„Visą gyvenimą reikia titaniškai dirbti“

LMTA Fortepijono katedros vedėja, profesorė, Senato narė, apdovanota Vytauto Didžiojo ordinu, nusipelniusi artistė, Lietuvos EPTA viceprezidentė, Londono pianistų korporacijos narė, tarptautinių M. K. Čiurlionio, S. Vainiūno, B. Dvariono, „Muzika be sienų” pianistų konkursų organizacinių komitetų ir vertinimo komisijų narė, konkursų JAV, Italijoje, Graikijoje, Lenkijoje, Danijoje, Suomijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Gruzijoje vertinimo komisijų pirmininkė arba narė, pedagogė, išugdžiusi arti 70 mokinių (iš jų laureatų – per 40, o laimėjimų – per 80), atlikėja, surengusi per 1000 koncertų (solo, su simfoniniu orkestru, kaip fortepijoninio dueto ir kamerinio ansamblio narė ir akompanuotoja), VERONIKA VITAITĖ 2009 metų vasario 18 dieną švenčia garbingą 70 metų jubiliejų. Šia proga profesorę kalbina Daiva Tamošaitytė.

Daiva Tamošaitytė: Pradėkime nuo pradžių. Kas jus pastūmėjo domėtis muzika? Papasakokite apie savo namus, šeimą.

Veronika Vitaitė: Mano šeima buvo labai muzikali, visi mėgo muziką. Tėvelis, kurio nebeatsimenu, turėjo puikų balsą, baritoną, ir dainavo chore, nors pagal išsilavinimą buvo inžinierius. Mamytė Aleksandra turėjo absoliučią klausą. Sesuo Albina dainavo Filharmonijos chore, kuriam vadovavo Konradas Kaveckas. Mama su trimis mažais vaikais vertėsi sunkiai. Mūsų kaimynė senajame Operos teatre, buvusiame Basanavičiaus gatvėje, dirbo durininke, tad visus spektaklius daug kartų matėme nemokamai. Kitas muzikos šaltinis buvo radijo taškas. Buvo ir kinas. Tai buvo pramoga, ypač trofėjiniai filmai su Marlena Dietrich ir iki šiol mano garbinama Greta Garbo.

Kai mamytė grįždavo, ji sėsdavo prie instrumento ir grodavo bei dainuodavo iš klausos visas girdėtas melodijas, nes turėjo idealią atmintį. Taip pat ji skambindavo savo kūrybos valsus ir, pasak K. Kavecko, turėjo kompozitorės talentą. Ir brolis turėjo absoliučią klausą, bet muzikos nesimokė, nes manė, kad vyras turi turėti „vyrišką“ profesiją.Vėliau jis tapo inžinieriumi. Sesuo turėjo tokį balsą, kad niekas nesuprato, ar jis koloratūrinis, ar dramatinis sopranas; diapazonas buvo per visas oktavas, be jokio „pastatymo“ ji laisvai imdavo trečios oktavos fa ir mažosios oktavos la, buvo labai talentinga, artistiška… Deja, dėl karo ir sveikatos problemų ji nestojo į konservatoriją. Bet buvo laimingas laikotarpis, kai į namus ateidavo sesers draugai – Jadvyga Petraškevičiūtė, Jelena Čiudakova ir kiti. Pastatydavo natas ir aš akompanuodavau. Tokiu būdu neblogai pramokau skaityti iš natų.

Pas mus nebuvo priimta susirinkus svečiams vien valgyti. Pasivaišinus prasidėdavo muzikavimas, trukdavęs nuo dviejų iki penkių valandų. Mama grodavo, visi dainuodavo. Buvo mėgstamos ir operetės, ir čigonų dainos. Turėdavau groti solo, o paskui mama visiškai laisvai iš klausos akompanuodavo, transponuodavo, choristai dainuodavo po vieną ir kartu. Tik vėliau, jau mokydamasi Vienoje, supratau, kad puoselėjome namų muzikavimo tradiciją. Austrijoje normalu, kad muzikos mėgėjai muzikuoja. Ir ten, kaip namuose, turėdavau akompanuoti šeimininkams atliekant operų arijas, duetus, F. Schuberto dainas.

Taigi namų aplinka lėmė, kad pasirinkau muzikos studijas, abejonių jokių nebuvo.

Pas ką jūs mokėtės?

Mano pirma mokykla – tai septynmetė vaikų muzikos mokykla prie Tallat-Kelpšos, o mokytojas buvo Aleksandras Bagijevas. Jis nusprendė, kad mano puikios rankos, tad turiu skambinti fortepijonu. Paskui vienerius metus, iki išvykimo į Pietų Ameriką, mane mokė mokytoja Liubeckienė. Baigiau dešimtmetę muzikos mokyklą prie konservatorijos, ji buvo ten, kur dabar yra S. Karoso salė, – įeidavome į ją iš kiemo.

Buvau iš muzikalios šeimos, turėjau lakią fantaziją, gal todėl A. Bagijevas man viską leido, o aš jį labai mylėjau… Muzika man labai daug reiškė. Atsimenu, žiūrėjau operą „Undinė“. Ten antrame veiksme yra scena, kai nusiskandinusios dėl nelaimingos meilės herojės tėvas išprotėjęs šoka nuo medžio… Raudojau balsu taip, kad visa salė skambėjo, nes man buvo labai gaila to tėvo! Mama mane šiaip ne taip išvedė iš salės. Opera vyksta, o vaikas rėkia visu balsu!

Muzika mane labai veikia emociškai. Niekada ji man nebuvo vien sausos natos. Už natų matau be galo daug, už jų tiek visko slypi. Kartais save pagaunu, kad pagal muziką beveik galėčiau statyti filmus. Rodos, čia matau jūrą, čia anksti iš ryto rūką prie ežero; prasideda kuris nors S. Rachmaninovo tylus preliudas, ir mano vaizduotė jau regi vaizdus.

Taigi toje mokykloje buvau vos ne geriausia mokinė, laimėdavau visus konkursiukus. Bet scenos nežmoniškai bijojau. Žinojau viena: jeigu suklysiu, toliau nesugrosiu. Ir iš baimės, ir iš noro (iš vidaus eidavo puikūs vaizdai, buvau perpildyta to vidinio įsivaizdavimo) grodavau labai greitai ir emocionaliai (man ir pagaugai eidavo, ir ašaros byrėdavo). Visi mane laikė labai muzikalia, temperamentinga ir virtuoziška. (Juokiasi)

Tuo metu niekada nieko nesimokydavau mintinai. Pagroju kūrinį savaitę, žiūriu, kad jau moku. Niekada nebuvau išmokyta kūrinį „atidirbinėti“, įsiklausyti, žiūrėti aplikatūros, akcentų. Arba buvau nepažabota, ir mokytojas negalėdavo su manimi susitvarkyti, arba užtekdavo mano emocionalumo ir temperamento, nežinau. Daug nedirbdavau. Bet kiek tik likdavo pinigų (duodavo mama ir brolis), būtinai pirkdavau natas. Nusipirkdavau parduotuvėje natų ir parėjusi namo grodavau, ypač L. van Beethoveno sonatas, iš lapo. Tai man teikdavo didelį džiaugsmą.

Kai įstojau į dešimtmetę muzikos mokyklą pas Olgą Šteinberg, prasidėjo baisus laikotarpis, kuris truko beveik dvejus metus. Supratau, kad iš tikrųjų aš visiškai nemoku groti! Nesu profesionali.

Kiek jums buvo metų?

Buvau aštuntoje klasėje, vadinasi, penkiolika. Kiekvienas pirštas natose buvo apvedžiotas rateliu. Pasirodo, man niekada nerūpėjo, kokiais pirštais groti. O. Šteinberg kantriai su manimi sėdėdavo ir mokydavo aplikatūros. Kai prieš stodama į dešimtmetę (vėliau ji tapo M. K. Čiurlionio mokykla) nuėjau jai pagroti (mes gyvenome tame pačiame name, pirmame aukšte, o ji – trečiame), ji atsisuko į mano seserį ir pasakė: „Labai keista, kad šių kūrinių nesu girdėjusi“. Nes aš namuose grodavau man patinkamus kūrinius iš lapo – L. van Beethoveną, F. Chopiną. Skaitymas iš natų iki šiol yra mano didelis pomėgis. Su amžinatilsį klasės drauge Egle Kiškyte prie instrumento praleidome labai daug laiko, kol išgrojome visas L. van Beethoveno simfonijas, W. A. Mozartą, J. Haydną. Paskui tai dariau su savo dukra ir mokiniais, nes manau, kad pažinti muziką labai svarbu.

Taigi iš „geriausios mokinės virtuozės“ pavirtau į „nemokšą“; anksčiau man buvo tas pats, ar groju staccato, ar legato, ar penktu pirštu, ar ketvirtu… O čia: ar girdi, kas darosi antrame balse, o šita aštuntinė su tašku, jau nebeskamba, kokia viso to reikšmė? Buvau pripratusi tik įsijausti, o čia staiga turiu skaičiuoti ir žiūrėti… tai buvo kažkas baisaus. Paaiškėjo, kad rankos įveržtos. O kaip jos galėjo nebūti įveržtos, kai aplikatūra neturėjo nieko bendra su grojimu! Tai buvo lūžis, žavingas muzikavimo laikotarpis baigėsi, prasidėjo juodas darbas.

Jūsų jaunystės autoritetai?

O. Šteinberg mano gyvenime padarė labai didelę įtaką – ir kaip didelis menininkas, ir kaip žmogus. Iki paskutiniųjų dienų buvau su ja – aplankydavau, kai jau nieko nebematė, vežiau ją į ligoninę daryti operaciją. Esu likimui labai dėkinga, kad suvedė mane su šia nepaprasta asmenybe. Olga Aleksandrovna Šteinberg buvo labai kantri. Ji manęs nebardavo, bet įrodinėdavo, kad štai šis pirštas yra geriau. Pas ją prasidėjo profesionalus menas, kuris kainavo labai daug. Tas adaptacijos laikotarpis buvo be galo sunkus.

Tada supratau, kad savo mokiniams būsiu nuo pat pradžių labai atidi. Nenorėjau, kad jie atsidurtų tokioje situacijoje. Žinoma, negalima „užmušti“ jų fantazijos. Kaip derinti įkvėpimą, vaizduotę su griežtu ritmu, teksto skaitymu, visų pobalsių intonavimu ir akcentų turtingumu? Mūsų menas išties labai sudėtingas. Reikalaujantis ir karštos širdies, ir emocijų, ir fantazijos, labai sveiko proto, didelės kontrolės ir organizacijos. Kad nebūtų formalu, negyva, kaip kad profesorė sakydav „Buhalteris prie instrumento“. Aš kartais sakau: „Ugnis ir ledas“. Turi būti toks savotiškas derinys.

Po pusantrų metų atsitiesiau, ir prasidėjo labai įdomus, profesionalus darbas.

Ar profesorė jūsų repertuarą koregavo pagal būtinus išugdyti techninius įgūdžius ?

Ji turėjo savo požiūrį į repertuaro pasirinkimą. Tai priklausė nuo dviejų dalykų, kurių laikausi ir aš: pirma, menas turi išugdyti dvasiškai turiningą žmogų. Už natų būtina įžvelgti kompozitoriaus dvasią, žinoti jo gyvenimą, kūrybą, aplinkybes, skaityti jo laiškus. Aišku, galima nieko neskaityti: turint genialią intuiciją genialiai pagroti galima. Tačiau kai žmogus lavinasi, mažiausia sužinota smulkmena daro didelę įtaką interpretacijai. Pavyzdžiui, mane labai sukrėtė viena žinia apie F. Chopiną. Kai jis su George Sand gyveno užmiesty ir pas juos atvažiuodavo bohemos atstovų – dailininkų ir poetų kompanija, jie susėsdavo prie stalo, ant kurio būdavo padėtos išgraviruotos kortelės su pavardėmis. Visų, bet ne F. Chopino. Pradėjau galvoti: „Koks jis buvo vienišas! Jam nebuvo prie stalo vietos? Kodėl?“ Gal tai mano fantazija, bet kai pradedu su studentais mokytis F. Chopino kūrinius, pradedu galvoti ir apie jo vienatvę, kad jis buvo nesuprastas aplinkinių. Kartais ir mes – tarsi esame su draugais, bet jaučiamės vieniši.

Antras dalykas – vertybių skalė, prioritetai. Formuojant didelį menininką, jo repertuare svarbi didelė muzika. Turi būti sąlytis su aukštos meninės vertės, ne antraeile ar trečiaeile kūryba. J. S. Bachas, rašydamas Anos Magdalenos Bach sąsiuvinį, mažiems rašė didelę muziką. Yra susidaręs aukso fondas. Pirmiausia tai J. S. Bachas. Manau, kad tam, kuris puikiai išėjo J. S. Bachą, atsidarė vartai į viską, nes nėra tokio supratimo, kad fortepijono literatūroje nebūtų polifoniškos muzikos. Visą laiką grojame dviem rankomis, tai yra mažiausiai du balsai. Trys, keturi. Ar R. Schumannas ir M. Ravelis nepolifoniški? Ar M. K. Čiurlionis? Svarbi ir J. S. Bacho nepaprasta dvasinė harmonija, daugiaplaniškumas. Nėra vienodo forte, vienodo akcento ir panašiai (kaip kad dailėje niekas negali pasakyti, ar žalios spalvos atspalvių yra šimtai, ar tūkstančiai). Taigi niekas kitas taip neišlavina abiejų rankų. Kartu J. S. Bacho muzikos logika yra pasiekusi tokias aukštumas, kad jei ateinu į klasę ir mokinys pradeda skambinti jo kūrinius, man po kelių minučių nebeskauda galvos, po penkių minučių pamirštu, kad atsikėlus ryte šoną dūrė… Tokia dvasios didybė ir harmonija atstato žmogų net medicinos požiūriu. Kiekvienąkart, kai susiduriu su J. S. Bachu, jaučiuosi sveikesnė.

Repertuare, aišku, turi būti klasika – ir J. Haydnas, ir W. A. Mozartas, ir L. van Beethovenas, ir didieji romantikai – F. Chopinas, F. Lisztas, S. Rachmaninovas, P. Čaikovskis, J. Brahmsas, ir impresionistai, ir XX a. muzika. Dabar ji jau nebe šiuolaikinė, o XX a. klasikinė: S. Prokofjevas, D. Šostakovičius, O. Messiaenas, kurį esame įsimylėję dėl jo dvasingumo.

Aš manau, kad svarbiausia ugdyti atlikėjo dvasią. Mes „prisiliečiame“ prie genijų, todėl, kad ir kokie talentingi būtume, privalome ne genijų iki savęs nuleisti, bet patys iki jo kuo aukščiau pakilti, kiekvienas pagal savo sugebėjimus, atsidavimą, meilę ir taip toliau. Galėti užsiimti muzika – išskirtinė laimė ir Dievo dovana.

Taigi pas O. Šteinberg skambinau J. S. Bachą, D. Šostakovičiaus preliudus ir fugas, truputį R. Ščedrino kūrinių bei visą klasiką. Galbūt jausdama, kad tomis taisyklėmis mane pjauna, ji man uždavė S. Rachmaninovo Pirmąjį koncertą. Leido sielai atsigauti (juk žinojau, kad esu analfabetas, negirdžiu, negirdžiu ir negirdžiu…). Iš karto pajutau, kad nuo S. Rachmaninovo tiesiog negaliu atsitraukti. Ir kada jį atnešiau į pirmą pamoką, ji pasakė: „Neturiu tau ką pasakyti. Tai yra ta muzika, kurią tu žinai“. Likau be galo laiminga! Po pusantrų metų pylos pasakytą komplimentą įsiminiau visam gyvenimui.

Ji norėjo, kad perprasčiau visus stilius. Stengėsi nuodugniai ugdyti repertuarą, neužduodavo per sunkių kūrinių, pradėdavau mokytis nedidelius kūrinėlius, kurie paruošdavo vienam ar kitam kompozitoriui. S. Rachmaninovo preliudija arba pjesytė padėdavo pasirengti koncertui. Būdavo taip: staiga pajunti, kad koncerte plaukioji kaip žuvis vandeny. O. Šteinberg mokė: jei mokinys jau pažengęs, galima netikėtai duoti sunkesnį kūrinį, bet pedagogo talentas yra pamatyti, kad jis jau subrendęs, pagrojęs pakankamai etiudų ir pratimų. Juk sunku visąlaik laikytis „muzikinės dietos“. Mes pamirštame tokią sąvoką, kaip talentingas pedagogas. Deja, ne visi, kurie dėsto, yra talentingi.

Nors buvome kolegės, ji iki galo liko mano Mokytoja. Man jos nuomonė buvo labai svarbi. Susiklostė labai žmogiški, artimi santykiai. Kartais ji man patardavo palaukti, dar neskubėti mokiniui duoti tą ar kitą kūrinį. O. Šteinberg buvo labai išmintinga, viską apgalvodavo. Kai ateidavau pas ją į namus, ant instrumento gulėdavo mūsų, mokinių, natos. Ji grodavo mums užduotą programą. Per egzaminus nieko neužsirašinėdavo, viską žinodavo iki paskutinės natos. Turėjo be galo daug metodinės literatūros. Pamokoje būtinai paskaitydavome ką nors arba klausydavomės plokštelių. Tai stengiuosi daryti ir aš. To irgi reikia mokyti. O. Šteinberg mokė klausytis kitų atlikėjų, aišku, jų nekopijuoti. Su ja lankydavausi visuose filharmonijos koncertuose. Neduok, Dieve, jai pasakytum, kad nebuvai vakarykščiame koncerte; įvyktų nedidelis skandalas… Tai buvo neįmanoma. Paskui dalis pamokos praeidavo analizuojant koncertą. O. Šteinberg svarbiausia buvo turiningas atlikimas, stiliaus suvokimas, įprasminta kiekviena frazė, išdainuotas kiekvienas intervalas. Pratimai ir virtuoziškumas nedominavo.

Jai labai rūpėjo mokinių dvasiniai bei moraliniai aspektai. Ji gerai pažinojo mokinių šeimas. Mano taip pat. Orientavosi, kokios problemos ir sąlygos sudarytos mokiniui mokytis. Sykį, jau gegužės mėnesį, į pamoką atėjau su guminiais batais. Mano mama gulėjo ligoninėje, pinigų nebuvo net kojinėms. Kad būtų šilčiau, mama įdėjo į botus laikraščių. O. Šteinberg buvo itin pastabi. Taigi ji pasakė: „Nebevaikščiok su tais guminiais batais.“ O man buvo nepatogu pasisakyti, kad mama serga, pinigų nėra. Kitą sykį vėl atėjau avėdama tuos pačius guminius. Ji paklausė, kodėl, tada pasakiau, kad mama guli ligoninėj. To, matyt, užteko, kad ji suprastų padėtį. Kitą dieną O. Šteinberg pasibeldžia į mūsų buto duris. Atidarau, ji paduoda šimtą rublių (tais laikais tai buvo dideli pinigai!) ir sak „Žiūrėk, kad kitą pamoką tave matyčiau su kojinaitėmis ir basutėmis…“ Man tai buvo baisus įžeidimas, nes mama mus mokė būti išdidžiais, nesiskųsti, kad nėra tėvelio, kad mums sunku. Aš gerai mokiausi, gavau stipendiją. Pradėjome taupyti, kad galėčiau grąžinti skolą, nes būti skolingam mūsų šeimoje buvo nepriimta. Po metų atidaviau, bet O. Šteinberg to nesitikėjo. Nenorėjo priimti dovanai duotų ir grąžinamų pinigų. Žinoma, paskui taktiškai viską nutylėjo. Taigi tokia ji buv jai buvo labai svarbu, kad mokinys išaugtų doras žmogus. O. Šteinberg net į kai kuriuos koncertus neidavo vien dėl to, kad žmogus buvo nedoras… Jai išmokyti groti ir sąžiningumo buvo tolygu. Tas principingumas derėjo su asmenybės šiltumu. Ji buvo pilna humoro.

Jos dėka pradėjau groti daug lietuvių muzikos – R. Žigaičio, T. Makačino, L. Povilaičio, paskui kitų kompozitorių kūrinius.

Kokie dar žmonės jums buvo autoritetai?

Iš mūsų šeimos – tai mano mama. Paskui O. Šteinberg, nes su ja galėjau pasitarti visais klausimais. Dar vienas autoritetas – kaimynystėje gyvenęs Borisas Tungusovas. Jis buvo meniškos prigimties, rašė eilėraščius, piešė ir turėjo radiolą. Jo namuose aš grodavau pianinu; jo žmona, kuri buvo puiki šeimininkė, ruošdavo valgyti, o paskui klausydavomės muzikos. Sėdėjau išsižiojusi, o jis mus švietė. Jis mane išmokė mylėti gamtą, supažindino su indų filosofija. Turėjo daugybę knygų. Vieną lapą net bijodavau atversti, nes man atrodydavo, kad tas jogas nuotraukoje mane mato kiaurai! B. Tungusovas buvo eruditas. Jis supažindino mane su simbolistais, su rusų ir prancūzų poezija, duodavo knygų, kurias turėdavau perskaityti. Tai buvo pirmas žmogus, kuris mokė mane dailės. Jis turėjo daug architektūros ir dailės albumų. B. Tungusovas kalbėjo apie stilius, laikotarpius, italų ir olandų tapybą. Tuometiniame Leningrade liepdavo nueiti į Ermitažą ir pasižiūrėti, pavyzdžiui, Sandro Botticelli paveikslus. Jis man atvėrė didelį pasaulį. Buvau paauglė, ir man labai giliai širdin įstrigo ne tik jo išsilavinimas, bet ir humaniškumas.

Šie trys autoritetai ugdė meilę ir pagarbą žmonėms, nepaisant jų tautybės. Jie nukreipė mano dvasią tų vertybių link. Saugojo nuo to, kas pigu, netikra, nuo pinklių, į kurias labai lengva papulti.

Su pagyrimu baigiau studijas (gavau raudoną diplomą), o Aleksandras Livontas pasakė: „Sveikinu, o dabar prasideda tavo pažintis su muzika…“ Supratau, kad visą gyvenimą mokysiuosi, kad visada galima padaryti viską geriau, kad visą gyvenimą reikia titaniškai dirbti. Supratau, kad menininkui būtina ir vienatvė, reikia pabūti tyloje, gamtoje, su savo mintimis. Tada tobulėji. Iki šiol viskam esu be galo smalsi…

Paskui išvažiavau į Šiaulius (V. Vitaitė 1963–1974 metais ten dirbo aukštesniojoje muzikos mokykloje, dėstė Pedagoginiame universitete – D. T.), pradėjau groti fortepijoninį duetą su Andriumi Povilaičiu. Džiaugiuosi, kad likimas suvedė su smuikininku Algirdu Stulgiu.

Kuo dar galėjote būti, jei nebūtumėt pasirinkusi muzikės kelio?

Pradėsiu iš toliau. Džiaugiuosi, kad galiu kūrybiškai dar būti aktyvi. Iš esmės darau tai, kam esu atsidavusi ir ką labai myliu. Turiu omeny didžiausius dvasinius turtus – pedagogiką. Kiekvienas mokinys man duoda be galo daug naujo, nes būna kūrinių, kuriuos žinau gerai, o mokiniui jis „neina“. Tada turiu gerokai pastudijuoti ir atrasti priežastį. Mokiniai pamoko, kad nėra vieno rakto, kuris atrakina meną. Kiekvienas jų yra atskiras pasaulis. Reikia būti psichologu, mylėti juos. Nuolat gyvenu mokiniais ir jų rūpesčiais, aptarinėju šeimoje, kas jiems sekasi, kas nesiseka ir kodėl. Visur ir visada apie juos galvoju.

Iki šiol mėgstu groti, nors laiko mažai. Su A. Povilaičiu, jei ne jo ankstyva mirtis, per 30 metų būtume, manau, pasiekę tikrai puikų fortepijoninio dueto lygį. Šią veiklą tęsiau su Ramute Vaitkevičiūte, o dabar dažniau groju su dukra (Aleksandra Žvirblyte – D. T.) ir anūku (Pauliumi Andersson – D. T.) jau šešiomis rankomis. Man didelė laimė būti scenoje.

Ir trečia, mėgstu ką nors organizuoti. Tai reikalauja daug ištvermės, kartais išskirtinės. (Kiek manyje yra tos energijos! Gal tai susiję su mano pavarde, tas vitališkumas? Lotyniškai vita reiškia gyvybę, energiją.) Kai organizavome M. K. Čiurlionio konkursą ir vežėme natas, buvo sausio 13-oji. Kariuomenė užima spaustuvę, kurioje turi būti išspausdintos natos, pusę dviejų nakties skambinu į Parlamentą profesoriui Vytautui Landsbergiui, o jis negali išeiti, ir klausiu, ką daryti, ir jis suranda adresą Kaune… Prisidėjau ir prie S. Vainiūno, ir B. Dvariono konkursų organizavimo.

Dabar sumaniau konkursą Druskininkuose „Muzika be sienų“. Jame šiek tiek įgyvendinau savo svajonę. Mane visą laiką žavėjo XIX a. menininkų gyvenimas, „bohema“ pačia geriausia prasme. Vadinamieji salonai su muzika ir menininkų piešiniais, fotomenininkais, literatūra, kurie Paryžiuje vyksta ir dabar. (Esu labai dėkinga E. Minkštimui, kad mane į tokį saloną nuvedė.) Taigi man norėjosi konkursą pagyvinti meno salonų dvasia. Ten yra ir videoteka, vyksta disputai. Iš Panevėžio atvažiuoja melomanas Viktoras Januškevičius, kuris turi daugybę kompaktinių plokštelių ir kaskart publiką supažindina su naujais įrašais. G. Gedvilaitės vyras gydytojas veda užsiėmimus, kaip taisyklingai sėdėti prie instrumento. Atvažiuoja psichologas iš Maskvos Nemirovskis, jis skaito savo eilėraščius; mes visi klausomės poezijos, įtraukiame ir jaunimą, kuris suvažiuoja. Pasikvietėme ir vietinį dailininką Alfredą Šuliauską, jis piešė žiuri narių portretus. Druskininkuose yra tokia iškili asmenybė – Adelbertas Nedzelskis, kuris sugeba pasakoti apie Čiurlionį sakydamas „aš nežinau…“ Jis prisiliečia prie dalykų, apie kuriuos negalima pasakyti, „man aišku, aš žinau“. Kiekvienais metais jis skaito paskaitas, ir aš klausausi su didžiausiu įdomumu. Profesorius Vytautas Landsbergis kasmet atvažiuoja ir ne vien nuostabiai pagroja M. K. Čiurlionį, bet veda meistriškumo klases. Supranti, kad M. K. Čiurlionis, kaip ir F. Chopinas, ne vien „trapus“, bet ir pilnas didybės, stiprus. Nors Leipcige varčiau dokumentus, kuriuose parašyta, kad jis vienintelis niekieno nebuvo remiamas… Tuose disputuose visi dalyviai kažko išmoksta.

Nepakartojama, kad tai ir konkursas, ir festivalis. Prisimindama, kaip anais laikais buvome nuskriausti ir negalėjome niekur išvažiuoti, į jokius konkursus, noriu tai „kompensuoti“ dabar. Atvažiuoja mokiniai iš visos Lietuvos ir gauna pirmas premijas! Paskutinę kategoriją padariau be amžiaus apribojimų ir tuo labai didžiuojuosi. Atvažiuoja žmonės iš užsienio (Švedijos, Danijos, Japonijos, Rusijos ir kitur), dalyvauja mūsų mokytojai. Dar svarbu, kad maži vaikai gali pagroti su orkestru, tai irgi dažnai esti neįgyvendinama galimybė. Dirbame su neįgaliaisiais. Žmonės nori čia sugrįžti dėl atmosferos.

Taigi esu laiminga, kad užsiimu tais trim dalykais: pedagogine, atlikėjo ir organizacine veikla. Tik tiek, kad esu užimta nuo septynių ryto ir neturiu nei šeštadienių, nei sekmadienių. Jeigu nebūčiau muzikantė, kas būčiau? Nežinau. Neįsivaizduoju.

Jūsų svarbiausi koncertinio gyvenimo etapai?

Natūralu, kad iš pradžių labai daug grojau solo. Turiu gausų repertuarą – romantikų, klasikų, XX a. ir lietuvių autorių kūrinių, daugelio jų premjerų atlikėja. Būdama studentė, S. Prokofjevo Pirmąjį koncertą atlikau su simfoniniu orkestru, diriguojant Jevgenijui Svetlanovui. Skambinti pasiūlė Balys Dvarionas. Nemažai grojau su Juozu Domarku ir Sauliumi Sondeckiu ir jų vadovaujamais kolektyvais.

Su profesoriumi S. Sondeckiu įgyvendinome Lietuvoje labai svarbų projektą – visų W. A. Mozarto koncertų fortepijonui atlikimą. Juos atliko vien lietuvių pianistai. (Vienuolikos metų W. A. Mozarto parašytą koncertą pagrojo Evelina Puzaitė, kuriai tuo metu buvo tiek pat metų.) Įtraukėme pianistus iš Šiaulių, Kauno, ryškiausius studentus, dėstytojus.

Teko bendradarbiauti su dirigentais Modestu Pitrėnu, Pavelu Bermanu. Esu grojusi Raimo Kangro Koncertą, Belos Bartoko sonatą pritariant mušamiesiems su J. Domarku, Vlado Švedo Koncerto premjerą Kaune su Mindaugu Piečaičiu. Žodžiu, buvo daug solinių koncertų su orkestru. Tai – fantastiškiausias dalykas.

Pas brolius Gotlibus, Adolfą ir Michailą, Maskvos aspirantūroje kartu su A. Povilaičiu ketverius metus studijavome fortepijoninį duetą. Labai daug dirbome, po dvi tris valandas repetuodavome, viską grodavome mintinai. Nemažai koncertavome: po Latviją, Estiją, Rusiją. Vaikščiojome į visas įmanomas atviras pamokas – pas Davidą Oistrachą, Zarą Doluchanovą, Henriką Neihauzą, galėčiau vardyti ir vardyti. Kaip bitė nuo tų žiedų esu prisirinkusi nektaro.

Ar mūsų akademijoje galima įgyvendinti atvirų pamokų idėją?

Kai tapau fortepijono katedros vedėja, šią idėją norėjau įgyvendinti, bet atsirado pedagogų, kurie to nenorėjo, manydami, kad dirbant su studentais pradiniame etape, kas nors gali susidaryti neteisingą nuomonę. Iš esmės tai galima, bet kol kas nėra. Vis nesiseka įvesti užsienyje populiarius interpretacijos seminarus, nes mus riboja finansai. Daug metų kalbu, kad kiekvienas iš mūsų po, sakysim, tris mėnesius LMTA Didžiojoje salėje vestų tuos seminarus, ir privalėtų ateiti visi studentai. Paskui būtų galima suorganizuoti disputus, aptarti, kas išgirsta.

Gal ir studentai į kitų dėstytojų pamokas ateiti nedrįsta. Kol kas pasitenkinama klasės vakarais. Juos organizuoja, pavyzdžiui, A. Žvirblytė. Kartą per mėnesį ji organizuoja „gėdos popietę“, kai susirenka klasė, vieni kitiems groja ir paskui išsako savo nuomonę, pastabas. Jos tikslas – kad studentai ne vien kitus kritikuotų, bet ir patartų, ką padaryti geriau. Paskui studentams į sceną išeiti yra daug lengviau. Aš taip pat bandau tai daryti.

Dar vienas didelis įvykis mano koncertiniame gyvenime buvo studijos Vienos Hochschule für Musik. Ten nesuprato, ko atvažiavau, jei baigiau Maskvos konservatoriją… Kiekvienoje erdvėje susikuria tam tikros tradicijos, kurių fone viskas pradeda atrodyti vienoda. Vieniečiams atrodžiau kitokia.

Man labai patiko austrų pianistų preciziškumas, stilistikos suvokimas, santūrumas, išorinių efektų nebuvimas (išmokau nesivaikyti jų), rami sėdėsena, susitelkimas į garsą. Prisimena mano išvaikščioti muziejai ir L. van Beethoveno butukai, kurių laiptais jis kopdavo, Vienos operoje „išstovėta“ 30-yje spektaklių. O stovėdama prie L. van Beethoveno kapo mąsčiau: „Nejaugi čia, už poros žingsnių, yra tasai, parašęs paskutines savo sonatas, arba, vieniškas ir kurčias, sukūręs himną „Susivienykit, milijonai“, kas tai per dvasia žmogaus? Šitokie atradimai tose sonatose, kai šiurpas eina girdint aimanas, arioso ir fugas, tą begalinį ėjimą į dvasinę pergalę, kuri neša tave pas Dievą, į dausas, kelia į aukštybes…“ Vienoje man ypač buvo artimas jo genijus. Tuo labiau negaliu atsistebėti L. van Beethoveno dvasios didybe, gelme… Aišku, tai dar menkai pasakyta. (Pasakojant apie kompozitorių profesorės balsas pasikeičia, ji labai susijaudina, nutyla).

Duetai su R. Vaitkevičiūte bei A. Žvirblyte skirtingi; su Ramute daugiau atlikome lietuvių autorius, su Aleksandra – formuojame klasikų ir romantikų repertuarą. Kiekvienas partneris įdomus, nes skirtingas, vienas kitą papildo. Visiems patiko mūsų su A. Povilaičiu duetas, nes buvome dvi labai priešingų temperamentų asmenybės: aš buvau laikoma labai veržlia, o jis – labai ramiu, precizišku. Kartu darėme gerą įspūdį. Su Ramute duetas įgavo kitą charakterį: ji labai muzikantiška, artistiška, pasižyminti stiprią trauką. Su Aleksandra yra visiškas savitarpio suvokimas dar nepasakius nė žodžio. Juk grojau su ja nuo trejų metų, be to, mus jungia ta pati O. Šteinberg mokykla (žinoma, ji paskui Maskvoje stažavosi pas L. Vlasenką, A. Pletniovą, kitus garsius pianistus, įgijo savo stilių). Gal tai įprasta, gal taip yra dėl giminystės?

Kad ne, juk dažnai būna, kai šeimos nariai fortepijoninio dueto net patenkinamai nesugroja, gal kad susitinka dvi grynai „solinės“ asmenybės…

Gali būti. Taip pat su A. Stulgiu įrašyta daug muzikos radijuje – G. Händelio, S. Prokofjevo, J. Juzeliūno, B. Dvariono sonatos. Bet miniatiūros, žinoma, jo buvo nepralenkiamos. Vis dėlto daug lėmė D. Oistracho mokykla, artistiškumas. Dar daug koncertavome su Irena Argustiene ir Regina Tamulevičiūte, Birute Rainiene, Valentinu Kaplūnu (iki šiol svajojame pagroti J. Brahmso sonatą violončelei ir fortepijonui). Labai mėgstu ansamblinį muzikavimą.

Kokį savo veiklos barą laikote svarbiausiu?

Jie visi svarbūs. Bet daugiausia laiko atiduodu savo mokiniams. Turiu vieną labai „blogą“ bruožą: nesugebu pasakyti „ne“, kai manęs ko nors prašo, pavyzdžiui, paimti dar vieną mokinį. O kiekvienas mokinys yra ne šiaip sau: turi jam atiduoti viską.

Jūs buvote viena pirmųjų dėstytojų, nuo 1990 metų skatinusių studentus vykti į konkursus, rengusių juos negailėdama nei laiko, nei jėgų.

Taip, man sekėsi ir su mokiniais. Dažniausiai mano mokiniai ateina iš M. K. Čiurlionio menų mokyklos, kuriuos ten „užsiauginu“, bet labai daug įdomių vaikų ateina ir iš kitur. Tik reikia kaip graikams turėti didžiausią dorybę – saiko jausmą. Reikia jausti, kada, kokį konkursą ir kam pasiūlyti. Konkursai kartais stabdo, nes kelis metus „zulinamas“ tas pats repertuaras. Kitas dalykas yra studijos užsienyje. Mokytojo sąžiningumas reikalauja, kad jis pasakytų mokiniui, jog jam laikas išvažiuoti pastudijuoti kažkur kitur. Stengiuosi būti sąžininga savo mokiniams, jei matau, kad daviau viską, ką galėjau. Nukreipti ten, kur bus naudos, o ne šiaip sau; stengiuosi, kad išmoktų savarankiškumo.

Ryškiausi jūsų mokiniai?

Pati pirmoji laureatė, ryškiausia mokinė buvo Eglė Janulevičiūtė, kuri išvažiavo į JAV ir tapo R. Casadesuso konkurso laureate. Tai buvo neįtikima. Paskui buvo Guoda Gedvilaitė, kuri laimėjo 11 konkursų, Indrė Petrauskaitė, Edvinas Minkštimas. Pati iš tų konkursų, lydėdama mokinius, gavau labai daug naudos. Ačiū Dievui, pasaulis nevienodas… Per mokinių laimėjimus tapau žinoma kaip pedagogė ir kviečiama į tarptautinių konkursų žiuri: Maskvoje „Kelias į meistriškumą“, Švedijoje „Šiaurės konkurse“ (jame mano mokinė Rima Chačaturian neseniai gavo pagrindinį prizą), Paryžiuje N. Rubinšteino konkurse, Graikijoje „Konzerteum“, Italijoje, JAV, Lenkijoje vaikų F. Chopino konkurse, Bialystoko duetų konkurse, Tbilisyje. Kaip žiuri narė dalyvauju visuose konkursuose Lietuvoje. Visagine vyksta konkursas, skirtas Aldonai Dvarionaitei.

Papasakokite apie pedagoginio darbo etapus.

Pedagoginę praktiką (beje, su Tomu Leiburu) atlikau pas O. Šteinberg. Per dvejus metus ji nė karto nepaprašė manęs pavaduoti, dirbo tik ji. Rodė, kaip įgyvendinti uždavinius. Paskui išvykau į Šiaulius. Dirbau ten vienuolika metų. Buvo labai gerai, nes technikumo direktorius Petras Juodelė ir jo žmona buvo nuostabūs, labai geranoriški vadovai. Pasirodė, kad ta „tremtis“, paskyrimas išėjo į naudą. Išmokau vadovauti, įgijau neįkainojamos patirties ir kaip pedagogė, ir kaip artistė.

Noriu pakalbėti apie tai, kad Lietuvoje šia prasme padėtis tragiška. Reikia surasti demokratišką būdą, kaip studentams pasiūlyti išvykti dirbti iš Vilniaus ir Kauno. Galbūt tai, kad jiems nereiktų paskolos grąžinti valstybei. Gal galėtų miestų savivaldybės padėti sudaryti sąlygas. Šiuo metu kituose miestuose būklė apverktina. Pavyzdžiui, Šiauliai per pastaruosius 17 metų negavo nė vieno specialisto! Nebėra kam dėstyti violončelės, fagoto. Aš už reformas, bet pamatuotas.

Koks principas jums padeda geriausiai realizuoti savo kūrybines galias?

Grįšiu prie mano minėto autoriteto, B. Tungusovo. Kai kartą paklausiau, kaip jis gauna tokias retas, dažnai ir draudžiamas knygas, jis atsakė, kad „reikia labai norėti“. Jeigu labai nori, viską gyvenime gauni. Vadinasi, tai vienas iš principų: reikia labai norėti, kad mokinys labai gerai grotų, kad būtų eruditas ir taip toliau. Jei noriu organizuoti konkursą, atsiranda žmonių, kurie padeda tą norą įgyvendinti.

Jūsų veiklos plėtra ir daugialypiškumas daro didelį įspūdį, nes matyti, kad viską pasiekėte, kaip sakėte, titanišku darbu ir pasiaukojimu.

Gruodžio mėnesį dalyvavau Rusijoje vykusiame festivalyje „Langas į Lietuvą“. Koncertavome su I. Linaburgyte, A. Žvirblyte, P. Anderssonu, dalyvavo O. Molokojedovas, dokumentininkas Audrius Stonys. Du koncertai įvyko Maskvoje. Ten mūsų dinastiją priima tikrai šiltai. Koks trisdešimt žmonių ateina į užkulisius, sveikina, prašo autografų. Tai tikrai labai netikėta ir malonu. Juk mes nesame vadinamieji „elitiniai atlikėjai“, kurie orientuojasi vien į sceną.

Apibendrinkite savo patirtį. Kiek išsipildė jūsų svajonės?

Sunku pasakyti. Štai pavasarį gulėjau ligoninėje, nes nuolat pervargstu. Gydytoja liepė daugiau pasirūpinti savimi. Pasakiau vyrui: „Ateina laikas, kai reikia mažinti darbo krūvį“. O jis atsakė: „Tau taip nebus. Tu eisi iki paskutinio. Kitaip gyventi negali“. Iš tikrųjų: viską aš noriu realizuoti, ir būna pikta, kad visko nespėju per 45 minutes. Kuo ilgiau gyvenu, tuo daugiau pamatau ir geriau suvokiu pedagogiką. Noriu tai perduoti mokiniui, kuris viską suims ir sugers kaip kempinė, to mokinio visą laiką laukiu.

Meno su politika nesieju. Bet mano svajonė yra išsaugoti ir dar pakelti mūsų muzikos mokyklų lygį. Ne viskas, kas ateina iš užsienio, iš vidutinio Amerikos universiteto, mums tinka. Baisu pagalvoti, kad nutrūks, sunyks mokinių profesinis rengimas kituose Lietuvos miestuose, ir liks vien klubinė kultūra. Neokupuotoje valstybėje, kur nors Gargžduose, vaikas negali stoti į muzikos mokyklą mokytis fortepijono, nes savivaldybė neranda lėšų! Finansavimas visur mažinamas per pusę. Nesvarbu, gal vaikas nebus profesionalus atlikėjas, bet bus geras daktaras, inžinierius, išsilavinęs žmogus. Besimokydamas jis yra užimtas. O kiek paskui valstybei kainuos jo išlaikymas, jei jis taps narkomanas ir nusikaltėlis? Prevenciniams narkomanų planams pinigų yra, o kol vaikas dar nenuėjo šunkeliais, jo lavinimui – atseit nėra. Bet tai tik išpūstas muilo burbulas! Man tas be galo rūpi. Atiduodu tam daug jėgų.

Pas mus važiuos būsimi pianistai iš viso pasaulio. Mūsų vaikų laukia didžiulė konkurencija. Kokia dvasinė ateitis jų laukia? Japonai visi be išimties mokosi groti, nes tik tokiu būdu lavinama visapusiška asmenybė. Bet juk ir mes tai žinome, tai turėjome ir dar vis turime. Tokie mano rūpesčiai.

Ar turite hobį?

Labai mėgstu būti gamtoje ir sportuoti!

Dėkoju už pokalbį, linkiu sėkmės ir visų Jūsų svajonių įgyvendinimo.

Kalbėjosi Daiva Tamošaitytė
2009 m. sausis

Vietoj Post Scriptum. Profesorės V. Vitaitės jubiliejaus proga organizuojami šie renginiai:

Vasario 12 dieną LMTA Didžiojoje salėje vyks V. Vitaitės klasės vakaras, kuriame F. Chopino kūrinius (jam sukanka 160 metų) skambins 15 tarptautinių konkursų laureatų.

Kovo 22 dieną Rotušėje 16 val. Muzikų sąjunga šia proga rengia vakarą, kuriame dalyvaus A. Anusauskas, R. Lukočius, A. Kacevičius, D.Grodskij (Maskva), D. Bagdonaitė, A. Apanavičiūtė.

Balandžio 24 dieną Filharmonijos Didžiojoje salėje vyks koncertas, kuriame pasirodys V. Vitaitės klasės pažibos – E. Minkštimas, G. Gedvilaitė, I. Petrauskaitė ir M. Jatkauskaitė.

Gruodžio 18 dieną, jubiliejinių koncertų ciklo pabaigoje, Filharmonijos Didžiojoje salėje koncertuos profesorės V. Vitaitės dinastija: P. Anderson atliks S. Prokofjevą, A. Žvirblytė – F. Lisztą, dar skambės atliekamas W. A. Mozartas ir Vyt. Barkausko Koncerto trims fortepijonams, kuris dedikuotas dinastiniam trio, premjera.