„Norėčiau apversti piramidę“

            Veronika Janatjeva: Su kokia situacija, organizaciniais ir vadybiniais iššūkiais teko susidurti atėjus dirbti į Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinio direktoriaus postą 2006 metais? Kokią numatėte savo veiksmų strategiją? Ką jau galbūt pavyko įgyvendinti, o ko gal nematėte būtinybės keisti dėl specifinio šios koncertinės įstaigos veiklos pobūdžio?
            R. P. Mano noras tuomet buvo priimti sau pačiai išsikeltus iššūkius ir suformuoti naujus iššūkius kolektyvui. Visų pirma apversti organizacinę piramidę - tai, ko nori daugelis kultūros įstaigų vadovų: piramidės viršuje turėtų atsirasti kūrybinis procesas, o apačioje - jį aptarnaujantis techninis, administracinis ir kitas aptarnaujantis personalas. Tai buvo svarbiausias mano programos siekis kandidatuojant į šį postą. Dauguma tasa norėjo kurti naujas mūsų veiklos strategijas ir dalyvauti jas įgyvendinant. Suprantama, kad norint kažką keisti, visas kolektyvas turi prisiimti labai daug atsakomybės. Kartu ją turi lydėti pasitikėjimas ir aiškus atskirų funkcijų paskirstymas. Man norėjosi visiems skyriams - koncertų vadybininkams, ryšių su visuomene skyriui ir visiems kitiems padaliniams - įduoti kuo daugiau instrumentų savo pačių sprendimams, veikloms ir tikslams. Čia dirbantys žmonės turi nepaprastai daug patirties, socialinių ir kultūrinių ryšių. Kartais daug daugiau negu pats vadovas, kuris užsiima daugiau administravimo veikla. Jie stebi ir mato procesus repertuaro kitimo, geografinės sklaidos, tarptautinių ryšių plotmėse ir pan.

            V. J. Pritarčiau, kad būtent šie žmonės kasdien užsiima procesų analize - kaip tas sukuriamas produktas pasiekia vartotoją ir koks jis turėtų būti, kad abipusė komunikacija būtų kuo efektyvesnė. Tačiau antra vertus, tą analizę kažkas turėtų fiksuoti ir priimti sprendimus aukščiausiu lygiu. Taigi gal galėtumėte apibendrinti, ką daugmaž apčiuopiamo pavyko nuveikti šioje veiklos srityje? Kokie pozityvūs poslinkiai įvyko nuo Jūsų kadencijos pradžios?

            R. P. Manau, iš tokių poslinkių galima paminėti ir toliau tęsiamą Filharmonijos veiklos decentralizaciją. Dar vadovaujant Egidijui Mikšiui nuo Lietuvos nacionalinės filharmonijos atsiskyrė Kauno valstybinė filharmonija ir Kauno valstybinis choras. Dar anksčiau atsiskyrė Šiaulių filharmonija. Mes šiais metais perdavėme Palangos vasaros koncertų salę Palangos miesto savivaldybei. Mano giliu įsitikinimu, tai suformuoja daug gilesnes paskatas tiems miestams ir jų kultūrinėms, muzikinėms bendruomenėms tvarkytis su savo nepaprastai vertinga kultūrinio paveldo baze (kalbant ir apie sales, ir apie jose reziduojančius kolektyvus) ir kurti savo naujas tradicijas arba jas gilinti, jeigu jos jau yra susiformavusios. Pavyzdžiui, koncertinė veikla Kaune ir Pažaislio muzikos festivalis. Atsiskyrę jie iš tiesų ėmė daug geriau tvarkytis, turi geresnį įvaizdį komunikuojant su vietos savivalda ir kitomis jų veiklą finansuojančiomis struktūromis.

            Decentralizacijos procesas ir partnerystės kokybinių ryšių išlyginimas davė labai gerų rezultatų. Filharmonija nebėra ta institucija, kuri per prievartą siunčia bet ką ir bet kur, dėl ko sulaukdavome nemažai kritikos iš buvusių filialų. Dabar esame lygiaverčiai partneriai: mes siūlome savo projektus, o mūsų partneriai pasirenka, kas jiems labiausiai tinka. Tai netgi labiau apsimoka finansiniu požiūriu, nes rinkdamiesi mūsų siūlomą produkciją, jie prisideda savo finansais.

            V. J. Pereinant iš autoritarinio ar monopolistinio sovietinio režimo į demokratinį veiklos modelį, galbūt reikėtų paminėti šalies viduje ir už jos ribų sudarytas partnerystės sutartis, taip skatinant dalyvaujančių pusių suinteresuotumą, traktuojant jas ne kaip pavaldžias, bet kaip savarankiškas organizacijas. Kokios naudos tai davė, ar gimė kokie nors nauji projektai, apsikeitimo programos? Ar tai paskatino dar ir tarptautinį bendradarbiavimą asociaciniu principu?

            R. P. Regioninio bendradarbiavimo srityje pasirašyta labai vertinga sutartis tarp Baltijos valstybių koncertinių įstaigų. Tai leido visose trijose šalyse prisistatyti ne vien Lietuvos nacionalinei filharmonijai, bet ir Kauno valstybinei filharmonijai bei Klaipėdos koncertų salei, kuri pirmoji pristatė savo kamerinį orkestrą su naujuoju meno vadovu Mindaugu Bačkumi. Taip pat labai intensyvūs mainai vyksta su Azerbaidžano koncertinėmis įstaigomis, dalyvaujant mūsų didiesiems kolektyvams. Azerbaidžane kultūrinės veiklos augimas labai spartus, o požiūris itin profesionalus. Jie netgi mokosi iš mūsų tam tikrų vadybinės veiklos subtilybių, ypač bendradarbiaujant su Vakarų partneriais. Taip pat narystės Europos festivalių asociacijoje dėka pradėjome derybas su Azijos ir Australijos koncertinių agentūrų ir festivalių tinklu. Tai jau duoda vaisius, atveriančius labai geras perspektyvas tolimesnei Lietuvos kamerinio orkestro koncertinei veiklai.

            Šalies mastu su daugeliu Lietuvos savivaldybių ir kultūros centrų (visų net nesuminėčiau) yra sudarytos terminuotos ir ilgalaikės bendradarbiavimo sutartys dėl profesionalaus meno sklaidos šalies regionuose. Ši labai teisingai įvardyta Kultūros ministerijos programa iš tiesų davė labai daug savarankiškumo ir pasitikėjimo kultūros centrams regionuose, kurie patys planuoja savo koncertų ciklus ir kreipiasi į Filharmoniją kaip į savo pagrindinį partnerį. Mūsų stiprybė yra mūsų etatiniai kolektyvai, ypač kameriniai ansambliai, kuriems tenka daugiausia nuopelnų atliekant Filharmonijos nacionalinę misiją.

            Grįžtant prie to, kad galbūt liko šiek tiek monopolizmo ir prisirišimo prie penkių kolektyvų ir pagrindinės salės išlaikymo, tai sakyčiau, kad mes pergyvenom įvairius kitus modelius, žiūrėjom, kaip laikosi mūsų kolegos Latvijoje ir Estijoje, ir dabar matome, kad vis dėlto ekonominės, finansinės sąlygos ir ypač krizė lėmė, kad vėl vyksta institucijų susiliejimas. Simfoniniai orkestrai, koncertinės agentūros ir salės vėl dirba kartu, vėl kviečia prisijungti mažuosius kolektyvus, nes tai pasiteisina - ypač ekonominiais sumetimais.

            V. J. Iš tiesų buvo įdomu, kokį kelią pasirinks Filharmonija vykstant institucijų pertvarkoms nepriklausomybės pradžioje. Ar ji remsis sena filharmoninių draugijų tradicija, gyvavusia Senajame ir Naujajame pasauliuose nuo XIX amžiaus? Ar toliau tęs sovietinių filharmonijų egzistenciją? Ar jums atrodo, jog šiuo metu nusistovėjęs Filharmonijos modelis kaip koncertinės agentūros, kolektyvų draugijos ir salės viename pasiteisino?

            R. P. Manyčiau, kad taip. Vakaruose taip pat vyksta panašūs procesai ir netgi šiek tiek priverstiniu būdu - karpant finansavimą, valstybės dotacijas, jungiant, sakykim, tris didelius vieno miesto orkestrus po vienu stogu ir aptarnaujant kokį nors vietinį operos teatrą, statantį ne vien operas ar baletus, bet ir miuziklus bei operetes. Muzikantai patiria didelį spaudimą, o akademinių žanrų grynumas ir tam tikra specializacija vis tiek turėtų išlikti. Sakyčiau, kad sveika, jog kadaise nuo Filharmonijos atsiskyrė estrada ir lengvoji muzika. Galbūt galėjo atsirasti kokia nors kita struktūra. Kurį laiką ji gyvavo po Filharmonijos stogu dėl ekonominio intereso, siekiant uždirbti daugiau pajamų akademinės muzikos koncertams. Bet vėliau nunyko; ko gero, nebeliko ir tokio didelio poreikio, nes Lietuvoje labai sustiprėjo džiazo ir populiariosios muzikos kryptys.

            V. J. Turbūt vertėtų pabrėžti, kad tokiame nedideliame Europos mieste kaip Vilnius, net ir toje pačioje akademinės muzikos scenoje yra ne vienas stambus muzikinio gyvenimo dalyvis. Vien Vilniuje šalia Nacionalinės filharmonijos ir jos kolektyvų egzistuoja dar bent trys dideli simfoniniai orkestrai ir visas būrys kamerinių kolektyvų. Dauguma jų gauna valstybės ar savivaldybės dotacijas. Filharmonija tapo nacionaline 1998 metais. Tai tarsi aiškiai apibrėžė jos misiją ir pagrindinius veiklos akcentus. Kokia šiuo metu yra Filharmonijos kryptis nacionalinės kultūros požiūriu? Kas yra konkrečiai daroma?

            R. P. Tenka ypač jautriai derinti dvi nacionalinės misijos šakas: pristatyti Lietuvos kompozitorių kūrybą ir kartu puoselėti klasikinės, akademinės muzikos atlikimo meną. Filharmonijos branduolį sudaro atlikėjai, tad mes visų pirma turime pastebėti, atrasti, palaikyti norą muzikuoti, skatinti daugelį jaunųjų, svetur besimokančių ar jau dirbančių atlikėjų, sugrįžti ir bent kartą per metus atlikti rimtą koncertą Lietuvoje. Antra vertus, nuo atlikėjų dialogo su kūrėjais priklauso, kiek bus atliekama lietuviškų kūrinių. Nemanau, kad čia įmanomos kokios nors kontrolės, prievartos ar disciplinos formos. Deja, o gal ir laimei, tai yra savaiminis procesas. Dirigentų Juozo Domarko ar Roberto Šerveniko kontaktas su kūrėjais yra iš tiesų labai nuoseklus ir intensyvus, iš jų bendradarbiavimo radosi nemažai naujų kūrinių ar naujų seniau parašytų kūrinių versijų. Nacionalinis simfoninis orkestras iki šiol atlieka nemažai Lietuvos kompozitorių kūrinių premjerų, o anksčiau atlikdavo jas beveik visas - tais laikais, kai dar vykdavo Kompozitorių sąjungos plenumai ir suvažiavimai. Šią misiją taip pat tęsia Valstybinis Vilniaus kvartetas, kamerinio ansamblio „Musica humana" programos.

            V. J. Kalbant apie nacionalinę kūrybą ir jos skatinimą, šalia savaiminio proceso, kurio iš tiesų negalima jokiu būdu priverstinai simuliuoti ar mėginti įvesti kokią nors centralizuotą kontrolę, vis dėlto galima būtų mėginti šį tą nuveikti. Kurti sąlygas ar organizuoti programas, kurios skatintų kūrėjus labiau įsitraukti į darbą su konkrečiais atlikėjais. Pavyzdžiui, Vakaruose išbandytas modelis, kai koncertinės įstaigos ar orkestrai konkurso būdu metams ar keleriems išsirenka reziduojantį kompozitorių. Taip gimsta nauji kūriniai - tarsi nauji pastatymai teatre. Kitas būdas - rengti specialiai į nacionalinę kūrybą orientuotus koncertų ciklus, kuriose telktųsi daugiau naujos muzikos ištisus metus, o ne vien per festivalius. Kompozitorių rezidencijų klausimas, kiek žinau, buvo ne kartą diskutuotas. Ar šiuo metu yra svarstomos kokios nors galimybės? O gal jų atsisakyta?

            R. P. Tikrai neatsisakyta ir aš manau, kad dabar yra puikus metas kurti bendras naujas strategijas. Per daugelį metų jau ne kartą įsitikinome, jog bendradarbiavimas ir kooprodukcija su kitomis įstaigomis, tokiomis, kaip „Vilniaus festivaliai" („Gaida"), Lietuvos kompozitorių sąjunga ir Muzikos informacijos ir leidybos centras, visiškai pasiteisina. Juk kam yra kuriama visa informacijos apie kompozitorius ir jų kūrinius duomenų bazė? Tam, kad atlikėjai kuo daugiau sužinotų, ja naudotųsi ir atliktų naują muziką. Taip pat manau, jog visas šias veiklas reikia labai suaktyvinti. Dėl reziduojančio kompozitoriaus pozicijos nesiryžčiau ką nors spręsti, nes mūsų rinkos mažumas gali kelti nereikalingų įtampų. Tačiau neabejoju, kad Filharmonijos kolektyvai aktyviai dalyvautų tokiose programose. Jas sudarant, atsirenkant kūrinius ir formuojant repertuarą minėtos įstaigos ir asociacijos mums galėtų talkinti. Tai turėtų būti tokia „nuolatinė telefono linija".

            V. J. Grįžtant prie pokalbio apie tarptautinį bendradarbiavimą, norėčiau paklausti, kokios patirties Filharmonija pasisėmė būdama tarptautinių organizacijų narė? Kuo mes galime būti įdomūs kitų šalių atstovams ir ko mes galime iš jų pasimokyti?

            R. P. Anksčiau labai aktyviai dalyvavome Tarptautinės atlikėjų menų asociacijos (ISPA) veikloje. Tada mums reikėjo tiesiog prisistatyti kaip valstybei, turinčiai daug atlikėjų kolektyvų ir tvirtas atlikėjiškos kultūros tradicijas. Dalyvaudami draugijos susitikimuose, sukaupėme ir nemažai naudingų kontaktų: iš pradžių reikėjo tiesiog susiorientuoti, koks yra atlikėjų branduolys pasauliniu mastu, kas yra žvaigždės, kokie jų įkainiai, kokios reklaminės kampanijos juos lydi, kaip jie bendrauja su įrašų kompanijomis ir agentūromis, kas organizuoja jų gastroles. Tai buvo mokymosi ir pažinimo laikotarpis. Dvi asociacijos - ISPA ir IAMA (Tarptautinė meno vadybininkų asociacija) specializuojasi meno vadybos srityje. Jų susitikimai - tai muzikos verslo epicentrai, kuriuose siekiama kuo ryškiau prisistatyti, ieškoti partnerių ir parduoti kuo daugiau savo produkcijos. Be abejo, konferencijų metu vyksta labai įdomios diskusijos ir paskaitos, kreipiančios mintį labiau kultūros politikos linkme. Tačiau realus veiklos rezultatas vertinamas pagal tai, kiek vienas ar kitas partneris suorganizavo koncertų Europoje ar Amerikoje.

            Tuo tarpu Europos festivalių asociacija (EFA) yra veikiau humanitarinė institucija. Nepaisant to, kad mes su jos nariais taip pat turime bendrų projektų ir organizuojame gastroles, yra labai daug kalbamasi, atliekamas netgi tam tikras lobizmas europiniu lygmeniu dėl kultūros ir meno reiškinių sampratos, jų vietos, svarumo, tvarumo, pridėtinės ir tiesioginės ekonominės vertės. Yra pasiekta labai nemažai, dėl to ši asociacija vertinama, paisoma jos narių nuomonės, ji gauna paramą iš kelių organizacijų, tarp jų ir iš Europos Komisijos.

            Labai pasiteisina tolerancijos idėja ir ribų nutrynimas tarp skirtingo lygmens festivalių. Tai nėra tik „džentelmenų klubas", kuris 1952 metais įkūrė EFA. Kasmet prie asociacijos prisijungia po Turkijos festivalį, nors jų veikla labiau orientuota į kultūrinio turizmo projektus. Tai taip pat labai vertinga, nes bendra EFA veikla ir atskirų festivalių (tarp jų neabejotinai ir Lietuvos festivalių) veikla žengia pirma diplomatinių ryšių. Per kultūrinį bendradarbiavimą jie kartais pasiekia daugiau nei per politinę diplomatiją. Tarkime, mūsų bendradarbiavimas su Šanchajaus festivaliu buvo labai intensyvus jau prieš ketverius metus, o dabar jau matome tam tikrus to veiklos rezultatus: suintensyvėjusius verslo, politinius ryšius. Prieš ketverius metus juokavom, kad Kinijos siena artėja prie Lietuvos - ir geopolitine prasme tai jau pradeda pildytis.

            V. J. 2009 m. gegužę Vilniuje pirmąkart buvo surengta EFA generalinė asamblėja. Akivaizdu, kad tai irgi davė gerų rezultatų pozicionuojant Lietuvą ir jos kultūrą bendraeuropiniame kontekste. Kokie atgarsiai Jus pasiekė iš asociacijos narių? Ką jie naujo sužinojo apie Vilniaus festivalį? Ką jie mano apie Vilniaus festivalio perspektyvas, gilėjant ekonominei krizei ir socialinei atskirčiai?

            R. P. Visų pirma jie labai stebėjosi mūsų stiprybe, nes mažai kas tikėjo, kad tokiomis sąlygomis įmanoma suorganizuoti tokio masto renginį ir buvo netgi manoma, kad turėtume jį atšaukti. Tačiau mes neišsidavėme, kokiomis sudėtingomis sąlygomis vyksta parengiamieji darbai, kokios didžiulis susipriešinimas tvyro mūsų kultūros lauke. O rezultatai - vien tik pozityvūs. Šiuo klausimu galiu tik pasidžiaugti, nes kad ir kur nuvykčiau - į EFA ar kitų tinklų susitikimus, visur iki šiol girdžiu vien komplimentus Vilniui kaip miestui, Vilniaus festivaliui, Filharmonijai, atlikėjams, pagaliau švarai mieste. Taip pat čia susirinkusieji stebėjosi žmonių entuziazmu ir jauna publika (ne per 60, o iki 40 metų amžiaus klausytojų vyravimas mūsų salėje ypač stebino festivalių rengėjus).

            V. J. Tęsiant kalbą apie Filharmonijai 2009-aisiais tekusius organizacinius iššūkius, būtent Jūsų kadencija sutapo su dideliais valstybiniais projektais - VEKS programa, Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimu. Kaip Filharmonija prisidėjo prie šių projektų? Gal paminėtumėte sėkmingiausius renginius, gal kai kurie tęsiami iki šiol?

            R. P. Mes nepaprastai intensyviai dalyvavome 2009-ųjų minėjimuose ir valstybinėse programose: Filharmonijoje pernai vyko vienas iš Lietuvos tūkstantmečio dainų šventės vakarų, Euroradijo muzikos savaitės koncertai, koncertų ciklas „Viva Musica Via Baltica", I-asis Vilniaus fortepijono muzikos festivalis. Tai galbūt turėčiau susieti su savo patirtimi dirbant Kultūros ministerijoje, kai 1993 m. buvo patvirtinti Lietuvos tūkstantmečio minėjimo metmenys. Juose jau tada buvo numatyta dalyvauti konkurse Europos kultūros sostinės nominacijai. Tuomet dar net nežinojome, ar Lietuva taps Europos sąjungos nare... Man taip pat teko dalyvauti VEKS programos kūrimo procese nuo pat pirmų dienų, kai buvo teikiama paraiška Europos Sąjungai. Tos vizijos, gimusios iš grupelės kultūros žmonių ir vadybininkų sukeltos „smegenų audros", manyčiau, buvo labai pozityvus reiškinys. Kad jos iškrypo, tai čia kitas labai sudėtingų aplinkybių klausimas: per šį laikotarpį įvyko Seimo rinkimai, nebuvo jokios politinės valios pozityviai pažvelgti į šį reiškinį, prasidėjo ekonominė krizė. Nelemtai viskas supuolė tais pačiais metais. Europos Sąjungos atstovai jau tuomet mums sakė, kad bus sunku, nes programa sutaps su parlamento rinkimais.

            V. J. Dar pridėkime pagrindinės Lietuvos skrydžių bendrovės bankrotą 2009 metų sausio mėnesį, pačioje programos įgyvendinimo pradžioje...

            R. P. Taip, buvo iš tiesų nelengva, ypač dėl nepalankaus politinio konteksto... Tačiau man norisi prisiminti kitą dalyką - Filharmonijos pastato paskirtį. Juk prieš daugiau kaip šimtą metų šie rūmai buvo statomi kaip Miesto salė. Pastaraisiais metais vėl tapome patrauklūs kaip pagrindinė Miesto salė - ne tik koncertų, bet istorinių susitikimų bei sprendimų vieta. Norėčiau prisiminti 2005 m. čia vykusį įspūdingą Lietuvos Didžiojo Seimo šimtmečio minėjimą. Šioje salėje nuolat vyksta įvairių organizacijų - ateitininkų, medikų, teisininkų, verslininkų - kongresai. Visa tai labai svarbu, kad būtume žinomi platesnei visuomenei. Dar vertėtų prisiminti, kad naujai išrinkti prezidentai - Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė - pirmame oficialiame renginyje dalyvavo būtent Filharmonijoje. Buvo labai malonu juos čia pasveikinti ir kartu tai buvo puikus valstybės vadovų įvedimas į kultūros lauką. Nepaisant aršios kritikos, šis laukas labiausiai neša pozityvią žinią apie tautos gyvybingumą, kūrybingumą - visa tai, kas buvo pabrėžiama ir VEKS programoje.

            Grįžtant prie tęsiamų projektų, reikia paminėti „Viva Musica Via Baltica" koncertus, kurie tęsia kelionę per Baltijos šalis. Šiuo vardu vadiname apsikeitimą kolektyvais tarp trijų Baltijos valstybių, taip pat šiuo metu plečiame arba atnaujiname ryšius su Šiaurės šalimis. Įsitraukėme į bendradarbiavimą su tinklu „Nordic Concerts", taigi dabar veiklos schema yra 5 (Švedija, Norvegija, Suomija, Danija, Islandija) + 3 (Estija, Latvija, Lietuva) + 1 (Vokietija). Kartu esame pateikę paraiškas, kad galėtume kartu organizuoti didžiausių pasaulio orkestrų gastroles visame regione.

            V. J. Tai labai gera žinia, nors iš anapus Baltijos jūros mus pasiekė ir blogesnių naujienų - apie stabdomą Švedijos koncertų instituto veiklą. Su juo Filharmonija turėjo ne vieną bendrą projektą. Kitose Šiaurės šalyse taip pat karpomos subsidijos valstybinėms institucijoms. Su kuo dabar tenka kooperuotis?

            R. P. Iš tiesų dabar tokių centrinių organizuojančių institucijų nebelieka. Dėl Švedijos koncertų instituto man ypač skaudu, nes manyčiau, kad jie ramiai ir svariai dirbo labai svarbų darbą. Ne tik organizuojant Švedijos muzikų gastroles kitose šalyse, bet ir pristatant, įrašant Švedijos muziką, aprėpiant ir pop muziką. Jie sugebėjo prasmingai sujungti ir tautines bendruomenes. Dabar dirbame tiesiai su koncertų salėmis, kurioms tenka didesnė našta vykdant nacionalinę misiją. Kitąmet Helsinkyje ir Reikjavike atdaromos dvi naujos salės. Turbūt jos taps tomis skėtinėmis organizacijomis, daugiafunkciniais centrais.

            V. J. Stebint, kad net ir sunkiomis ekonominėmis sąlygomis, karpant lėšas kultūrai, tose šalyse vis dėlto kyla naujos daugiafunkcinės salės, norėčiau užduoti klausimą apie jau bene dvidešimt metų ore sklandančias idėjas tokią salę statyti ir Vilniuje. Kokie šiuo metu sklando vėjai, ar Vilnius vis dėlto turės tikrą koncertinę salę per artimiausią dešimtmetį?

            R. P. Jeigu tai būtų kultūros žmonių valia, tokia salė jau stovėtų. Jau 2009 metais ten būtų vykę pagrindiniai renginiai, taip, kaip ir buvo planuota. Ji galėjo vadintis Tūkstantmečio ar Čiurlionio sale ar kaip kitaip, buvo mestos visos pastangos ir pajėgos, buvo artėjama prie galimybių studijos. Aš pati labai aktyviai dalyvavau pokalbiuose ir vizituose Didžiojoje Britanijoje, buvome į Vilnių atsivežę net akustikos ekspertus iš Japonijos ir JAV. Tačiau reikalus stabdo visiškas politinės valios nebuvimas. Turbūt tokia salė atsiras tik tuomet, kai to prireiks kokiam nors labai svarbiam žmogui.

            V. J. Pabaigai norėčiau pasiteirauti apie asmeninius sentimentus, skatinančius ir toliau dirbti konkrečiai Filharmonijos labui ir plačiau Lietuvos atlikimo meno bei nacionalinės kūrybos puoselėjimo vardan. Kas Jus asmeniškai skatina aktyviai veikti šiame sudėtingame ir kartu labai įdomiame veiklos lauke?

            R. P. Nuo ketverių metų amžiaus lankydamasi Filharmonijoje esu išklausiusi tūkstančius koncertų. Kai kurie jų paliko neišdildomų įspūdžių iki šiol. Dabar jeigu koncertas padaro labai didelį įspūdį atlikimo kokybe arba nauju kūriniu, - tokį įspūdį, pavyzdžiui, paliko Messiaeno „Turangalilos" atlikimas ir neseniai vykusio šiuolaikinės muzikos festivalio „Gaida" koncertai mūsų salėje, - būtent jis dar kartą patvirtina mano vidinį apsisprendimą. Visa kita - administravimas, vadyba, raštvedyba - tėra rutina ir tuos darbus gali atlikti bet kas kitas. Taigi koncertų kokybė, patiriamas įspūdis ir yra didžiausias motyvatorius. Dažnai su kolegomis juokaujame, kad dėl kokios nors labai didelės žvaigždės įgeidžių gali pykti tol, kol nueini į koncertą. O po koncerto - viską atleidi.

            V. J. Dėkoju už pokalbį. Linkiu neblėstančių įspūdžių ir iš šio jubiliejinio Filharmonijos sezono koncertų!