Ilgiausių metų Algimantui Kubiliūnui

Šių metų birželio 25 d. sukako 70 metų, kai Utenos rajono Galinių kaime gimė Algimantas Kubiliūnas - kompozitorius, pedagogas, aktyvus kultūrinio vyksmo Kaune dalyvis.
Ne kiekvienam lemta džiaugtis tokia gražia sukaktimi, juolab, kai dar esi kupinas energijos įvairiems darbams, kai dar gyvai reaguoji į nūdienos gyvenimo ritmo sutrikimus. Algimantą Kubiliūną galėčiau įvardinti kaip sąžinės žmogų, niekada nesilanksčiusį ideologijos tarnams, nėjusį į kompromisus vardan šiltesnės buities. Daug savo brangaus laiko jis atidavė visuomeninei veiklai, kurios svarbiausiu impulsu buvo idealistinis tikėjimas ir noras pakeisti, patobulinti kultūrinio proceso sąlygas.

Žmogaus gyvenimo paviršių apimantis rėmas yra jo biografija : kur ir kada gimė, kur mokėsi, kokiuose darbuose tarnavo ... Labai nesunku „sukalti" tokį formalų žmogaus buvimo šiame pasaulyje rėmą, tačiau jame nerasime žmogaus esmės - to, kas glūdi tarp širdies ir proto, kas lemia jo unikalumą. Todėl, rašydama  apie Algimantą Kubiliūna, nesustosiu prie enciklopedinių duomenų, bet pabandysiu prakalbinti šį gana uždaro būdo aukštaitį. Tegul jis pats sudėlioja savo asmenybės tekstą, kuriame atsispindėtų darbai, kūriniai, santykiai su kitais, pasirinkimai, patirtys, laikysenos ...

Sąmoningai nebandysiu apibūdinti ir Algimanto Kubiliūno kūrybos, nors esu ne kartą girdėjusi daugelį jo vokalinės bei kamerinės muzikos opusų. Esu tikra - jokie žodžiai negali nusakyti tiesos apie kūrybą, nes tik pats kūrinys yra tiesa - vis kitokia kiekvienam iš mūsų. Mes tegalime pabandyti atsekti kuriančiojo darbų ištakas bei įtakas, bandyti nuspėti autentiškos kūrybos likimą dabarties laikais, kai domimasi tik tuo, kas nepaprasto bus rytoj ... O rytoj tikriausiai vėl bus pakartota tai, kas jau buvo vakar. Taip šis ratas, tobuliausia gamtos forma, suksis dar daug šimtmečių.

Susitikome su Algimantu jaukioje J.Gruodžio konservatorijos klasėje, toje pačioje, kur jis daugiau nei tris dešimtmečius mokė būsimuosius muzikologus ir kompozitorius muzikos meno pagrindų. Gerai pažįstama aplinka bei saulėtas popiečio dangus sudarė teigiamą foną mūsų nuoširdžiai atviram pokalbiui. Diskutavome ir kalbėjomės apie daug ką, net nepastebėjome, kaip diena ėmė lenktis prie vakaro. Tad „Muzikos barų" skaitytojams siūlau nedidelę dalį minčių, kurias išsakė kompozitorius Algimantas Kubiliūnas.

 Kiekvienas gyvenimas yra istorija. Gyvenimo istorijos lemia mūsų kelius, kuriais einame artėdami ir tolstame praeidami. Žmogaus pradžia - šeimoje. Iš savo tėvų paveldime prigimties daigus, iš kurių auga, formuojasi mūsų asmenybė. Kuo labiau nutolstame nuo savo pradžios, tuo dažniau mintimis grįžtame į savo gimtuosius namus, į tą aplinką, kuri buvo saugiausia žemėje vieta. Tik ar ilgam, ar išties galėjo Jūsų kartos žmogui namai kaime būti saugūs? Ar yra dalykų, kuriuos išsinešėte iš namų į gyvenimą kaip šviesą?

-      Tai labai sunkus klausimas. Sunkus ne galimybe žodžiais į jį atsakyti, o morališkai. Daugelį, sakoma, gimtinės vizija lydi visą gyvenimą ir vis šaukia grįžti. Mano gi gimtinę taip skaisčiai „apšvietė" Stalino saulė, kad jos spinduliai nustelbė, neleido mano sieloje formuotis gimtinės, kurioje jauku ir saugu, jausmui jau nuo pat ankstyviausiųjų vaikystės dienų, kurias tik prisimenu. Bjaurojo mano gimtinę sukčiai ir vertelgos ir po Nepriklausomybės atgavimo.

Augote kaime, Aukštaitijos gamtos grožio apsuptyje. Daugelis Jūsų kartos meno žmonių yra prisipažinę, jog gamta atvėrė jiems ne tik akis, bet ir širdį. O nuo ko prasidėjo Jūsų žingsniai į muziką?

-    Aš nesu romantikas, kurį kūrybai tiesiogiai skatintų gražūs gamtos vaizdai, aš esu minties žmogus, visą patirtą, pamatytą (gali būti ir gamtos) grožį transformuojantis į kažkokią vidinę jausminę, filosofinę prasmę, kuri (prasmė) suvokta šaukiasi išraiškos. Gamta, kokia bebūtų graži, visiškai abejinga žmogui. Taigi, aš esu civilizacijos žmogus, kuris daug jaukiau jaučiasi už miesto mūro sienų. O muziko profesiją pasirinkau visiškai atsitiktinai, būdamas jau šešiolikos metų, kai man buvo pasiūlyta kelios privačios fortepijono pamokos. Čia staiga pajutau saviraiškos galimybę ir nebegalvodamas, galvotrūkčiais puoliau prie gaidų. O tai įvyko 1955 metų pabaigoje, Kražiuose. Greitai įstojau į Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą. Šioje vietoje privalau pasakyti, kad šiais laikais, sulaukęs ankstyvosios pilnametystės, beveik jau baigęs vidurinę mokyklą, nebegalėčiau rinktis muziko profesijos, nes tai draudžia mūsų Valstybės Įstatymai!

Prisiminkite tuos žmones, kuriuos galite vadinti savo Mokytojais.

-    Mokytojų turėjau daug ir visokių. Buvo ir tokių (jų pavardžių neminėsiu), kurie išliko atmintyje kaip pamokantis pavyzdys, kaip žmogus negali elgtis gyvenime, kaip pedagogas negali, neturi teisės meluoti netgi mažiausiam vaikui, prievartauti jį morališkai. Tačiau buvo mokytojų, kurie paliko neišdildomą, kerintį įspūdį visam gyvenimui. Svėdasuose (Anykščių rajone) fiziką dėstė Vytautas Merkys. Neturiu tikslo čia aptarinėti jo darbą ir darytą milžinišką įtaką mokiniams (tam reiktų ir vietos, ir kalba nuklystų į šalį), tačiau noriu pasakyti, jog jis šiandien yra kunigas jėzuitas, dirbantis Kauno šv. Pranciškaus Ksavero bei Švč. Sakramento koplyčioje. Iš profesijos mokytojų, kurie „statė mane ant kojų" ir kuriems esu dėkingas visą gyvenimą, buvo J.Tallat-Kelpšos muzikos mokyklos pedagogai: fortepijono dėstytoja Tatjana Freidbergienė ir kompozitorius, prof. Rimvydas Žigaitis. Žinoma, buvo ir kitų puikių mokytojų, tačiau paminėtieji mano atmintyje paliko ryškiausią įspūdį.

O studijų metai... Kuo ypatingas buvo tas laikmetis?

-    Studijuojant Vilniaus konservatorijoje (dabar LMTA), euforiškas žavesys muzika, J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje pergyventas entuziazmas mokytis, buvo jau santūresnis, studijos tapo nebe tokios emocionalios, o „racionalesnės". Tai buvo 7 - jo dešimtmečio pradžia (studijuoti pradėjau 1961 m.). Tuomet kūrybiniame apogėjuje buvo mūsų katedros profesoriai E. Balsys, J. Juzeliūnas, į lietuvišką muziką visa jėga pradėjo skverbtis naujovės, kaip atonalizmas, į viešumą kilo jaunų kūrėjų pavardės, kaip V.Barkauskas, F.Bajoras, V. Montvila ir kt. Taigi, nuobodu nebuvo. Kiekvieno stambesnio lietuvių kompozitoriaus kūrinio gimimas buvo svarbus kultūrinis įvykis, studentai kompozitoriai koliokviumuose privalėjo tuos kūrinius bent išvardinti, nes nuodugnesnėms analizėms sąlygų nebuvo: spausdintos gaidos (jei apskritai kada nors išvysdavo šviesą), įrašai pasirodydavo žymiai vėliau. Ypač buvo domimasi, ar žinome naujų lietuviškų kino filmų (kurių tuo metu nebuvo daug) muzikos autorius ir pan. Nors naujųjų kūrybinių technologijų oficialiose mokymo programose įrašyta nebuvo, bet mes, studentai, padėdami vieni kitiems, dauguma savarankiškai įsisavinome dodekafonijos pagrindus, dalindamiesi skurdžia literatūra. Neafišuodami tam nuoširdžiai pritarė ir mūsų profesoriai. Taigi, kompozicijos katedros pedagogai reikalavo, kad jų mokiniai aktyviai sektų, vertintų (ypač Lietuvos) muzikinį kūrybinį gyvenimą, kviesdavo studentus į Kompozitorių sąjungoje vykstančias naujų kūrinių perklausas. Kompozicijos katedros profesoriai, matyt, sąmoningai siekė, kad jų mokiniai dar studijų metais susipažintų su kūrybinio gyvenimo problemomis, kad vėliau, po studijų, lengviau įsilietų į bendrą kūrybinį procesą. Jie, mano manymu, buvo labai teisūs.

Ar būta Jūsų gyvenime kryžkelių, kuriose reikėjo sustoti, pamąstyti, prieš pasirenkant tolimesnę kelio kryptį?

-    Kryžkelių, su galimybe pasirinkti kelią, beveik nebuvo. Man skaudžiausia kryžkele buvo ir išlieka - po studijų baigimo prievartinis paskyrimas dirbti į Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą. Antroji kryžkelė - sutikimas dirbti Kauno K. Petrausko memorialinio muziejaus direktoriumi. Visada jutau ir jaučiu, kad neturiu administratoriaus gyslelės, tačiau tuo metu, verčiamas buitinių aplinkybių, turėjau imtis to darbo. Žinoma, direktoriavau neilgai. Visi kiti posūkiai - logiški ir nuoseklūs.

Jums dar vaiko akimis teko matyti ir išmokti pokario Lietuvos istorijos pamokas. Kokios mintys kyla šiandien, kai matote, jog buvę sovietinės sistemos tarnai apdovanojami garbės raštais ir ordinais, o iš Sibiro grįžusieji tremtinių vaikai vis dar negali atgauti tėvų žemės?

-    Nepaprastai stebiuosi šiuo laikmečiu. Žinau viena : valdžios nomenklatūra niekada nesirūpino niekuo, išskyrus savimi. O kad sovietinės sistemos kai kurie tarnai šiandien puošiasi Gedimino ordinais, tai rodo, kad nomenklatūra išliko ta pati. Tik tiek. Bet tai mažai reikšminga detalė, tad kalbant atvirai, mums, eiliniams žmogeliams yra garbė iš tokių rankų ordinų negauti! o dar mažiau garbės - būti šalia kai kurių apdovanotojų. Didžiausia nelaimė - sugriautas žmonių tikėjimas tauta, valstybe, patriotizmu. Kaip menininku (tai liečia ne tik kompozitorius) gali betikėti eilinis žmogus, kai girdi šiandien peršamą muzikos kūrinį, kuris anksčiau skambėjo žodžiais, skirtais komjaunuoliams, o dabar, pakeitus tekstą - girdi odę, skirtą laisvai Lietuvai! Tai moralės dalykai. Nereikia ir per daug krimstis, kad šiandien esame neturtingi. Praeis dešimtmetis, kitas - gyvensime geriau. Stebina kitkas. Kai kas iš Valstybės reikalauja šimtų milijonų neva už prarastą turtą, pamiršdami, nenorėdami suprasti, kad ne lietuvių tauta, ne Lietuvos valstybė kalta dėl tų praradimų. Bet grąžinti privalo Lietuva! juk nereikalausi gi kompensacijų iš Vokietijos ar Rusijos, nes jie pasiųs, kaip sako vienas mūsų garsus veikėjas - nafik!

Jūs daug rašote muzikos styginių kvartetui. Sakykit, kame slypi toks prielankumas šios sudėties ansambliui? Gal tai susiję su tam tikromis pragmatiškomis paskatomis, nes Kaune turime kvartetą, mielai grojantį lietuvišką muziką, o gal tai tiesiog giluminės priežastys, kylančios iš kvarteto kaip ansamblio universalumo?

-    Man niekada nesiseka su atlikėjais: parašau kūrinį ir dažniausiai nežinau ką toliau daryti. Pavyzdžiui, prieš keletą metų norėjau, kad viena kaunietė dainininkė atliktų mano vokalinius ciklus, juos įrašytų. Paprašius, ji patetiškai pradėjo vardinti, kiek ji yra kviečiama visur dainuoti, kiek jau numatytų koncertų... Išklausiau ir daugiau nebedrįsau trukdyti. Man malonu, kad Kauno styginių kvartetas niekada neatsako, visada nuoširdžiai padeda, todėl ir gimsta šiam kolektyvui kompozicijos. Žinoma, ne vien dėl to. Rašyti styginių kvartetui - subtilus darbas ir tai man patinka.

Kaip Jūs reaguojate į aplinkines kalbas, nuomones, parašymus: tas muzikoje yra gerai, o tas blogai, tai madinga, o tai jau atgyvenę... Ar mes, žvelgdami pro šiandienos langą, išties galime numatyti vieno ar kito kūrinio ateities perspektyvas?

-   Tas gerai... tas blogai... anas nemadingas... Tai turi būti sprendžiama kūrybinio kelio pradžioje, bręstant kūrėjui, operatyviai. Kai jau susiformuoja kai kuriais klausimais aiški pozicija, nusistovi tvirta nuomonė, tada kūrėjui savo nuostatas belieka ginti tik kūryba ir žodžiais. O kritika beveik niekada nėra absoliučiai teisi, nes vertinančiam kūrinį reikia ne mažesnio talento, negu jį kuriančiam. Taigi kompozitoriaus požiūris į kritiką turi būti labai rezervuotas. Jei jis turi aiškias nuostatas, yra savo profesijos meistras, į kritiką gali giliai nereaguoti, nes kritika dar neišugdė nei vieno kūrėjo, o greičiau sužlugdė. Dėl šio žanro (kritikos) sudėtingumo, mūsuose vyrauja aprašomoji, o ne analitinė kritika. Tikros, vertingos kritikos pasaulyje labai maža. Tą žino visi kompozitoriai. Man regis, jei kūrinys parašytas ir labai profesionaliai, po pirmojo atlikimo, po premjeros, remiantis vien šiuo požymiu, įspėti jo ateitį, beveik neįmanoma, nes kūrinio vertę lemia ne vien profesionalumas, nors tai yra pirmoji svarbi sąlyga. Kūrinį savotiškai turi patikrinti dar ir laikas.

Savo laiku daug rašėte į spaudą įvairiomis muzikinės kultūros temomis. Esate ne kartą išsakęs gana aštrių minčių apie muzikos kritiką. Ar šiandien matote kokių nors teigiamų poslinkių šioje srityje?

-    Į vieną mano publikaciją „Kauno dienoje" apie muzikos kritikos situaciją Kauno spaudoje, kiek pamenu, Jūs, Dalia, man atsakėte savo rašiniu su tam tikra kai kurių mano minčių kritika, prieštaravimu. Pamenu: perskaitęs Jūsų rašinį, mintyse sutikau, kad ir Jūs savotiškai esate teisi. Tačiau mūsų ginčas taip ir nutrūko, neišsivystęs ir neieškodamas jokio kompromiso. Dabar manau, kad absoliučios tiesos su griežtais rėmais nėra ir būti negali, taigi, tikriausiai tada buvome abu teisūs, nes tiesa dažniausiai būna daugiabriaunė. O šiandien ne tik muzikos kritikos, bet ir kukliausios informacijos apie koncertinį gyvenimą Kaune, apie Kauno kompozitorių kūrybinę veiklą miesto spauda yra visiškai atsisakiusi, jos jau nėra: nei „Kauno diena", nei „Lietuvos ryto" priedas „Laikinoji sostinė" kategoriškai nebespausdina apie muziką nei vienos eilutės. „Nemunas" yra rašytojų rankose ir šiame laikraštyje publikacijos apie muziką dienos šviesą išvysta tik esant ypatingai progai. Kadangi Kaune kito laikraščio, skirto kultūrai nėra, mano manymu, rašytojai labai klysta, kad apsiriboja tik savo cecho reikalais. Jei leidėjai išplėstų savo žvilgsnį ir į kitus menus, į kitų menų kūrybinį procesą (ypač Kaune), laikraštis susilauktų daug didesnio visuomenės dėmesio, padaugėtų prenumeratorių. Suprantama, rašytojams rūpi pirmiausiai tik savi reikalai, bet visuotinės kultūros atžvilgiu tai labai siauras požiūris.

Į Kauną atvažiavote 1970 metais. Greitai Kaune buvo įkurtas Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyrius. Kas lėmė (o gal inicijavo) šios organizacijos atsiradimą mieste ir kaip ji paveikė miesto muzikinį gyvenimą?

-     Pagal LKS įstatus, esant penkiems nariams, galima organizuoti Sąjungos skyrių. Tuo metu Kaune kaip tik susibūrė reikiamas kompozitorių skaičius: senbuviai ir vyresniosios kartos kūrėjai - Viktoras Kuprevičius ir Jonas Dambrauskas, labai aktyviai pradėjo reikštis ką tik baigęs studijas ir grįžęs namo Giedrius Kuprevičius, į narius buvo priimtas Vladas Švedas, o aš atvykau iš Šiaulių. Idėją kurti skyrių entuziastingai sutiko ir miesto valdžia, mat tai miestui nieko nekainavo (niekam nereikėjo dėl to suteikti butų, mokėti atlyginimus), o ataskaitos pagražėjo, įvairėjo laikraščių rubrikos. Žinoma, ir patiems kompozitoriams, gyvenantiems Kaune tai buvo naudinga, nes jų kūrybinę veiklą - kūrybos vakarus, kūrybinius susitikimus su visuomene pradėjo geriau finansuoti LKS centras, taigi, mieste atsirado naujo pobūdžio muzikinių vakarų, koncertų. Pirmuoju skyriaus vadovu tapo Giedrius Kuprevičius. Šalia to norėčiau prisiminti kaip nepaprastai gražų, reikšmingą Kauno muzikinės kultūros istorijai faktą - Giedriaus Kuprevičiaus organizuoto skyrelio „Muzikinis gyvenimas" „Kauno tiesoje" leidimą, kuris pastoviai ėjo kelioliką metų. Kelerius metus šiam skyreliui teko vadovauti ir man, o straipsnius skyrelyje yra publikavę visi Kauno kompozitoriai

Algimantai, Jūs visą gyvenimą dirbote įvairius vadovaujančius darbus: buvote muziejaus direktoriumi, teorinio skyriaus vedėju J. Gruodžio konservatorijoje, esate katedros vedėju LMTA Kauno fakultete, 12 metų vadovavote kompozitorių sąjungos Kauno skyriui. Iš savo menkos patirties žinau, kad kam nors vadovaujantis, visų pirma pats yra didelėje nelaisvėje. Pacituosiu kelis sakinius iš Jūsų novelės „Atmintis": „Ar atsimeni ilgas, nykias, beprasmes dienas? Tu buvai pareigos žmogus, buvai labai užsiėmęs, manei, kad dirbi labai svarbius darbus, bet dabar suvoki, kad buvo tik savęs apgaudinėjimas." Ar šį sakinį galima suprasti kaip Jūsų atsakymą apie vadovavimo esmę ir prasmę?

-    Daugelis dar prisimename, kad bolševikmečiu visi dirbome kažkokį visuomeninį darbą. Tai buvo prievolė. Jis galėjo būti ir svarbus, ir nereikšmingas užsiėmimas. Toks žmogaus įjungimas į veiklą buvo piliečių asmeninio gyvenimo  subtili kontrolės forma: partinė organizacija, profsąjunga, įstaigos vadovybė žinojo kuo dar užsiima jų kolega laisvalaikiu, todėl šią jo veiklą valdžia lengvai galėjo pakreipti jai reikiama linkme. Aš savo laiku buvau labai aktyvus: eidavau į kultūrinius ir kūrybinius susitikimus, skaičiau paskaitas, nieko už tai negaudamas, laksčiau po įvairiausius posėdžius ir t. t., tai yra - buvau labai užsiėmęs. Šiandien matau, kad ta mano veikla kažkuria prasme liko bevaisė, aš tikrai tą laiką galėjau išnaudoti prasmingiau. Na, o  vadovauti skyriui, Kompozitorių sąjungos padaliniui, kažkas juk turėjo...  Tačiau šį darbą reikia mokėti dirbti ir tai jau nėra visuomeninė veikla.

Kiekvienas žmogus ieško savo laimės kelio. Vieni jį suranda dar būdami jauni, kiti jo ieško visą gyvenimą ir tik paskutiniajame posūkyje susivokia - nueita ne ta kryptimi. Sakykit, Algimantai, ar suradote savo laimės kelią, o gal, jei būtų leista dar kartą pakartoti, pasuktumėte visai priešingon pusėn?

-    Aš nežinau, kas yra laimė, tačiau nemanau, kad nuėjau ne ta kryptimi. Man regis, kad visą gyvenimą ėjau ten, kur būtina, o be to, kažkokia gyvenimo kieta ranka (labai kieta! pajusti niekam tokios nelinkiu) be vingių mane vedė ten, kur reikia. Taigi, jei kas atsuktų laiką, jei būtų įmanoma pakartoti gyvenimą, rinkdamasis profesiją ir veiklos pobūdį, į priešingą pusę neičiau. Gal tik stengčiausi dirbti racionaliau ir padaryti daugiau.

2008 metų pabaigoje, viena po kitos pasirodė dvi Jūsų knygos: pirmoji pavadinta „Žvilgsniai" - tai straipsnių spaudoje rinktinė, antroji - „Svirčių godos" - novelių knyga, liudijanti Jūsų literatūrinį talentą. Algimantai, kaip ilgai nešiojotės širdyje norą prabilti literatūros kalba? Šiek tiek Jus pažindama įtariu, jog ši mintis ruseno labai ilgai, kol pagaliau ryžotės... Ar aš klystu?

-    Apie literatūrą, ieškodamas saviraiškos būdo (dabar jau prisipažįstu), svajojau dar paauglystėje, nors mokykloje neblogai sekėsi matematika. Buvau pradėjęs ir rašyti. Tačiau kai susitikau su muzika, ji momentaliai nustelbė viską, ji tapo mano svarbiausia ir vienintele geidžiama saviraiškos priemone ir literatūrą pamiršau ilgam. Gal būt dėl to ėmiausi muzikinės kūrybos. Taigi, kas ten žino, kaip būtų pakrypęs mano gyvenimas, jei atsitiktinai nebūčiau susidūręs su muzika.

Esate šeimos žmogus. Trys moteriškos širdys, kiek žinau, niekada nestokoja Jūsų dėmesio. O kaip sutariate su mažąja anūkėle?

-    Atrodo - puikiai. Norėčiau, kad Laura išaugtų kūrybinga, intelektuali asmenybė.

Taip buvo atsakyta, o ir pasakyta. Tikrais žodžiais, visu savo gyvenimu. Tai, kas buvo, ko seniai nebėra, lieka žmogaus sąmonėje.

Taip, Algimantai, mūsų gyvenimai praeina greitai ir ateinančių kartų žmonės nieko nebežinos apie pasaulį, kurį Jūs matėte, kuriame buvo daug žiauraus, niekingo, bet buvo ir šviesių dalykų, negalinčių, neturinčių pranykti su mumis. Todėl tokie svarbūs Jūsų literatūriniai atsivėrimai novelių knygoje „Svirčių godos", reikšmingai papildantys dramatiškas Jūsų muzikinės kūrybos emocines būsenas. Tik kūryboje taip giliai panyrame į sąmonės gelmes, išsisakome, atpažįstame, susitinkame - su kitais ir savimi.

Taip, dvasinės traumos, žaizdos dažnai tampa kūrybos versme. Šiltnamyje užaugę gėlės būna bekvapės. Taip ir žmonės, neturėję gyvenime dramatiškų patirčių, neturi šansų tapti kūrėjais, nebent smėlio pilių statytojais. Kas dar, jei ne kasdieniai žmogiškos būties apmąstymai, lemia kūrybos paskatų autentiškumą - kai kalbama ne vardan kalbėjimo ar noro būti matomam.

Taip, sutinku su Jumis, kad linksmumo žmogaus gyvenime, ypač perkopus septyniasdešimtmetį, nedaugėja. Bet akyse ir širdyje išlieka tas pats troškulys : akinančiai baltam vyšnių žydėjimui, šalia esančiojo tyliam buvimui, rudens ugnimi liepsnojančiam klevui, dodekafoniškai lietaus lašų muzikai ... Žmogaus gyvenimo visumos matymas tarsi išskaidrėja, bet.... tas nerimas - kasdien vis arčiau ir arčiau.

Šis rašinys - tai mažas žmogaus ir jo laiko atvaizdas, atspindys, pagaliau - tai dėmesio ir pagarbos išraiška kolegai, Mokytojui, kompozitoriui Algimantui Kubiliūnui, pasitinkančiam savo gražios sukakties metus.

Mielas Algimantai, visų Jus gerbiančių vardu sakau  nuoširdžiai -  I l g i a u s i ų   J u m s   m e t ų !