Fortepijoninis trio „FortVio“

„JIE VISI ŽVAIGŽDĖS!" - NEATSISPYRUSI PASTARUOJU METU VIEŠOJOJE ERDVĖJE PAPLITUSIAI RETORIKAI IT KIRVIU NUKIRTO KOLEGĖ, KAI PRASITARIAU, SU KUO EINU SUSITIKTI.  PAGARBIAI KINKTELĖJAU GALVA, NES ŽINOJAU - KALBAME NE APIE BLIZGIŲ ŽURNALŲ AR TELEVIZIJOS EKRANŲ HEROJUS, O APIE FORTEPIJONINĮ TRIO „FORTVIO", KURIO KONCERTINĘ VEIKLĄ LIETUVOS MUZIKŲ SĄJUNGA ĮVERTINO „AUKSINIU DISKU 2009"

Žaižaruojantys energija ir temperamentu, spinduliuojantys muzikavimo džiaugsmą, kūrybiški ir gyvybingi - tokie epitetai lydi šeštus metus gyvuojantį fortepijoninį trio „FortVio". Į jį susibūrę savo instrumento meistrai - pianistė Indrė Baikštytė, smuikininkė Ingrida Rupaitė, violončelininkas Povilas Jacunskas - žavi kūrybiniu veiklumu ir ambicingumu, ir šis nusiteikimas juolab simpatiškas, kad trio „FortVio" jiems - ne pareiga, pragyvenimo šaltinis, o pomėgis, kuriam skiria laiką po darbo pagrindinėse darbovietėse. Daugiskaita šiame sakinyje - ne klaida. Muzikantai laksto iš vienos tarnybos į kitą ne dėl to, kad šiaip norėtų kuo daugiau apžioti, bet kad galėtų paprasčiausiai verstis. Todėl, kaip prisipažįsta „FortVio" nariai, surasti repeticijai visiems priimtiną laiką - vienas jų ansamblio gyvavimo keblumų. Vietą - taip pat. „Naudojuosi tarnybine padėtimi",- prasitarė I. Baikštytė, dviejų ugdymo įstaigų pedagogė - darbdaviams suteikus galimybę, ji po pamokų pakviečia kolegas pamuzikuoti į vienos ar kitos savo darbovietės patalpas.

Indrė yra pripažinta kamerinės muzikos atlikėja bei koncertmeisterė, dėl kurios, kaip šnekama muzikos gyvenimo užkulisiuose, pešasi „visi solistai"; ji yra tarptautinių konkursų laureatė, parengusi solo rečitalių programų, be to, dirba pedagoginį darbą Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje (yra Kamerinio ansamblio skyriaus vedėja) bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. I. Baikštytė - lietuvių muzikų dinastijos atstovė, kompozitoriaus Eduardo Balsio anūkė, pianistės prof. Dalios Balsytės, kuri padėjo ansambliui ruoštis tarptautiniams konkursams, duktė.

Ingrida - Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncertmeisterė, smuikuojanti ir kaip solistė, dalyvaujanti įrašuose su įvairiais instrumentininkais, kvarteto „ArtVio" primarijus. Šis kvartetas gana glaudžiai bendradarbiauja su maestro David Geringu. Itin didelio pasisekimo sulaukė 2008-aisiais Lietuvoje, Lenkijoje bei Armėnijoje jos atliktas Anatolijaus Šenderovo Koncertas smuikui. Be visa kita, I. Rupaitė dirba pedagoginį darbą Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje.

Povilas - vienas ryškiausių šių dienų Lietuvos violončelininkų, tarptautinių konkursų laureatas, ne sykį kaip solistas koncertavęs su Lietuvos ir kaimyninių šalių simfoniniais bei kameriniais orkestrais, dalyvaujantis įvairiuose projektuose (jo violončelė skamba net Jurgos Šeduikytės kompaktinėje plokštelėje). Šiemet baigęs aspirantūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, pagrojęs didžiulę sudėtingų kūrinių programą (G. Cassado, F. Chopino, F. Dotzauerio, J. Haydno), P. Jacunskas yra Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro artistas, styginių kvarteto „ArtVio" narys,  Mykolo Riomerio universiteto kamerinių ansamblių vadovas.

Tokia „FortVio" vizitinė kortelė, tačiau ją vis dėlto reikėtų papildyti sausa enciklopedine informacija: vienintelis Lietuvos muzikos istorijoje kamerinis kolektyvas, skynęs laurus net trijuose tarptautiniuose konkursuose. Informacija sausa, bet turinti savų syvų. Kokie jie, bandėme su muzikantais aiškintis vieną spalio vakarą ištaikę valandėlę pasišnekėti.

Hormonai ir harmonija

„Toks ansamblis - lyg nauja, pagal slėpiningus gamtos dėsnius susitelkusi teatro trupė", - dar antraisiais „FortVio" gyvavimo metais po pasirodymo Thomo Manno festivalyje Nidoje susižavėjimo neslėpė muzikologas Edmundas Gedgaudas, šiaip jau nelinkęs žarstyti komplimentų į kairę ir į dešinę. Garbiajam muzikologui įspūdį padarė festivalio debiutantai, tąkart be kitų kūrinių šiek tiek valiūkiškai, su humoru, bet virtuoziškai atlikę J. Haydno Fortepijoninį trio C-dur...

Paklausus pačių „FortVio" muzikantų, kokie tie slėpiningi gamtos dėsniai, suvedę juos draugėn, išgirdau žaibišką atsakymą, nuskambėjusį su šiam ansambliui būdinga žaisme: „Hormonai".

„Nejuokauju, - patikino smuikininkė I. Rupaitė. - Kai susėdome groti, mus paveikė hormonai - tie, kurie susiję su harmonija..."

Atmetus chemiją ir fiziologiją, tiesa  paprastesnė - jauni muzikantai norėjo išbandyti savo jėgas, todėl susibūrė, parengė programą ir 2006 m. Vilniuje dalyvavo tarptautiniame Stasio Vainiūno pianistų bei kamerinių ansamblių konkurse, kuriame... ėmė ir laimėjo pirmąją vietą. Daug ansamblių taip susikuria, po to išyra, tačiau „FortVio"  jau gyvuoja šešti metai. Ingrida laikosi savos  ho(a)rmonų teorijos ir trio patvarumą aiškina taip: „Žmonės iš šalies sako, kad nuo mūsų sklinda jėga, galinga energija. Ji negali iš niekur atsirasti. Be abejo, mokomės, įdedame daug darbo, kol parengiame kūrinį, bet energija eina natūraliai. Publikai atiduodame save ir už tai gauname didelį, „pakraunantį" atsaką."

Pirmasis konkursas trims muzikantams buvo atspirties taškas eiti tolyn, juolab jau po debiuto sulaukta puikių atsiliepimų. S. Vainiūno konkurso pirmininko iš Austrijos Avo Kouyoumdjiano paraginti, muzikantai nuvyko į tarptautinį Johanneso Brahmso konkursą Austrijoje. Laimėta trečioji vieta. Tų pačių 2006-ųjų vasarą Austrijoje surengtoje tarptautinėje vasaros akademijoje „Praha-Viena-Budapeštas", kurioje pamokas vedė garsūs kamerinio muzikavimo, Vienos klasikų kūrybos specialistai, lietuviai vėl šventė pergalę, kuri tegul ir nesukėlė tarptautinio atgarsio, bet buvo ypač maloni jiems patiems: kursų metu surengtame konkurse laimėjo premiją už išskirtinį Vieno klasiko kūrinio (J. Haydno Fortepijoninio trio C-dur) atlikimą bei specialųjį prizą už puikią kamerinio kūrinio,  šįkart - J. Brahmso Fortepijoninio trio H-dur interpretaciją.

„Austrams įtiko mūsų J. Haydnas! - net dabar, praėjus ketveriems metams, ir džiaugiasi, ir didžiuojasi Indrė su Povilu, o Ingrida blaiviai apibendrina: „Čia tas pats, kaip lietuvių konkursų komisiją įtikina užsieniečių atliekama lietuvių kompozitorių muzika. Mums taip pavyko su J. Haydnu".

Neatmesdami prielaidos, kad laimėjimus šiek tiek lėmė sėkmė, - o kaip be jos! - muzikantai pripažįsta: galbūt tai pastūmėjo juos neišbyrėti, neiširti, nenuleisti rankų. „Būna, kad žmonės muzikuoja trejus ketverius metus, kol pajunta šiokį tokį pripažinimą - o jo muzikantui labai reikia,- kalbėjo I. Baikštytė. - Mūsų jaunam ansambliui iškart neblogai sekėsi, ir tai dar labiau telkė, kurstė kūrybines ambicijas".

Į Tulą - su virduliu

Konkursai muzikantams - ir iššūkis, ir galimybė pajusti azarto skonį, ir būdas kaupti bei įvairinti repertuarą, surasti progų daugiau parepetuoti. 2008-aisiais užsimoję dalyvauti Rusijos mieste Kalugoje rengiamame viename prestižiškiausių šios šalies Sergejaus Tanejevo kamerinių ansamblių konkurse, „FortVio" nariai, kaip reikalavo nuostatai, nusiuntė W. A. Mozarto ir J. Brahmso kūrinių įrašus, antrame ture atliko privalomą S. Tanejevo Trio D-dur (pirmos dvi dalys) ir J. Brahmso Trio H-dur, o patekę į finalą grojo S. Tanejevo trio D-dur (trečia ir ketvirta dalys) ir pačių pasirinktą D. Šostakovičiaus Trio Nr. 2 e-moll.

Pastarasis kūrinys konkurse sukėlė bene daugiausia aistrų. Likdami ištikimi sau ir  sudėtingą Dmitrijaus Šostakovičiaus kūrinį pateikdami savaip, nepaisydami jo atlikimo štampų, jaunieji lietuviai sugebėjo taip išryškinti kūrinio dramatizmą, nuotaikų kaitą nuo skausmo iki grotesko, išgauti tokius jaudinančius garsus, kad tąkart Kalugos salėje susirinkusią elitinę publiką „FortVio" įtikino ir sujaudino.

Kai konkursas jau buvo pasibaigęs ir po ilgų diskusijų „FortVio" kišenėje turėjo antrosios vietos laimėtojų diplomą (pirmąją vietą laimėjusiam fortepijoniniam kvintetui „Sezar" iš Rusijos nusileista minimaliai), prie muzikantų priėjo viena žiuri narių, profesorė iš Sankt Peterburgo, ir tarsi nusistebėjo, tarsi pagyrė: pasielgėte labai drąsiai Rusijoje grodami D. Šostakovičių. Lietuviai tik truktelėjo pečiais - juk D. Šostakovičius ne tik rusams rašė, o populiarioji patarlė, kad nėra ko į Tulą vežtis virdulio - vis tiek nieko nenustebinsi, mene negalioja. „Mums buvo labai malonu girdėti, kad rusams patiko mūsų D. Šostakovičius, kad pavyko juos įtikinti", - dar viena interpretacine sėkme džiaugėsi Indrė, Ingrida ir Povilas, kurie, rengdami kūrinius, visada duoda valią asmeniniam skoniui, vaizduotei, nuotaikoms...

„Tačiau pirmasis žingsnis - pasitelkti žinias, patirtį, profesionalumą ir kuo tiksliau perskaityti tekstą", - pabrėžė ne tik atlikėja, bet ir pedagogė I. Baikštytė, puikiausiai žinanti, kad net tokiam efemeriškam menui kaip muzikos atlikimas vien jausmų nepakanka - reikia ir proto.

Muzikos lobyne - ir lietuviški vardai

„Nuo baroko iki roko", - juokiasi muzikantai, paklausti apie savo ansamblio repertuarą. Jį diktuoja konkursų programos, vienokių ar kitokių kūrinių pageidaujantys koncertų, festivalių, muzikos švenčių rengėjai, tačiau šiaip jau repertuare esama muzikos nuo klasicizmo iki šiuolaikinės.

„FortVio" vizitine kortele jie patys vadina J. Brahmso Trio H-dur, iš lietuvių  autorių  - A. Šenderovo Trio „In memoriam", kurį įrašė į Auksinį diską ir už kurio atlikimą S. Tanejevo konkurse gavo T. Gaidamovič vardo specialųjį prizą. Kurį laiką ansamblio arkliukas buvęs  J. Haydno Trio G-dur. Jį muzikantai yra groję ne tik Lietuvos akademinėse salėse, bet ir įvairiomis progomis Islandijos, Oslo, Kopenhagos, Peterburgo salėse. „Labai gera melodinga muzika, suprantama ne tik profesionalams. Galima sakyti, tų laikų popsas", - paaiškino I. Rupaitė ir pridūrė, kad iš „nerimtų" kūrinių jie mielai atlieka A. Piazzollos „Metų laikus". Dabar įvairiomis sudėtimis šį kūrinį Lietuvoje groja daug kas, tad ir „FortVio" muzikantai, susiradę aranžuotojo Jose Bragato natas, paruošė savąją, originalią, „Metų laikų" redakciją.

„Taip jau susiklosto, kad kai kuriuos kūrinius grojame, grojame, bet vėliau jie pasiprašo pailsėti", - kūrybinės virtuvės duris pravėrė I. Baikštytė. Tačiau viena pozicija šio ansamblio programose beveik niekada nekeičiama - karjerą pradėję nuo S. Vainiūno, vieno fortepijoninio trio žanro pradininkų Lietuvoje, „FortVio" nuosekliai kaupia lietuviškų kūrinių bagažą. Viename pastarųjų koncertų, lapkričio 9-ąją surengtų sostinės Piano.lt salėje, skambėjo tik lietuviška muzika: S. Vainiūno, A. Šenderovo, B. Kutavičiaus ir J. Juozapaičio kūriniai. Kitose programose, be šių, galime rasti M. K. Čiurlionio, E. Balsio, F. Latėno kūrinių.

Ne kas kitas, o „FortVio" suteikė naująjį kvėpavimą Onutės Narbutaitės opusui „Rudens riturnelė. Hommage à Fryderyk". Sukurtas Vilniaus festivalio užsakymu ir daugiau nei prieš dešimtmetį atliktas solidžios draugijos - pianistės Mūzos Rubackytės, smuikininko V. Repino, altininko J. Bašmeto, violončelininko D. Geringo. Kiek vėliau kūrinį į kompaktinę plokštelę M. Rubackytė įrašė pasitelkusi lietuvių muzikantus - smuikininkę I. Armonaitę, altininkę A. Pšibilskienę ir violončelininką R. Armoną. Kurį laiką šis kūrinys iš esmės vegetavo: sudėtingas ir groti, ir klausytis. „FortVio" neišsigando - pasitelkė altininką Tomą Petrikį, ir muzikantai, vyraujančios fortepijono partijos atlikėjos I. Baikštytės valia, ryžtingai nubraukė ankstesnę interpretaciją dengusias salonines dulkes ir perteikė dramatišką F. Chopino bei O. Narbutaitės, žinančios visus pastarųjų  amžių skaudulius ir šviesos oazes, pokalbį. Per pusmetį „FortVio" šį kūrinį pagrojo net keturis kartus ir labai džiaugiasi, kad meninėmis charakteristikomis, minties plėtojimo logika, o svarbiausia - ansambliškumu sugebėjo įkūnyti kompozitorės sumanymą, tikrąją kūrinio atmosferą. „Galbūt šiam kūriniui reikia specifinės publikos, bet labai džiaugiamės, kad kompozitorė jį mums patikėjo", - sakė I. Baikštytė.

Ansamblio muzikantus į priekį varo ne tik taurus, bet ir pragmatiškas patriotizmo jausmas. Trisdešimties vos sulaukęs ar prie jo dar tik artėjantis trejetukas atvirai prisipažįsta: „Stengiamės groti daug muzikos kompozitorių, kurie dar gyvi, nes labai įdomu su jais bendrauti. Kada nors ateityje prisiminsime, ką iš jų išgirdome, ir galėsime perduoti savo mokiniams, kaip tą muziką groti, nes tikrai žinosime".

Ar esama tokių kūrinių, kurių ansamblis atsisakytų groti dėl emocinių arba techninių sunkumų? „Yra kūrinių, kuriems reikalinga ypatinga branda, patirtis. Norime groti viską - tačiau viskam savas laikas".

Žinoma, jeigu šis žavus kolektyvas turėtų psichologinį ir fizinį komfortą,  jeigu  jam nereikėtų kartais repetuoti nuo dešimtos valandos vakaro - o kitaip nepavyksta, nes sunku rasti visiems trims patogią laisvą valandėlę, jei kasdien galėtų kaupti repertuarą... Kol kas taip nėra, bet planų bręsti kaip kamerinis ansamblis „FortVio" nelaidoja.

Sklinda garsas nuo pat Vilniaus...

Gyvename XXI amžiuje, o kamerinių ansamblių gyvavimo pradžia susijusi su saloniniu muzikavimu, su aristokratų aplinka. Sakoma, kad kamerinis žanras yra elitinis, suvokiant šį terminą tikrąja jo reikšme. Per kelis šimtus metų mažai kas pakito - tokiai muzikai suvokti reikia pasirengusio klausytojo. Kas yra „FortVio" klausytojas?

„Iš pradžių tai buvo siauresnis klausytojų ratas - mūsų draugai, tėvai, pedagogai, - neslepia I. Rupaitė. - Bet paskui gandais nuėjo garsas, ir dabar jau turime gerokai platesnę publiką. Jei internete paskelbiama, kad bus mūsų koncertas, žmonės apsidžiaugia ir noriai ateina." Indrę irgi džiugina, kad į jų koncertus gausiai renkasi ne tik profesionalai, o ir tokie žmonės, kurie vadinami melomanais, tai yra mėgstančiais muziką. Jos manymu, tai jau nemenkas įvertinimas, nes kūrybinio kelio pradžioje tekdavo groti tik kolegoms - pasirengusiai, nuovokesnei publikai.

„Nenorime būti uždari, groti tik muzikantų klanui. Todėl labai svarbu kiekvienam koncertui parinkti tokią programą, kad tenkintume savo, kaip ansamblio, tobulėjimo poreikius, nekartotume kūrinių ir kartu pateiktume tokį, kuris būtų kaip saldainiukas, dėl kurio net ir nelabai prakutusiam muzikos mėgėjui norėtųsi ateiti į koncertą. Nes būna kūrinių, kuriuos yra gana sunku klausyti, o mums būtina juos turėti repertuare ir pagroti", - painią repertuaro formavimo sistemą aiškino I. Rupaitė.

Šio pokalbio iš pradžių tylėdamas klausęsis P. Jacunskas kiek paprieštaravo: „Turime gal tik vieną kitą ataskaitinį kūrinį, dėl kurio reikėjo padėti pliusiuką. Atlikdami savo pasirinktą repertuarą  patys dažniausiai taip „užsikaifuojame", matyt, todėl per koncertus ir sklinda ta geroji energija, kuri atpalaiduoja kritiškuosius klausytojus, bandančius suskaičiuoti mūsų klaidas arba netikslumus, ir pavergia melomanus. Tokius, kaip mano mama, kuri ateina, paklauso ir sako: „Man patiko". Paprašyta patikslinti, kas patiko, atsako: „Nežinau, kas patiko, bet man buvo gražu, gera." Tai - didžiausias malonumas. Dėl to mes susibūrę, dėl to rengiame tokį repertuarą, dėl to mums patiems patinka tai, ką darome".
 

Tarp dangaus ir žemės

Trio „FortVio" koncertų klausytojai nuo pirmųjų garsų pajunta, kad groja muzikantai, kurie gerai jaučiasi kartu, papildo vienas kitą. Trijulėje - dvi moterys ir vienas vyras. Buvo smalsu sužinoti, ar šiame kolektyve viršų ima feministinės nuostatos, ar senamadiški įpročiai. Tad paklausiau Povilo, ar jis sakąs savo kolegėms komplimentus, ar pastebįs, kai jos ateina vilkinčios nauja koncertine suknele, apskritai kaip jis, būdamas žvaigždė, jaučiasi tarp kitų dviejų žvaigždžių.

„Oi, - visiškai nuoširdžiai atsiduso Povilas. - Kartais jaučiuosi tarp dangaus ir žemės... Esame kaip šeima, o šeimoje visko pasitaiko." Indrė su Ingrida iš karto pastatė ausis: „Įdomu, kuri čia dangus ir kuri žemė..." Atsakymo į šį klausimą nebeišgirdau, bet išgirsti „FortVio" muzikavimą verta. Ansamblis kol kas neturi vadybininko, tad pasinaudosiu „tarnybine padėtimi" ir visus „Muzikos barų" skaitytojus paraginsiu - kvieskite šį Auksinio disko laureatą į svečius, tikrai neprašausite! Jų internetinis tinklalapis http://www.fortvio.lt/