„Piano.lt“: muzikos salono iššūkis

Kaip ambicinga paraiška, kaip iššūkis šiandien, nelengvų ekonominių išbandymų metu, gali pasirodyti rudenį sostinės senamiestyje duris atvėręs salonas „Piano.lt“. Specializuotas pianinų ir fortepijonų salonas, regis, kasdien įgauna pagreitį: vis labiau garsėja savo neeiliniais koncertais, įvairiais pristatymais, labdaros projektais.

Salono bendrasavininkiai gerai muzikos pasaulyje žinomi žmonės – Jonas Žiburkus ir Aleksandras Šimelis. J. Žiburkų daugelis pažįsta kaip melomaną, džiazo muzikos fanatiką, intelektualą, dailės kūrinių kolekcininką. Trisdešimt septynerių A. Šimelis – pianistas, kompozitorius, dirigentas, muzikos instrumentų meistras, derintojas – dar ir „Piano.lt“ direktorius. „Beveik pusmetį pats ir patalpas valydavau, renginius organizuodavau. Viską dariau. Kol tapau į žmogų nepanašus...“, – pasakoja A. Šimelis apie įgyvendintos svajonės kainą.

KIEKVIENAS KONCERTAS – TARSI SALĖS PREMJERA
„Norėjau oficialų „Piano.lt“ atidarymą surengti, gerų atlikėjų pasikviesti, tačiau kai pradėjome rengti džiazo koncertus, tai kiekvienas renginys mums tapo – lyg salės premjera, – džiaugiasi direktorius. – Nes ateina vis nauji žmonės: ir praktiškai, ir realiai vyksta koncertas, o kartu ir salės pristatymas.“

Tų koncertų skaičius jau artėja prie penkiasdešimties. Būta išties įspūdingų. „Piano.lt“ salėje jau koncertavo ne viena Europos ar pasaulio džiazo žvaigždė. Tų muzikos šviesulių kompaniją kuo puikiausiai praturtina ir lietuvių muzikos įžymybės; tarp jų – Mūza Rubackytė, Petras Geniušas, Sonata ir Rokas Zubovai, Gintautas Abarius, Artūras Anusauskas, Dainius Pulauskas, Petras Vyšniauskas, Egidijus Buožis, su Lietuva ryšių nenutraukiantys Davidas Geringas, Vladimiras Čekasinas, Viačeslavas Ganelinas. Pastarasis „Piano.lt“ salėje gegužės 22 d. surengė solinį koncertą, kuris pradėjo „Nacionalinį džiazo pianistų turą 2009“ Gintautui Abariui remti. Dvi dienas net devynias valandas vyko Lietuvos džiazo pianistų koncertas. Jį įrašė televizija, o VŠĮ „Vytauto Kernagio fondas“ rinko lėšas G. Abariaus gydymui. Jaudinantis, reikšmingas ir labai viltingas sumanymas.

„Piano.lt“ ir toliau rengia įsimintinus koncertus, nepavargsta stebinti garsių muzikantų viešnagėmis. Tačiau vargu ar jie koncertuotų būtent „Piano.lt“, nors ir puikios akustikos, tačiau ne tokioje didelėje kaip, pavyzdžiui, Nacionalinės filharmonijos salėje, jei ne čia esantys instrumentai – vieni prestižiškiausių ir brangiausių pasaulyje „Fazioli“ ir „Schimmel“ fortepijonai. Šie instrumentai bene vieninteliai tokie išskirtiniai Baltijos valstybėse.

Tačiau salės aurą, ypatingą jos atmosferą sudaro ir pačių savininkų asmenybės. „Nors Jonas kardiologas, muzika jį lydi nuo studijų laikų. Su D. Geringu, V. Ganelinu, V. Čekasinu jie draugai, jau beveik kaip broliai. Susitikę net verkia. Jie iš TOS kartos... “ – pasakoja A. Šimelis. Kitai kartai atstovauja pašnekovas. Tačiau ir jis studijuodamas užsienyje, per tarptautinius projektus susipažino su puikiais muzikais, įgijo daug draugų. Ir jau nesistebi, kai netikėtai paaiškėja, jog jo kolega Meksikoje puikiai pažįsta ir bičiulį, gyvenantį Didžiojoje Britanijoje...
 

UNIKALI ERDVĖ
Vilniaus pranciškonų (Mažųjų brolių konventualų) vienuolynas, veikęs XIV–XVIII a., yra tarp Kėdainių (įėjimas iš Kėdainių g. 8/4), Lydos, Pranciškonų, Trakų gatvių ir sudaro įspūdingą architektūros ansamblį su uždaru kiemu. Vienuolyno pastatais šiuo metu naudojasi įvairios institucijos; kai kurias erdves nuomoja ir kompanija „Piano.lt“. Koncertų salėje – didelių formatų šiuolaikinių lietuvių dailininkų drobės, – patikusį ekspozicijos kūrinį galima įsigyti. Čia kartu su fortepijonais bei pianinais paprastai įsitenka apie 120–140 žmonių. „Tačiau kai vyksta neeiliniai renginiai, tokie kaip džiazo korifėjaus V. Ganelino solinis koncertas, salėje vietos atsirado bene 160 klausytojų, – patikslino A. Šimelis. – Nes kelis instrumentus perkėliau į kitą salę.“

Ta kita erdvė – trinavė, panaši į koplyčią skliautuota patalpa, vadinama Kolonų sale, yra kitame vienuolyno sparne. Ten taip pat stovi pirkėjų laukiantys fortepijonai ir pianinai, vyksta renginiai. Koncertai rengiami retai, nes trukdo kolonos, tačiau dažnai rengiamos parodos, seminarai ar furšetai, kuriuose gali dalyvauti apie 100 žmonių.

Didelį įspūdį palieka vienuolyno mūrai, išsaugoję architektūros detalių, būdingų pereinamajam laikotarpiui iš baroko į ankstyvąjį klasicizmą. Didingame stačiakampio formos kieme akį traukia vakarinis korpusas, jo centre išlikęs rizalitas su atiku. Kieme gali tilpti iki 1000 klausytojų.

NUO KARALIŠKOJO „FAZIOLI“ IKI SOVIETINIO „BELARUS“
Puikiai vertinami visi salone savo pirkėjų laukiantys instrumentai. Pasirinkimas itin didelis. Tai įvairūs „Fazioli“, „Schimmel“ ir kitų vardų pianinų ir fortepijonų modeliai, elektroniniai sulankstomi pianinai, kėdutės, įvairūs instrumentų aksesuarai. Specialistai ras ir oro kondicionierių, kurie sukuria reikiamą mikroklimatą ir apsaugo jį nuo įvairių neigiamų pasekmių. Yra ir licencijuotos amerikiečių sistemos „Piano Disc“ elektroninių priedų, suteikiančių instrumentui galimybę groti ir atlikti šimtus populiarų kūrinių fortepijonui ir orkestrui. Šią sistemą galima įdiegti į kiekvieną salone pirktą instrumentą, taip pat ir į kliento pianiną ar fortepijoną.

Salone yra naujų ir naudotų, net antikvarinių instrumentų, jų galima užsisakyti ir iš katalogų. Tačiau galima ir „gyvai“ apžiūrėti, net paliesti garbingiausioje salės vietoje, kuri kartu yra ir scena, žvilgantį vieną prestižiškiausių ir brangiausių pasaulyje „Fazioli“ fortepijoną. Bet verčiau ateiti į kokio garsaus pianisto koncertą ir pačiam įsitikinti, kad „Fazioli“ pelnytai vadinamas karaliumi, net prilyginamas automobiliui „Ferrari“. Apie jį visi tarsi susitarę kalba kaip apie stebuklą.

„Neslėpė susižavėjimo ir garsusis džiazo virtuozas V. Ganelinas. „Jis pats groja,“ – sušuko svečias, vos prisilietęs prie „Fazioli“ klavišų, – prisimena J. Žiburkus. – Tačiau ne kiekvienam instrumentas paklūsta. Fortepijonas tarsi gyvas organizmas reaguoja į kiekvieną prie jo prisėdusį, – pasakoja A. Šimelis. – Kartą, kai ėmė skambinti ne pats geriausias studentas, net apstulbau. Ir išsigandau, kad tai... prastas instrumentas. Tačiau taip retai nutinka. Daug daugiau malonių, net pribloškiančių netikėtumų. Vos P. Vyšniauskas prisilietė prie „Fazioli“ klavišų, garsas neatpažįstamai pasikeitė. Per koncertą stulbinamai improvizav tik kelis saksofono garsus išleido ir... atidėjo savo instrumentą į šalį. Visą vakarą publikai skambino įstabiuoju fortepijonu.“  

Beje, šio garsiausio ir vienintelio ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos kraštuose parduodamo koncertinio „Fazioli“ kaina – 400 tūkst. litų. Jei tiek šiuo metu neturite, A. Šimelis siūlo „Schimmel“ instrumentų modelių. „Naują „Schimmel“ pianiną galima įsigyti už 10–11 tūkst. litų; naudotą – triskart pigiau. Pasak A. Šimelio, itin vertinama pasaulyje „Fazioli“ ir „Schimmel“ gamintojų filosofija, kurios esmė – senosios rankų darbo tradicijos, vertinga mediena, pačios geriausios techninės ir akustinės savybės.

„Piano.lt“ salone galima įsigyti ir kuklesnių instrumentų. Jų kainos nebaugina net šiais sunkmečio laikais. Štai naudoti, bet kuo puikiausiai sutvarkyti sovietinių laikų pianinai „Ryga“, „Belarus“ kainuoja nuo 2,5 iki 3 tūkst. litų; „Petrof“, „Weinbach“ įvertinami 4–7 tūkst. litų. „Labai gerai išsilaikę antikvariniai „Bechstein“ ir „Steinway“ kainuotų nuo 10 iki 12 tūkst.litų. Tačiau jei pirkėjas norėtų restauruoti instrumentą, kaina šoktelėtų iki 20 tūkst. litų, – sako A. Šimelis. – Juk vien dramblio kaulo klavišų plokštelės kainuoja apie 1,5 tūkst. eurų. Savo rankomis esu restauravęs labai daug instrumentų. Man patinka šis kruopštus, daug laiko reikalaujantis darbas. Jį baigus man rūpi kalbėti apie instrumento garso harmoniją. Nes žinau, jog daugelį instrumentų galiu šiek tiek „privesti“, patobulinti, padaryti geresniais.“
 

MAKSIMALISTAS, ĮSIMYLĖJĘS MUZIKĄ
Išskirtinis yra A. Šimelio atvejis. Jis – elitinio verslo jau žinomas atstovas, reikšmingų muzikos laimėjimų pasiekęs menininkas, iki 15 metų daug vilčių teikęs... futbolininkas, žaidęs sostinės jaunimo futbolo komandoje.

Aleksandras gal ir toliau spardytų kamuolį, jei tuo metu nebūtų pasidavęs roko grupių kūrimosi „bumui“. Vilniaus rajono paaugliai pinigų instrumentams, aišku, neturėjo. Aleksandras, kaip ir bičiuliai, išpjovė lentą, nusipirko stygų ir pasigamino bosinę gitarą. Iš klausos grojo koncertuose ir šokiuose Naujosios Vilnios kultūros rūmuose.

Iš tų laikų tęsiasi bičiulystė su kaimynu, ištikimu roko muzikantu ir kompozitoriumi, vertėju iš aštuonių kalbų Aleksandru Petrulevičiumi. Dar labai svarbus žmogus – Genadijus Isakovas. „Tai pirmas žmogus, kuris stumtelėjo mane prie muzikos, – pasakoja A. Šimelis. – G. Isakovas buvo kultūros namų meno vadovas, jis pasiūlė studijuoti muziką. Įsisvajojau, kad būsiu labai geras bosistas, tad galvojau, jog gal ir verta mokytis tuometinėje J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje. G. Isakovas gerai matė mano „muzikinį pasirengimą“, įkalbėjo stoti į chorvedybą. Mokiausi Juozo Talžūno klasėje.“

1989 metais A. Šimelis tapo Lietuvos respublikinio jaunųjų dirigentų konkurso laureatu (I premija), 1990-aisiais – tarptautinio jaunųjų dirigentų konkurso Rygoje laureatu (I premija).

1990 metais įstojo į Lietuvos muzikos akademiją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Studijavo chorinį dirigavimą prof. Albino Petrausko klasėje, simfoninio dirigavimą – prof. Juozo Domarko (1993–1994 m.) ir prof. Jono Aleksos (1996–1998) klasėse. 1994–1997 m. mokėsi kompozicijos prof. Vytauto Laurušo klasėje, 1997–2002 m. studijavo kompoziciją magistratūroje doc. Rimanto Janeliausko klasėje. 2001 m. A. Šimelis laimėjo Italijos vyriausybės stipendiją – studijavo simfoninį dirigavimą Sienos mieste (Italija), „Accademia Musicale Chigiana“, pas Romos operos teatro vyr. dirigentą Gianą Luigi Gelmetti. Grįžęs į Lietuvą baigė magistro kompozicijos studijas; diplominis darbas – kūrinys „Gloria“ simfoniniam orkestrui, chorui ir solistams bei mokslinis darbas „Gamelano orkestro kompozitorių traktuotė šiuolaikiniame orkestre“.

Per tą laiką A. Šimelis dar spėjo tapti III-ojo tarptautinio būgnų ir perkusijos festivalio kompozitorius ir dirigentas (Vilnius), bendradarbiavo su Bulgarijos simfoniniu orkestru „Orchestra del Festival di Sofia“, buvo tarptautinių festivalių „Stella in Via“ ir „Meksikos kultūros dienos Lietuvoje“ meno vadovas ir dirigentas. A. Šimelis sukūrė nemažai kūrinių chorui, instrumentinių solo kompozicijų, muzikos kameriniams ansambliams, orkestrui, himnų, muziką filmui „Gyvasis vanduo“. Jis – kompaktinės plokštelės „Stella in Via“ įrašo (pianistas Emilian Madey, solistė Nomeda Kazlauskaitė-Kazlaus, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras) dirigentas. Įgarsino Roberto Flaherty dokumentinį filmą „Šiaurės Nanūkas“ (1922), bendradarbiauja su Vilniaus miesto OKT teatru, diriguoja spektaklį „Grimo opera“.

Graži, tarsi sviestu patepta kūrybinė biografija. Taip viskas lengvai klojosi?

„Lengvai? Diriguoti su orkestru svajojau 13 metų. Tik 1999-aisiais tarptautiniame Almos Adamkienės ir Irinos Archipovos fondų projekte „Nauji veidai“ įvyko mano, kaip dirigento, debiutas“... – prisimena A. Šimelis.

Užsiminus, kad per tiek metų daugelis pavargtų siekti savojo tikslo, susirastų kitų iššūkių, pašnekovas atsakė: „Matyt, esu ligonis. Muzikos ligonis. Jaučiu didžiulę pareigą, padėką ir atsakomybę prieš tuos mokytojus ir pedagogus, kurie kantriai mane mokė muzikos. Juk iki 15 metų aš net natų nežinojau... Tiesą sakant, nesuprantu, kaip mane į „Kelpšą“ priėmė, bet žinau, kiek daug man davė Operos ir baleto solistė ... Irena, per du mėnesius parengusi mane egzaminams. Todėl kai visi draugai eidavo gerti alaus, aš mokiausi, nenuilstamai mokiausi. Nes negalėjau nuvilti J. Talžūno, kuris įskiepijo meilę dirigavimui.

O kai mano ir kitų „Kelpšos“ vaikinų dokumentus nunešė į Muzikos akademiją ir mus visus priėmė (kad nereikėtų tarnauti kariuomenėje), jaučiau didelį diskomfortą vien dėl to, jog blogai skambinu fortepijonu. Man padėjo puiki pedagogė Jolanta Udraitė-Patamsienė, mane tarsi mama globojo ir ugdė. Akademijoje aš net dvejus metus buvau išėjęs akademinių atostogų – kad galėčiau tik fortepijonu po 10–12 valandų per dieną groti... Iš prigimties esu maksimalistas: stengiuosi viską ir visada daryti labai gerai, nors kitus tai dažnai vargina...“

Beje, ar A. Šimelis jau galvoja apie savo autorinį koncertą „Piano.lt“ salėje?

„Galėčiau pagroti nebent draugams. O viešam pasirodymui tektų rengtis pusę metų, kad atgaučiau formą, – prisipažįsta pašnekovas. – Dabar, tiesą pasakius, ne tas galvoje. Reikia galvoti, kaip išsilaikyti šiomis krizės sąlygomis.“

LEMTINGAS SUSITIKIMAS
„Piano.lt“ direktorius tik nusijuokia, paklaustas, kodėl staiga iš menininko tapo verslininku. Jo verslo pradžia prasidėjo prieš... dvidešimt metų. Tada, kai jis, paveiktas didžių sovietinių menininkų – Jevgenijaus Svetlanovo, Roberto Roždestvenskio ir Jurijaus Temirkanovo – postringavimų apie visišką atsidavimą menui ir tai, kad menininkas neturi rūpintis dėl pinigų (nes menas – šventas dalykas), pradėjo galvoti, kaip toliau gyventi. Juolab kad dar studijuodamas sukūrė šeimą, gimė Klemensas. Tuo metu vienas kolega pamokė, kad galima užsidirbti ir derinant muzikos instrumentus. Taigi, A. Šimelis baigė specialius kursus ir dar studijuodamas akademijoje dirbo derintoju. Visai neblogai gyveno.

Su Raimondu Kirliausku buvo sukūrę įmonę „Pianola“, vėliau turėjo ir instrumentų restauravimo dirbtuvę.

„Visą laiką instrumentai buvo šalia ir visą laiką svajojau apie savo vakarietiško tipo saloną, kuriame būtų prekiaujama instrumentais, vyktų koncertai, būtų dirbtuvėlė, – prisimena A. Šimelis. – Pastaruosius penkerius metus ėmiau rimčiau galvoti apie svajonės įgyvendinimą. Tačiau nežinia, kaip viskas pakryptų, jei ne lemtingas susitikimas su kardiologu, medicinos įranga prekiaujančios įmonės vadovu, melomanu, žinomu džiazo gerbėju ir radijo laidų apie džiazą vedėju J. Žiburkumi. Tąkart renginyje banko verslininkams Jonas labai nustebo mane pamatęs ir paklausė, ką ten veikiu. Papasakojau apie savo idėją prekiauti fortepijonais. Jis susidomėjo. Tačiau praėjo gal pusmetis, kai vėl susitikome. Tada ilgai kalbėjomės, dėliojom skaičiukus. O kai Jonui parodžiau surastas patalpas buvusiame Pranciškonų vienuolyne, jis neteko žado. Nieko keisto, – juk Jonas meniškos sielos žmogus. Tačiau ir labai dalykiškas, racionalus. Jis labai rimtas verslininkas, iš jo aš daug mokausi. Ir labai dažnai pritariu jo nuomonei, nors gal ir ne visada norisi...“ 

PAOLO FAZIOLI GENIJUS
Kodėl A. Šimeliui svarbu prekiauti būtent „Fazioli“ instrumentais, kaip „Piano.lt“ tapo oficialiais atstovais Baltijos šalyse? 

„Daug metų derindamas ar kitaip tvarkydamas įvairių pasaulio įmonių instrumentus, atkreipiau dėmesį būtent į „Fazioli“ (nuo paprasčiausio iki prabangiausio), kuris savo kokybe nerealiai skiriasi nuo kitų pasaulio gamintojų instrumentų. Tai mane taip paveikė, kad kartą, lankydamasis Italijoje, net užėjau į „Fazioli“ biurą padėkoti darbuotojams už tokią puikią kokybę. Asistentei pasakiau, kad aš iš Lietuvos, kad mūsų Muzikos ir teatro akademijoje taip pat yra „Fazioli“ fortepijonas ir kad Mūza Rubackytė pažįsta įmonės įkūrėją Paolo Fazioli, – prisimena A. Šimelis. – Tuo metu iš kabineto išėjo Paolo ir pakvietė pašnekėti. Valandą kalbėjomės.“

A. Šimelis sako, kad jau 60 metų perkopęs P. Fazioli toks energingas, kad jam nė iš tolo netinka apibūdinimas „tikras italas“. „Jis vadinamas pazzo (išprotėjęs – it.) Paolo. Jis genijus! Nuo Dievo pianistas ir inžinierius! – įsitikinęs A. Šimelis. – 1979 metais jis P. Fazioli Sačile (Sacile) miestelyje, už 60 kilometrų į šiaurę nuo Venecijos, pradėjo kurti ir gaminti fortepijonus. O po trejų metų savo instrumentus pirmą kartą pristatė Frankfurte, kur suvažiuoja viso pasaulio stambiausi gamintojai. Ir... šokiravo visą pasaulį. Iki šiol nepaliauja stebinti ir žavėti, niekam neužleisdamas geriausiojo gamintojo vardo.“ A. Šimelį žavi neįtikėtinas P. Fazioli darbštumas, kalbų mokėjimas, jo itališkas aristokratiškumas, o kartu nesibodėjimas ir „juodo darbo“.

Kaip P. Fazioli vertino vilniečio norą atstovauti jo įmonei? Iš pradžių – kreivai. Tik per trečiąjį susitikimą su legendine asmenybe, kai A. Šimelis atsargiai užklausė apie galimybę atstovauti „Fazioli“, italas stvėrė telefoną ir paskambino M. Rubackytei. Paklausė, kas mes tokie. „Mūza pasakė, kad aš fantastiškai restauravau jos „Bechsteiną“, o Jonas – nerealus verslininkas. To pakako – P. Fazioli patikėjo savo sertifikatą „Piano.lt“, – pasakoja salono direktorius.
 

MŪZOS SĄLYGA
M. Rubackytė salonui „Piano.lt“ padėjo išsirinkti ir garsųjį „Fazioli“ fortepijoną – specialiai važiavo į Italiją. „Mes taip džiaugėmės pianistės pagalba, kad, kaip verslininkai, labai neatsargiai pasielgėme pažadėdami M. Rubackytei, jog ji galės skambinti šiuo instrumentu Liepojoje (Latvija), ten šių metų pavasarį vykusiame XVII tarptautiniame žvaigždžių pianistų festivalyje, – prisimena A. Šimelis. – Pasakėm žodį ir... fortepijonas atsidūrė Liepojoje. „Fazioli“ gabenimo rūpesčiai, kitos problemos jau užsimiršta. O festivalis, kuriame tarp 16 pianistų iš 12 valstybių didžiausias dėmesys buvo skiriamas M. Rubackytei, padarė didžiulę reklamą ir mūsų instrumentui. Apie vienintelį tokį „Fazioli“ Baltijos valstybėse rašė laikraščiai, keturis vakarus vyko tiesioginė koncerto transliacija per Latvijos nacionalinį radiją, juo skambino meistriškumo kursų dalyviai. Net atsirado turtingų Latvijos žmonių, ketinančių įsigyti šį nuostabų instrumentą. Tik gaila, jie kažkur dingo; gal todėl, kad Latvijoje krizė dar gilesnė nei Lietuvoje...“

„Piano.lt“ vadovai džiaugiasi, kai paaugliai ar net vaikai skambina „Fazioli“ fortepijonu, kurį pasirinko ir kuriuo skambina M. Rubackytė. Vienas tokių jaudinančių koncertų vyko dalyvaujant Vilniaus Balio Dvariono vaikų muzikos mokyklos auklėtiniams. „Man smagu, kad mokyklos direktorė Laimutė Užkuraitienė iškart „pagavo“ mano nuostatas ir ilgai nedelsdama pasinaudojo teikiama galimybe“, – džiaugiasi A. Šimelis.

Greitai ateis šventė ir į Muzikos ir teatro akademiją. „Piano.lt“ direktorius sakė, jog jau sulaukė skambučio iš Italijos: ten jau baigė tvarkyti „Fazioli“, kuris po 12 metų „tarnystės“ akademijoje labai prastos būklės buvo nugabentas gamintojams. Italai pageidauja, kad būtent A. Šimelis atvažiuotų įvertinti jų darbą ir jis (tik jis pats!) pargabentų instrumentą į Lietuvą...
 

A. ŠIMELIS, „SCHIMMEL“ IR KITI SUTAPIMAI
Ilgai besišnekučiuojant su A. Šimeliu apie aukščiausios kokybės instrumentus „Fazioli“ ir „Schimmel“, vis knietėjo nepaklausti apie pastarojo pavadinimo ir pašnekovo pavardės panašumą.

„Jau pateikiau prašymą dėl genealogijos medžio sudarymo. Juk mano šeima kilusi nuo Lenkijos–Vokietijos sienos, netoli tos vietos, kur 1885 metais buvo pradėti gaminti garsieji „Schimmel“ instrumentai, – sako A. Šimelis. – Nežinau, ką ras specialistai, bet girdėjau, kad vienas garsios dinastijos atstovų, Nikolausas Wilhelmas Schimmel, kuriam jau apie 80 metų, pareiškė norįs susitikti su žmogumi, kurio tokia pati kaip ir jo...“

O kaip sekasi Klemensui, kurio gimimas paskatino tėtį, dar studentą, imtis fortepijonų ir pianinų derintojo darbo?

„Klemensui jau 14 metų, jis puikiai griežia violončele, koncertuoja. Didžiausias ir įspūdingiausias mūsų vaiko pasirodymas buvo... Peru, kai jis su kitais jaunaisiais Lietuvos talentais koncertavo Peru prezidentui, – didžiuojasi tėvas. – Po tos kelionės sūnus grįžo pasikeitęs: labiau suaugęs, tapo rimtesnis, atsakingesnis. Džiaugiuosi, kad būtent taip jį paveikė didžiulis tos šalies žmonių dėmesys ir meilė, nuotraukos žiniasklaidoje, didžiuliai plakatai gatvėse ir gerbėjų, laukiančių autografų, minios...“ 

Dabar, kai dėl sūnaus ateities Šimeliams neliko jokių abejonių, ypatingo dėmesio sulauks Sofija Rebeka. O kaip kitaip?! Juk duktė gimė šiais metais, sausio 30-ąją – tą dieną, kai į saloną „Piano.lt“ buvo atvežtas karališkasis „Fazioli“...