Apie prasmę, slypinčią už garsų

2009 Nr. 1–2 (372–373), Vita Gruodytė

Autorė kalbina muzikologą, Valstybinės (1979) ir Vyriausybinės kultūros ir meno (2008) premijų lauretą, profesorių emeritą Algirdą Joną Ambrazą jo 75 mečio proga
 

V.G. Profesoriau, esame pažįstami štai jau dvidešimt metų. Man teko malonumas mokytis pas Jus ne tik muzikos teorijos, bet ir muzikologijos – Jums vadovaujant apsigyniau disertaciją. Pažįstu Jus kaip labai santūrų, gilų ir jautrų žmogų, dažniausiai neišsakantį tai, ką galvojate. Mus artina kai kurie bendrumai – meilė Oskarui Milašiui, kurį abu skaitome prancūziškai, geram vynui, kurio taurę susitikę visuomet išlenkiame, esame artimi ir tuo, kad abu turime aiškią savo nuomonę, nors ji dažniausiai nesutampa, ir, manyčiau, turime gana panašų kultūros, plačiąja prasme, supratimą, nors apie tai niekada nesame plačiau diskutavę. Šis mūsų pokalbis, incijuotas Ritos Nomicaitės – didelis ačiū jai – man pačiai yra ne formalus – užsakytas – interviu*, bet veikiau noras Jūsų gražaus jubiliejaus proga paklausti tai, ko per tuos dvidešimt metų neturėjau galimybės paklausti. Sakyčiau, tai neakivaizdinė proga sužinoti Jūsų nuomonę ir man pačiai rūpimais klausimais.

A.A. Miela Vita,  šis pokalbis tikrai netradicinis, įmanomas tik Nepriklausomoje Lietuvoje, ir tik modernių technologijų pagalba. Štai Jūs mane kamantinėjate iš Prancūzijos, Pietų Burgundijoje esančio miestelio Cuisery, kuriame įsikūrėte prieš kelis metus. Aš gi atsakinėju iš Antakalnio universitetinės ligoninės reabilitacijos skyriaus, kur gydausi nuo sausio pradžioje patirto insulto. Taigi, savotiškas tiltas Prancūzija - Lietuva, pasitelkiant ne televiziją, o elektroninį paštą ir skaitmeninį diktofoną. 

V.G. Tegyvuoja technologijos! Pradėti norėčiau nuo Jūsų ilgametės, daugiau nei keturis dešimtmečius trukusios veiklos apibrėžimo. Nepaisant to, kad esate teoretikas, jums svarbi šviečiamoji veikla. Tai mažų kraštų mokslo specifika. Ar jautėte diskomfortą tarp noro užsiimti grynuoju mokslu ir šviečiamuoju darbu? O gal jas matote kaip dvi tos pačios veiklos puses?

A.A. Nors senojoje Lietuvos konservatorijoje ir baigiau muzikos teorijos specialybę, ir beveik visą gyvenimą dėsčiau beveik išimtinai muzikos teorijos dalykus, nesijaučiu esąs teoretikas par excellence. Man ne mažiau svarbios ir kitos muzikologinės sritys, pirmiausia vadinamoji istorinė muzikologija. Būtų netikslinga analizuoti muzikos reiškinius atsietai nuo jų istorinio konteksto. Džiaugiuos, kad ne be mano iniciatyvos ir pastangų Lietuvos Muzikos Akademijoje vietoje atskirų teorinių disciplinų yra skaitomas kompleksinis muzikos kalbos kursas, nuosekliai atskleidžiantis pagrindinių muzikos epochų specifiką ir imanentinius kūrybos dėsningumus bei jų raidą.

Aš pats nuo jaunystės domėjausi ne tik muzikos, bet ir kultūros bei visuotinės istorijos klausimais. Mielai ėmiausi Akademinės Lietuvos muzikos istorijos antrojo tomo, skirto Pirmosios Nepriklausomybės metų Lietuvos muzikinei kultūrai sudarymo ir bendraautorystės. Šis 800 puslapių apimties foliantas šiuo metu rengiamas spaudai. Į Jūsų minėtą šviečiamąją veiklą plačiąja prasme įeitų ir pedagoginis darbas, sukaupto žinių bagažo perteikimas studijuojantiems, o taip pat ir tarpininkavimas raštu ar žodžiu tarp muzikos kūrėjų ir klausytojų ar skaitytojų. Lektoriavimu užsiiminėjau retai, ir tik reikalo spiriamas, o rašyti spaudoje įvairiais muzikos klausimais teko nuolat. Esu periodikoje paskelbęs nemažą pluoštą straipsnių apie naujuosius lietuvių kompozitorių kūrinius bei kitas muzikos aktualijas. Lygia greta užsiiminėdamas, Jūsų žodžiais, “grynuoju mokslu” ir “šviečiamuoju darbu”, tarp šių veiklos sričių jokio diskomforto nejaučiu. Rašydamas apie kurią nors mane dominančią sritį, visada galvoju apie skaitytoją, stengiuosi apsieiti be įmantrios frazeologijos ir perkrovimo tarptautiniais žodžiais – esą, moksliškumo požymiais. Mano galva, idealiu muzikologu, puikiai suderinusiu mokslinę ir šviečiamąją veiklą, buvo prieš laiką mus palikusi Ona Narbutienė, Muzikologė iš didžiosios raidės. Būtina kuo greičiausiai išleisti šios daugelio itin vertingų knygų apie lietuvių muziką autorės periodikoje išbarstytų straipsnių rinkinį.

V.G. Lietuviškos 20 amžiaus muzikologijos ypatumas tas, kad svarbiausi kompozitoriai, pagal nerašytą taisyklę, turėjo po savo “nuosavą” muzikologą (arba atvirkščiai). Mane tai visuomet stebino, nes jaučiau, kad toks užsidarymas viename “tyrimo objekte” apriboja lyginamųjų studijų galimybes ir platesnį požiūrį į kontekstus.

A.A. Stebiuosi Jūsų stebėjimusi. Juk paprastai kiekvienas rimtesnis muzikologas turi labiausiai mėgstamų kompozitorių ratą. Ir kurio nors iš jų kūrybos tyrinėjimui skiria daugiau dėmesio. Žinoma, iš akiračio neišleisdamas ir kitų.

V.G. Tai ir sunkiausia – susikoncentruoti ties vienu, ir neišleisti iš akių kitų.

A.A. Dėmesys pasirinktam pagrindiniam tyrimo objektui leidžia jį nuodugniai, visapusiškai ištirti. Juk ir užsienyje įvairiais laikais rasime specialistų, pasišventusių vieno ar kito įžymaus kompozitoriaus kūrybai – Beethovenui, Wagneriui, Šostakovičiui ar kitiems. Neįsivaizduojamas Johanno Sebastiano Bacho muzikos pažinimas ir supratimas be kapitalinės Alberto Šveicerio studijos. O kaip praturtino Frederiko Šopeno kūrybos suvokimą solidūs Mečislovo Tomaševskio veikalai – visos ilgametės šio lenkų muzikologo mokslinės veiklos rezultatas. Manyčiau, mes turėtume tik džiaugtis, kad Lietuvoje Čiurlionio ir jo amžininko Sasnausko veiklos ir kūrybos tyrinėjimu užsiėmė profesorius Vytautas Landsbergis, padėjęs pagrindus visai šiuolaikinei čiurlionianai. Sakyčiau, šiuo metu didesnė yda yra ta, kad kai kurie muzikologai giliau nepastudijavę atskirų kompozitorių ima rašyti labai paviršutiniškai ir tendencingai.

V.G. Jūs pats pasirinkote Juozą Gruodį. Kodėl būtent jį? Ar todėl, kad jis buvo nuosaikus modernistas – Jums, jei neklystu, taipogi būdingas nuosaikumas – ar galbūt dėl kitų priežasčių?

A.A. Jūs turbūt nustebsite, kad mane užsiimti Gruodžiu netrukus po konservatorijos baigimo paskatino profesorius Juozas Gaudrimas, kuris nebuvo nei Gruodžio, nei naujesnės muzikos šalininkas. 1959 metais jis man pasiūlė parašyti populiarią, jaunimui skirtą apybraižą apie Gruodį. Nežinojau tada, kad prieš keletą metų taip pat nedidelės apimties monografiją apie savo mylimą mokytoją jau buvo parašęs Jonas Nabažas. Ši monografija buvo svarstyta Lietuvos kompozitorių sąjungoje, žiauriai sukritikuota ir nerekomenduota spaudai. Tada Nabažas apsistojo ties Gruodžio amžininku Juozu Tallat-Kelpša, ir su Eugenija Ragulskiene 1983 metais išleido jam skirtą vertingą leidinį. O kai 1960 metais tuometinė Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla – dabartinė Šviesa – išleido dvigubai didesnės apimties nei buvo užsakyta, mano brošiūrą Kompozitorius Juozas Gruodis, pajutau, kad iki tol buvę labai šilti santykiai su garbiu maestro Nabažu kiek atvėso.

V.G. Ar Jums asmeniškai teko susitikti Gruodį?

A.A. Paties Gruodžio gyvo nebuvau matęs, bet žinojau, kad mano tėvai buvo su juo pažįstami dar tarpukario metais. Man apsisprendus užsiimti Gruodžiu, mano tėvas iš karto nuvedė į įsimintiną Gruodžių sodybą Neries pakrantėje priešais Vilijampolę, ir supažindino su kompozitoriaus našle Stase Gruodiene. Ji man iš karto maloniai atvėrė savo širdį ir patikėjo visą Gruodžio archyvą, tada dar saugomą namuose. Po šapelį tempiau pasiskolinęs Gruodžio rankraščius, ir tėvų talkinamas perrašinėjau jo straipsnius, laiškus, kitus dokumentus. Juos publikavau 1965 išleistame rinkinyje. Aišku, labiausiai domino pati muzika. Kai kurias dar nespausdintų Gruodžio kūrinių natas – styginių kvartetą, motetą, savarankiškai studijuojant parašytų fugų rinkinį stropiai perrašiau nuodugnesnių tyrinėjimų gal ir eventualių publikacijų tikslais. Kuo labiau gilinausi i Gruodžio kūrybą, tuo labiau ja žavėjausi. Tai tapo meilė visam gyvenimui. Imponavo jo muzikos vidinė jėga ir taurumas. Tuometiniame mano muzikos pažinimo kontekste Gruodis man atrodė gana modernus, ypač savo sodria harmonija. Patiko, kad jis nelaužė ilgaamžių muzikos tradicijų, bet sumaniai ir kūrybingai jas plėtojo. O svarbiausia, savo kūryboje labai savitai ir organiškai išreiškė tautinį charakterį, lietuvių liaudies muzikos dvasią. Tai visiškai atitiko mano skonį ir gana anksti susiformavusias estetines pažiūras. Jas, beje, gerokai pakoregavo pirmasis tiesioginis kontaktas su 20 amžiaus antrosios pusės Vakarų pasaulio modernistinės muzikos reiškiniais.

V.G. Kalbate apie Varšuvos rudenis, tapusius visiems to meto lietuvių muzikams “langu į Europą” ?

A.A. Taip. 1963 metais drauge su Vytautu Landsbergiu buvome pirmieji lietuvių muzikai, tuometinės Sąjunginės kompozitorių sąjungos vadovybės deleguoti į septintąjį Varšuvos muzikos rudens festivalį. Pora savaičių supusi kokybiškai naujos muzikos atmosfera padarė svaiginantį įspūdį. Mano parengta radijo laida apie šį festivalį su gausiais muzikos pavyzdžiais, per radijo muzikos redakcijos vadovybės neapdairumą prasmukusi į eterį, sukėlė nemažą skandalą. Kiek vėliau prastūmiau žurnalo Metai pirmtakėje Pergalėje savo išverstą stambų Hanso Eislerio straipsnį Arnoldas Schoenbergas, su išsamiais komentarais. Taip pat išverčiau Ernsto Křeneko dvylikatonio kontrapunkto studijas. Aišku, svarbiausiu savo darbu naujosios muzikos propagavimo srityje laikau ganėtinai drąsią sovietmečio sąlygomis knygą Muzika ir dabartis. Šiuolaikinės muzikos etiudai. Bandžiau objektyviai ir populiariai aprašyti įvairius moderniosios muzikos reiškinius, jų kilmę, technikas, stilistiką, funkcionavimą, vengdamas to meto sovietinėje muzikologijoje vyraujančio viso Vakarų “dekadentinio meno” atmetimo ir išsityčiojimo iš jo.

V.G. Ši knyga, nepaisant jos nedidelės apimties ir lakoniškumo, manau, ne tik man, tapo pirmąja 20 amžiaus muzikos enciklopedija. Vytautas Landsbergis, beje, tuomet irgi “prastūmė” į spaudą svarbių tekstų – apie aleatorinę muziką ir kita. Bet grįžkime prie Gruodžio. Artėja jo 125-osios gimimo metinės. Visuomet buvote pagrindinis šių minėjimų organizatorius.

A.A. Man teko aktyviai dalyvauti rengiant net penkis Juozo Gruodžio jubiliejus – aštuoniasdešimtmečio, devyniasdešimtmečio, šimtmečio, šimto dešimties metų, ir šimtas dvidešimties metų. Kiekvieną kartą daugybė straipsnių, pranešimų konferencijose, koncertų ir kitų renginių. Gruodžio mėnesį artėjančiam jau 125 kompozitoriaus gimimo metinių jubiliejui rengiu spaudai gana stambų leidinį Juozas Gruodis epochų sankirtose. Tai nebus vientisa monografija, bet rinkinys, į kurį įeis pastarųjų dešimtmečių bėgyje mano paties ir kolegų muzikologų įvairiomis progomis rašyti svarbesni straipsniai ir pranešimų tekstai, kompozitoriaus amžininkų atsiminimai bei jo kūrybos vertinimai, paties Gruodžio iki šiol plačiajai visuomenei nežinomi tekstai, neskelbti dokumentai.

V.G. Tadiciškai per jubiliejus pasitikrinama, ar jubiliato kūryba “vis dar aktuali”.

A.A. Vis labiau įsitikinu, kad per daugiau kaip šešiasdešimt metų mus skiriančių nuo Gruodžio mirties, jo kūryba ir mūsų dienomis neprarado savo meninės vertės ir reikšmės. Štai keletas pavyzdžių : Jonas Aleksa, mano pakalbintas per jo 1995 metais diriguoto Gruodžio simfoninių kūrinių koncerto repeticijos pertrauką, be užuolankų pareiškė: “Juozo Gruodžio kūryba unikali, nepaprastas savitumas, originalumas. Kito tokio savito, nepakartojamo kompozitoriaus nėra – nei Lietuvoj, nei svetur. Poemas Iš Lietuvos praeities ir Gyvenimo šokis turėsiu savo repertuare, nuolatos atlikinėsiu įvairiom progom. Sutikčiau padaryti šių kūrinių orkestrinę redakciją.” O mūsų abiejų, miela Vita, bendras pažįstamas, įžymus prancūzų kompozitorius ir muzikos teoretikas Claude’as Ballifas, susipažinęs su mano jam atsiųstais Juozo Gruodžio muzikos įrašais, susijaudinęs atrašė : “Koks gražus Jūsų darbas, susijęs su Juozu Gruodžiu. Aš žaviuosi jo kūriniais, ypač puikiu choro dainų rinkiniu. Gruodis yra tikras savo amato meistras, sodrus orkestras, gražus baletas, graži opera – turima galvoje muzika Šarūno dramai – lyriška ir stipri. Labiausiai patiko jo muzika liaudies dainoms. Koks džiaugsmas per muziką įsiskverbti į Jūsų nuostabią šalį” (citata iš 1996 metų sausio 10 dieną rašyto laiško).

Esu jau rašęs Muzikos baruose, kokį furorą rinktinei Berlyno menininkų auditorijai sukėlė 1993 metais kūrybinių darbuotojų vakaro metu teatre Schaubühne atlikta Gruodžio solo daina Pavasario naktis Berlyne – su Kazio Binkio teksto vertimu į vokiečių kalbą. “Berlynas nevertas tokios žavios muzikos” – teigė mano pašnekovai. Kai kurie Gruodžio kūriniai, ypač jo nuostabioji Smuiko sonata, mūsų dienomis pergyvena tikrą renesansą. Anglų smuikininkas Christopheris Horneris su pianistu Marku Tanneriu, 2003 metais šią sonatą atliko Kornvalyje, o su pianiste Zoé Smith 2004 metais grojo Londono Kardife ir Lietuvoje, Lietuvos Muzikos ir teatro akademijoje. Ši Sonata sujungė ir Lietuvoje brendusius bet vėliau skirtinguose pasaulio kampuose karjerą padariusius muzikus – smuikininką Raimondą Butvilą, Venesuelos sostinės Karakaso universiteto pedagogą, pianistą, Emilio Friedmano kolegijos vadovą, ir Zechariją Plaviną – muzikologą, filosofijos daktarą, dėstantį Izraelio Bar Ilano universitete ir S. Rubino akademijoje Jeruzalėje, plačiai koncertuojantį Europoje ir JAV. Abu muzikai Gruodžio Sonata pernai, balandžio 16 dienos koncertu Vilniuje, Valsybinės filharmonijos salėje, pagerbė kompozitoriaus mirties 60-ąsias metines. Gruodžio Sonatą entuziastingai įvertino ir vienas žymiausių Izraelio kompozitorių Ronas Weidbergas, ir  plačiai koncertuojantis amerikiečių kilmės pianistas, Ecole Normale de Musique Paryžiuje profesorius Michaelis Wladkowskis. Taigi, tikrosios meninės vertybės nesensta, o su laiku sušvinta vis naujomis spalvomis. 

V.G. Nuo gruodiškojo nuosaikumo pereikime į kraštutinumus. Ką manote apie muzikinius eksperimentus – ieškojimus grynojo garso srity, arba bandymus kurti heterogenišką, garsu neapsiribojantį meną. Turėjome Atgimimo laikotarpiu ir hepeningų kūrėjų. Ar manote, kad tai menas, turintis įtakos bendriems muzikos pokyčiams, ar tai tik tam tikrą periodą (kaip Lietuvoj), arba ribotą meninę estetiką atstovaujanti sritis?

A.A. Su tuo ką prieš tai sakiau, susijęs ir mano požiūris į novatoriškumą. Man jį apsprendžia ne panaudotų muzikos priemonių naujumas, neįprastumas, bet jų įprasminimas. Todėl esu skeptiškai nusiteikęs besaikio eksperimentavimo grynojo garso srity ar apskritai visokių išorinių efektų atžvilgiu. Nesidomiu nei grynosios elektroninės muzikos kūryba – ji vis dar, mano galva, tebėra eksperimentavimo stadijoj – nei, juo labiau, visokiais hepeningais. Manau, kad tai laikinas, be didesnės perspektyvos, reiškinys. Tuo labiau mane džiugina tie mūsų dienų  lietuvių kompozitoriai, kurių kūryboje naujoviška muzikos kalba, puikus profesinis meistriškumas dera su emocine raiška, subtiliu dvasingumu. Gėriuosi kiekvienu nauju Onutės Narbutaitės kūriniu. Nuoširdžiai apsidžiaugiau sužinojęs, kad jaunosios lietuvių kompozitorių kartos atstovei Ramintai Šerkšnytei paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Visada solidarizuojuosi su neseniai spaudoje jos suformuluotu savo kūrybos cred “Man muzika nėra tik garsai. Tai prasmė, slypinti už jų”.

V.G. Ką laikote savo mokytoju muzikologijoje ?

A.A. Mane, kaip muzikologą, formavo ne vienas pedagogas. Lietuvoje itin daug žinių gavau iš harmonijos teoretiko Zigmo Aleksandravičiaus, folkloristės Jadvygos Čiurlionytės, Sankt- Peterburge – iš pirmosios disertacijos vadovo Semiono Ginsburgo, iš stažuotės vadovų – Ruthos Cechlin Berlyne, Claude’o Ballifo – Prancūzijoje. Vis dėlto, nė vieno iš savo pedagogų ir nė vieno iš studijuotų autorių nelaikau savo pagrindiniu mokytoju, jo suformuotos muzikologinės mokyklos ar krypties atstovu. Jaučiuosi savotišku autodidaktu, žinias sėmusiu iš įvairių šaltinių ir jas bandžiusiu susisteminti savarankiškai. Daugelį metų dėstydamas Muzikos teorinių sistemų, tiksliau muzikos teorijos istorijos kursą, įsitikinau kad nėra ir būti negali vienintelės ar bent teisingiausios teorijos, galinčios duoti raktą visiems muzikos reiškinių dėsningumams atskleisti. Geriausiu atveju galima išsiaiškinti tik kai kuriuos muzikos meno ar konkretaus kūrinio aspektus.

V.G.  Ką dabar patartumėte pas Jus atėjusiam muzikologui pirmakursiui ?

A.A. Muzikologas pirmakursis pas mane studijuoti nebeateis. Tačiau visiems pasirinkusiems sunkų ir nedėkingą muzikologo kelią, pirmiausia patarčiau kuo daugiau laiko skirti savarankiškoms studijoms, nesitenkinant per paskaitas gaunamomis žiniomis ar pedagogų nurodytomis užduotimis. Pagrindinis darbas turėtų būti su muzikos kūrinių natomis, įrašais ir, be abejo, literatūra. Bet siūlyčiau nuo pat pirmųjų žingsnių aklai nepasikliauti spausdintu žodžiu, iš pat pradžių įprasti kritiškai vertinti įvairių autorių skirtingus teiginius tuo pačiu klausimu, mėginti susiformuoti savąją nuomonę. Būsimasis muzikologas neturėtų gailėtis laiko skambinti fortepijonu. Ne tam, kad pasiektų virtuoziškumo, o tam, kad išsiugdytų grojimo a prima vista, tai yra, iš lapo, įgūdžius, ir gebėtų per savo pirštus perleisti kuo didesnį muzikinės literatūros kiekį. Muzikologijai pasišventęs jaunuolis tačiau jokiu būdu negali apsiriboti vien pačios muzikos studijomis, jam būtina iš pat pradžių plėsti savo humanitarinį akiratį, domėtis kitų meno šakų ypatumais, bendraisiais kultūros, filosofijos, istorijos klausimais. Visaverčiam muzikologiniam darbui būtinas pagrindinių užsienio kalbų mokėjimas. Be tarptautine tapusios anglų kalbos, svarbu turėti pagrindus tų kalbų, kuriomis parašyti svarbiausi muzikologijos veikalai, tai yra vokiečių ir rusų kalbos. Pastarąja kalba Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bibliotekos fonduose yra sukaupta itin daug vertingos muzikologinės ir ne tiktai literatūros, ir apmaudu, kad stojantys studijuoti muzikologai dažnai jau nebesugeba ja naudotis. Labai linkėčiau jauniems muzikologams, ypač studijų objektu pasirinkusiems praeities epochų kultūrų tyrinėjimą, pramokti lotynų ir lenkų kalbas, kad būtų galima pasinaudoti jomis parašyta specialiąja literatūra. Beje, jaunimo abejingumas rusų kalbai dažnai būna susijęs su išankstine neigiama pažiūra į visą “sovietinį palikimą”, tuo tarpu Rusijoje nuo seno susiformavo labai tvirta ir reikšminga muzikologijos – ypač teorinės – mokykla. Užtenka prisiminti fundamentalius Jurijaus Cholopovo, Viktoro Bobrovskio, Viktoro Cukermano, Levo Mazelio, Michailo Druskino darbus. Šiuo metu Vakarų Europos muzikologijoje, dėl kalbos barjero neturėjusioje galimybės artimiau susipažinti su teorinės minties pasiekimais Rusijoje, paskubomis puolami versti Sergejaus Tanejevo, Borislavo Javorskio, Boriso Asafjevo, Georgijaus Koniuso veikalai, mokslinėje periodikoje publikuojamos nors jų ištraukos.

V.G. Tikrai nedėkinga profesija, ir tikrai reikalaujanti, Jūsų žodžiais tariant, pasišventimo, nes intelektualinės investicijos į šią profesiją, kaip ir į menotyrą ar literatūros kritiką, yra labai didelės, jei nori tuo užsiimti rimtai. Kita vertus, muzikologija daugeliui apskritai nesuprantama, ypač dabartinio – į produktyvumą nukreipto pasaulio – kontekste. Mūsų su vyru kartais paklausia – o ką daro muzikologai? Sakom, “rašo apie muziką”. “Ir jums už tai moka?” – seka nusistebėjimas.   Normaliai mąstantiems žmonėms matyt sunku suprasti, kad dar įmanoma gyvenime daryti kažką, už ką beveik nemokama. Rašyti knygas, pavyzdžiui (Prancūzijoje tik garsūs rašytojai gauna honorarus iš leidyklų), ar groti savo malonumui ... Ar dar grojate savo malonumui ? Jei taip, kokius autorius?

A.A. Skambinimą senokai apleidau, bet Šopeno ir Skriabino preliudai drauge su Bacho choralais visada guli ant mano fortepijono pulto – retoms poilsio ir dvasinės atgaivos valandėlėms.

V.G. Sunku klausti muzikologo, kokie yra jo mėgiamiausi kompozitoriai, bet vis viena klausiu.

A.A. Aš pats su amžiumi matyt tampu konservatyvus. Vis dažniau kyla noras sugrįžti į praeitį, o ypač į devynioliktąjį amžių. Vilioja romantika – tiek gyvenime, tiek muzikoje – Šumano, Šopeno, Griego pasaulis. Yra ir kelios nuo ankstyvos jaunystės itin žavinčios oazės – Aleksandras Skriabinas, ir ypač Cezaris Frankas. Pastarojo muzikoje tarsi atpažįstu savo paties sielos subtiliausius virpesius. Pamenu, studijuojant kūrinių analizę docento Jono Nabažo klasėje, pirmasis klasės darbas buvo Franko Smuiko sonata. Plūkiausi beveik mėnesį. Netgi perskaičiau konservatorijos bibliotekoje aptiktą knygą apie kompozitorių prancūzų kalba. Ir labai džiaugiausi, kai maestro šį mano referatą garsai perskaitė kolegoms studentams kaip pavyzdinį. O baigiamiesiems fortepijono specialybės egzaminams išsirinkau Franko Simfonines variacijas fortepijonui su orkestru.

V.G. Ko ieškote skambančiame kūrinyje – strukūros, nes juk esate analitikas, ar kažko kito?

A.A. Jūsų tiesa, esu analitikas iš prigimties. Dar studijuodamas Lietuvos konservatorijoje, profesoriaus Stasio Vainiūno specialiojo fortepijono klasėje, domėjausi skambinamų kūrinių formos, harmonijos ypatumais. Bandžiau skaityti prisipirktas partitūras. Pianisto profesiją pakeitęs į muzikologo, daugelį metų dėsčiau muzikos kūrinių analizę, iniciavau ir drauge su trimis kolegomis parašiau šiai disciplinai skirtą vadovėlį, už kurį pelniau drauge su velioniu Antanu Venckumi Lietuvos valstybinę premiją. Tačiau klausydamasis skambančio kūrinio, jame pirmiausiai ieškau ne struktūros, bet pačios muzikos – joje užprogramuoto emocinio poveikio, estetinio pasigėrėjimo.  Suprantu, kokią svarbą muzikos kūrinio percepcijai turi visų jo detalių apskaičiavimas, išbalansavimas. Tačiau tai neturėtų pavirsti savitiksliu žaidimu skaičiais.

V.G. Ar Jums svarbus kompozitoriaus diskursas, ar manote, kad muzikologui jis nereikalingas, kad muzikologas turi išlikti autonomiškas savo sprendimuose? Kitaip tariant, kaip apibrėžtumėte muzikologo funkciją – kaip kompozitoriaus “atstovo spaudai”, ar kaip kritinę distanciją išsaugančio analitiko?

A.A. Rašydamas apie praeities kompozitorių kūrybą visada stengiuosi išstudijuoti visą prieinamą literatūrą apie ją. Analizuodamas amžininkų kompozitorių kūrinius, paprastai naudojuosi proga pasikalbėti su jų autoriumi, tačiau rašydamas išlaikau “kritinę distanciją” ir darau savarankiškas išvadas. Antai rinkiniui apie Feliksą Bajorą Viskas yra muzika, parašiau straipsnį apie jo kūrinius, pagrįstus lietuvišku folkloru. Leidinio sudarytoja Gražina Daunoravičienė šį mano tekstą pateikė aprobuoti kompozitoriui. Bajorui nepatiko jo vokalinio ciklo Auki, auki, žalias beržas dramaturgijos interpretacija, ir jis raštu pateikė savo mintis apie kai kuriuos šio kūrinio epizodus. Aš nepakeičiau nei vieno sakinio, o kompozitoriaus samprotavimus pateikiau komentare. Manau, kad kompozitoriaus ketinimai ir vaizdiniai rašant kūrinius nebūtinai turi sutapti su gautu rezultatu ir lemti analogiškus klausytojo vaizdinius. Muzikologas turi išlikti autonomiškas, o ne – Jūsų žodžiais – “kompozitoriaus atstovas spaudai”.

V.G. Ką dabar, 21ame amžiuje, galvojate apie nacionalinės muzikos konceptą – svarbiausią dvidešimto amžiaus dilemą.

A.A. Tautinis savitumas – neabejotinai viena svarbiausių ir seniausių lietuvių profesionaliosios muzikos problemų. Ją bene pirmasis iškėlė Čiurlionis, savo programiniame straipsnyje apie muziką, kviesdamas kompozitorius kurti lietuvišką muziką. Jis iškėlė ir svarbiausią tautinio savitumo šaltinį – liaudies muzikos kūrybą bei būtinumą kompozitoriams ją studijuoti, nes “prigimtojo jausmo dar maža, kad komponuojant nesuklystumei.” Šią idėją savo kūryboje ir pedagoginėje veikloje nuosekliausiai išplėtojo Juozas Gruodis, iki antrosios sovietinės okupacijos spėjęs padėti tautinės lietuvių kompozitorių mokyklos pagrindus. Gruodis tautiškumą suprato plačiai, teigdamas, kad kompozitoriaus rėmimasis liaudies kūryba yra laikinas reiškinys, tik prielaida tautinei muzikai kurti. Dar 1928 metais jis pabrėžė: “vėliau, žinoma, mūsų muzikoje visai neliks liaudies dainos, bet tos sielos spinduliai, kurie mūsų dainas audė, visad spindės, ir jeigu tikrus pagrindus padėsime, mūsų muzika kaip beišaugtų, amžinai bus lietuviška”.

V.G. Koks lietuviškosios muzikos periodas Jums artimiausias, ir koks, jūsų manymu, buvo svarbiausias lietuviškos muzikos tapatumo susiformavimui?

A.A. Mane asmeniškai labiausiai ir domina lietuvių muzikos periodai, turėję ypatingos reikšmės tautinio savitumo raidai. Tai tarpukario metai ir laikotarpis maždaug nuo 1955 metų iki Nepriklausomybės atkūrimo, kada suklestėjo novatoriška Eduardo Balsio, Juliaus Juzeliūno, vėlyvojo Stasio Vainiūno, o netrukus ir Felikso Bajoro, Broniaus Kutavičiaus kūryba. Apie tuo metu iš esmės susiklosčiusį lietuvių tautinės muzikos stilių raiškiai byloja Milano universiteto profesoriaus Francesco Degrada, 1977 metais apsilankiusio pirmajame lietuvių muzikos festivalyje, mintys: “Lietuvių kompozitorių kūryboje ryškus savitas liaudies muzikos koloritas. Ta nacionalinė dvasia itin veikia iš kito žemyno krašto atvažiavusį žmogų. Lietuviškoje muzikoje aš regiu tradicinių ir šiuolaikinių muzikos priemonių sintezę, kur apstu folkloro elementų”.  

V.G. Ar manote, kad šis konceptas dar tebeaktualus dabartinėmis globalizacijos sąlygomis ?

A.A. Manau, kad jis dar aktualesnis nei kada nors anksčiau. Nacionalinė muzika yra integrali nacionalinės kultūros dalis, kaip ir gimtoji kalba. Aišku, išsiplėtoję tarptautiniai kontekstai, šalia privalumų kelia grėsmę kultūros savitumui, nacionaliniam identitetui išsaugoti, netgi pačiai tautai išlikti. Sovietmečiu mes sėkmingai atlaikėme “internacionalizacijos” siekius, bandymus mus ištirpinti vieningoje “sovietinėje liaudyje”, o muzikoje įdiegti “bendrasovietines intonacijas”. Dabar mes savo noru tarsi ketiname atsisakyti to, kas mūsų muziką daro savita ir patrauklia užsienio klausytojui – tautinio savitumo, kurį daugelis tautų jau spėjo negrįžtamai prarasti. Tautiškumo problema buvo detaliai nagrinėta 2002 metais Leipzige vykusioje tarptautinėje konferencijoje Nazionale Muzik im 20 Jahrhundert. Savo pranešime aš pabrėžiau, kad mūsų laikais integraciniai procesai veda ne tik prie valstybių sienų niveliavimo, bet ir prie laipsniško skirtingų tautų maišymosi. Kaimo kultūrą – liaudies muzikos šaltinį – vis labiau išstumia miesto kultūra, su jos agresyvia pramogų industrija ir popsu. Šie procesai giminingi pasaulio ekologinei, o šiandien ir ekonominei krizei. Tuo aktualiau yra siekti susilpninti pasaulio muzikos nacionalinių ypatumų niveliavimą. Globalizacijos epochos muzika tautiniu atžvilgiu turėtų būti panaši ne į pilką masę, o į spalvingą vaivorykštę. Man giliai atmintin įsirėžė aforizmas, kurį perskaičiau velionio bičiulio skulptoriaus Antano Mončio atelje Paryžiuje. Šis europinio masto menininkas, kurio net abstrakčiausiuose darbuose ryškus lietuviškas, netgi gimtosios Žemaitijos koloritas, įvairiomis kalbomis savo atelje užrašė: “Menas neturi sienų. Menas neturi sienų, bet jis turi gimtinę”.

V.G. Nepriklausomybės metais lietuvių muzikologija su dideliu įkarščiu ėmėsi fundamentalių studijų, kurios, žinoma, negalėjo būti parašytos sovietiniu laikotarpiu. Kokie, manote, būtų svarbiausi artimiausios ateities darbai ?

A.A. Nuveikta iš tiesų daug. Muzikologija išsiplėtė į plotį ir į gylį. Išleista pora dešimčių monografijų apie žymiausius tarpukario ir šiuolaikinius kompozitorius. Šioje srityje itin daug nuveikė Nacionalinės premijos laureatė a.a. dartarė Ona Narbutienė. Šalia nuo seno reguliariai leidžiamo mokslo darbų rinkinio Menotyra, profesorės Gražinos Daunoravičienės iniciatyva nuo 2000 metų leidžiamas tęstinis muzikos istorijos, teorijos ir etnomuzikologijos studijų leidinys Lietuvos muzikologija. Muzikologiniams darbams nemažai vietos skiriama ir mokslo leidiniuose, leidžiamuose Klaipėdoje – tai Tiltai ir Kaune – Darbai ir dienos, Tautosakos darbai. Pastaraisiais dešimtmečiais itin išaugo etnomuzikologijos tyrinėjimai. Itin reikšmingas darbas teorinėje muzikologijoje – tos pačios G. Daunoravičienės inicijuotas leidinys Muzikos kalba. Abu pirmieji veikalo tomai buvo apdovanoti pirmojo laipsnio premijomis vadovėlių aukštosioms mokykloms konkurse. Pradėta leisti akademinė Lietuvos muzikos istorija. Dar 2002 metais pasirodė daktarės Danos Palionytės parašyta šios istorijos pirmoji knyga, skirta tautinio atgimimo laikotarpiui 19 amžiaus pabaigoje – 20 a. pradžioje. Antroji knyga – Nepriklausomybės metai 1918-1940 – šiuo metu parengta spaudai. Lietuviai pirmieji iš savo Baltijos kaimynų išleido stambią trijų tomų Muzikos enciklopediją (pasitraukus enciklopedijos projekto sudarytojui, vyriausiojo redaktoriaus pareigas teko perimti man). Turint galvoje, kad prie leidinio rengimo dirbo vos keletas etatinių darbuotojų, manau, šio veikalo privalumai viršija jo trūkumus – spragas, netikslumus, įsivėlusias korektūros klaidas. Išleistas fundamentalus Jono Bruverio veikalas Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, o šiuo metu docentei daktarei Jūratei Gustaitei vadovaujant, baigiamas rengti stambus dvejų tomų muzikos terminų žodynas, norminantis ir sisteminantis muzikos instrumentų bei atlikimo ir muzikologijos terminus. Žinia, lietuviškoje muzikologijoje yra dar daug nepadarytų darbų, spręstinų problemų. Iki šiol dar neturime monografijų apie jau į amžinybę iškeliavusius Antaną Rekašių, Vytautą Montvilą, apie žymius vyresniosios kartos kompozitorius – Vytautą Barkauską, Vytautą Laurušą, Jurgį Juozapaitį (mano paties užsitęsęs darbas apie Juliaus Juzeliūno gyvenimą ir kūrybą artėja prie pabaigos). Beveik visiškai apleistas darbas nuodugniau tyrinėjant žymiausių lietuvių atlikėjų interpretacijos ir dėstymo metodikos principus. Aišku, būtina suaktyvinti Lietuvos muzikos istorijos tomų, apibendrinančių tiek seniausių laikų, tiek dabartinės epochos muzikinę kultūrą. Dar palyginti nedrąsiai imamasi bendrųjų, visuotinių muzikos dėsningumų studijų, komparatyvistinių tyrinėjimų. Pradžia padaryta daugiausia jaunesnės kartos muzikologų diplominiuose darbuose, publikacijose ir disertacijose.

V.G. Kokias matote lietuviškosios muzikologijos perspektyvas ?

A.A. Deje, šiuo metu sėkmingai lietuvių muzikologijos raidai perspektyvos nekokios. Tai susiję su ydinga valstybine mokslo ir studijų politika. Vadovavimas jai vis dažniau atsiduria nekompetetingų biurokratų rankose, kurie niekaip nesugeba diferencijuoti tiksliųjų ir humanitarinių mokslų, nesuvokia meno, muzikos ir ją tyrinėjančios muzikologijos specifikos, visur mechaniškai taikydami tuos pačius kriterijus ir normatyvus. Antai, teisė ginti muzikologinę disertaciją, nagrinėjančią specifinius Lietuvos kultūros muzikinius klausimus, apsprendžia ne mūsų šalies specialistai, o publikacijų kiekis atrinktuose užsienio žurnaluose, ypač anglų kalba. Ar tai būtų suprantama Prancūzijoje, kur Jūsų vyras, muzikologas habilituotas daktaras Matthieu Guillot apgynė abi savo disertacijas? O Lietuvoje, dėl biurokratinių barjerų, muzikologija yra tiesiog dusinama. Man ypač grėsmingai atrodo Lietuvoje bandoma įgyvendinti vadinamosios mokslo reformos kryptis. Ji grindžiama teiginiu, esą Lietuvos universitetai be galo atsilikę nuo užsienio. Nesiimu spręsti kaip ten su kitomis specialybėmis, bet iš savo patirties, stažuojantis Vokietijos ir Prancūzijos aukštosiose mokyklose, galiu teigti, kad muzikologijos, ypač teorinės, lygis LMTA tikrai nėra žemesnis. Kažkodėl lyginant aukštąsias mokyklas Lietuvoje ir užsienyje, nelyginami pedagogų atlyginimai ir jų paskaitų krūviai. Lietuvos profesorių darbo sąlygos užsienio kolegoms yra tiesiog nesuprantamos. O Lietuvoje kažkodėl nesuprantama, kad mokslo studijų lygis negali kilti, kol pedagogai, ypač jauni, tik pradedantys savo mokslinę karjerą ir itin mažai apmokami, užuot kėlę savo kvalifikacijas, yra priversti ieškoti papildomo pragyvenimo šaltinio. Mokslo ir studijų reformą reikėjo pradėti nuo pedagogų darbo sąlygų gerinimo, o ne biudžeto taupymo sumetimais nustekenant studentus. Netekus valstybės paramos, daugeliui muzikinių specialybių studentų mokslas LMTA gali tapti tiesiog neįkandamas. Vyriausybei nederėtų demagogiškai deklaruoti mokslo ir kultūros apskritai prioritetų. Padėčiai pagerinti būtina iš esmės padidinti šių sričių finansavimą. Amoralu teisintis biudžeto deficitais. Atgavus Nepriklausomybę Lietuva po Pirmojo pasaulinio karo ar buvo turtingesnė ? O štai jau 1922 metais buvo įsteigtas Kauno universitetas (dabar gi svarstoma, kaip kuo daugiau uždaryti veikiančių universitetų), tais pačiais metais suvalstybinta Opera, dar dviem metais ankščiau – Kauno muzikos mokykla, dabartinės LMTA užuomazga. Gabiems jaunuoliams buvo suteiktos valstybinės stipendijos studijuoti užsienyje. Atidarius gausybę mokyklų, trumpu laiku buvo beveik likviduotas masinis gyventojų neraštingumas. Žinia, visuomenės ūkį tuomet tvarkė žmonės, susirūpinę tautos kultūrinimu, o ne asmeniniu pralobimu. Dabar gi belieka baimintis, kas mūsų laukia po jokiais tyrimais ir eksperimentais nepagrįstos “mokslo reformos” pabaigos.

V.G. Kokios ateities, šiame kontekste, palinkėtumėte Lietuvos muzikologijai?

A.A. Palinkėčiau, kad ji apskritai nesužlugtų  kultūros griuvėsiuose.

V.G. Pabaigai norėjau paklausti apie Milašių. Ar galėtumėte apibūdinti, kuo jis Jums artimas?

A.A. Taip jau susiklostė, kad su Oskaro Milašiaus poezija turėjau progos susidurti ir ją nuoširdžiai pamilti dar paauglystės metais. Jau tada, penkiolikametis, net bandžiau šį tą iš jos išversti. Mane užbūrė joje išreikštas gilios nostalgijos, skaudaus ilgesio įspūdis. Kerėjo paslaptingumo, nerealumo, transcendencijos dvasia, kuriamų vaizdų, nuotaikų subtilumas ir trapumas. Pirmieji įspūdžiai matyt išliko giliausi ir patvariausi. Nors laikui bėgant perskaičiau daugybę Milašiaus įvairių žanrų kūrinių – romanus Meilės įšventinimas, Zborowskiai, filosofinių, teosofinių traktatų ir politinių straipsnių, daugiausiai gvildenančių tarpukario Lietuvai skaudžiai aktualų Vilniaus klausimą. Perskaičiau ir daug jo gyvenimą, asmenybę ir kūrybą analizuojančios literatūros lietuvių ir prancūzų kalbomis. Ne kartą pasidžiaugiau, kad Oskaro Milašiaus kūryba susilaukia augančio tyrinėtojų dėmesio įvairiose šalyse. Ir vis tiek iki šiol Oskaras Milašius man išliko iki galo nepažinus, bet kaskart labiau kviečiantis suprasti ir gilintis į jį, rasti kaskart kažką vis naujo ir naujo. Šiuo atžvilgiu Milašius man primena jo amžininką Čiurlionį, apie kurį turbūt taip pat niekados nebus viskas pasakyta, atskleista, išaiškinta. Kaip ir Čiurlionis, Milašius lėtai bet užtikrintai skverbiasi į pasaulio meno istoriją. Antai jis reprezentuotas ir solidžioje 1977 m. išleistoje Klébero Haedenso Prancūzų literatūros istorijoje su pateiktu pilnu eilėraščio Lafonteno kapinės tekstu šalia Paul Valéry, Saint-John Perse ir Jean Cocteau. Beje, Milašius yra mano mėgstamiausias, bet nevienintelis toks prancūzakalbis rašytojas. Kadaise su dideliu dėmesiu perskaičiau Aldonos Merkytės puikiai į lietuvių kalbą išverstą Marcelio Prousto epopėjos Prarasto laiko beieškant pirmąjį tomą – Svano pusėje. Įsitraukiau ir nebegalėjau sustoti. Kitas dalis perskaičiau rusiškai, vokiškai, o paskutiniąsias jau iš originalo, žavėdamasis autoriaus subtilumu, rafinuota psichologine analize.

V.G. O iš vokiečių rašytojų?

A.A. Mano itin mėgstamas autorius – Hermannas Hesse. Nepamenu, kas kadaise mane užvedė ant tuomet neseniai rusų kalba pasirodžiusio Stepių vilko. Tieisog pritrenkė veikalo daugiaplaniškumas, realybės ir fantastikos derinys. O tada jau atėjo eilė Siddharthai ir visoms kitoms prieinamoms Hesses knygoms vokiečių ir lietuvių kalbomis. Nuo pirmojo romano Peteris Camenzindas iki Stiklo karoliukų žaidimo. Žinoma, negaliu nutylėti ir dėmesio Tomui Mannui – perskaičiau visus jo pagrindinius veikalus. Man net buvo patikėta būsimo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Antano Gailiaus į lietuvių kalbą verčiamo Daktaro Fausto muzikinių epizodų redagavimas. Svajoju, kad dėl negalios sumažėjus mokslinių darbų apimčiai galėsiu labiau atsidėti grožinei literatūrai ir kitiems mane nuo seno dominantiems dalykams, kuriems šiaip nuolatos pritrūkdavo laiko.

V.G. Ačiū už pokalbį.


 

 


* Sutrumpinta šio pasikalbėjimo versija buvo atspausdinta Literatūroje ir mene.

Traviata