Tradicijų kūrėjai

70 metų kelio pradžia

Didžiausia šalies koncertinė įstaiga Lietuvos nacionalinė filharmonija šiemet - 2010-aisiais pasitinka savo 70 metų jubiliejų, 2010-2011 m. koncertų sezonui pasirinkusi iškalbingą moto perpetuum mobile. Įsteigta 1940 m. lapkričio 1 d. kaip Lietuvos TSR valstybinė filharmonija ši organizacija, galima sakyti, nebuvo naujas reiškinys to meto kultūriniame-muzikiniame Vilniaus gyvenime. Veikiau Filharmonija, apsistojusi jai suteiktoje rezidencijoje Vilniaus senamiestyje netoli Aušros vartų - XX a. pradžioje pagal iš Rusijos atvykusio tuometinio Vilniaus miesto architekto ir inžinieriaus Konstantino Korojedovo projektą rekonstruotoje Miesto salėje (Sala Miejska), tapo šios XX a. pradžioje Vilniuje veikusios pagrindinės kultūrinės erdvės, kurios scenoje praėjusio šimtmečio pradžios sostinės gyventojai turėjo progą išvysti tokius muzikos atlikimo grandus kaip Fiodoras Šaliapinas, Sergejus Rachmaninovas, Aleksandras Skriabinas, Aleksandras Glazunovas ar Jasha Heifetzas, choro koncerte dirigavo M. K. Čiurlionis, čia įsisteigė pirmasis Vilniuje Petro Vileišio lietuviškas knygynas ar nuskambėjo pirmąja laikoma lietuvių tautinė opera - Miko Petrausko „Birutė", natūralia tąsa.

Tarsi perėmusi kultūrinio gyvenimo estafetę Filharmonija iki šiandien tęsia muzikos programų sudarymą ir pristatymą Lietuvoje ir svetur, itin svarbų dėmesį telkdama į lietuvių kompozitorių ir atlikėjų propagavimą. Dar tada, 1940-aisiais, Filharmonijai iš savivaldybės atiteko 1940 m. pradžioje Vilniuje suburtas Balio Dvariono vadovaujamas simfoninis orkestras, o simfoninio orkestro koncertus Filharmonijos salėje pradėta rengti kiekvieną ketvirtadienį ir sekmadienį. Po 1941 m. birželio 23-osios, vokiečių okupacijos laikotarpiu, simfoninis orkestras du kartus per savaitę grodavo Radiofone, o Filharmonijoje viešus koncertus rengdavo sekmadieniais ir beveik kiekviename koncerte skambėjo lietuvių kompozitoriaus kūrinys. Jau tuo metu po Filharmonijos stogu priimtas ne tik simfoninis orkestras, bet ir ėmė burtis muzikantų ansambliai - iki 1943 m. kovo mėn. čia reguliariai koncertavo styginių kvartetas (Mykolas Saulius, Stasys Gabriolavičius, Alfonsas Paukštys, Albinas Ciplijauskas), tais pačiais metais organizuotas vokalinis vyrų kvintetas (Zigmas Simaniūkštis, Vladas Kavoliūnas, Julius Kazėnas, Antanas Gimžauskas, Vytautas Einoris), ėmė griežti „Mažasis orkestras", suburtas Broniaus Budriūno vadovaujamas Filharmonijos choras, pradėta kurti Filharmonijos operos trupė, koncertus rengė Jono Švedo vadovaujamas Liaudies ansamblis. Deja, tik įgavusi pagreitį 1943 m. pavasarį Filharmonija buvo uždaryta. Tačiau po vienerių metų pasisukus karo įvykiams (kai mūsų kraštas buvo permestas į kitą - sovietų okupaciją) 1944 m. rugpjūtį Filharmonija buvo atkurta ir iš šio, per kelerius metus formuoto koncertinės įstaigos prototipo išaugo dabartinės Lietuvos nacionalinės filharmonijos modelis - šiandien Filharmonija, kuriai 1988 m. suteiktas nacionalinis statusas, vienija ir administruoja, nesuklysime teigdami, bene didžiausias Lietuvos muzikos atlikėjų pajėgas - tai iš 1940 m. B. Dvariono suburto Vilniaus simfoninio orkestro į plataus masto reiškinį išaugęs Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Juozas Domarkas), šiemet 50-ies metų jubiliejų minintis prof. Sauliaus Sondeckio įkurtas Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas Sergejus Krylovas), 45-metį pasitinkantis Valstybinis Vilniaus kvartetas, 1968 m. susibūręs Čiurlionio kvartetas, daugiau nei tris dešimtmečius, nuo 1974-ųjų, senosios muzikos tradicijas puoselėjantis kamerinis ansamblis „Musica humana" (meno vadovas prof. Algirdas Vizgirda) ir solistė Judita Leitaitė. Anksčiau Filharmonijos žinioje veikė Lietuvos kvartetas (1945-1996), 1965-1990 m. - Filharmonijos pučiamųjų kvintetas, 1969-2006 m. Filharmonijai priklausė Kauno valstybinis choras, 1986-1998 m. - Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija", 1957-1966 m. - Juozo Tiškaus vadovaujamas Lietuvos estradinis orkestras ir įvairūs kiti pramoginės muzikos ansambliai „Estradinės melodijos", „Nerija", „Plius minus", Vytauto Kernagio ansamblis, o patsai Filharmonijos reiškinys buvo išaugęs į koncertinį monopolį visoje Lietuvoje - jos filialai veikė Kaune (1944-2006), Klaipėdoje (1963-2004) ir Šiauliuose (1982-2003).

Koncertų ciklų ir festivalių tradicijos

Per metus Filharmonijos surengiami 400-600 koncertų vakarai ilgainiui išsikristalizavo į atskiras grupes kaip simfoniniai, kameriniai, džiazo koncertai, sekmadieninių koncertų ciklas „Visai šeimai", kompozitorių autoriniai vakarai, atlikėjų rečitaliai ar teminiai koncertų ciklai, skambantys pagrindinėje scenoje - Filharmonijos Didžiojoje salėje, kitose koncertų vietose Vilniuje: Taikomosios dailės muziejuje, Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje, Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, kituose Lietuvos miestuose. Kai kurie šių renginių jau skaičiuoja kelias savo gyvavimo metų dešimtis. Antai unikalus koncertų ciklas autentiškoje Trakų pilies aplinkoje - jaukios sekmadienio muzikinės popietės - išaugo iš 1967 m. Trakų pilies menėje prof. Sauliaus Sondeckio ir jo vadovaujamo Lietuvos kamerinio orkestro surengto pirmojo koncertų ciklo. Gaivindama seną tradiciją, 2009 m. rudenį Filharmonija vėl ėmėsi rengti koncertus po gotikiniais šios menės skliautais, pristačiusi ciklą „Muzika Trakų pilyje" su senosios muzikos ir šokio, klasikinės, romantinės, vokalo muzikos programomis ar džiazo improvizacijomis.

Koncertų ciklo „Muzika Trakų pilyje" ilgaamžiškumui, galima sakyti, prilygsta nuo 1971 m. Palangos gintaro muziejuje kasmet vykstantis unikalus Lietuvos kamerinio orkestro koncertų ciklas, vasarą poilsiautojus suburiantis į klasikinės muzikos vakarus grafų Tiškevičių rezidencijos ir žymaus kraštovaizdžio architekto Édouardo François André suprojektuoto parko aplinkoje. Per beveik keturis dešimtmečius „Nakties serenadų" scenoje su LKO koncertavo daugybė iškilių Lietuvos ir užsienio menininkų, tarp jų smuikininkai G. Kremeris, O. Kaganas, T. Grindenko ir V. Čepinskis; violončelininkai N. Gutman, K. Georgian, M. Drobinskis, V. Sondeckis, klarnetistas E. Vanoosthuyse. Beje, keletą metų nuo 1957-ųjų poilsiautojai Palangoje turėjo galimybę vasaromis klausytis ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, pradėjus rengti pasirodymus Palangos vasaros estrados scenoje. Dar vienas Filharmonijos tęstinis renginys, skambantis pasibaigus intensyviam koncertų sezonui - tai „Kuršių nerija" Neringoje, pirmą kartą surengtas 1999 m. rugpjūtį prof. Algirdo Vizgirdos iniciatyva kaip tarptautinis kamerinės muzikos vasaros festivalis. Nuo tada jis tapo tradiciniu šio regiono kultūriniu akcentu, skambančiu Nidos ir Juodkrantės evangelikų liuteronų bei naujojoje Nidos Marijos Krikščionių pagalbos bažnyčiose.

Laiko išbandymus atlaikė ir jau trylika kartų įvykęs „Vilniaus festivalis", startavęs 1997 m. Nuo tada šis renginys pristato žymius Lietuvos ir užsienio atlikėjus, jų interpretuojamų stambių simfoninių bei kamerinių kūrinių programas, šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių premjeras ir festivalio užsakymu sukurtus kūrinius. 2007 m. „Vilniaus festivalį" „atrado" bei jo koncertus anonsavo tarptautinis TV kanalas „MEZZO", o ryškiausių šį renginį aplankiusių meno pasaulio žvaigždžių sąrašas įspūdingas ir akinantis, tarp pastarųjų metų įvykių - Londono simfoninio orkestro ir jo maestro Valerijaus Gergijevo koncertas, Schleswigo-Holsteino festivalio orkestro ir Christopho Eschenbacho pasirodymas, žymių batutos meistrų R. Becko, J. Axelrodo koncertai, unikalių pianistų G. Sokolovo, A. Toradzės, M. Rubackytės, smuikininkų S. Chang, J. Rachlino, S. Krylovo, violončelininkų M. Maiskio, A. Kniazevo ir kt. rečitaliai ir koncertai, V. Urmanos, E. Montvido vokaliniai vakarai, pažintis su Šanchajaus kvartetu, senosios muzikos atlikimo genijais, „Concertgebouw" džiazo orkestru, tokiomis džiazo garsenybėmis kaip Chickas Corea ir kt.

Sezono metu įprastą koncertų ritmą paįvairina nuo 2006 m. vykstantys šventiniai „Kalėdų muzikos savaitės" koncertai gruodžio pabaigoje, aprėpiantys įvairius žanrus nuo Kalėdų giesmių ar pakilios baroko muzikos iki netikėtumais paįvairintos kamerinės ir orkestrinės muzikos. O tarsi savotiškas pavasario šauklys autentiškose sostinės erdvėse - Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčios ir Taikomosios dailės muziejaus salėse nuo 2007 m. tradiciškai skamba Tarptautinio J. S. Bacho muzikos festivalio garsai. Šis festivalis, vykstantis kovo-balandžio mėnesiais, išaugo iš beveik kasmet pavasarį rengtų J. S. Bacho muzikos savaičių festivalio meno vadovo profesoriaus Algirdo Vizgirdos iniciatyva, o nuolatinis renginio programų  dalyvis yra maestro vadovaujamas kamerinės muzikos ansamblis „Musica humana".

Pastaruoju metu Filharmonija inicijuoja ir naujus renginius. Pavyzdžiui, 2009 m. lapkritį Filharmonija surengė ir pirmąjį Vilniaus fortepijono muzikos festivalį, šešiuose įspūdinguose koncertuose pristatydama klasikinės Vakarų pianizmo kultūros dabarties epizodą ir pianistus - festivalio meno vadovę Mūzą Rubackytę (Prancūzija), Andrių Žlabį (JAV), Vitalijų Pisarenko (Ukraina), Jean-Philippe Collardą (Prancūzija) ir Sergio Tiempo (Argentina).

2009 m. startavo į programą „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009" įtrauktas projektas „Viva Musica Via Baltica", sujungęs Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos ir Lenkijos koncertines įstaigas bei jų atstovaujamus kamerinius orkestrus. Tikėtina, kad šis koncertų ciklas gali išaugti į gana aktyviai besireiškiančią Baltijos šalių nūdienos kompozitorių ir atlikėjų ambasadorystės misiją Lietuvos scenose bei paįvairinti ir papildyti šiuolaikinės muzikos programų lentyną. Sumanytas kaip koncertų ciklas, šis projektas yra aktyvi muzikos mainų platforma, kurioje atsiduria „Via Baltica" greitkelio siejamų šalių kūryba ir atlikimo menas - Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos akademinės muzikos kultūra. Jau surengtuose penkiuose koncertuose pristatyti keturi orkestrai (LKO, Lenkijos jaunimo orkestras „Sinfonia iuventus", Klaipėdos kamerinis orkestras, „Sinfonietta Rīga" iš Latvijos), Estijos vyrų choras, Talino styginių kvartetas, koncertų programose girdimas nacionalinis kiekvienos šalies sąskambis (estų kompozitorių Arvo Pärto, Veljo Tormiso, Toivo Tulevo, lenkų Mieczysławo Karłowicziaus, suomių Kaijos Saariaho, Aulis Sallineno, latvių Ērikso Ešenvaldso kūriniai) ir nauji lietuvių autorių kūriniai - jau nuskambėjo V. Laurušo, A. Martinaičio, U. Giedraitytės, O. Balakausko, J. Janulytės opusai ir premjeros.

Filharmonijos ansamblių istorijoje - savi tradicijų puslapiai

Turtingą koncertų ciklų ir originalių muzikinių projektų tradiciją kuria ir Filharmonijos ansambliai. Išsiskiria itin produktyvus ir kūrybingas Vilniaus kvartetas. Jo intriguojančiose programose susiduriama su įvairiapusiška muzikos styginių kvartetui retrospektyva - tai ir „Lietuvos kompozitorių kvartetinė muzika", ir 2000 m. nuskambėjęs fundamentalus 8 koncertų ciklas „Visi L. van Beethoveno styginių kvartetai", 2001 m. - 6 koncertų ciklas „Romantinės ir lietuvių šiuolaikinės muzikos vakarai", 2003-2005 m. pagroti šie ciklai: penkiolikos koncertų „Europos Sąjungos šalių kamerinės muzikos vakarai", penkių koncertų „Naujųjų Europos Sąjungos šalių kamerinė muzika" ir kūrybinės veiklos 40-mečio keturių koncertų ciklas, 2007 m. įvykęs 8 koncertų ciklas „W. A. Mozartas ir Viena", 2008-2009 m. pristatytas 9 programų ciklas „Kvartetas ir fortepijonas", taip pat kvartetas inicijavo muzikines pažintis su Lietuvos ir užsienio atlikėjais - „Jaunieji Lietuvos talentai ir Vilniaus kvartetas", „Pasaulio meno meistrai ir Vilniaus kvartetas", o artėjant Velykoms kiekvienais metais Vilniaus arkikatedroje ansamblis rengia Susikaupimo muzikos valandą su J. Haydno muzika.

Be minėtų festivalių Kuršių nerijoje ir J. S. Bacho muzikos Vilniuje ansamblis „Musica humana" ir prof. A. Vizgirda inicijuoja ciklines programas, pristatančias senąją, barokinę muziką, jų originalias sąsajas su šiuolaikinėmis kompozicijomis - pavyzdžiui, „Senoji Europos instrumentinė ir vokalinė muzika", „Baroko kelias", „Prancūzijos muzikos menas nuo Renesanso iki dabarties", „Prūsijos karaliaus Frydricho II Sansusi rūmų muzika", „Venecijos genijus Antonio Vivaldi", W. A. Mozarto 250-osioms metinėms, „J. S. Bachas ir Lietuvos muzika", „J. S. Bachas ir XX amžiaus muzika".

Šiltomis emocijomis apraizgytą, jau dešimtmečius skaičiuojančią tradiciją į bendrą istorijos puslapį įrašę ir naujametiniai Filharmonijos kolektyvų koncertai. Jau įprasta, kad Lietuvos kamerinio orkestro artistai senuosius metus palydi grieždami J. Haydno „Atsisveikinimo" simfoniją ir gęstant žvakėms Šv. Jonų bažnyčioje, o Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro naujametis koncertas Didžiojoje salėje kibirkščiuoja valsų karaliaus Johanno Strausso muzikinėmis staigmenomis. Vilniaus kvarteto naujametėje programoje savo nišą atradęs F. Schuberto 1819 m. sukurtas garsusis kvintetas A-dur, D. 667 („Forellenquintett"), o ansamblis „Musica humana" tradiciškai naujuosius pasitinka baroko muzikos meistrų Bacho ir Vivaldi bei jaukios Evangelikų liuteronų bažnyčios apsuptyje.

Tradicijos ir LNSO

Bene storiausią metraščio tomą bendroje Filharmonijos istorijoje pildo jos simfoninio orkestro faktai, susiraizgę į įvairiausių muzikinių tradicijų tinklą. Pavyzdžiui, reguliarių simfoninės muzikos vakarų gija nuosekliai driekiasi dar nuo orkestro subūrimo 1940-aisiais. Šioje koncertų grupėje ilgainiui išsiskyrė autorinių vakarų, skirtų konkrečiam kompozitoriui, tema. Pavyzdžiui, 1965 m. surengtas koncertas M. Ravelio gimimo 90-osioms metinėms - nuo tada simfoninis orkestras savo repertuare turi „Bolero", „Ispaniškąją rapsodiją", Antrąją siuitą iš baleto „Dafnis ir Chloja". 2007 m., minint E. Griego mirties 100-ąsias metines, orkestras parengė šio kompozitoriaus muzikinės dramos „Peras Giuntas" koncertinį atlikimą. Į akademinės klasikos kūrėjų portretų muzikinius vakarus įsitraukia ir prie dirigento pulto stojantys kviestiniai batutos meistrai - antai 2001 m. lapkritį Vilniuje, diriguojant M. Rostropovičiui, nuskambėjo autorinis R. Ščedrino kūrinių vakaras su naujausiu opusu „Parabole concertante" violončelei, styginiams ir timpanams, 2008 m. pradžioje nuskambėjo šio kompozitoriaus 75-mečiui skirtas koncertas, diriguojant maestro J. Domarkui.

Po to, kai 1964 m. simfoniniam orkestrui vadovauti paskirtas maestro prof. Juozas Domarkas, išaugo dar vienas muzikinis reiškinys - Filharmonijos koncertų sezono atidarymo vakaras, nuo 1966 m. tapęs įsimintina švente ir atlikėjams, ir klausytojams. Nuo tada, kai 1966-1967 m. sezono atidarymui J. Domarkas su savo orkestru parengė ir Lietuvoje pirmą kartą atliko G. Mahlerio Pirmąją simfoniją, kiekvieno koncertų sezono pradžioje kolektyvas vis pateikia naują intrigą - sudėtingą simfoninį opusą, lietuvių kompozitoriaus premjerą ar pristato garsų solistą. Įsimintiniausių orkestro parengtų ir pirmą kartą Lietuvoje nuskambėjusių kūrinių, liudijančių kolektyvo brandą ir meistriškumą, sąrašas įspūdingas. Anot maestro J. Domarko, tarp ryškiausių minėtinos G. F. Händelio oratorijos „Samsonas" bei „Judas Makabėjus", nuskambėjusios 8-ajame dešimtmetyje, arba L. van Beethoveno paskutinioji simfonija ir „Missa solemnis". Į svarbiausiųjų „dešimtuką" įeina ir komplikuotos XX a. partitūros - R. Strausso „Symphonia Domestica", „Alpių simfonija" bei „Herojaus gyvenimas", A. Skriabino „Ekstazės poema" ir Simfonija Nr. 3 „Dieviškoji poema", M. Ravelio „Dafnis ir Chlojė", I. Stravinskio „Petruška" ir „Šventasis pavasaris", 1989/1990 m. LNOBT nuskambėjusi O. Messiaeno monumentalios kompozicijos „Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus persikūnijimas" premjera arba B. Martinů Simfonija Nr. 4 ir J. Adamso „Harmonielehre". Beje, J. Domarko diriguojamo simfoninio orkestro kai kurie atlikti kūriniai buvo premjeros ne tik Lietuvoje, bet net ir Maskvos publikai (pavyzdžiui, 1977 m. G. F. Händelio oratorija „Judas Makabėjus", 1982 m. M. Duruflé Requiem, 1984-1985 m. R. Strausso „Sinfonia domestica").

Kultūrinė tradicija ir investicija: Atžalynas

Edukacinę liniją Filharmonijoje yra suformavusi sekmadieninių popiečių „Visai šeimai" tradicija. Į Filharmonijos sezoną įtraukiami ir jaunuosius atlikėjus pristatantys koncertai, inicijuojami kartu su Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondu „Pagalba Lietuvos vaikams", Michelio Sogny įkurtu fondu „SOS talentai". Tačiau vienas reikšmingiausių šios vadinamosios kultūrinės investicijos į būsimąją Lietuvos atlikėjų kartą etapų - tai maestro Juozo Domarko ir jo kolektyvo inicijuotas tęstinis renginių ciklas „Atžalynas", jauniems ir talentingiems atlikėjams suteikiantis galimybę pasirodyti svarbiausioje mūsų šalies koncertų salėje grojant solo su prityrusiais orkestro muzikantais. 1975 m. Filharmonijoje pradėtas vienas iš fenomenaliausių edukacinių renginių, išaugęs į „Atžalyno" festivalį. Idėja nuosekliai išaugo iš prof. J. Domarko ir Vilniaus konservatorijos (dabartinės Lietuvos muzikos ir teatro akademijos) pedagogų bendravimo, prašant maestro sudaryti galimybę jų studentams pagroti su orkestru (t. y. savotiškai pasipraktikuoti prieš dalyvavimą konkurse, kurio finaliniame ture studentui dažniausiai tekdavo groti solo su orkestru). XX a. 8-ajame dešimtmetyje pradėti rengti pavasariniai koncertai ilgainiui išaugo į intriguojančius koncertų ciklus, kuriuose per simfoninio orkestro ir jo vadovo „kalvę" perėjo bemaž visi Lietuvos jaunieji atlikėjai.

Laipsniškai LNSO įsitraukė ir į Vilniuje rengiamų atlikėjų konkursų veiklą - orkestras yra nuolatinis nuo 1965 m. rengiamo iš respublikinio į tarptautinį išaugusio M. K. Čiurlionio pianistų konkurso palydovas ir paskutiniame ture akompanuoja šių varžybų finalistams. Nuo tada, kai 2001-aisiais greta J. Heifetzo šimtmečiui skirtų iškilmingų koncertų Vilniuje buvo surengtas Tarptautinis smuikininkų konkursas, tapęs pirmuoju pasaulyje legendinio smuikininko vardu pavadintu konkursu, jo dalyviams, sėkmingai užkopusiems iki finalo ir griežiantiems pasirinktą koncertą smuikui, akompanuoja taip pat maestro J. Domarkas ir jo kolektyvas.

Didžioji salė - atvirų durų tradicija

Filharmonijos Didžiosios salės scena yra atvira ir įvairiausiems projektams, kurių dėka greta akademinės klasikos šio pastato erdvės prisipildo įvairiausių muzikos stilių ir žanrų harmonijos - čia savo improvizacijomis klausytojus yra audrinę džiazo muzikos atlikėjai (perkusininkas Vladimiras Tarasovas, pianistas Viačeslavas Ganelinas, džiazo muzikos vakarą surengęs Vladimiro Čekasino ir Petro Geniušo duetas, Artūro Anusausko džiazo kvartetas, Tarptautinio pianistų konkurso-festivalio „Jazz improvizacija" laureatai, daugybė garsių užsienio džiazo atlikėjų), savo koncertus keletą metų yra rengę senosios muzikos festivalio „Banchetto musicale" organizatoriai, nuo 1991 m. Didžiosios salės scenoje kasmet rengiami keli šiuolaikinės muzikos festivalio „Gaida" koncertai, nuo 1997 m. kasmet vieną lapkričio šeštadienį ši salė pavirsta grandiozine Lietuvos muzikantų fiesta - čia net iki dvylikos valandų trunka „Didysis muzikų paradas", Filharmonijos Didžioji salė taip pat yra ir ta vieta, kur varžosi M. K. Čiurlionio ar S. Vainiūno pianistų konkursų dalyviai finaliniame ture.

Girdimi ir pasaulyje

Neapsiribojantys savo šalies rėmais, Filharmonijos muzikantai nuolatos prisistato ir pasauliui, jų pasirodymus yra įvertinę ir išrankaus skonio prestižinių koncertų salių klausytojai, ir įtakingi užsienio šalių kritikai. Ir Filharmonijos orkestrai, ir styginių kvartetai kasmet surengia koncertines gastroles į Europos, kitų žemynų koncertų sales, (apie intensyvius ir turiningus gastrolių maršrutus byloja kiekvieno jų biografija). Tačiau greta šias gastroles koordinuojančios veiklos Filharmonija atlieka ir mainų programas su Švedija (2002-2003), Norvegija (2005), nuo 1999 m. vykdo Šiaurės šalių jaunimo kamerinės muzikos programą UPBEAT, yra tarptautinių organizacijų „Europos festivaliai" (EFA), Šiaurės-Baltijos šalių valstybinių koncertinių įstaigų asociacijų, Atlikėjų menų sektoriaus darbdavių asociacijos europinėje lygoje (PEARLE) narė, bei kurį laiką plėtoja tradiciją būti girdimiems pasaulyje per radijo ir televizijos eterį. 2009 m. vykusį Michelio Sogny fondo „SOS talentai" inicijuotą koncertą su jaunaisiais pianistais iš Filharmonijos Didžiosios salės prancūzijos kanalas „Mezzo TV" tiesiogiai rodė 39 pasaulio šalims. Jau kelerių metų tradiciją skaičiuoja ir pagrindinėje Lietuvos koncertų scenoje vykstančių koncertų radijo transliacijos plačiai kitų šalių auditorijai. Kartu su Lietuvos radijo Antraja programa (nuo 1998 m. - „Klasika") 1995 m. sausio 16 d. įgyvendintas bendras projektas - „Euroradijo" transliacija. Tada Lietuva su orkestru, pianistu Petru Geniušu ir maestro J. Domarku plačiai auditorijai prisistatė atlikdami V. Barkausko „Konzertstück für Orchester" Nr. 2 ir M. K. Čiurlionio simfoninę poemą „Miške". Ši idėja palaipsniui įsibėgėjo ir įgavus pagreitį kasmet tūkstantinei Europos klausytojų auditorijai greta klasikinių šedevrų pristato Lietuvos kompozitorių kūrybą: 2003 m. Euroradijo tinklui priklausančiose šalyse buvo klausomasi kamerinio Armonų trio ansamblio, greta A. Dvořáko ir D. Šostakovičiaus kamerinių kompozicijų pagriežusio Jurgio Juozapaičio diptiką „Mėnulio šviesa"; 2006 m. „Euroradijo" klausytojai išgirdo LNSO atliekamą Onutės Narbutaitės Antrąją simfoniją; 2007 m. transliuotas LKO koncertas, kuriame be J. Haydno, P. Čaikovskio kūrinių, pristatyti Jono Tamulionio „Perpetuum mobile" ir Ramintos Šerkšnytės „De profundis"; 2008 m. „Euroradijo" auditorijai buvo transliuotas LNSO koncertas su M. de Falla, G. Mahlerio kūrinių ir Eduardo Balsio triptiko „Portretai" programa; 2009 m. pradžioje LNSO „Euroradijui" prisistatė kaip N. Rimskio-Korsakovo, P. Čaikovskio ir S. Prokofjevo muzikos atlikėjas; o 2009-2010 m. koncertų sezone suorganizuota įspūdinga „Euroradijo" muzikos savaitė, kurioje Europos klausytojai išgirdo LNSO ir Vilniaus kvarteto koncertus bei lietuviškas kompozicijas - Žibuoklės Martinaitytės kūrinio „Tūkstančiai durų į pasaulį" premjerą, Onutės Narbutaitės oratoriją „Centones meae urbi" („Skiautinys mano miestui"), Eduardo Balsio Simfoniją-koncertą vargonams, M. K. Čiurlionio Kvartetą c-moll.

Filharmonija ir nacionalinės muzikos paveldas

1940 m. sausio 21 d. Vilniaus miesto teatre nuskambėjus pirmajam orkestro pasirodymui buvo atlikta M. K. Čiurlionio simfoninė poema „Miške". Nuo tada, galima sakyti, ir orkestras, ir pati Filharmonija puoselėja nacionalinę muziką ir propaguoja jos sklaidą, pristato ir Lietuvos publikai, ir kitų šalių klausytojams. Pavyzdžiui, simfoninio orkestro meno vadovu paskirtas Juozas Domarkas, formuodamas savo kolektyvo repertuarą, rėmėsi dviem „kertiniais akmenimis" - griežti pasaulio simfoninės literatūros geriausius pavyzdžius ir populiarinti lietuvių autorių kūrinius.

Toks lietuviškos muzikos įtraukimas į koncertų programas, užakcentuotas dar pačioje Filharmonijos darbo pradžioje, išliko ryškus iki šiandien - pagrindinėje Lietuvos akademinėje scenoje nuolatos skamba ir lietuvių klasikų kompozicijos, ir modernios lietuviškos muzikos premjeros. Atskirą kertę šioje tradicijos sferoje išsikovoję autoriniai ir jubiliejiniai vakarai. Vien per pastarąjį dešimtmetį Filharmonijos koncertuose buvo paminėta nemažai Lietuvos kūrėjų sukakčių: koncertas 2002 m. buvo paženklintas Broniaus Kutavičiaus 70 metų jubiliejumi salėje sklandant „Epitafijos praeinančiam laikui" ir oratorijų „Paskutinės pagonių apeigos", „Iš Jotvingių akmes" sąskambiams, 2004 m. Filharmonijoje paminėta Felikso Bajoro sukaktis, 2007 m. gruodį surengti du simfoninės muzikos vakarai, skirti Osvaldo Balakausko 70-mečiui, kuriame skambėjo Filharmonijos užsakymu jo parašytos simfoninės poemos „Tetra" premjera ir „Kalnų sonata", bei Jono Nabažo 100-osioms gimimo metinėms (atlikta simfoninė poema „Daina apie liūdesį ir džiaugsmą"), tų pačių metų spalį Jeronimo Kačinsko 100-mečiui skirtą muzikos vakarą dedikavo Vilniaus kvartetas. Filharmonjos Didžiojoje salėje surengta Lietuvos kompozitorių autorinių vakarų nuo Algimanto Bražinsko kūrybos koncerte ir Mikalojaus Noviko 70-mečiui skirto jubiliejinio autorinių dainų vakaro iki Arvydo Malcio simfoninės muzikos atlikimo.

Tačiau Filharmonijos kolektyvų plėtojama ne tik lietuviškos muzikos atlikimo tradicija, bet ir kita, ne mažiau reikšminga veiklos kryptis, susijusi su lietuviškų kompozicijų inspiravimu ir inicijavimu - naujų kūrinių užsakymu. Pavyzdžiui, daug šiuolaikinių lietuvių kompozitorių yra sukūrę puikių kamerinių opusų kolektyvui „Musica humana" - O. Balakausko „Šokių siuita", „Duetti concertanti", A. Martinaičio „Cantus ad futurum" tapo tikromis ansamblio repertuaro puošmenomis. B. Kutavičiaus „Medžių kova" bei A. Martinaičio koncertas-kantata „Muzikinė auka", parašytas 2000 m. Vilniaus festivalio užsakymu pasauliniams J. S. Bacho metams, priskiriami prie lietuvių šiuolaikinės muzikos šedevrų. Vilniaus kvarteto įspūdingame per 400 kūrinių repertuare yra daugiau kaip 100 Lietuvos kompozitorių opusų, kurių pusė buvo parašyta specialiai šiam muzikų kolektyvui.

Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro repertuare mūsų šalies kompozitorių muzika sudaro atskirą kertę, kuri šiandien išaugusi į itin solidžią ir gausiai prikrautą lentyną. Joje galėtume atskirti du solidžius tomų rinkinius. Viename - lietuviškosios muzikos klasiką pristatantys orkestro koncertai. Kitame - renginiai, kuriuose šis kolektyvas su maestro Juozu Domarku ar prie dirigento pulto stojančiu Robertu Šerveniku, ypatingu šiuolaikinės lietuvių muzikos puoselėtoju, savo atlikimu tampa pirmuoju oro gurkšniu dabarties Lietuvos kompozitorių opusams. Bendradarbiavimo su dabarties kūrėjais tradiciją, galima sakyti, užmezgė Juozas Domarkas. Jo startu galima laikyti 1965 m. atliktą Juliaus Juzeliūno siuitos „Afrikietiški eskizai" premjerą. Nuo tada orkestras atliko begalę lietuviškos muzikos nuo M. K. Čiurlionio simfoninių poemų iki daugelio jaunų kompozitorių pirmųjų simfonijų. Nuo 1991 m. orkestras yra nuolatinis šiuolaikinės muzikos festivalio „Gaida", kuriame kasmet pristatoma po kelias lietuvių autorių premjeras, dalyvis. Su lietuviškos muzikos propagavimu susijusi ir unikali orkestro misija tapti pirmaisiais Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos katedros absolventų diplominių darbų - simfoninio žanro - partitūrų atlikėjais.

Vertinant šią, lituanistinę orkestro repertuaro kryptį, nesuklysime teigdami, kad kone visos Lietuvos kompozitorių simfoninių partitūrų premjeros priklauso LNSO, kai kuriuos šių kūrinių inspiravo draugiški santykiai su dirigentu Juozu Domarku ir buvo jam dedikuoti. Tarp kolektyvo parengtų lietuviškų kompozicijų maestro vardina svarbiausias - tai O. Balakausko simfonijos Nr. 4, Nr. 5 ir „Opera strumentale", J. Juozapaičio „Rex" ir „Zodiacus", J. Juzeliūno simfonijos ir „Cantus Magnificat" bei J. Bašinsko, A. Račiūno, E. Balsio simfoninės partitūros. Iki šiandien orkestro repertuare dažnai skambančios išliko kompozicijos: Vytauto Barkausko „Trys aspektai", Eduardo Balsio „Dramatinės freskos" smuikui, fortepijonui ir orkestrui, Vytauto Montvilos „Gotiškoji poema", Osvaldo Balakausko „Kalnų sonata", „Opera strumentale", Algirdo Martinaičio „Nebaigtoji simfonija".

Lietuvių kompozitorių kūryba pristatoma ir orkestro gastrolėse: SSRS laikais M. K. Čiurlionio, B. Dvariono, E. Balsio, J. Juzeliūno, V. Barkausko, A. Rekašiaus, J. Juozapaičio, J. Bašinsko, B. Kutavičiaus, V. Montvilos, O. Balakausko muziką išgirdo Maskvos, Leningrado (dabar Sankt Peterburgo), Minsko, Kijevo, Talino, Rygos miestų, Lenkijos, Vokietijos, Suomijos, Prancūzijos klausytojai. 1980 m. Maskvoje skambėjo V. Barkausko Trečioji simfonija ir J. Juozapaičio simfonija „Zodiacus". Vakaruose pirmą kartą orkestras su lietuviška muzika prisistatė 1986 m. - gastrolių į Prancūziją metu, kai atliko O. Balakausko Antrąją simfoniją. Atgavus Nepriklausomybę, lietuvių kompozitorių kūryba pristatyta Vakarų Europos, Japonijos koncertų salėse. Japonija 1995 m. išgirdo LNSO atliekamą M. K. Čiurlionio „De profundis". Atėnuose, „Herodes Atticus Odeon" amfiteatre, šalia Panteono 1999 m. atlikta M. K. Čiurlionio simfoninė poema „Miške". Ją, diriguojamą maestro Mstislavo Rostropovičiaus, 2001 m. išgirdo ir Paryžiaus Eliziejaus laukų teatro klausytojai. Taip pat šiandien didelė dalis lietuviškos muzikos maestro Juozo Domarko dėka skamba ne tik koncertuose, bet ir iš daugybės įrašų, išleistų Lietuvoje ir svetur („Melodija", „Marco Polo", „Col legno", „Ella Records", „Naxos").