„Triumfo arka“ – suaugusiųjų „Dainų dainelė“?

2009 Nr. 10 (381), Sandra Fleicher

Ruduo - metas, kai žemėn krinta žaliuoti pavargę lapai ir, rodos, kiek aprimsta pašėlę gyvenimo ritmai. Tačiau šiais metais ritmus ne tik pagyvina, bet ir naujus kuria antrąjį sezoną sėkmingai pradėjęs Lietuvos televizijos muzikinis auksinio balso konkursas „Triumfo arka". Nauja pradžia visuomet kelia nežinios ir netikėtumo jaudulį. Šių metų projektas jau nėra ta pirmoji kregždė, skelbianti pavasarį, tačiau dar nereiškia, kad balsingų žmonių Lietuvoje mažiau ar nebėra ko atrasti ir kuo džiuginti.
Gamtoje gyvuojantis dėsnis skelbia: niekas iš nieko neatsiranda ir niekur nedingsta. „Triumfo arka" taip pat nenukrito iš dangaus. Šį kartą apie „Triumfo arkos" koncepciją bei kuluarines subtilybes kalbamės su vienu iš šio projekto sumanytojų, muzikos prodiuseriu Jonu Vilimu bei Kauno miesto simfoninio orkestro dirigentu Modestu Pitrėnu.


Į klausimus atsako Jonas Vilimas


Kaip atsirado „Triumfo arkos" idėja?

   J. V. Pernai Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybai nepatvirtinus projekto „Šokių dešimtukas", buvo pradėta mąstyti, kas galėtų užpildyti atsiradusią nišą. Programų direktorius Jonas Banys subūrė grupę žmonių, su kuriais rinko idėjų banką ir gimė mintis: kodėl nepadarius „Operos dešimtuko"? Tada ieškojom su kuo, kaip ir ką daryti. Televizija apskritai toks fenomenas - vienas žmogus ten reiškia daug, bet vienas jis nepadarys nieko. Visada reikia suburti komandą. Kreiptasi į žinomą televizijos prodiuserį ir režisierių Ričardą Rickevičių. Buvo pageidaujama, kad laida būtų ir pramoginė, ir atitiktų LRT, kaip nacionalinio transliuotojo, misiją. Manau, „Triumfo arka" yra tikrai aukšto lygio pramoga ir kartu ji atlieka svarbią kultūros paskirtį. Pirmiausia todėl, kad buvo iškelti itin aukšti reikalavimai laidos kokybei. Kitas aspektas - laidos dalyviai: buvo orientuotasi ne į žmones iš gatvės, kurie padaromi „trijų minučių žvaigždėmis" (tikras absurdas!), bet laikytasi tam tikrų taisyklių ir užsibrėžtų tikslų. Svarbus aspektas - publikos reakcija. Šitas projektas tapo tarsi seniai laukta ir nepaprastai reikalinga laida.

   Ar kuriant „Triumfo arką" buvo lygiuotasi į panašius užsienio projektus? Kas sugalvojo projekto taisykles?

   J. V. Taisykles gludino keletas darbuotojų. Pagrindinis strategas ir projekto vadovas yra minėtas R. Rickevičius. Man irgi teko prisidėti, nes esu šiame projekte nuo pradžios. Kalbant apie užsienį, nelabai yra į ką lygiuotis. Galima lygiuotis į žvaigždžių „fabrikus", kur jau veikia puikiai veikiančios sėkmės formulės, sukurtos savos taisyklės. Žinoma, iš tokių realybės šou kai kas palikta, pavyzdžiui, žiūrovų ir komisijos balsavimas. Šį televizijos projektą galima pavadinti projektu su konkurso elementais. Tai nėra tipiškas vokalistų konkursas, tai konkursas-televizijos šou. Šou diktuojamos taisyklės yra daug griežtesnės nei konkurso (turiu galvoje žiūrovų verdiktą). Siekiant padaryti dinamišką ir interaktyvų reginį, nutarta orientuotis į pagrindinius vokalo meno žanrus. Pirmaisiais metais buvo nutarta dainuoti operų, operečių, miuziklų, roko operų fragmentus. Daug laiko praėjo gludinant balsavimo taisykles. Pirmieji turai buvo filmuojami dar neturint finalinio turo balsavimo taisyklių. Teisingiausias pasirodė sportinis principas - į ketvirtfinalį patenka aštuoni, į pusfinalį - keturi ir finale lieka du dalyviai. Šiais metais bus paskirta ir trečioji premija finalistui, todėl šiek tiek pailgės projekto laikas - bus varžytuvės dėl pirmos, antros bei trečios, ketvirtos vietos.

   Kiek buvo atrankų ir kas jas rengė?

   J. V. Pernai nutarus atsisakyti „Šokių dešimtuko", iki naujojo sezono buvo likę nepilni du mėnesiai, tad laiko nebuvo daug. Laidos dalyvius per tris perklausas atrinko žinomi mūsų vokalistai Vytautas Juozapaitis, Vladimiras Prudnikovas ir kt. (šiais metais vyko keturios perklausos - S. F.). Dar vienas svarbus momentas - kas akompanuos dainininkams. Viskas turėjo būti sprendžiama labai greitai. Reikėjo rasti orkestrą, kuris galėtų kelias savaitės dienas skirti vienam projektui. Parankiausias buvo Kauno simfoninis orkestras: mat kolektyvas neseniai įkurtas ir nori būti labiau matomas.

   Spaudoje nuskambėjo garsas apie dingusias  „Triumfo arkos" dalyvių anketas, kurių taip ir nepavyko atkurti. Bet tai nesutrikdė - žmonės pakartotinai pildė anketas.

   J. V. Teisybė. Šiais metais skyrėme daugiau laiko pasiruošimui. Net buvo sukurta speciali svetainė, kurioje buvo galima registruotis. Tačiau vėliau dėl techninių nesklandumų (serverio gedimo) turėta informacija išsitrynė negrįžtamai. Tada teko atranką skelbti iš naujo.

   O kiek buvo norinčių dalyvauti projekte?

   J. V. Apie 70-80 žmonių. Šiais metais buvo gerokai daugiau ir įvairesnių pretendentų nei pernai. Pernai ryžosi dalyvauti vokalistai, ką tik pabaigę ar tebestudijuojantys Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kiti gal kiek primiršti ir norintys vėl sužibėti, treti - kiek labiau žinomi ir kuriantys karjerą Lietuvoje ar svetur...  Šių metų atrankoje buvo ir visiškų mėgėjų.

   Ar tai byloja apie tam tikrus projekto taisyklių pokyčius?

   J. V. Vis tiek yra orientuojamasi į profesionalų pasirengimą. Projekto privalumas - galima atrasti įdomių „perliukų".

   Pernai „Triumfo arka" buvo pristatoma kaip auksinio balso konkursas. Šiais metais tarsi ir grynuolių paieška...

   J. V. Grynuolių atradimas kelia džiugesį. Pernai tik nedaugeliui, pavyzdžiui, kauniečių buvo žinomas Liudas Mikalauskas ar Egidijus Bavikinas. Man jie buvo nežinomi, o tapo džiugiais atradimais. Edmundą Seilių ir Vaidą Vyšniauską žinojau, bet projekte, mano manymu, jie dar užaugo ir atsiskleidė. Tai, kad visi dalyviai tapo žinomi ir mėgstami, prisidėjo ir „Triumfo arka": pasibaigus projektui, Lietuvoje rengiami koncertai turėjo didelę auditoriją ir buvo paklausūs.

   Ar renkant atlikėjus, buvo atsižvelgta į skirtingus balsus?

   J. V. Be abejo. Reikia pastebėti, kad praeitais metais turėjome stiprius vyriškus balsus, šiemet - moteriškus. Kita vertus, šiemet yra kitokių atradimų - žmonės iš tolimos provincijos moka dainuoti ne prasčiau už besirengiančius tapti profesionalais. Pavyzdžiui, Dianai Tiškovaitė puikiai atlieka baroko kūrinius: ji išties išmano, ką daro ir tai buvo ryšku jau per perklausą - atsiskleidė ir balsas, ir vidinė kultūra. Kitas fenomenas - unikalus ūkininkas iš Telšių rajono. Vyrukas, pasirodo, turi fantastišką balsą! Tai džiugina, nes mes žiūrovui pateikiame ne „radžišką" ar „o lia lia" kultūrą, bet tikrai aukštesnę meninę-estetinę kokybę.

   Teko girdėti nuomonių, jog II-asis „Triumfo arkos" sezonas nėra toks dinamiškas kaip I-asis, pasigendama ryškių, artistiškų dalyvių.

   J. V. Visada antri metai yra ir lengvesni, ir sunkesni. Dėl asmenybių, nežinau... Taip, jos kitokios, todėl kitaip viskas ir dėliojasi. Pernai itin svarbus buvo netikėtumo momentas, nes buvo naujiena. Šiais metais to nebėra. Žinoma, kai buvo keli ryškūs ir charizmatiški vyrai, jie padiktavo gerą toną, bet šiemet turime ryškių moterų, todėl nemanau, kad kažkas yra prasčiau nei pernai. Balsai yra puikūs, todėl galėjo nuskambėti ir Traviatos arija ir kiti sudėtingesni kūriniai, kurie negalėjo būti atlikti pirmaisiais projekto metais.

   Kaip buvo renkami žiuri nariai?

   J. V. Pagrindinis faktorius - profesionalumas bei kompetencija vokalo srityje.


   Ne paslaptis, kad vieni žiuri nariai yra labiau mėgstami, kiti, pvz., Dalia Ibelhauptaitė, savo drąsiais ir kartais itin griežtais vertinimais sukelia publikos nepasitenkinimo bangą. Sakykite, ar tokia D. Ibelhauptaitės užduotis - būti žiuri „blogiete"?

   J. V. Vaidmenys pasiskirstomi natūraliai. Pasakoma, į ką reikia kreipti dėmesį, o žiuri nariai patys pasiskirsto ir atlieka vaidmenis.

   Kaip Jūs vertinate šį projektą? Ar „Triumfo arka" pateisina lūkesčius ir ar turi tolesnę perspektyvą?

   J. V. Džiaugiuosi, kad ir šiemet šis projektas vyksta, nes televizijoje vienas sezonas jau yra nemažai. Du sezonai - labai daug. O trys -neįsivaizduojama.

   Pasak R. Rickevičiaus, būtų puiku, jeigu „Triumfo arka" tradicijų tąsa prilygtų legendinei vaikų „Dainų dainelei"...

   J. V. Absoliučiai sutinku. Bet kokiu atveju, profesionalumo šiame projekte reikalaujama tikrai nemenko, todėl nesinori, kad vėl įsivyrautų „o lia lia" kultūra. Tai savotiška atsvara. Mūsų kraštas nėra didelis ir kitose televizijose nėra pakankamai resursų, kad būtų galima įgyvendinti panašų projektą. Lietuvos nacionaliniam visuomeniniam transliuotojui valstybė pavedė misiją, kurią per tokius projektus ir reikia vykdyti. O kad „Triumfo arka" galėtų tapti suaugusiųjų „Dainų daina", yra visos galimybės. Tai būtų nuostabu.

 

Į klausimus atsako Modestas Pitrėnas:

   Kaip vyksta pasiruošimas šeštadienio laidoms? Kiek repeticijų su orkestru turi kiekvienas solistas?

   M. P.: Labai paprastai - mes repetuojame su orkestru Kaune. Tada aš šeštadieniais, likus savaitei iki transliacijos, repetuoju su solistais, pritariant fortepijonui Lietuvos radijo studijoje. Kaip dirigentas išklausau jų pageidavimus ir siūlymus, paskui išsakau savuosius. Repeticijoje dalyvauja ir režisierius, kuris taip pat pažūri, kas gali būti kitaip, įdomiau, pasiūlo režisūrinį sprendimą. Per dvidešimt minučių, skirtų kiekvienam solistui, mes bandome sudėlioti bendrą muzikinę-režisūrinę koncepciją. O solistų repeticija su orkestru vyksta filmavimo dieną - t. y. pirmadienį. Tada skiriama maždaug tiek pat laiko repeticijai su orkestru, kiek yra prisitaikoma prie studijos akustikos, pasirengiama garso ir vaizdo įrašui. Laikas, skirtas repeticijai, yra labai kompaktiškas. Iškart po to vyksta viešas koncertas.

   Kiek dalyvavimas „Triumfo arkoje" svarbus Kauno miesto simfoniniam orkestrui? Ar nuolatinis darbas mikrofonizuotoje aplinkoje turi įtakos orkestro skambesio kokybei?

 M. P. Negatyvią, tai natūralu. Čia yra daug niuansų: pradedant tuo, kad kartais negirdėdamas savo grojimo grįžtančio garso, muzikantas ima jį forsuoti, nenatūraliai formuoti. Taip atsiranda tembro pakitimai. Ačiū Dievui, tai grįžtamieji procesai - susirinkę į patalpą, kur yra natūrali akustika,  mes tą garsą „taisome", reanimuojame, gryniname.

 Kokiais kriterijais buvo atrinkti projekto dalyviai? Akivaizdu, kad ne vien pagal aukštąjį muzikinį išsilavinimą (turiu galvoje balsingąjį ūkininką Augustiną Šimkų). Tai kas svarbiausia norint patekti į „Triumfo arką"?

 M. P. Nepamirškime, kad šou vyksta ne Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, ne filharmonijoje ir net ne Operos ir baleto teatre, jis vyksta televizijos studijoje. O televizija - tai erdvė, kurioje gimsta pramoga. Čia reikalingas vizualinis, televizinis atlikėjų matymas. Profesionalumo kriterijai, be abejo, svarbiausi, bet gyvenimas patvirtina, kad diplomas ne visada žymi profesionalumą. Kažkurį savaitgalį ir komisija pakomentavo, kad baigęs akademiją žmogus pasirodė ne ką geriau nei jūsų minėtas ūkininkas. Iš tiesų taip ir yra. Dabar tarp lyderių esanti Diana Tiškovaitė irgi nėra baigusi specialiųjų muzikinių (vokalo) studijų, bet vis dėlto ji lygintina su profesionaliais atlikėjais. Profesiniu požiūriu mes nieko nediskriminuojame. Dalyviams, nebaigusiems Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, buvo rašomas labiau pliusas nei minusas. Buvo ieškoma grynuolių, kurie nėra sugadinti - puikiai žinome, kaip balsui galima pakenkti norint jį pataisyti.

   Kokia Jūsų nuomone yra šių metų „Triumfo arka"? Ar ji pranašesnė už pirmąją?

   M. P. Viena vertus, turime mažiau ryškių vyriškos giminės atstovų - tai jau nauja projekto spalva. Kita vertus, dar per anksti vertinti ir dėti akcentus. Žinoma, kai projektas vyksta antrą kartą, prireikia didesnių investicijų - kuo publiką stebinti ir dominti. Kol kas naujomis spalvomis žibėti sunkiai sekasi, bet laikui bėgant šie vokalistai dar atsivers, atsiskleis netikėtomis spalvomis. Žinoma, tai yra ir prodiuserių, ir mano, kaip dirigento, užduotis formuojant repertuarą, kad jis būtų įvairesnis. Noriu pasidžiaugti, kad šiemet kartojame vos pusę pernai grotų kūrinių, visi kiti yra nauji. Beje, pernai mes sugrojome 112 kūrinių! Tai buvo pirmasis populiarių operų, operečių, miuziklų, roko operų melodijų šimtukas, atrasti antrą šimtuką tikrai sudėtinga, todėl neišvengiame pasikartojimų. Gal tas kartojimas irgi įdomus, nes galima lyginti, kaip kažkas dainavo pernai ir kaip šiemet. Kai pernykščiai „mokinukai" dainuoja šių metų scenoje, jų neslegia konkurso atmosfera ir įtampa, jie atrodo kur kas ryškiau. Kita vertus, per metus jie patobulėjo, daugelis jau kuria karjerą Lietuvoje ir Europoje. Turbūt ir šios „Arkos" dalyviai kitąmet atrodys ryškiau. Tobulėjimas - akivaizdus ir tam padeda „Triumfo arka".

   Iš tikrųjų, bet projekte dalyvauja ir profesionalūs dainininkai, operos grandai, ir visiškai jauni, vos pradedantys dainavimo studijas. Kaip manote, ar jaunam dainininkui toks konkursas naudingas?

   M. P. Čia nėra vieno atsakymo - vieniems padeda, kitiems kenkia. Projekte tyko daug iššūkių: žiūrėk, vienas nesusitvarko su užgriuvusia šlove, su intensyviu repeticijų grafiku arba naujų kūrinių ruošimo tempu, kitas neįveikia vokalo technikos problemų. Visi iškyla skirtingų sunkumų, bet yra  ir kitokių povandeninių uolų.

   Kaip parenkamas repertuaras kiekvienam dalyviui? Ar kiekvienas dainuoja tai, ką jau turi savo repertuare, ar tiesiog nurodomas konkretus kūrinys?

   M. P. Kiekvienas atlikėjas savo kraitelyje turi tam tikrą repertuarą, kurį pademonstruoja laidos prodiuseriams ir organizatoriams. Mes atsižvelgiame į atlikėjų norus, o jie privalo sutikti su mūsų sprendimais.

   Ar renkant atlikėjus, buvo atsižvelgta į skirtingus balsus?

   M. P. Taip. Aš stengiausi atsižvelgti ir per paskutinę atranką šiuo klausimu išsakiau savo nuomonę. Tiesa, atrankoje neturėjome nė vieno boso. Mecosopranų buvo vos trys. Didžiausia konkurencija buvo tarp sopranų. Tenorai šiemet irgi kitokie: nėra lyrinių ar ryškių dramatinių, bet yra labiau charakteriniai.

   Kuo skiriasi „Aukso rezervas" nuo „Mokyklos"? Juk ir ten, ir kitur mokomasi dainuoti.

   M. P. Visiškai teisingai - beveik niekuo. Žinoma, „Aukso rezervas" yra aukštesnė pakopa. Kita vertus, tai nereiškia, jog į iškritusiųjų vietą ateis tik iš „Aukso rezervo" - renkamasi iš abiejų. Ir „Aukso rezervas", „Mokykla" dirba su pedagogais, o prioritetas teikiamas dainininko pastangoms ir evoliucijai.

   Kokią ateitį pranašautumėte „Triumfo arkai" - ar antrasis sezonas bus ir paskutinis, o gal tai tik gražaus meninio bei švietėjiško projekto pradžia?

   M. P. Būsiu pragmatikas ir atsakysiu proziškai: šis projektas yra labai brangus, dėl kurio nacionalinis transliuotojas, turėjo atsisakyti kitų sumanymų, kad prioritetu pasirinktų „Triumfo arką". Matyt, viską lems finansai ir tai, kiek dar turėsime jaunų žvaigždžių, kurios norės išgarsėti.

   Graži vizija, bet yra dar vienas niuansas, kurį aiškiai įvardijo R. Rickevičius: jeigu neišvažiuos visi, norintys dainuoti. Jūs tikitės, kad neišvažiuos?

   M. P. Jeigu iki šiol neišvažiavo, tai juo labiau neišvažiuos. Aš nebijau emigracijos. Faktai liudija, kad Edmundas Seilius, Gediminas Varna-Tiškevičius, Valdas Vyšniauskas grįžo dirbti Lietuvoje. Šiais metais tarp dalyvių turėjome ir latvę - pavadinkim tai importu. Taigi šitam projektui galima palinkėti tarptautinio lygmens. Mano galva, tada atsivertų beribės galimybės.

 

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!