Mano pirmasis mokytojas

1949 m. mama netyčia atvedė mane į Kauno dešimtmetę muzikos mokyklą, kuri tada glaudėsi Jablonskio vardo vidurinėje mokykloje, Kaune, prie funikulieriaus. Man tai buvo bene gražiausias Žaliakalnio pastatas, mat pro jį su mama eidavome sekmadieniais pasivaikščioti po Laisvės alėją, tai buvo mano didžiausia vaikystės šventė. Tiesą sakant mama apie muzikos mokyklą net negalvojo. Atvedė mane mokytis į Jablonskio vidurinę mokyklą, bet sumaišė direktorių duris ir patekome į muziko, mokyklos direktoriaus A. Bogdono kabinetą. Labai nustebome, kad, reikia stojant į pradžios mokyklą dainuoti, bet kadangi buvau baigęs Žaliakalnio vaikų darželį, kuriame tuomet jau slaptai auklėtojomis dirbo pranciškonės vienuolės, besirėmusios Montesori sistema, tad dainuoti mokėjau. Ten pat buvęs A. Rauchas apžiūrėjo mano rankas ir be abejonių pripažino būsimuoju smuikininku. Tai buvo priimtas į jo klasę. Mokykloje pamokos beveik nevykdavo ,nes tame pačiame pastate glaudėsi dvi mokymo įstaigos.

Iš tos jau tolimos vaikystės man išliko mano mokytojo A. Raucho paveikslas , kuris buvo susijęs su švelnumu ir minkštumu. Jo rankos buvo kažkaip neįprastai minkštos, šiltos ir švelnios, kai jis liesdavo mane bandydamas suformuoti mano rankų padėtis grojimui. Gyveno jis su šeima nelabai toli nuo mūsų Žemaičių gatvės ir keliavimas tomis gatvelėmis greitai tapo įprastu ir artimu. Rauchai gyveno tada man didingai atrodančio medinio namo antrajame aukšte. Dirbdavo jis salone, bet dažnai atėjus kokiam mokiniui turėdavau dar toliau groti galiniame jo buto kambaryje. Man bevaikštant į pamokas gimė jo duktė ir džiūstančių palų kvapas įsirėžė atmintin visam gyvenimui.

Nebuvau pačiu geriausiu mokiniu, didesnę laiko dalį praleisdavau kiemuose, soduose su draugais. Bet jei ir būdavau nelabai išmokęs savo pamoką, niekada negirdėjau nei barimosi, nei pykčio. Augdamas be tėvo pajutau nepaprastą trauką tam žmogui, tarsi tėvui, pamilau jį.

Taip praslinko šešeri metai. Mokykla persikėlė į pastatą Italijos gatvėje, vėlgi netoli mano namų. Tad pamokos pradėjo vykti mokykloje. Į klasę dažnai užeidavo V. Varčikas, jie buvo geri draugai, matyt kartu išlenkdavo ir po taurelę. Vieną pavasarį jau po egzaminų A. Rauchas pasikvietė mane pasikalbėti. Stovėjau ankštoje rūbinėje tarp paltų, o jis pradėjo kalbėti, kad man reiktų pereiti į alto specialybę, pas kitą mokytoją. Kokiais gražiais žodžiais piešė jis E. Satkevičiaus paveikslą. Bet pagrindinis argumentas buvo mano rankos, esą sutvertos groti altu. A. Rauchas tuo metu pradėjo vadovauti mokinių orkestrui ir tik daug vėliau supratau, kad orkestrui būtinai reikėjo altistų. Nors buvau labai nusiminęs, kad neturėsiu tokio mokytojo, kaip A. Rauchas, tačiau neturėjau kitos išeities. Sprendimas buvo priimtas be manęs, bet A. Rauchas taktiškai tarsi leido man pačiam nuspręsti savo likimą. Tapau altistu, su A. Rauchu dabar susitikdavome tik orkestro repeticijų metu, vienok jis ir toliau liko mano mentoriumi, sėdėdavo egzaminuose, mokyklos koridoriuose tardavo šiltą padrąsinantį žodį.

Man žengiant iš klasės klasę, bręstant vis labiau dairiausi į tai, kas vyko Kauno koncertų salėse. Žinojau, kad A. Rauchas, V. Varčikas, E. Satkevičius ir D. Svirskis groja kvartetą. Iš tų prisiminimų atmintin įstrigo koncertas J. Gruodžio muzikos mokyklos salėje, kur nuskambėjo kažkokia dalis iš Arenskio fortepijoninio kvinteto „Rytas virš Maskvos upės” fortepijonu skambino mokytoja Alšlebėnaitė. Buvau pakerėtas A. Raucho grojamo spalvingo tremolo, muzikavimo vaizdingumo. Didžiavausi, kad taip groja mūsų mokytojai. Grojau ir prie jo karsto, diriguojant A. Bogdonui.

Ir tik vėliau, besidomint Lietuvos muzikos atlikimo istorija, pagaliau ėmiau suprasti, kokią vietą joje užima A.Rauchas.

Lietuvių smuiko mene susidūrė bent kelios mokyklos. Orkestruose, kuriuos sudarė vyresni muzikantai vyravo dar caro laikų suformuoti rusiško smuikavimo principai. Kauno konservatorijos svarbiausieji pedagogai buvo taip pat rusų smuiko mokyklos įtakoje susiformavę pedagogai: J. Cheifezo mokinys rygietis profesorius A. Metzas, latvis A. Norits, Odesos konservatorijos auklėtinis Vl. Motiekaitis ir kt. Klaipėdos muzikos mokykloje, kurioje mokėsi A. Rauchas pirmieji tikri pedagogai buvo Čekų noneto nariai, taigi Prahos konservatorijos absolventai. Jų grojimo stilius buvo nulemtas kamerinio muzikavimo tradicijų, kur svarbu buvo ansambliškumas, taikymasis prie bendro muzikinio sumanymo ir kolegų. Taigi gana drausmingas, paklūstantis bendram sumanymui, subjektyvumą derinantis su muzikos turinio idėja, neprimetantis savo asmeniškumo kitiems. Po to kai S. Šimkus ėmė konfliktuoti su čekais, jiems pradėjus trauktis iš Klaipėdos į jų vietą S.Šimkus ėmė kviestis vengrus Budapešto konservatorijos auklėtinius. D. Petrauskaitė rašo, kad jau anuo metu Klaipėdos mokiniai pajuto mokyklų skirtumus. A. Rauchas mokėsi pas vengrą Miklos von Feherį. Jis, kaip ir kitas Lietuvoje dirbęs vengrų virtuozas L. Hajošas atstovavo individualybes iškeliančią vengrišką muzikavimo mokyklą, kur svarbu buvo individualybės demonstravimas, atlikimo virtuoziškumas. Apie M. von Feherio koncertus Klaipėdoje išliko patys geriausi prisiminimai ir recenzijos. Kaip ir kiti pedagogai M.von Feheris grojo konservatorijos simfoniniame orkestre.

A. Rauchas susiformavo kitoje europinėje smuikavimo tradicijoje; romantiškoje, temperamentingoje ir laisvoje. Jis smuiką, stryką laikė kiek kitaip, negu tai darė rusiškų mokyklų auklėtiniai, taigi jo garso išgavimo būdas buvo lankstus, minkštas, neforsuotas, kažkuo primenantis belgų-prancūzų mokyklą ir labai spalvingas. Vienok A. Raucho charakteris ir muzikavimas buvo žymiai ramesnis ir nuosaikesnis, negu čigoniškuose skoniuose išaugusių jo mokytojų. Neatsitiktinai jis pasišventė orkestriniam muzikavimui ir kamerinei muzikai. Uždarius Klaipėdos konservatoriją, kartu su didele grupe jos auklėtinių 1930 m. A. Rauchas persikėlė į Kauną ir buvo priimtas į Kauno valstybės teatro orkestrą.

Operos, vėliau Kauno muzikinio teatro orkestruose jis grojo visą gyvenimą, iki pat mirties.

Kas buvo A. Rauchas orkestre ir kas buvo orkestras A. Rauchui? Verta bent keliais žodžiais aptarti tą tarpukario Lietuvos orkestruose besiformuojančią etiką, kuri taip greitai sunyko sovietiniu laikotarpiu.

Valstybės teatras buvo bene labiausiai prestižinė meno institucija prieškariniame Kaune. Čia krypo visos Lietuvos melomanų akys, čia dainavo legendinis K. Petrauskas ir kitos operos žvaigždės. Šie garbės spinduliai ryškiai apšvietė ir orkestro muzikantus. Jie gerai uždirbo ir gerbė savo vietą šiame orkestre, buvimą tarp kitų ano meto instrumentinių įžymybių: R. Stenderio, P. Berkavičiaus, A. Metzo ir t.t.. Muzikantai gerbė save, kaip šios institucijos narius. Tai buvo jų motyvacijos esmė, pateisinanti jų muzikinį talentą ir padėtį visuomenėje. Orkestro vadovai, dirigentai buvo ne orkestro muzikantų savininkai, ne partiniai diktatoriai, bet kolegos. Šis savęs išskirtinumo pojūtis formavo muzikantų etiką, elgesį, vertybes, jų inteligentiškumą. Tad suprantamas buvo ir A. Raucho troškimas būtent šioje institucijoje daryti karjerą, tapti orkestro koncertmeisteriu. Tai buvo jo gyvenimo tikslas vainikavęs jo pastangas, darbą ir patirtį.

Šia prasme, dramatiška situacija susiklostė 1949 metais, kai Operos teatras kėlėsi į Vilnių. Buvo aišku, kad Kauno muzikinio teatro statusas bus žemesnis. A. Rauchas buvo iš tų muzikantų, kurie liko ištikimi laikinos sostinės muzikai. Ir nepersikėlė į Vilnių, nors sąlygos ten buvo siūlomos visai neblogos. Jeigu ne jie – po tokios operacijos Kaunas turėjo iš karto pavirsti tikra sovietine provincija. A. Rauchas, V. Varčikas, D. Svirskis, A. Kriaunevičius, A. Žvaginis, E. Satkevičius, P. Matiukas išlaikė Kauno muzikinį lygį, muzikos mokyklų pedagogikos aukštumas.

A. Rauchas buvo orkestrantas par exelence. Kruopštus, sąžiningas, tikras dirigento pagalbininkas ir idėjų realizuotojas. Pirmųjų smuikų grupėje Valstybės teatre jį supo aukštos klasės muzikantai ir jis iš jų perėmė emocionalią, romantišką grojimo manierą, atsidavimą neformaliam muzikavimui. Toks jis išliko ir Kauno muzikiniame teatre – nors pastarąjį tuo metu jau negailestingai graužė provincialumas, neatsakingumas ir savo profesijos nuvertinimas. Ir Vilniaus Operos, ir Kauno teatro orkestrų sudėtys po karo negandų, emigracijos ir getų labai pasikeitė ir tik tokių menininkų kaip A. Rauchas dėka prieškarinio orkestro dvasia liko gyva, buvo skiepijama jau kitai muzikantų kartai.