kultūrą

            Suprantu ir pritariu, kad sunkmečiu reikia taupyti. Tačiau sunkmetis gali tapti pretekstu atsigręžti į savo kultūrą. Ką turiu galvoje? Siūlau liautis masiškai kviesti užsienio dainininkus, muzikantus, visokias operų ar baletų statymo brigadas iš užsienio. Kažkas sakė, kad užsienio operos dainininkas už vieną ar porą spektaklių gauna pusės metų mūsiškio dainininko atlyginimą. Sustabdžius šias svetur liejamas pinigų upes, galėtų labiau pasireikšti mūsų dainininkai, spektaklių statytojai. Jie dažnai tiesiog neturi darbo, neišnaudojamos jų galimybės, krinta kvalifikacija. Tuos užsieniečiams leidžiamus pinigus galima būtų panaudoti mūsų atlikėjų honorarams, ypač skatinant jų pasirodymus provincijoje.

            Kas pastaraisiais metais domino mūsų kultūros ministrus: dabartinės lietuvių kultūros nuosmukis, kultūros politikos gairės? Nieko panašaus, tik juokelių kūryba apie ministro galimybes nupirkti bibliotekininkėms kojines arba pasiūlymai aktoriams važiuoti į užsienį skinti pomidorų. Suprasdamas, kad ministerijoje nieko nelaimėsiu, rašiau Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komitetui, ir ten niekas neatsakė. Buvau nuėjęs, linkčiojo galva, kažką užsirašė, bet rezultato jokio. Kalbėjau, ką reikėtų daryti, tų kalbų rezultatas nulinis.

            Kas toliau? Vis dėlto vilčių turiu. Štai spalio 15 d. Chodkevičių rūmuose įvyko Giedrės Kaukaitės kompaktinio disko pristatymas - visa lietuvių vokalinės muzikos antologija. Niekas nevertė jos šito daryti, o padarė. Nuo to lietuvių kultūrai tik geriau. Ir jeigu paklausite, kur mes apskritai einame, atsakysiu - į gera, viskas eina į gera. Net blogi dalykai sujudina visuomenę ir galų gale, gal ir tolimoje perspektyvoje viskas išeina į gera. Apskritai, visa žmonija, civilizacija neina tiesiu keliu aukštyn, kartais ir leidžiasi. Kur nubanguos Lietuva? Gal sulauksime genijų iš kitų kraštų, kaip XIX a. sulaukėme Europos piliečio Georgo Sauerweino, kuris lygiai prieš 130 metų priminė, kad lietuviais esame mes gimę, todėl neturime leisti Lietuvai pražūt. 

 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!