Richardo Wagnerio pėdsakais – po Mažąją Lietuvą

Lygiai prieš 170 metų, liepos mėnesį, žymaus vokiečių kompozitoriaus, dirigento, muzikinio teatro ir muzikos reformatoriaus, meno teoretiko, vėlyvojo romantizmo operų kūrėjo Richardo Wagnerio (1813–1883) kojos paskutinį kartą lietė Mažosios Lietuvos žemę. Tuomet jis dar buvo jaunas, darbo ieškantis muzikantas, su savo mylimąja, aktore Wilhelmina (Minna) Planer (1809–1866), bandantis rasti savo vietą meno pasaulyje.
 

Lyg Sibiro tremtinys
Richardas su Minna susipažino 1834 m. Lauchšteto kurorte, kur tuo metu gastroliavo Magdeburgo teatras. Tai buvo graži, elegantiška moteris, savo išore ir protu išsiskirianti iš ją supusios aplinkos. Dirbdamas šiame teatre dirigentu, jaunasis kompozitorius išgyveno daug sunkių valandų, kurias lengvino draugystė su Minna. Nuoširdus bendravimas greitai peraugo į romantinio pobūdžio jausmus, ir Richardas pasijuto įsimylėjęs žaviąją aktorę. Tačiau ši greitai paliko Magdeburgą ir išvyko į Berlyną, vėliau – į Karaliaučių, kur gavo darbą vietiniame teatre. Ten ji iš karto išgarsėjo ir ėmė traukti jaunų gerbėjų dėmesį. Bet tai nedarė jokios įtakos jos santykiams su sunkiai gyvenančiu Richardu, kurį nuoširdžiai ir nesavanaudiškai mylėjo. Žinodama, kad teatras ieško kapelmeisterio, ji išsiuntė Wagneriui kvietimą atvykti į šį Rytrūsių miestą.

1836 m. liepos 7 d. Wagneris leidosi į varginamą kelionę. Jam atrodė, kad važiuoja į pasaulio kraštą, nes karieta kasdien dardėjo per neapgyvendintas pasienio teritorijas. Pirmas įspūdis pamačius Karaliaučių, vadinamą gražiausiu Prūsijos karalystės miestu, taip pat buvo slogus. Ypač vargingai atrodė Trakaimio priemiestis (Tragheim), kur buvo apsistojusi Minna. Tačiau jos geranoriškumas ir švelnumas padėjo išsklaidyti nuovargį ir pasijusti kaip namie. Gauti darbo iš karto nepavyko, tad buvo nutarta laukti, kol atsiras žadėta vieta. Tokios pats nuomonės buvo ir Richardo bei Minnos draugas Abrahamas Mölleris, buvęs turtingas verslininkas, dievinęs teatrą ir puoselėjęs ryšius su žymiais scenos žmonėmis, tarp jų ir su Karaliaučiau teatro direktoriumi Antonu Hübschu. Tačiau pastarasis pirmenybę atidavė iš Rygos atvykusiam dirigentui bei violončelininkui Louis Schubertui, kurį Wagneris pažinojo dar iš Magdeburgo laikų. Schubertas vis žadėjo grįžti į Rygą, kai ten bus atidarytas naujasis teatras. Bet šis atidarymas buvo vilkinamas, o kartu su juo – ir dirigento išvykimas. Tad Wagneris tapo tik jo padėjėju ir buvo priverstas dirigentui nuolaidžiauti. O šis Wagnerio nemėgo, įžvelgdamas jame stiprų konkurentą. Karaliaučiaus teatro direktorius padėjėjui mokėjo šiokią tokią algą, bet jos pragyvenimui neužteko. Ambicingas jaunasis kompozitorius buvo išlaikomas sužadėtinės ir tai jį varė į neviltį. Laiške Robertui Schumannui jis prasitarė, kad jaučiasi lyg Sibiro tremtinys ir yra nelaimingas gyvendamas toli nuo civilizuotos Vokietijos.
 

Žlugusios viltys Memelyje
Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį Karaliaučiaus teatro trupė išsirengė į gastroles Klaipėdoje, tuometiniame Memelyje. Po kelių dienų išvyko ir Wagneris. Plaukdamas laivu pro Kuršių neriją prisipažino, kad tai buvo viena iš niūriausių jo gyvenimo kelionių. Pučiant stipriam vėjui jis žvelgė į smėlynus, į buvusios Rasytės pilies, aprašytos Ernesto T. A. Hoffmanno novelėje „Majoratas“, vietą, ir visas kūnas jam pagaugais ėjo. Kompozitorius prisiminė vaikystėje skaitytas šio rašytojo gąsdinančias pasakas, apverktiną savo dabartį ir suvokė, kad jo vienintelis išsigelbėjimas yra Minna. Jis turėjo vilties Memelyje pasireikšti kaip dirigentas, nes Schubertas čia didelio entuziazmo nerodė. Po išgertuvių smuklėje jis net susipyko su direktoriumi Hübschu ir pareiškė, jog nediriguos Carlo M. Weberio operai „Euriantė“, manydamas kad Wagneris, nesusipažinęs su šiuo kūriniu, negalės jo atlikti. Tačiau jis labai klydo. Jaunasis kompozitorius buvo drąsiai pasiryžęs stoti prie dirigento pulto. Pagaliau jam sužibo viltis parodyti savo gebėjimus. Bet Schubertas jokiu būdu nenorėjo dalytis garbe, todėl nutarė susitaikyti su direktoriumi ir paimti į rankas batutą. Nepadėjo ir draugo Möllerio pastangos sukiršinti Scubertą su direktoriumi. Wagneriui teko diriguoti tik antraeilius spektaklius. Be to, jis kentėjo nuo nepriteklių, nuo šalto bei darganoto oro, privertusio jį Memelyje drebėti net vasaros metu. Jam atrodė, kad laikas, praleistas šioje atokioje vietovėje, praėjo veltui, kad jis nepasireiškė tinkamai nei kaip dirigentas ir nieko neparašė kaip kompozitorius.
 

Jungtuvės ir išsiskyrimas
Grįžęs į Karaliaučių, Wagneris ėmė mąstyti apie jungtuves. Šiam žingsniui jį drąsino ir Mölleris, bandęs įtikinti Richardą, kad santuoka jam grąžins ramų gyvenimą. Tuo pačiu metu jis bandė įkalbėti teatro direktorių sudaryti ilgalaikį kontraktą su Minna bei jos būsimu vyru. Juk jie abu giminaičių dėka jau buvo gavę kvietimą darbuotis Dancinge. O Hübschas niekaip nenorėjo prarasti geros aktorės. Tad planuota nuo kitų Velykų ne tik įsitvirtinti Karaliaučiuje, bet ir surengti teatro gastroles kartu su povestuvine kelione. Tam tikslui Wagneris pasirinko Danielio F. Auberto operą „Nebylė iš Portičio“, kurią tikėjosi atlikti gastrolių metu. Tačiau santuokai trukdė Prūsijos įstatymai, pagal kuriuos tuo metu Richardas dar buvo laikomas nepilnamečiu, nes neturėjo 24 metų. Jam reikėjo namiškių sutikimo, o jų jis nenorėjo prašyti. Todėl teko įrodinėti, kad pagal Saksonijos įstatymus jis buvo laikomas pilnateisiu piliečiu nuo 21 metų ir kad su Minna jau kartu gyveno Magdeburge. Kadangi Minnos tėvai sutikimą buvo davę, tai tereikėjo tik atlikti formalumus Trakiemio parapijos bažnyčioje. Bet dar prieš jungtuves prasidėjo jaunųjų tarpusavio nesutarimai. Richardui atrodė, kad Minnai trūksta idealizmo, išsilavinimo, o ją gąsdino nuolatiniai mylimojo įtarinėjimai. Nepaisant to, jie išsinuomojo bendram gyvenimui naują butą su baldais. Mölleris jaunavedžiams padovanojo sidabrinę cukrinę, o kitas draugas – tokią pat sausaininę. Jungtuvės įvyko 1836 m. lapkričio 24 d. 11 val. ryto. Tą dieną švietė saulė, atrodė, kad tai geras ženklas. Minna vilkėjo prabangia paties Richardo išrinkta suknele, jos akys blizgėjo džiaugsmu. Bažnyčia buvo pilna žmonių, tad jaunavedžiams teko irtis prie altoriaus per minią. Kunigo kalbą Richardas suvokė sunkiai – buvo apimtas ypatingo transo. Jis jautėsi pakylėtas lyg būtų teatro scenoje, tačiau taip pat jautė, kad jo širdį spaudžia nerimas ir liūdesys. Ceremonijoje nedalyvavęs Mölleris greitai atskubėjo pas Wagnerius į namus švęsti nepaprasto įvykio, ir visiems svečiams susėdus prie gausiai padengto stalo nerimo šešėliai išsisklaidė. Deja, jaunavedžių gyvenimas nebuvo laimingas. Jį nuolat lydėjo kivirčai dėl Wagnerį persekiojusių kreditorių, dėl pusmetį užsitęsusių darbinių nesklandumų. Nors Schubertas balandžio mėnesį ir paliko Karaliaučių, tačiau teatras jau buvo ant bankroto slenksčio. Minna daugiau nepajėgė kentėti. 1837 m. gegužės 31 d. grižęs į namus Wagneris nerado nei savo žmonos, nei jos ankstyvos jaunystės laikų nesantuokinės dukters Natalijos. Apimtas įtūžio, jis puolė vytis greitąja pašto karieta išvykusias moteris. Jis turėjo užstatyti sidabrines jungtuvių dovanas, kad sukrapštytų pinigų kelionei. Nuvažiavęs iki Elbingo suprato, kad bėglių nepavys, ir teko karietą sukti atgal. Grįžęs į Karaliaučių, jis vėl prisiskolino pinigų ir birželio 3 d. per Berlyną išvyko į Drezdeną, kur Minna buvo radusi prieglobstį pas savo tėvus.
 

Bėgimas
Richardas su Minna greitai susitaikė ir vėl ėmė ieškoti darbo. 1837 m. jam pasitaikė proga įsidarbinti Rygos teatre. Į šį Latvijos miestą, tuo metu priklausiusį Rusijos imperijai, jis atvyko rugpjūčio 21 d. ir sudarė sutartį dviem koncertiniams sezonams. Šį kartą jam pavyko užsidirbti pinigų ir sudaryti sąlygas Minnai sėdėti namuose. Tačiau alga greitai būdavo iššvaistoma ir vėl tekdavo bristi į skolas. Nusivylęs teatro veikla, susipykęs su jos vadovu ir supratęs, kad kitą sezoną sutarties pratęsti nepavyks, jis nutarė palikti Rygą. Bet legaliai to padaryti negalėjo, nes buvo persekiojamas kreditorių. Liko pasinaudoti Möllerio patarimu ir ryžtis slapčia kirsti Rusijos-Prūsijos sieną. Į šią kupiną pavojų kelionę jis išsiruošė 1839 m. liepos 9 d., įtikinęs Minną, kad tai bus tik smagus nuotykis. Keliauninkai pajudėjo iš Mintaujos senuoju pašto keliu, kuris vingiavo pro Tauragę Prūsijos link. Iš paskos sekė jų ištikimas šuo Roberis, netilpęs į karietą. Bėglius pasitikęs Mölleris šalutiniais takais atvedė juos į kontrabandininkų karčemą, kur iki vakaro teko laukti vedlio. Bėgimo drama vyko naktį iš liepos 10 į 11 d. Reikėjo sulaukti tinkamo momento, tekinom nusileisti nuo kalvos, perlipti griovį ir kuo toliausiai sprukti nuo pasienio ruožo, kad nepavytų sargybinių kulkos. Wagneris paniškai bijojo rusų kazokų ir visas drebėjo. Šuo Roberis suprato šeimininkų nerimą, todėl bėgo kartu su jais nė karto neamtelėjęs. Rizikinga kelionė pavyko. Greitai bėgliai susitiko su išsigandusiu Mölleriu, kuris labai apsidžiaugė išvydęs savo draugus. Tik tada Wagneris suprato, į kokį didelį pavojų buvo įstūmęs save ir savo nėščią žmoną. Po nakvynės Prūsijos viešbutyje jie toliau keliavo aplinkiniais keliais per Tilžės ir Arnavos apylinkes ir, vengdami Karaliaučiaus, artėjo Piliavos uosto (Pillau) link. Jau artėjo kelio pabaiga, bet apsivertė karieta. Avarijos metu labiausiai nukentėjo Minna, ir Richardui teko leisgyvę žmoną nešti į artimiausią valstiečių sodybą. Tai galėjo būti lietuvininkų vienkiemis, kurio gyventojus Wagneris apibūdino kaip niūrius ir nevalyvus. Tačiau būtent jie nukentėjusiajai suteikė pirmąją pagalbą ir nakčiai priglaudė pabėgėlius. Šis įvykis labai stipriai paveikė Minnos gyvenimą. Ji prarado kūdikį ir su Richardu vaikų daugiau nesusilaukė. 1858 m. pavargusi nuo vyro meilės ryšių su kitomis moterimis ir galutinai su juo išsiskyrusi, ji prasitarė: „Ar genijus turi teisę būti šunsnukiu?“
 

Atmintis
Piliavoje įlipęs į laivą Wagneris pasijuto saugiau. Bet jam norėjosi kuo greičiau tolti nuo Prūsijos krantų ir užversti paskutinį šio slogaus gyvenimo etapo puslapį. Karaliaučiuje jis nebuvo ypatingai mėgiamas. Dauguma teatro aplinkos žmonių jį laikė intrigantu, norėjusiu išstumti senąjį dirigentą, išdidžiu ir nenorinčiu bendrauti su visuomene žmogumi. O Wagneris kaltino miesčionišką aplinką, dėl kurios neišprusimo neturėjo galimybės nei diriguoti, nei kurti. Išties Karaliaučiuje jo parašytos muzikos buvo nedaug. Tai uvertiūros „Lenkija“, sukomponuotos dar Berlyne, nauja redakcija, uvertiūra „Valdyk, Britanija!“ ir keli muzikiniai fragmentai literatūriniam Z. Wernerio veikalui „Paskutinis pagonių sąmokslas Prūsijoje“. Tarp šio veikalo herojų yra Patrimpas, Pikuolis, Perkūnas – dievai, kuriems meldėsi ir prūsai, ir lietuviai. Gali būti, kad šis siužetas paskatino kompozitorių ir toliau domėtis mitologine tematika. Kūrinio premjera įvyko Karaliaučiuje 1837 m. Margos vaidmenį atliko Minna. Tačiau afišoje kompozitoriaus vardas nebuvo minimas, todėl nežinia, ar buvo atlikta Wagnerio muzika. Jo kūrybos tyrinėtojai tvirtina, kad muzikiniai dramos fragmentai skambėjo, bet tai yra tik hipotetinis teiginys. Wagneris Karaliaučiuje planavo sukurti ir efektingą simfoninį kūrinį „Napoleonas“, tačiau jis taip ir liko svajonėse.

Kompozitoriui išgarsėjus, jo sceniniais veikalais ėmė domėtis Karaliaučiaus teatras. 1853 m. jame buvo pastatyta opera „Tanhoizeris“, 1881 m. – „Tristanas ir Izolda“, 1937 m. – ta pati Z. Wernerio drama su muzikiniais Wagnerio numeriais. Jo kūriniai skambėjo Mažojoje Lietuvoje ir Antrojo pasaulinio karo metais. Trečiojo reicho radijas dažnai transliuodavo šio Hitlerio mėgiamo kompozitoriaus muziką, kurią galima buvo išgirsti net ir fronte iš riaumojančių vokiečių tankų. Tačiau, kaip mini savo knygoje „Užmirštas kareivis“ Guy Sajeras, kovojęs su sovietais prie Memelio, tuomet skambėjęs „Valkirijų skrydis“ nesuteikė antgamtinių jėgų. Buvo prarasta ne tik Klaipėda, bet ir Karaliaučius, sunaikinti miestai ir kaimai, o kartu ir Wagnerio gyvenimo Mažojoje Lietuvoje pėdsakai. Šiandien juos primena tik paties kompozitoriaus knygos bei jo amžininkų atsiminimai.