Lietuvos Tūkstantmečio dainų šventė „Amžių sutartinė“: kaip mąstome, pažįstame ir reprezentuojame savo kultūrą šokiu

Lietuvos Tūkstantmečio dainų šventės visumą sudarys tokios atskiros šventės: Dainų diena (Vaikų ir Didžioji), Šokių diena, Folkloro diena, Ansamblių vakaras ir kt.

Pirmajame straipsnyje apie artėjantį šalies kultūros meninį reiškinį, kurio ir pavadinimas turi aiškią semantinę reikšmę „Amžių sutartinė“, kalbinau Dainų dienos meno vadovą profesorių Vytautą Miškinį. Kad „amžių“ – neišvengiama. Laikas – pirmasis „pamatomas“ juslumas. Ar „sutartinė“? Spręsime vėliau visi. Kultūra esti ir tautos istorijos, ir kultūros pažinimo konstrukcija. Šį kartą kalbamės su Šokių dienos meno vadove ir vyriausiąja baletmeistere VPU docente Laimute Kisieliene, kuri choreografijos meno srityje pasiekusi didžiausių aukštumų, yra pripažintas autoritetas, todėl pelnytai pakviesta vadovauti Šokio dienos šventei.

– Šokis – pasaulio pažinimo būdas. Juslinio pažinimo. Jis esti ir nacionalinės kultūros suvokimo ir jos ypatumų atskleidimo forma. Kaip šiuo (istoriniu, aksiologiniu, didaktiniu) požiūriu buvo kuriama Dainų šventės idėja?

– Šokių dienos apibendrinanti idėja, atliepianti „Amžių sutartinės“ temai – žmogus ir laikas, Lietuva ir laikas, mūsų trumpo gyvenimo tėkmė ir tęstinumas, nenutrūkstama kasdienybės tėkmė, tautos istorijos ir dabarties ryšys. Ne veltui mūsų protėviai meldėsi Dievui Praamžiui, kuriam paklūsta ši neilga žemiškoji būtis, pati primenanti šokį – įvairiomis formomis stilizuota ir įkūnyta liaudies kūryboje, papročiuose, apeigose.

– Šokių dienos struktūriniai elementai suponuoja menines programos sudarymo principus?

– Atskiros vakaro dalys bus skirtos šiems minėtos temos aspektams: laikui ir mūsų tautos istorijai, jos kūrimuisi. Bus atskleisti pagoniški lietuvių ritualai ir savito tikėjimo atgarsiai autorinės kūrybos šokiuose. Antroje dalyje šokiu kursime viskam gyvybę duodančios Žemės, Motinos bei šeimos paveikslą. Čia viename verpete susijungs įvairių kartų šokiai. Trečioje dalyje „Būties ratu“ bus perteikta laikas ir žmogaus būtis, glaudžiai susijusi su gamtos ciklu (darbo šokiu, žaidimų ir apeigų dalis), žemdirbiško lietuvių tautos gyvenimo liudijimas. Gamtos ir žmogaus motyvų plėtotė darbo choreografijoje liudys artumą gamtai ir parodys gebėjimą būties dalykus sieti su gamtos reiškinių tėkme. Scenarijaus jungiamoji grandis – savitų alegorinių amžinosios būties personažų – serginčių angelų sargų, namų dvasių, išėjusių ir gyvuosius globojančių vėlių – šokiai-ritualai tarytum virs laikui nepaklūstančiu personažu. Sakralus šokiai – savotiškos maldos už Lietuvą, kuri buvo, yra ir bus… Įsimintina, kad scenarijaus autorė Birute Mar ne tik „pripildė“ jungiamąsias dalis sakralumo dvasia, bet ir parašė joms skirtus poetinius tekstus.

– Kinesteziniam meno žanrui svarbios trys „fazės“. Jas galima skirstyti trejopai. Pirma – rigoristinė (primityvioji), jai turbūt priskirtini ritualiniai šokiai. Antra – negrabioji, čia gal reiktų kalbėti apie liaudies šokius. Trečia – gracingoji – tai stilizuoti šokiai, profesionaliosios choreografijos elementai, sportiniai šokiai ir kt. Ar galėtume teigti, kad Šokių dienos meninėje programoje visa tai atsispindės per konkrečius šokius, per santykį su nacionaline ir pasauline choreografija, šio žanro stilistikos ypatumus?

– Ritualinius šokius žiūrovas galės pamatyti istorinėje dalyje, kurioje autorinė kūryba bus paremta baltų kultūros semantika, mitiniais vaizdiniais. Negrabiuosius (nors aš jų šitaip nepavadinčiau) išvysime Folkloro dienos metu, kai iš įvairiausių Lietuvos kampelių suvažiavę šokėjai šoks skirtingus, autentiškus tam tikro regiono šokius. Čia vyks organiškas susiliejimas su mase, nuoširdus bendravimas. Kita formos rūšis – masinis atlikimas, folklorinius šokius „uždusintų“. Liaudies šokis negali būti įspraustas į griežtus rėmus, jis pilnas improvizacijos, jo piešinys gana paprastas, žingsnis neunifikuotas. Toks šokis didelėje erdvėje pražūtų, tokia choreografija nekomponuojama į ornamentinį aikštės brėžinį, dėl atstumo ji netektų ir savojo sodrumo, subtilumo. Gracingoji, arba stilizuota, choreografija – mūsų šokių švenčių pagrindas. Tai autorinė kūryba, kuri remiasi folkloro medžiagos panaudojimu, jos plėtra, papročių „šokdinimu“, poetinio įvaizdžio kūrimu liaudies šokio priemonėmis. Tai siekis liaudies choreografijai suteikti naują pavidalą.

– Prisiminkime mąstytojo Paulio Valery vaizdingą vaikščiojimo ir šokio palyginimą su proza ir poezija. „Naujas šokio pavidalas“ turbūt ir yra liaudies šokio judesio kontempliacija ir estetinė jo išraiška. Žinome, kad šokių kūrėjai, kritikai, choreografai atstovauja intelektualiajai šio žanro krypčiai – kuria šokius pagal atitinkamus kriterijus, t. y. generuoja ir įprasmina idėją praktinėje erdvėje. Vykdytojai yra šokių atlikėjai, o vertintojai – žiūrovai. Klausimas apie atlikėjus. Ką norėtumėte pasakyti apie juos mūsų skaitytojams?

– Šokių dienos atlikėjais labai džiaugiamės ir didžiuojamės. Žiūrovas mato tik paradinę pasirodymo pusę. O kokiomis sąlygomis visa tai padaroma,? Kokia jėga laiko repeticijose 7 tūkstančius atlikėjų negailestingam lietui lyjant aikštėje, kur neišbrendami kemsynai, kur net stogo virš galvos nėra? Ir po to šokėjams ne namo pas mamą teks keliauti, o į drėgną sporto salę ant čiužinio. Ten reikės iki rytojaus išsidžiovinti perlytus rūbus, nes per savaitės repeticijas sausų atsargų nebeliko… Kojos pritrintos pūslių, nosys varva … Mokyklose karšto vandens nėra – per brangu naudotis. Tokia repeticijų kasdienybė. Nežinau, kokia jėga šokėjus į šventę traukia. Kai 2007 m. Kauno stadione repetavome dar niekam nematytą finalą, kaip įprasta, lijo. Repetavome dalimis, atskiromis grupėmis. Darbas buvo gana varginantis, reikalaujantis preciziškumo ir kantrybės. Kai kam pradėjo jos trūkti. Tuomet surizikavome – suvedėme visas grupes į vieną kompoziciją. Išaudėme margą šokių raštą visi kartu, niekas nesusidūrė, nesuardė visumos. Įvyko stebuklas, kurio patys šokėjai nesitikėjo. Nepamiršiu, kaip jų akyse spindėjo ašaros...

– Bet kuris masinis meninis reiškinys, be mums jau žinomų – žodinės kūrybos paveldą išsaugančių, tautos kultūrą reprezentuojančių ir kt. – tikslų, turi hedonistinės (pasimėgavimo, malonumo) kultūros bruožų. Tai viena iš masinės kultūros funkcijų. Miela Laima, kokį malonumą suteiksite Lietuvos žiūrovams, kokią šventę išvys mus stebintis pasaulis?

– Pasaulis mus jau pripažino. Lietuvos, Latvijos ir Estijos Dainų šventės įtrauktos į UNESCO žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo sąrašą. (Gal greičiau – vardan unikalaus paveldo apsaugojimo, ne tik pripažinimo. To pagrindas buvo unikalus dainų a cappella masinis atlikimas – aut. past.). Pasaulį jau stebiname. Tai džiugina, bet kartu ir įpareigoja prisiimti atsakomybę, užtikrinant tęstinumą, saugant ir puoselėjant dabar jau tapusias pasaulinėmis vertybėmis Dainų švenčių tradicijas. Turime ir savo nuolatinių žiūrovų, kurie net į Kauną paskui mus važiuoja. O kur dar ištikimiausi mūsų žiūrovai iš anapus Atlanto ir kitų kraštų? Tai žmonės, mylintys liaudies šokį ir laukiantys su juo naujų susitikimų. Pasistengsime jų nenuvilti ir šį kartą. Ausime šokio raštus iš visos širdies. O fejerverkų ir kitų pirotechnikos efektų, trankių diskotekinių šokių bus kituose atitinkamuose renginiuose.

– Fejerverkų greičiausiai nebus, nes valstybės finansinės galimybės ribotos, ypač mūsų atžvilgiu. Fejerverkai jau „iššaudyti“ į orą per VEKS... Dainų šventė be viso to gali „apsieiti“. Ji įvyks žmoniškųjų išteklių ir nesuvokiamo entuziazmo dėka... Tokio masinio meninio akto, kaip šokių šventė, suvokimo metu estetinė distancija tarp atlikėjo ir žiūrovo išnyksta. Dainų šventės kulminacija – baigiamasis koncertas, kai atlikėjai kartu su žiūrovais dainuodami populiarias liaudies ar kompozitorių aranžuotas dainas baigia šventę. Kaip Jūs įprasminsite tokį masinės emocinės komunikacijos momentą?

– Negriausime sukurtos švenčių tradicijos pabaigti šventinį vakarą „Suktiniu“. Daug metų šventės pabaigoje dalyvių šoktas „Suktinis“ buvo griežtai sukomponuotas, tačiau pastaruoju metu pasiteisino laisva, pačių dalyvių improvizuota kompozicija, kuri tapo tikru džiaugsmo šokiu, įtraukiančiu į savo sūkurį ir žiūrovus.

– Grįžkime prie šventės parengiamųjų darbų. Kokius etapus jau nužygiavote, kokių psichologinių, materialinių ir techninių problemų kyla? Ar norėtumėte ką nors svarbaus pasakyti savo kolegoms ir dalyviams? Beje, kaip LR Seimo priimtas bei Prezidento pasirašytas Dainų švenčių įstatymas lėmė Jūsų srities specialistų darbą, gyvenimą, finansinės bazės plėtimą, kaip Dainų šventės įstatymo laikomasi praktinėje erdvėje?

– Artimiausias mūsų rūpestis – kolektyvų peržiūros, atranka. Po šio etapo žinosime tikrą dalyvių skaičių, tuomet ir prasidės masinių kompozicijų komponavimas aikštės brėžiniuose. Tai labai kruopštus ir atsakingas darbas. Su kaimynais estais ir latviais puoselėjame viltis sukurti kompiuterinę programą, kuri galėtų atlikti technines užduotis pagal kūrybinius sumanymus. Dabar visus brėžinius, perėjimus, skaičiavimus turi atlikti pats baletmeisteris. Sako, kad tokią programą būtų įmanoma sukurti, bet ji nebūtų rentabili, taigi – neapsimoka. Pasidžiaugti galime, kad vadovai labai nuoširdžiai dirba, kartais ir neįmanomomis sąlygomis, vedami vien entuziazmo, noro atvažiuoti į Vilnių, į iškilią Tūkstantmečio šventę. Visus tinkamai pasirengusius stengiamės priimti, peržiūros metu pakonsultuoti, paskatinti. Visi, kurie nuoširdžiai rengiasi, suras savo vietą šventėje.

Didžiausia neviltis apėmė tuomet, kai sužinojome, kad nacionalinis stadionas nebus pastatytas. 2007 m. Dainų šventės metu neradome tinkamos vietos sostinėje Šokių dienos koncertui surengti. Išvykome į Kauną. Būdami per 100 km nuo šventinio šurmulio, pajutome visišką atskirtį, dėl gana objektyvių ir subjektyvių priežasčių netiko ir išoriškai puikus Dariaus ir Girėno stadionas, kuris neturi tinkamų užkulisių, prieigų, vangiai iki koncerto vidurio rinkosi žiūrovai…Ypač buvo gaila iš kitų pasaulio šalių atvykusių lietuvių, kurie puoselėjo viltis pamatyti visą šventės programą ir iš anksto įsigijo bilietus į visus renginius, bet dėl repeticijų grafiko ir gana tolimo atstumo to padaryti nepajėgė. Tad nusprendėme grįžti į Vilniaus Žalgirio stadioną, kur yra pakenčiama veja, tinkama šokėjams pasirodyti, bet kuris, deja, labai nepatogus žiūrovams. Nepalanki stadiono infrastruktūros būklė. Dėl šios priežasties teko atsisakyti sumanytų šviesos efektų, vizualių priemonių, kurios būtų padėjusios sukurti įspūdingą „kosminę“ nerealiosios dvasių-angelų dalies sumanymo dimensiją ir pasikliauti tik choreografijos priemonėmis. Tačiau Tūkstantmečio stadionas – tik svajonėse. Įstatymas liko įstatymu…

– Gediminas Karoblis, kuris pristato kinestezinį meną filosofinėje plotmėje ir yra vienas didžiausiu šios srities autoritetų, sako, kad „šokis yra kūno gebėjimas kurti bei mąstyti pasaulį judesiu“. Ar gebėsime savo kultūrą mąstyti judesiu ne tik būsimoje Tūkstantmečio Dainų šventėje, bet ir ateityje? Ir ne tik nacionaliniu, bet ir pasauliniu mastu, pritaikydami tam aksiologinę dimensiją – amžinosios vertybės kriterijų?

 – Neturėtume pamiršti savo šaknų ir tolesniame lietuviško šokio kūrybos etape. Atramos privalome ieškoti lietuviškoje dirvoje. Tautosakos tyrinėtojas Donatas Sauka teigia, kad „visa lietuvių liaudies choreografija remiasi pagarbiu bendravimu, paprastais judesiais, be grubumo, ryškesnio temperamento; tai leidžia suvokti tautos mąstymo ypatybes, atskleidžia šokio psichologiją: lietuviai visada šokdavo tik būryje ir beveik visada susikabinę su kaimynu“.

– Kai kuriose Afrikos tautelėse vyrauja toks paprotys: sutikę vienas kitą, tenykščiai gyventojai vieni kitų klausia, kokį šokį kuris šoka? Miela Laimute, „Dzeuso deive Terpsichore“, koki jūs dabar šokate šokį?

– Saulės …

– Ne veltui Jus pavadinau šokio deive. Skleisti šviesą savo kūrybingu darbu ir gebėjimais, nelaukiant atpildo ir įvertinimo, gali anaiptol ne visi. Mes džiaugiamės Jumis, Jūsų suburta komanda ir neabejojame Jūsų sėkme.