Klaipėdos muzikinio teatro pavasaris sostinėje

2009 Nr. 3–4 (374–375), Liucija Armonaitė

  Kovo 12–15 dienomis Vilniuje, Lietuvos rusų dramos teatre, penkis spektaklius parodęs Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras nudžiugino apgalvotu, įvairią auditoriją patraukusiu repertuaru, atskleidė teatro specifinių, aukšto profesinio meistriškumo dalykų, pateikė ambicingus kūrėjų pastatymus. Tai sužavėjo, o kartu skatina mąstyti, lyginti, koreguoti apskritai muzikinių ir operos teatrų padėtį Lietuvoje.

   Šiuo rašiniu nesiekiu išsamiai analizuoti parodytus spektaklius, pateikti atskirų dalykų vertinimus. Rūpi išsakyti bendrą nuotaiką, kurią po gastrolių sostinėje paliko Klaipėdos muzikinis,  tarsi pavasarinis gūsis įsisukęs į Vilniaus kultūros renginių sūkurį. O renginių tomis dienomis buvo kaip niekad daug. Tarp jų – net tokie neeiliniai kaip nacionalinės programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ Europos menų programos dalis – Nacionalinėje filharmonijoje surengtas Michelio Sogny fondo „SOS talentai“ jaunųjų stipendininkų koncertas, tiesiogiai iš Vilniaus transliuojamas tarptautiniu prancūzų „Mezzo TV“ kanalu į 39 pasaulio šalis. Arba programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ tarptautinė dailės paroda „Gamtos ilgesys. Europos peizažai“. Šį – svarbiausią Lietuvos dailės muziejaus (Vilnius) ir Aukštutinės Austrijos žemės muziejaus (Lincas) bendrą projektą globoja abiejų valstybių prezidentai J. E. Valdas Adamkus ir Dr. Heinzas Fischeris.

   Jie Taikomosios dailės muziejuje iškilmingai atidarė reikšmingą ekspoziciją kaip tik tą ketvirtadienį, kai klaipėdiečiai pradėjo gastroles – rodė dviejų dalių šokio spektaklį „Kruvinos vestuvės“, sukurtą Jurijaus Smorigino (libreto autorius ir choreografas) pagal Astoro Piazzollos muziką. Visus nustebino, kad nemaža dalis šalies kultūros elito – žinomi šokio, teatro, muzikos, dailės kritikai ir specialistai – tądien pasirinko ne tarptautinį įvykį, o klaipėdiečių spektaklį. „Į parodą ir rytoj nueisim, o „Kruvinas vestuves“ nežinia, ar kada kitą kartą teks pamatyti...“, – tarsi susitarę kartojo pašnekovai, sutikti spektaklyje. Ir specialistams, ir žiūrovams neteko nusivilti. Įdomi J. Smorigino choreografija, įsimintini dailininkės Ivetos Ciparytės sukurti kostiumai, nuoširdžiai šoko atlikėjai. Tik gal vienam kitam vyrui nepakenktų kiek patobulinti savo kūno formas. Juk šokio spektaklis! Kad žiūrovai ir kitąkart, pavyzdžiui, užuot gerėjęsi unikaliais paveikslais, vaizduojančiais kiparisus Neapolio įlankoje, skubėtų pažiūrėti klaipėdiečių šokio...

   Verta pagarbos Klaipėdos muzikinio teatro viena pagrindinių nuostatų – statyti šiuolaikinių lietuvių autorių kūrinius. Dar 1987 metais įkurtas ir savo, kaip profesionalaus teatro, veiklą pradėjęs su debiutuojančios kompozitorės Audronės Žigaitytės (šiandien teatro vadovė A. Žigaitytė-Nekrošienė) opera „Mažvydas“ (1988 m.), teatras – vienintelis iš šalies kolektyvų (ne tik muzikinių, bet ir dramos teatrų) daugiausia dėmesio skiria mūsų autorių kūrybos pastatymams. Įdomus palyginimas: Nacionalinio operos ir baleto teatro repertuare šiuo metu yra du jau ne vienerius metus rodomi šalies kompozitorių baletai. O klaipėdiečių gastrolėse iš penkių spektaklių – net du Lietuvos autorių kūriniai. Abu nauji. Tai – žinomo kompozitoriaus, Lietuvos nacionalinės premijos laureato Vidmanto Bartulio opera „Aušrinė“ ir Klaipėdos muzikinio teatro vyriausiojo chormeisterio, dirigento, kompozitoriaus Vladimiro Konstantinovo dviejų veikslų opera vaikams „Ką senelis padarys, viskas bus gerai“. Čia pat verta prisiminti, kad teatro repertuare šiuo metu iš viso yra šeši (!) Lietuvos autorių kūriniai; keturi jų skirti vaikams. Toks dėmesys mažiesiems rodo svarbią edukacinę teatro veiklą, rūpestį augančiais, būsimais žiūrovais.

   O štai Johanno Strausso trijų dalių operetė „Vienos kraujas“ – ir graži dovana operetės mėgėjams, ir savotiškas iššūkis. Gerai, kad klaipėdiečių nė kiek netrikdė tai, jog ta pati operetė rodoma Nacionaliniame operos ir baleto teatre, kad gal nesusirinks žiūrovai. Sostinės svečių ryžtas pristatyti savąją populiariojo J. Strausso kūrinio versiją sujaukė visas skeptikų prognozes. Vilniečiai, gausiai susirinkę į Ramūno Kaubrio režisuotą operetę (dailininkai Artūras Šimonis, Jolanta Rimkutė, baletmeisteris Aurelijus Liškauskas), džiaugėsi ryškiu ir stilingu pastatymu, turėjo retą progą išgirsti ir įvertinti visą uostamiesčio teatro atlikėjų žvaigždyną, ypač ryškiai tą vakarą pasirodžiusius Mindaugą Rojų, Deivydą Norvilą, Valeriją Balsytę, Ritą Petrauskaitę, Rasą Ulteravičiūtę. O kai kas net ir lygino garsių dviejų šalių dirigentų – latvio Ilmaro Hario Lapinšo (Klaipėda) ir lietuvio Vytauto Viržonio (Vilnius) – meistriškumo savitumus.

   Ypatinga klausytojų auditorija susirinko į Vidmanto Bartulio operą „Aušrinė“: kaip reta daug buvo kolegų kompozitorių, muzikologų, muzikos kritikų. Alvydo Vizgirdos režisuotas kūrinys (libreto autoriai Liudvikas Jakimavičius ir V. Bartulis, dailininkė Marta Vosyliūtė), puikūs solistų darbai nukėlė į padavimų pasaulį, patraukė mistikos dvasia. Gaila, kad kompozitorius V. Bartulis po spektaklio nepasirodė scenoje, negirdėjo jam, jo kūriniui ir atlikėjams skirtų aplodismentų. Dar gaila, kad uostamiesčio teatras į gastroles neatvežė pakankamai programėlių, – gal nesitikėjo, kad bus teiraujamasi, gal pasikuklino.

   Programėlių daugeliui žiūrovai neužteko ir per paskutinį gastrolių spektaklį – muzikinę dramą „Aistrų šėlsmas“, kurią pagal George Gershwino muziką pastatė Nerijus Petrokas. Laimė, vilniečiai neblogai pažįsta spektaklio dirigentą Vytautą Lukočių, scenoje puikiai skambinusį ir fortepijonu, jau įsidėmėjo uostamiesčio solistus Artūrą Kozlovskį, Loretą Ramelienę, Svetlaną Konstantinovą, Ritą Petrauskaitę, kitus.

   Beje, fondo „SOS talentai“ koncertas Filharmonijoje vyko tuo metu, kai Rusų dramos teatre buvo rodomas „Aistrų šėlsmas“. Tačiau nežinau, ar kur nors Vilniuje tą vakarą žiūrovai plojo atsistoję ir šaukė „bravo!“, o atlikėjai iš po puikaus spektaklio džiaugdamiesi šokinėjo scenoje.

   Pamatėme kitokį nei prieš dvejus metus sostinėje gastroliavusį, įtampą ir nepasitenkinimą žiūrovams deklaravusį Klaipėdos muzikinį. Visai kitokie (nors ir tie patys) menininkai sužavėjo kūrybiškumu, nuoširdumu, ambicingais užmojais. Klaipėdiečiai pavasarėjančios sotinės padangėje paliko ryškų pėdsaką ir didelę intrigą. Juk spalio mėnesį į Vilnių jie atvažiuos su Claudio Monteverdi opera „Orfėjas“!

 

 

Traviata
Prenumeruokite „Muzikos barus“!