ARKIKATEDROS VARGONININKAS. Pokalbis su vargonininku Bernardu Vasiliausku

2009 Nr. 3–4 (374–375), Balys Vaitkus

Vasario mėnesį Lietuvos žmonės iškilmingai paminėjo Vilniaus arkikatedros bazilikos sugrąžinimo tikintiesiems 20-tąsias metines. Ilgiau nei tris dešimtmečius tarnavusi kaip Paveikslų galerija ir vargonų muzikos koncertų salė, šventovė tuomet atgavo savo prigimtinę – sielovados – funkciją. Dauguma mūsų šį 1988-ųjų pabaigos – 1989-ųjų pradžios įvykį gerai prisimename, tad šiemet tarsi iš naujo patyrėme šio visai tautai svarbaus akto jaudulį, pakilią nuotaiką.

Nuo pirmų sugrąžintos Arkikatedros dienų jos tolimesnio gyvavimo liudininku tapo vargonininkas, ilgametis Arkikatedros bendruomenės narys Bernardas Vasiliauskas. Jo akivaizdoje vyko interjero pertvarkymo darbai, personalo kaita – per 20-tį metų čia pasikeitė nemažai žmonių. Kai kuriuos jų vargonininkas pamena visai dar berniukais, dabar štai – jau regi dirbančius pastoracinį darbą. Bernardo Vasiliausko akyse Arkikatedroje išaugo ištisa karta.

Tad šventinių Arkikatedros renginių verpete buvo malonu apie ano meto įvykius ir šiandienos Lietuvos vargonininkų rūpesčius kalbinti Maestro Bernardą Vasiliauską.

 


– Pokalbio pradžioje norėčiau pacituoti vieną prof. Leopoldo Digrio frazę, ištartą prieš kurį laiką duotame interviu: į klausimą, ar 7-ojo dešimtmečio jo vargonų klasės absolventai perėmė rusiškosios sovietinės vargonų mokyklos savybes, jis atsakė: „išskirčiau Bernardą Vasiliauską – jis liko ištikimas lietuviškajai bažnytinio vargonavimo tradicijai“.

– Toks pasakymas gal kiek ir stebina. Pats būčiau linkęs dalykus vertinti kiek kitaip. Nelabai tą tradiciją žinojau, bet, matyt, manyje ji tūnojo gal net pačiam nejaučiant. Nuo pat vaikystės girdėdavau bažnytinį grojimą tiek gimtajame Kaune, tiek ir čia, Vilniuje, Šv. Mikalojaus bažnyčioje ir kitur. Gal ir persidavė tokiu būdu koks pasąmoninis impulsas.

Kitas dalykas, kad vargonais susidomėjau jau pabaigęs fortepijono studijas Konservatorijoje pas profesorę Olgą Šteinbergaitę. Ji man buvo ir liko autoritetų autoritetas. Tad net pradėjęs muzikuoti  vargonais likau ištikimas Profesorės linijai, laikiausi jos nurodymų, intuityviai vadovavausi jos klasėje įgyta patirtimi. Ar tai galėjo sutapti su lietuviškojo bažnytinio vargonavimo tradicija, man sunku spręsti.


– Ir vis dėlto, kas Jus, diplomuotą pianistą, pastūmėjo vargonų link?

– Pirmiausia – smalsumas! Teko stebėti, kaip į tuometinės Valstybinės konservatorijos pirmą aukštą per langą buvo įkeliama fisharmonija – pirmasis to laiko vargonininkų studijų instrumentas, dėl savo gabaritų netilpęs pro duris. Susidomėjau!.. 7-ojo dešimtmečio viduryje Konservatorijos vargonų klasėje jau studijavo kelios studentės. Viena pirmųjų buvo E. Liutkevičiūtė, tuoj prie jos prisijungė N. Trinkūnaitė, V. Prekerytė. Vis tik aplinkybės susiklostė taip, kad aš buvau pirmasis, oficialiai baigęs Konservatorijos vargonų klasę (1966 m. – aut. past.).

Vargonų dėstytojas L. Digrys išsyk nepatikėjo, kad noriu rimtai mokytis, liepė eiti tartis su dekanu, prof. P. Berkavičiumi. Dekanas taip pat nebuvo linkęs pritarti, sakė: „Gali groti, bet stipendijos – žinok – antrąkart negausi“. Teko ir jį patikinti, kad man tikrai įdomus šis tuomet menkai pažįstamas instrumentas.

Pirmos iš L. Digrio gautos užduotys, neturint jokio pradinio vargoninio pasirengimo, buvo nepaprastai sunkios: J. S. Bacho kūriniai Tokata ir Fuga d-moll ir Preliudas ir Fuga h-moll. Baisiai vargau! Judesių koordinacija, grojimas rankom ir kojom vienu metu… Skųsdavausi, klausdavau dėstytojo, ką daryti, kad grojant kojomis neklauso rankos, ir pan.

– Ar Jūsų šeima turėjo įtakos pasirinkimui?

– Pasirinkimui groti vargonais šeima neturėjo visiškai jokios įtakos. Tėvai visus vaikus nukreipė muzikos link – atrodė, kad kitaip ir nebūna. Tačiau prie vargonų jokio postūmio iš artimųjų nebuvo. Jau buvau gana savarankiškas, dirbau Konservatorijoje, Operos teatre. Tėvams jau daug vėliau padarė didžiulį įspūdį, kai tapau Arkikatedros vargonininku. Jie tuo labai didžiavosi.

Galiu pasakyti, kad yra buvę, jog muzikinių sunkumų prispaustas buvau begalvojąs Arkikatedros vargonininko darbą mesti, bet, atsižvelgdamas į tėvų nuomonę, neišdrįsau. Jiems tai būtų buvęs smūgis…

– O kaip radosi pats kvietimas dirbti Vilniaus arkikatedroje bazilikoje?..

– Kvietimas man buvo labai nelauktas ir visiškai netikėtas. Niekad nemaniau, kad kada nors tapsiu bažnyčios vargonininku – juk mes buvome auginami koncertuojančiais vargonininkais. Tuo laiku turėjau pakankamai daug darbo! Tai ir Filharmonijos organizuoti koncertai Lietuvoje, ir nuolatinės kelionės per tuomečius Sojuzkoncert'ą, Goskoncert'ą (Sovietų sąjungos koncertinės organizacijos): Sibiras, Kaukazas, Vidurinė Azija…

Atgimimo metais, netrukus po to, kai buvo paskelbta apie Arkikatedros grąžinimą tikintiesiems, mane pokalbiui pasikvietė monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Jis jau buvo paskirtas Arkikatedros administratoriumi ir buvo atsakingas už personalo formavimą, už šventovės atkūrimo bei atnaujinimo darbus. Tuo metu, galima sakyti, jo beveik nepažinojau, buvau tik kelis kartus susitikęs, kai tekdavo remontuoti vargonus. Monsinjoras prieš ateidamas į Katedrą buvo Šv. Rapolo bažnyčios Vilniuje klebonu – sovietmečiu man yra tekę ten tarsi „privačiai“, nesiafišuojant, kiek pasirūpinti vargonais.

Ir lyg šūvis – monsinjoras pasiūlė man tapti Arkikatedros vargonininku! Tai buvo visai nelaukta, apie tai niekuomet nebuvau galvojęs. Tiesa, nors nuo vaikystės bažnyčia nebuvo man svetimas dalykas, bet tokio darbo nebuvau dirbęs. Kodėl kvietė būtent mane, net dabar pasakyti sunku…

– Kokie pirmieji Jūsų įspūdžiai „naujoje“ darbo vietoje? Naujoje – visiškai sąlygiškai: juk šiais vargonais ir iki tol dažnai grodavote sekmadieninius koncertus Paveikslų galerijoje.

– Pradžia Arkikatedroje man buvo labai sunki! Vienas dalykas – Šventose Mišiose dalyvauti tarp bendruomenės, o visai kitas –  prie vargonų, kur reikia puikiai žinoti, kur, kaip, kada, ką… Būtina tiksliai mokėti visą Mišių eigą, visus reikalingus atsakymus, giesmes. Naujiena man visa tai nebuvo, tačiau kai reikėjo naudoti viską praktiškai, nepaklysti harmonijose, „pagauti“ giedojimo toną!.. Susiradau įvairios literatūros, gaidų, išrašytus visus atsakymus, pasidariau sau kasdienai tokius muzikinius liturgijos konspektus. Ta medžiaga šiandien naudojasi ir buvę mano studentai.

Šiandien regisi, jog visa tai ne taip jau ir sunku: viskas yra literatūroje, reikia vien tik susirasti, įsisavinti – tačiau tuomet turėjau daug rūpesčio. Juo labiau, kad Arkikatedros chorui tada vadovavo Pranas Sližys, senas vargonininkas, iki smulkmenų žinojęs visus niuansus –  jis būdavo baisiai nepatenkintas, kai aš ko nepataikydavau, ar vėluodavau sugroti, ar nerasdavau reikiamo tono. Aš irgi dėl to nervindavausi…

– Išduokit paslaptį – ar teko sovietmečiu vargonuoti bažnyčiose?

– Taip, vieną kitą kartą teko, bet dažniausiai bičiulių iniciatyva: ar koks solistas pasikviečia, ar instrumentalistas – iš tų, kurie tuomet išdrįsdavo. Vienas tokių – šviesios atminties Paulius Juodišius; su juo buvom geri draugai. Jis, rodos, nieko nebijojo, o aš, kad ir prisibijodamas, neatsisakydavau. Tekdavo šiek tiek slėptis: manydamas, kad manęs nepažins, nusiimdavau akinius!.. Nors nujausdavom, kad mus stebi, kartais net žinodavom, kas mus stebi.

Tačiau yra buvę ir priešingų atvejų. Pavyzdžiui, kai baigėme restauruoti vargonus Šiluvos bažnyčioje, klebonas manęs prašė pagroti koncertą – neišdrįsau… Nes Šiluva buvo apsupta ypatingo Sovietų saugumo dėmesio. Būtent Šiluvoje teko susidurti ir su tariamo kiaulių maro versija: ypač Šilinių atlaidų metu apie miestelį būdavo sukuriama tarsi „karantino zona“, kai niekas be specialaus patikrinimo negalėdavo nei įvažiuoti, nei išvažiuoti – esam kartą taip įkliuvę „zonos“ viduje, nebuvo nė kaip namiškiams pranešti, kur prapuolėme.

– Ar atsiliepė tai Jūsų oficialiai koncertuojančio vargonininko karjerai?

– Manau, kad ne. Koncertų turėjau ir kažkokių suvaržymų nejutau. Gal tik vienintelėje srityje buvo „nesklandumų“: tuomet gana svarbų nusipelniusio artisto vardą gavau labai vėlai. Matyt, turėjo įtakos, kad vis sukiodavausi bažnyčiose – to niekad ir neslėpiau. Kunigai netrukdavo pajusti, kad esu nesvetimas toje aplinkoje.


– Stebint šiandieninę bažnytinio muzikavimo situaciją Lietuvoje aplanko įspūdis, kad esama didelio atotrūkio tarp to, ką vargonininkai studijuoja mokyklose pasirinkę šią specialybę, ir tarp to, kas Bažnyčiai yra apskritai reikalinga, ypač turint omeny liturgiją...

– O taip,  atotrūkis tarp to, ko vargonininkas mokomas, ir to, kiek iš jo reikalaujama bažnyčioje…

– Kaip manote, kuria linkme turėtų plėtotis šios problemos sprendimas?

– Oi, tai labai sunkus klausimas… Man regis, kad daugelio Lietuvos dvasininkų akyse vargonininkas – tai paprasčiausiai aptarnaujantis personalas, kaip zakristijonas, valytoja, prašluojanti grindis vakarais. Net čia, Arkikatedroje, kur šiuo metu yra šeši chorai, kitąkart nė nepajustum skirtumo, ar tiems chorams akompanuoja vienas, ar kuris kitas vargonininkas.

Aš pats, beje, net ir neturėčiau kuo skųstis: man tikrai nesunku pagroti reikiamas gaidas, pagalvoti apie savo interpretaciją. Tik daugiau tuo nelabai kas domisi, niekam to nereikia!.. Netgi tai, ar choras geriau, ar blogiau giedos, gal tik vienas kitas muzikalesnis parapijietis pastebi… Bet daugiau bažnyčioje niekas apie tai nekalba, niekam tai nerūpi. Tas pats – ir su vargonininkais.

– O ar gali tie dalykai keistis? Kas lemtų kažkokius pokyčius?

– Na, nebent seminarijose greta kitų disciplinų atsirastų daugiau dėmesio ir bendrajam muzikiniam ugdymui. Nesu gerai įsigilinęs į jų programas – jie gerai išmano literatūrą, filosofiją, išsilavinę dailės, architektūros srityse, bet muzika jiems – tolimas dalykas. Nebent atsiranda vienas kitas iš prigimties muzikalus klierikas, galintis kažką pagroti, turintis gražų balsą.

Kita vertus, net kai kurios labai populiarios giesmės bažnytiniame repertuare yra tiek banalios… Gražus ir prasmingas tekstas dažnai įvelkamas į labai prastą muzikinį rūbą. Tai tikrai nėra priekabės, tačiau Bažnyčia galėtų artėti link kultūros.

– Jums kaip įvairiapusiam menininkui su solidžiu kūrybiniu bagažu turėjo būti labai sunku priprasti prie tokios savotiškai nedėkingos muzikinės aplinkos po bažnyčios skliautais…

– Galėčiau tvirtai pasakyti, kas mane čia laiko. Jau paminėjau, kad itin svarbi buvo tėvų nuomonė. Tačiau čia pat vyksta ir kai kurie malonūs pasikeitimai. Pastaruoju metu „jaunėja“ mūsų chorų vadovai, kartu neišvengiamai kinta ir chorų pasirengimo lygis, plečiasi repertuaras. Štai mūsų jaunimo choras dažnai rengia įdomias programas – esu labai su chorais susijęs.

Svarbi, be abejo, ir kita, praktinė, pusė: savo žinioje nuolat turiu gerą didelį instrumentą – nedaugelis mūsų vargonininkų gali pasigirti tokiu komfortu. Jei tenka ruoštis kokiam pasirodymui, galiu netrukdomas ateiti ir muzikuoti.

Dar 1989-aisiais monsinjoras Vasiliauskas man pavedė „muzikos direktoriaus“ pareigas (tokia pareigybė oficialiai egzistuoja, tarkim, Vokietijos bažnyčiose). Bet oficialiai tokios pareigos Lietuvoje, tikriausiai, dar negreitai bus įvestos…

– Ar sudėtinga bažnytinės muzikos padėtis nėra bendrojo visuomenės muzikinio ugdymo atspindys? Juk ir dažnas bažnyčios lankytojas gūžiasi nuo užgriuvusios vargonų garsų masės…

– Taip, daugeliui vargonai dar ir šiandien yra naujiena. Vieni apie vargonus išsyk susikuria palankų įspūdį, kiti – ne, nors galbūt tik vienintelį kartą tėra buvę koncerte.

Mintimis grįžtant į tuos laikus, kai Arkikatedra buvo tapusi Paveikslų galerija, malonu prisiminti itin gausią ir reiklią publiką, lankiusią čia nuolat vykdavusius vargonų koncertus. Tiesa, daug tarp jų būdavo ir svečių iš Rusijos, kur ir dabar vargonai yra likę ypatingos traukos objektu – tai, matyt, sietina su tuo, kad ten šis instrumentas, kaip ir visi kiti, neskamba liturgijoje, tuo likdamas lyg ir nepažįstamu.

O koncertavimas bažnyčiose – tai apskritai atskira ir labai sunki tema. Neseniai įvykę Arkikatedros atšventinimo 20-mečio paminėjimo koncertai puikiai paliudijo, kad kažkokio specialaus dvasininkų dalyvavimo net ir nereikia: užtekdavo ištarti keletą žodžių apie renginį per skelbimus, ir kupina žmonių Arkikatedra likdavo klausytis. Žmonės lengvai pajunta palankų nusiteikimą.

– Pakalbėkime apie perspektyvą. Ar Jums teko girdėti apie mūsų jaunųjų kolegų iniciatyvą parengti bažnyčių vargonininkų atestavimo normatyvus? Tikimasi tokiu būdu pagerinti bažnyčiose skambančios muzikos kokybę. Kaip manote, kiek tai gali būti veiksminga?

– Na, tokių bandymų jau yra buvę… Manau, kad tai ir šiuo metu bus mažai veiksminga. Vargonininką, kurio muzikinės ir dvasinės pažiūros per ilgus darbo metus jau ganėtinai nusistovėjusios, yra labai sunku „perauklėti“! Dažnas yra prisirišęs prie savo repertuaro, prie jo pripratinęs ir savo parapijos žmones, kai kada jiems net pataikauja.

Tikiu, kad šie dalykai plėtosis tik natūraliai, be įsikišimo „iš šono“ ar „iš viršaus“. Turėtų savaime ateiti nauja vargonininkų karta, atsinešanti naujų žinių, naujos patirties. Žinau, kad šiandien jau dažnas LMTA vargonų specialybės studentas dirba bažnyčioje. Jei jie bus pakankamai principingi ir neis lengviausiu keliu, tai dabartinė situacija netruks keistis.

Kiek žinau ir jaučiu, Bažnyčios vyresnybė tikrai nėra prieš jaunus žmones, net priešingai – teko girdėti net labai gerų atsiliepimų apie naujai atėjusius vargonininkus. Ir tai – net ne Vilniuje, o provincijoje! Dirva muzikiniam auklėjimui niekur neprapuolusi, ir žmones prie kultūros vis dar traukia.

– Pabaigai: kaip manot, ar pirmiau turi rastis gerų vargonininkų, ar gerų instrumentų? Kitaip tariant, kas pirmas – višta ar kiaušinis?

– (Juokiasi)… Manau, pirmiau turėtų atsirasti vargonininkas. Toks, kuris sugebėtų net ir prastesnius vargonus taip prakalbinti, kad darytų įspūdį. O atsiradęs geras instrumentas tik pažadintų naujas gero vargonininko savybes, atskleistų brandą, išplėstų mokykloje gautus įgūdžius. Šiais laikais vargonininkui tenka neišvengiamai ugdytis tokias savybes kaip energingumas ir aktyvumas, jis turėtų augdamas įgyti organizacinių gebėjimų, mokėjimo patraukti ir sudominti žmones.

– Palietėt išties įdomią temą: juk dauguma mūsų lietuviškos vargonų mokyklos auklėtinių prie prastesnių vargonų pasijunta lyg bejėgiai, įkalinti...

– Man šiuo atveju labai padėjo darbas vargonų dirbtuvėse, kuriose 25-erius metus išdirbau vargonų restauratoriumi ir intonuotoju. Teko iščiupinėti daugelį vargonų. Štai, Šv. Jonų bažnyčioje absoliučiai kiekvienas vamzdelis yra mano rankomis šimtus kartų čiupinėtas, išpjaustytos vadinamosios burnelės – tokiu būdu jie suintonuoti. O provincijos parapijose tekdavo susidurti ir su visai menkučiais vargonėliais – dirbdamas su jais susidraugauji, pajunti, ką toks instrumentas gali, kaip jaukiai galima juo muzikuoti. Didžiulio repertuaro jais neparodysi, bet sumaniai elgiantis net ir tokiais vargonais galima suintriguoti klausytojus. Todėl aš ir vertinu juos, tegu kartais ir prastus savo meistryste, ir nelabai patogius groti. Na, ką reiškia – nepatogu? Man tokio apibūdinimo nuo O. Šteinbergaitės pamokų nėra: „Jei nepatogu, dirbk tol, kol taps patogu!“

 

 

Traviata
Prenumeruokite „Muzikos barus“!