Jis išėjo. In memoriam Rimvydas Dionizas Žigaitis (1933-10-09 - 2010-07-01)

2010 Nr. 9–10 (392–393), Kotryna Nekrošiūtė

Šių metų liepos pirmąją netekome kompozitoriaus, pedagogo, Lietuvos muzikų sąjungos prezidento, ilgamečio Lietuvos nacionalinės filharmonijos meno vadovo, profesoriaus Rimvydo Žigaičio.

Turbūt taip reikėtų pradėti rašinį, skirtą išėjusio žmogaus atminimui.

Nuo fakto, garbingo finišo, kuris užbaigia mirtingiesiems paskirtą atkarpą „nuo... iki". Derėtų gyvenimą, nugyventą prasmingai dirbant Lietuvos kultūrai, menui, žmonėms, suskirstyti į etapus, tarpsnius, kiekviename jų išskirti reikšmingiausius darbus, kuriuos sudėję tarsi į dėlionę įžvelgtume gilią vagą, retrospektyvą, iš praėjusios epochos besidriekiančią iki pat šiandien.

Apie artimą žmogų kalbėti būtuoju laiku nėra lengva. Tačiau tenka. Nepaisant koridoriuje dar kabančio palto, tarsi tik ką išlygintų kelnių kambaryje ir visko, palikto taip, lyg dar vakar...

 O gal rytoj?.. Taip, kaip visada - ankstyvas, kosulio leitmotyvų lydimas cigaretės dūmas, vėlyvi pusryčiai, taksi į Gedimino prospekte įsikūrusią Muzikų sąjungą ir nuolatinis rūpestis, tapęs neatsiejama kasdienybės dalimi. Kiekviena sėkmė ir nesėkmė, kas vakarą kartu grįžtanti į namus, neegzistuojanti riba tarp darbo ir šeimos, kiekvienas veiklos posūkis, persmelktas asmeninių išgyvenimų...

Jis išėjo. Greitai, netikėtai, neįspėjęs, kad ruošiasi tai padaryti.

...Kovo pabaigoje išgirsta diagnozė ir mėnesiui atidėtas gydymas - kol įvyks planuota Lietuvos muzikų sąjungos ataskaitinė konferencija, Mikalojaus Noviko jubiliejui skirtas vakaras Rotušėje...

Tokį ir prisiminsime - neatsiejamą nuo veiklos, meno, žmonių, neskiriančio darbo nuo gyvenimo, šeimos - nuo bendradarbių. Šiandien dar - tapatinamą su Lietuvos muzikų sąjungos veikla: žurnalu „Muzikos barai", Didžiuoju muzikų paradu, koncertais Lietuvos mokyklose, sekmadienio popietėmis Vilniaus rotušėje. Anksčiau - su Nacionalinės filharmonijos veikla, pedagoginiu darbu, kūryba.

Septyniasdešimtojo jubiliejaus proga išleistą savo kūrinių kompaktinę plokštelę R. Žigaitis pavadino „Gyvenimas gražus paprastumu". Tačiau tuo metu viename interviu, darytame jubiliejaus proga, kalbėjo:

Gyvenimas gražus paprastumu, tačiau tas paprastumas - tai ne vien tai, kas gražu, šventiška. Dramatizmas irgi suteikia gyvenimui gražumo. O dramatiškų situacijų mano gyvenime buvo labai daug, tad jeigu viską sudėliotume į vieną paveikslą, net nežinau, kuri pusė nusvertų - šventiški ar dramatiški atvejai. Tačiau atmintyje išlieka tik gražūs įspūdžiai - tikrai matau ir jaučiu, kad gyvenimas nugyventas ne veltui.

Tame pačiame interviu R. Žigaitis papasakojo ir apie savo pirmuosius žingsnius muzikos meno link:

Gimiau Kazlų Rūdoje, vargonininko šeimoje. Labai anksti vaikystėj pripratau prie scenos, todėl savęs be jos neįsivaizduoju. Kai buvau ketverių, satyrinis žurnalas „Kuntaplis" parašė: „Kazlų choras neblogai sugiedotų, jei Rimutis nesibaladotų".

Tėvas mokė muzikos, o mama - eilėraščių. Mokėjau tokį visiems labai patikusį eilėraštį, kurio dėka mane kviesdavo beveik į visus Kazlų Rūdos visuomenės renginius. Ir aš, šešerių metų bachūras, nuo scenos rėždavau: „Ei, jūs, pypkoriai, jūs paklausykit, koki jūs esat, aš pasakysiu".

Vargu ar galima nesutikti, jog šiame vaikystėje deklamuotame posmelyje užsiprogramavo ir ne visiems patikęs būdo bruožas - tiesus savo nuomonės išsakymas, dar kitaip vadinamas diplomatijos trūkumu. Tai patvirtina ir maestro Sauliaus Sondeckio pasakojimas:

Rimas buvo labai tvirtas, atviras ir tiesus. Ir labai sąžiningas - nepaprastas dorumas ir sąžiningumas puošė jį. Žinoma, tas jo tiesumas ir atvirumas ne visada išeidavo į naudą. Prie visų privalumų, kuriuos turėjo, jam stigo vieno - plonos ir lanksčios diplomatijos. Būdavo, ir priprašom kartais - nesakyk, patylėk. Tai jis tyli, tyli, kol vis tiek neišlaiko ir sukerta tiesą į akis.

Tačiau iki tos akimirkos, kai draugai ir kūrybinio kelio bendražygiai R. Žigaitis ir S. Sondeckis susitiks filharmonijos koridoriuose, būsimam didžiausios Lietuvoje koncertinės įstaigos vadovui teko nueiti nemažą kelio atkarpą. Taip pat - išgyventi tam tikrą pasirinkimo dramą. Tegul kalba dar kol kas jis pats, R. Žigaitis:

Mano pirmas pasaulietinis pasirodymas įvyko, kai buvau dvylikos metų. Progimnazijoje dirigavau gimnazijos chorui, o po koncerto gautas gėles atnešiau prie mirštančio tėvo patalo. Vėliau, vykdydamas jo paskutinį norą, išvažiavau į Vilnių mokytis groti vargonais. Ir nors į muzikos mokyklą priimdavo nuo keturiolikos, mane paėmė trylikos metų. Tiesa, į fortepijono klasę. Prie vargonų neprileido, - pirmiausia todėl, kad buvau trumpom kojom, o vėliau vargonų klasę uždarė.

Paskui buvo lemtingas lūžis, kai į Vilniaus muzikos mokyklą atvažiavo ką tik Kauno konservatoriją baigęs kompozitorius Povilas Tamuliūnas, kuris man suteikė pagrindinius kūrybos ir muzikos suvokimo pagrindus.

Po antrojo kompozicijos studijų mokykloje kurso stojau į Vilniaus konservatoriją. Baigęs pirmą kursą aukštojoje mokykloje, atostogavau vasarą pas mamą ir gavau telegramą nuo tuometinio direktoriaus Jurgio Karnavičiaus, kurioje buvo skubiai prašoma atvykti į Vilnių - krautis daiktelius ir vykt laikyt egzaminų į Maskvos P. Čaikovskio konservatoriją. Atsirado galimybė ir mus išsiuntė penkis: pianistus Leopoldą Digrį, Aloyzą Končių, chorvedžius Vytautą Burinską, Rimą Valiuką ir mane.

Maskvoje sekėsi gerai, nuo antro kurso gavau personalinę, finansiškai solidžią Nikolajaus Rimskio Korsakovo stipendiją, kuri buvo ženkli paspirtis: juk našlė mama Kazlų Rūdoje su seserimi Alvyte vertėsi sunkiai. Baigiau mokslus puikiai. Valstybinių egzaminų komisijos (kuriai pirmininkavo D. Šostakovičius, o tarp narių buvo garsūs kompozitoriai profesoriai A.  Chačaturianas, D. Kabalevskis, A. Šaporinas, J. Šebalinas) įvertino mano kūrybą aukščiausiu balu. Iš Maskvos grįžau kaip ant sparnų, pasiryžęs pasinerti į kūrybą, bet gyvenimas pakrypo kitaip.

Kai grįžau, laukė žmona ir maža dukrelė. Reikėjo pragyvent, todėl norom nenorom pasinėriau į pedagoginį darbą. Pradžioje Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, vėliau - dabartinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje.

Ar aš buvau patyręs? Nebuvau! Buvau jaunas ir tas disciplinas, kurios dabar tokios nemėgstamos ir grėsmingos vaikams, dėsčiau tarsi žaisdamas. Mes tiesiog žaisdavom solfedžio ir harmonijos pamokose. Ir šiandien manau, kad ir kokia sausa teorinė disciplina būtų, ji turi būti turininga, turėti įkvepiantį meninės dvasios poreikį. Tarp mano to meto mokinių - Raimondas Katilius, Audronė Vainiūnaitė, David Geringas, Danutė Pomerancaitė... Tai mokiniai, kurie baigę dešimtmetę muzikos mokyklą neturėjo jokių problemų įstoti į aukščiausio teorinio pasirengimo reikalavusią Maskvos P. Čaikovskio  konservatoriją. Ir gaudavo iš tų sudėtingų teorijos dalykų gerus pažymius.

 Lemtingas lūžis, kuris viską pakreipė kitaip, įvyko 1963 m. spalio 15 d. Tuometinis ministras Juozas Banaitis (kaip šiandien prisimenu, tai buvo penktadienis) išsikvietė ir, pasakęs, jog „pas mus su filharmonija nėra geri reikalai", davė laiko pagalvoti iki pirmadienio. Sekmadienį nuėjau apsižiūrėti į filharmoniją. Vyko dieninis koncertas, dirigavo Margarita Dvarionaitė, skambino Veronika Vitaitė. Salėje - penkiolika žmonių. Aš - šešioliktas..."

Tokiais įspūdžiais prasidėjo R. Žigaičio dvidešimt trejus metus trukęs darbas Filharmonijoje, į šalį nustūmęs kūrybą bei neišsipildžiusią svajonę - parašyti operą „Konradas Valenrodas", kurios šeštasis paveikslas buvo įvertintas aukščiausiu balu garbingosios P. Čaikovskio konservatorijos komisijos.
 

Audronė Žigaitytė-Nekrošienė:

Man buvo šešeri, kai tėtis pradėjo dirbti Filharmonijoje. Augau senamiestyje ir labai mėgau ilgus pasivaikščiojimus sekmadieniais su tėčiu prie Vilnelės, dabartiniame Sereikiškių parke. Aš - ant triratuko, tėtis - šalia. Grįžę namo rasdavome mamos išvirtus koldūnus ar cepelinus. Labai dažnai sekmadieniais sugužėdavo tėčio ir mamos (ji Maskvoje baigė K. Timiriazevo žemės ūkio akademiją) bendramoksliai „iš Maskvos laikų". Būdavo labai linksma - vyrai lenktyniaudavo, kuris daugiau cepelinų suvalgys, o mes, vaikai, turėdavome skaičiuoti.

Darbas Filharmonijoje viską pakeitė. Neliko pasivaikščiojimų, neliko ir svečių sekmadieniais. Vienintelė galimybė pamatyti tėtį - eiti į koncertą! Iš pradžių buvo labai nuobodu. Tai tėtis pasiūlė: o tu rink autografus.

Paklausiau - ir atradau nepaprastai įdomų pasaulį. Ne, muzikų rankraščio Gal norėta pasakyti - rašysenos?????????????????  netyrinėjau - svarbesnis buvo atėjimas, pokalbis su jais! Johnas Ogdonas, Rudolfas Kereris, Gidonas Kremeris, Jevgenijus Svetlanovas... Garsiausi ir mažiau žinomi muzikai ir daugybę kartų peržiūrima programėlių kolekcija, prisimenant ne tik skambėjusią muziką, bet ir kiekvieną žodį, rankos paspaudimą, garsiojo muziko žvilgsnį.

Vėliau jau sudomino ir pati muzika. Ypač festivaliai. Labai jų laukdavau, nes tuomet kasdien savaitę ar dvi pasinerdavau į tam tikrą muzikos žanrą. Tai buvo unikalios, nepakartojamos, visam gyvenimui supratimo fundamentą padėjusios dienos. Vargonų muzikos (nepamirštami Žan Giju, Gi Bovet), kvartetų muzikos (pirmoji pažintis su visais J. Haydno, L. van Beethoveno, B. Bartoko kvartetais), kamerinių orkestrų (amžina konkurencija tarp Maskvos R. Baršajaus ir S. Sondeckio Lietuvos kamerinio orkestro, nepamirštamas stebuklas - jungtinio festivalio orkestro atlikta Beethoveno Didžioji fuga...) festivaliai tėčio suvokti buvo kitaip, nei šiandien įprasta. Jis laikėsi minties, kad turi būti ne tik garsūs vardai, bet klausytojas, to pats nė nejausdamas, turi patirti pažinimo džiaugsmą lygindamas, išgirsdamas gretinimo kontekste nežinomus kūrinius, švęsdamas netikėtu rakursu pateikiant kūrinius baigiamuosiuose festivalių koncertuose.

Dar vienas neįkainojamas tėčio darbo Filharmonijoje privalumas - bendravimas su kolegomis muzikais ne tik darbe, bet ir namuose. Galimybė sukinėtis, o vėliau jau ir kalbėti, savo nuomonę pareikšti dėdei Sauliui (S. Sondeckiui), dėdei Juozui (J. Domarkui), dėdei Petrui (P. Bingelis), kartu su tėvais atsidurti pobūvyje su Mstislavu Rostropovičiumi ir Galina Vyšnevskaja prieš jų emigravimą ar „saldų stalą" patiekti, kai namuose svečiuojasi Vladimiras Fedosejevas su garsiąja muzikologe, kurios pasakojimų apie muziką klausydavausi atsisėdusi tiesiai ant grindų prieš televizorių - kad arčiau būtų - Olga Dobrochotova... Teko ir pagalbą garsiems muzikams teikti... Tai buvo labai linksmas nuotykis, netikėtai atskleidęs prigimtinį potraukį vadybai. Man tuomet buvo vienuolika. Tėvai išvažiavo į renginį kitame mieste, o aš likau namuose. Naktį iš miegų mane žadina telefono skambutis. Rusiškai kitame laido gale man aiškina: „Aš kompozitorius Aramas Iljičius Chačaturianas, rytoj vakare būsiu Lietuvoje, man reikia pernakvoti viešbutyje." Supratęs, kad kalba su vaiku, kelis kartus perklausė, kiek man metų ir atsiduso: viešbutis labai reikalingas. „Gerai, - sakau, - paskambinkite po pusvalandžio". Žinoma, nesitikėjau pati užsakyti - viešbučių problemos anais laikais buvo tiesiog neišsprendžiamos. Bet paskambinti juk galėjau! Paskambinau tėčio pavaduotojui P. Mendelsonui, Vytautui Laurušui, o jie jau savo ryšių dėka sutvarkė garsiajam kompozitoriui nakvynę. Man per trečiuosius asmenis buvo perduota milžiniška nepaprastai gardaus šokolado plyta. Vėliau A. Chačaturianas rašysis ant mano aspirantūros Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos baigimo diplomo... Bet prisipažinti, kad tai aš jam Vilniuje naktį padėjau rasti nakvynę, taip ir neišdrįsau...

Tarp bičiulių buvo ir tuometinis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro direktorius Vytautas Laurušas (man,  žinoma, dėdė Vytas). Kadangi jau tuomet gyvenome Žvėryne, Kompozitorių miestelyje, tai bičiuliai dažnai, nors ir labai vėlai grįžę po savųjų darbų, susieidavo arbatos puodelio. Tada jau vyko naujo operos teatro pastato statybos darbai. Tad „dėdės Vyto" dėka ne tik galėjau lankytis operos teatre, kada panorėjus, bet ir girdėjau apie teatro statybas, jų problemas...

Kas žino, kaip būtų susiklostęs mano pačios gyvenimas, jei ne nuolatinis troškimas būti šalia tėčio. Vėliau - ir Lietuvos muzikų sąjungoje... Ir mane jis „sugadino" - neskiriu gyvenime darbo ir poilsio... 

          

Šį kartą norisi pakalbinti, pakviesti pasidalyti prisiminimais, patirtomis emocijomis artimiausius bendražygius - tuos, kurie ir darbo, ir poilsio valandas leido drauge su Rimvydu Žigaičiu, kurie drauge kūrė tą kultūrą, muzikinį gyvenimą, kokį dar tebeturime šiandien.
 

Juozas Domarkas:

Man išskirti Žigaičio darbą-gyvenimą ar gyvenimą-darbą nelengva. Anksčiau susitikdavome kiekvieną dieną ir net kiekvieną valandą. Mes kartu sėdėdavom ir sėdėdavom, nuolat kažką spręsdavom, kažką darydavom... Jis - vienoje stalo pusėje, aš - kitoje.

Ypač daug darbo atsirado prasidėjus vasaros sezonams Palangoje, kai pastatė naują estradą. Juk pavarčius mūsų Palangos vasaros sezonų programas akivaizdu, jog jos nė kiek nenusileisdavo metų sezono programoms Vilniuje: mėnesį Palangoje gyvenantis simfoninis orkestras, tokie solistai kaip J. Baškirovas, P. Serebriakovas, E. Gilelsas, L. Bermanas, E. Obrazcova, P. Koganas... Visa plejada žinomiausių muzikų! Visa tai reikėjo organizuoti. Ir Žigaitis visa tai darė. Ir ko mes tik nesame ten groję - nuo L. van Beethoveno Devintosios simfonijos iki J.  Brahmso Requiem. Ir viskas su dideliais užmojais, ir viskas „ant jo galvos"...

Jis buvo užsispyręs žmogus. Atkakliai siekdavo to, ką suplanavo. O planuodavo labai reikliai, kartais net per daug reikliai. Tai, kas suplanuota, turėdavo įvykti bet kokia kaina ir to išreikalaudavo be kompromisų. Būdavo, kartais ir apsibarame. Įvairiai, kaip darbuose paprastai būna. Tik tiek, kad mes niekada nesibardavome piktai - tik pasižodžiuodavome: „tu toks, o tu pats toks" stiliumi, tuo viskas ir baigdavosi. Paskui eidavome vakarais ieškoti kažko dvasiai geresnio. Žinoma, jei aš pasakyčiau, kad dvasiai geresnio ieškodavom tik restoranuose, būčiau neteisus. Mes lankydavomės koncertuose, juos stebėdavome, semdavomės idėjų ir visuomet ką sumanydavome, susiplanuodavome, tą padarydavome.

Rimvydas žmonėms yra labai daug gero padaręs, padėjęs. Visada gyvenime visokių dalykų prireikia, o tais laikais ypač visko reikėdavo - ar butų klausimai, ar koncertai, ar kažkas nuskriaustas... Rimvydas visada principingai įsigilindavo į problemas ir ryžtingai jas spręsdavo.

Gerą vardą turėjo - aplinkiniai jį gerbė, netgi mylėjo. Tai žmogus, kuris niekada nesukčiaudavo, buvo tiesus, labai aiškiai formuluodavo, ko jis nori. Ir niekada nebūdavo taip, kad čia - saviškiai, čia - trupučiuką iš šono, ne taip artimi, tam - duosim, anam - ne... Jis šito nedarė. Visi tai matė. Ir valdantieji taip pat. Todėl, jei jau ateidavo Žigaitis spręsti kažkokio klausimo, tai niekas nesitikėdavo, kad galima būtų to klausimo visai nespręsti ar spręsti atsainiai - tol neduos ramybės, kol padės žmogui.

R. Žigaitis mokėjo dirbti, nesavanaudiškai, rimtai, tikslingai siekdavo, ką užsibrėžęs. Nepamirškim, kad tais laikais niekas nemokė būti direktoriumi ar meno vadovu. Dabar yra vadybos mokslas... O jis buvo tikras vadybininkas - tiesiog turėjo tokią Dievo dovaną. Dar tais laikais aš galvodavau - ir iš kur jis viską taip moka: jeigu man reikėtų šitaip suregzti ir dar sėdėti, ir tuos visus organizacinius „galus" suvedinėti...

Rimvydas buvo labai draugiškas, tik gal kiek per greitai užsidegantis. Įdomu ir tai, kad jis „užsidegdavo" nepastebimai, ne išoriškai, o kažkur giliai viduje pradėdavo rusenti. Kaip durpynas - kažkur dūmai rūksta, o kur, nežinia. Dėl to durpynus ir sunku užgesint - niekas nežino, kurioje vietoje dega. O kadangi sakoma, kad dūmų nebūna be ugnies, tai Žigaitis toks ir buvo. Visi matom - jau kažkas Rimvydui nepatinka. O kas, dar niekas nesuprantam. Ir laukiam, kol tam tikrame kvadrate plykstelės ugnis. O tada jau ir paaiškėdavo, dėl ko buvo supykęs. Kažkas kažko neatliko, ne taip suprato, ne taip padarė... Kol jo nepažinojai, galėjo atrodyti rūstus - nemėgdavo per dažnai šypsotis, juoktis. Tačiau iš tiesų mokėjo ir pasidžiaugti, ir pasilinksminti. Esam turėję šimtus susitikimų ir vakarų įvairiausiomis formomis - ir prie daugybės žmonių, ir mažame artimiausių ratelyje. Nenoriu sakyt, kad tik tas žmogus geras, kuris moka vakarėlį susiorganizuoti, bičiulius pasikviesti. Tačiau tas, kuris nemoka sau šventės surengti, bičiulių neturi - neįdomus žmogus.

Daug galėčiau pasakoti apie Rimvydą Žigaitį. Tačiau tai, apie ką daugiausiai galėčiau kalbėti, šiandien dar negaliu kalbėti.

R. Žigaitis buvo pavydėtinų užmojų, entuziazmo ir energijos žmogus. Jis daug prisidėjo prie Lietuvos kultūros budinimo iš pokarinio sąstingio ir provincialumo. Jis turėjo įdomių idėjų ir mokėjo jas įgyvendinti. Jis ypač žavėjo savo išmone megzdamas ir plėtodamas muzikinius kontaktus Lietuvos periferijoje. Šio jo nuopelno neįmanoma sumenkinti.

Ir  tauta turi žinoti, kad turėjo tokį šviesų žmogų, kuris buvo labai užsispyrusiai atsidavęs tam darbui, kurį jis dirbo, kuriam buvo pašauktas, darbui, kuris jam buvo patikėtas...

Ir man labai neramu, ar būsimajam Muzikų sąjungos vadovui užteks entuziazmo tęsti profesoriaus darbus."

 

Saulius Sondeckis:

Kai reikia kalbėt apie gerą draugą, - su kuriuo visą kūrybinį gyvenimą, visą sąmoningą, savarankišką gyvenimą buvai kartu, - būtuoju laiku, labai sunku. Atrodo, kol nekalbi, tai jis ir yra čia, tik kažkodėl jo nesimato... Atrodo, tuoj išeisim, kažkur susitiksim... Sunku patikėti, kad jo jau nėra. Nes tiek metų... tiek metų kartu, tiek metų kiekviena proga - ir švenčių, ir džiaugsmo, ir liūdesio - vis susitinkam, tariamės, bendraujam... O dabar nebėra. Išėjo... Sunku patikėti, kad tokia skaudi netektis mus ištiko.

Rimvydas Žigaitis - labai ryški asmenybė Lietuvos muzikos istorijoje. Ir dar ilgai išliks mūsų visų atmintyje. Kodėl? - nes tokių žmonių nėra, arba jeigu ir yra, tai labai labai retai.

Rimvydas - savo darbui, idėjai, menui, kultūrai atsidavęs žmogus. Talentingas muzikas, talentingas kompozitorius. Prisimenu jį dar paauglį, kai mokėsi J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje. Prisimenu ir studijų Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje metu. Dažnai atvažiuodavau į Maskvą, nes ir pats neakivaizdiniu būdu mokiausi. Tad bendrabutyje susitikdavome - studentai lietuviai mane priglausdavo. Kartu su Rimvydu mokėsi smuikininkas Paulius Juodišius, violončelininkas Raimundas Kulikauskas, dainininkas Jonas Jocys, pianistai Aloyzas Končius ir Leopoldas Digrys... Tai buvo pirmųjų lietuvių studentų grupė, kurie mokėsi Maskvoje.

P. Čaikovskio konservatorijoje R. Žigaitis gavo tvirtus muzikinius pagrindus. Ir kaip kompozitorius, ir kaip muzikas. Neabejoju, kad būtent išsilavinimas ir, be abejo, įgimtas talentas, muzikalumas leido jam ilgus metus užimti atsakingas pareigas, dirbti atsakingose vietose, kai nuo jo sprendimų labai daug kas priklausė, jo nuomonė lėmė ir muzikinio gyvenimo raidą, ir kitų žmonių, pirmiausia muzikų, likimus. Todėl kiekvienas sprendimas turėjo būti motyvuotas, profesionalus ir teisingas.

Rimvydo stiprioji pusė, kad jis visą gyvenimą laikėsi jaunystėje suformuotų tvirtų klasikinių pagrindų. Ir savo kūryboje, ir organizuodamas muzikos renginius, ir vertindamas, ir dirbdamas muzikinį šviečiamąjį darbą, ir skleisdamas muzikos meną po visą Lietuvą. Visada jis siekė, kad pirmiausia būtų plėtojamas akademinis muzikos menas, neišskiriant nė vieno žanro. Net ir vadinamojo „lengvojo" žanro - jis puoselėjo ir didžiulį dėmesį skyrė estradinei muzikai. Ir atidžiai sekė, kad tas žanras remtųsi geru skoniu, tikrais meniniais kriterijais, formuotų gerą klausytojo muzikinį skonį.

Grįžęs iš Maskvos, dirbo M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Kaip jį mylėjo vaikai! Žmona Silvija mokėsi pas jį solfedžio ir harmonijos, tai prisimena jį kaip labai gerą mokytoją, kuris mokėjo jiems, atrodytų, neįdomią muzikos teoriją išdėstyti patraukliai ir aiškiai. Į Maskvos konservatoriją stodama, ji neturėjo problemų - teoriją išlaikė puikiai.

Apmaudu, kad nors sukūrė nemažai gražios įvairių žanrų muzikos, bet tikrai ne tiek, kiek galėjo sukurti, jeigu nebūtų pasiaukojęs organizaciniams muzikos darbams.

Darbo klausimais susitikome, kai buvo paskirtas Filharmonijos meno vadovu. Prasidėjo jo epocha - jis sukūrė savitą, gaila, šiandien sunkiai suvokiamą Filharmonijos koncepciją. Filharmonijos - ne verslo įstaigos, organizuojančios koncertus ir iš to gaunančios pelną įstaigos, bet Filharmonijos kaip muzikos, kultūros švietimo įstaigos, ugdančios ir atlikėją, ir klausytoją, įstaigos koncepciją. Jam vadovaujant, muzika skambėjo visoje Lietuvoje. Su Lietuvos kameriniu orkestru iš garsiausių pasaulio salių parvažiavę su ta pačia programa vykdavome koncertuoti į Pivašiūnus ar Balbieriškį...  Rimvydas nepaliko nuskriausto nė vieno rajono, net ir mažiausio miesto. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje koncertinis gyvenimas buvo labai gerai organizuotas - visuose šiuose miestuose buvo Filharmonijos filialai ir žmonės, kurie regionuose tęsdavo darbus, įgyvendindavo iškeltas užduotis, kurias keldavo meno vadovas iš Vilniaus. Buvo sudaryta unikali darniai dirbanti koncertinio gyvenimo sistema. Visi Filharmonijos kolektyvai važiuodavo į gastroles po Lietuvą - į konkretų regioną iš karto keturiems penkiems koncertams. Mažesni kolektyvai gal ir daugiau koncertų turėjo...

 Festivalis - anuomet tokio žodžio nebuvo. Kažkodėl buvo bijoma šito žodžio. Mes Lietuvoje surengėme pirmą Tarybų Sąjungoje sąjunginės kamerinės muzikos festivalį, kuris įvyko 1967 metais Vilniuje. Iki tol būdavo kultūros dienos, muzikos dienos, meno dienos ir t. t., bet festivaliais niekas nevadino.

Jau pirmasis, vėliau vykdavęs reguliariai, mūsų Kamerinės muzikos festivalis buvo labai aukšto lygio. Borodino kvartetas ir Maskvos kamerinis orkestras, vadovaujamas Rudolfo Baršajaus. Emilis Gilelsas, Igoris Bezrodnas, Mstislavas Rostropovičius... Tai buvo didelė muzikos šventė, pakėlusi mūsų klausytojų lygį, supratimą, išugdžiusi puikią auditoriją.

Ne mažesnis Rimvydo nuopelnas yra ir Muzikos dienų organizavimas rajonuose. Kartą per metus keliuose Lietuvos rajonuose vykdavo didelės šventės, kurioms ruošdavosi visi rajono gyventojai - ir mokyklos, ir saviveikliniai kolektyvai, ir kultūros namai. Važiuodavo į tuos renginius patys žymiausi atlikėjai, kolektyvai ir solistai. Tai būdavo didelė muzikos šventė, kuri paprasto klausytojo akyse keldavo akademinės muzikos autoritetą. Vėliau būdavo lengviau dirbti aplankytuose rajonuose ir kasdieninį muzikinį šviečiamąjį darbą - po tokių švenčių rajonai kūrybiškai meniškai atsinaujindavo, imlesni tapdavo kultūrai, muzikai, norėdavo ir patys prašydavo koncertų.

Sunku būtų dabar viską ir išvardyti. Apsistočiau ties tuo, su kuo labiausiai susijęs asmeniškai - muzikinių tradicijų įkūrimu ir jų įtvirtinimu Lietuvos muzikiniame gyvenime.

Bet koks geras pasiūlymas visada susilaukdavo meno vadovo pritarimo. Jis visada stengdavosi išgirsti pasiūlytą mintį, apsvarstydavo, pritardavo, o pritaręs jau nelikdavo abejingas - kibdavo į organizacinį darbą ir padėdavo tą idėją įgyvendinti.

Taip buvo įgyvendinta ir mano idėja - „Nakties serenadų" koncertų ciklas Palangoje. Ne mažiau svarbi ir graži Naujametinių koncertų tradicija, kuri buvo pradėta Katedroje 1966 m. gruodžio 31 d. Prisimenu, pasiūliau šitą mintį - Naujuosius metus sutikti su J. Haydno atsisveikinimo simfonija, su gęstančiom žvakėm, kurios simbolizuotų prabėgusias dienas, savaites, mėnesius... O juk tuomet buvusioje šventovėje uždegti žvakutes ne taip paprasta buvo - reikėjo rimto politinio pritarimo. Su ministru J. Banaičiu Rimvydas kalbėjo labai ilgai, bet leidimas buvo gautas. Džiaugiuosi, kad Naujametinių koncertų tradicija buvo išplėtota ir vėliau koncertai tą iškilų vakarą vykdavo jau septyniose aštuoniose salėse. Džiugu, kad ir šiandien žmonės jaučia poreikį naujametinį vakarą sutikti su muzika. Tai buvo mūsų sutelkto, gero ir kūrybingo darbo Nacionalinėje filharmonijoje rezultatas.

Žigaitis ugdė, puoselėjo mūsų muzikinius kolektyvus, rėmė ir juos palaikė. Būtina šią jo veiklos dalį susisteminti, aprašyti - kiek kolektyvų jam vadovaujant įsteigta, kokią veiklą plėtoti jiems buvo sudarytos sąlygos.

Vadovaudamas Lietuvos kameriniam orkestrui, asmeniškai patyriau Rimvydo pagalbą ir įtaką mūsų veiklai. Dirbom ranka rankon. Jis globojo kolektyvą, stengėsi sudaryti geresnes sąlygas, rūpinosi gastrolėmis, kviesdavo su mumis koncertuoti garsiausius atlikėjus. Visada galima buvo ir apie programas įdomiai pasikalbėti, pasvarstyti ir pasiginčyti, kad drauge atrastume optimaliausius sprendimus.

Neįkainojama Rimvydo veikla ir nepriklausomoje Lietuvoje vadovaujant Lietuvos muzikų sąjungai. Jis sutelkė visus muzikus, kai Filharmonija ir kitos valstybinės įstaigos prarado savo centralizuojantį vaidmenį, perėjo į atskiras lokalines veiklas, pamiršdamos muzikos sklaidos sistemą. Ta sistema, nors ir labai sunkiai, be pakankamo finansavimo, pradėjo rastis Lietuvos muzikų sąjungoje. O žurnalas „Muzikos barai" - tereikia paimti pirmuosius žurnalo numerius ir palyginti su dabartiniu. Koks gražus ne tik forma, bet ir turiniu. Ką ypač vertinu žurnale - kad rašoma ne tik apie esamą laiką, kas dabar vyksta, bet prisimenama ir praeitis, istorija priartinama prie nūdienos, neužmirštamos nei asmenybės, nei įvykiai.

Ir muzikos veteranai globojami, ir jaunimas suranda globą. Džiaugiuosi, kad dabar, kai viskas sukomercinta ir Filharmonija nebesirūpina atlikėjų ugdymu ar kolektyvų globa, šis procesas Rimvydo dėka persikėlė į Muzikų sąjungą. Nors ir neuždirbant daug, bet siekiant išlikti muzikantu, siekiant išlikti reikalingam savo profesijai ir turėti galimybę jaustis reikalingam klausytojams - labai svarbu ir senam, ir  ypač jaunam muzikui. O kasmetinis visų mūsų renginys Didysis muzikų paradas! Kasmet per 10 valandų įsitikiname, kad dar tebeesame turtingi talentingų žmonių - kiek daug puikaus jaunimo, kiek daug įvairaus žanro muzikos Lietuvoje. Ir tampa neramu, kad turėdami šitiek daug, per mažai suteikiame galimybių šitiems kolektyvams, atlikėjams pasireikšti, susilaukti įvertinimų ir išplėtoti rimtesnę koncertinę veiklą. O Rimvydas viską padarydavo su labai mažais pinigais, beveik be pinigų. Kitas apskritai nepradėtų to darbo, nematydamas galimybės užsidirbti. Dvasinis, kūrybinis pasitenkinimas - tai jo atlygis. Jis jausdavo atlikęs gerą, reikalingą visuomenei darbą.

Atsidavimas muzikos menui - tai Rimvydo Žigaičio vizitinė kortelė, jo gyvenimo ženklas.

Patyrėm didžiulę netektį, kurią nežinau, ar pavyks kam bent kiek sušvelninti.

 

Petras Vyšniauskas:

Man patiko profesoriaus idėja važinėti po periferiją ir groti jaunimui. Rimvydas Žigaitis buvo visapusiškai įžvalgus žmogus - jis kaip geras šachmatininkas numatydavo daug ėjimų į priekį. Kartais mudu pasiginčydavome, bet tai netrukdė gerbti vienam kito nuomonės ir bendrauti toliau.
 

Petras Geniušas:

Anksčiau būdavo įprasta segioti nusipelniusio kultūros veikėjo titulus kaip etiketes. O Rimvydas Žigaitis iš tikrųjų daug nusipelnė kultūrai. Jo netektis - labai skaudi. Simboliška, kad šis muzikas išėjo kartu su prezidentu Algirdu Brazausku. Abu jie atstovavo ir praėjusiai, ir pereinamajai epochoms. Dabar pereinamoji epocha tarsi baigėsi.
 

Viktoras Gerulaitis:

Žinoma, Rimvydo Žigaičio dvidešimt trejų metų veikla Lietuvos valstybinėje filharmonijoje verta atskiros didelės studijos. Pasakyti, kad nuo 1963 iki 1986 metų jis buvo Filharmonijos meno vadovas, o 1975-1978 metais dar ir direktorius, vadinasi, nepasakyti nieko. Taip, R. Žigaitis vadovavo. Bet daug svarbiau yra tai, kad jis ir pats veikė, kūrė europinio lygio valstybinę muzikos instituciją. Tai reiškia, kad iš tuomet daugiausia tik gastroliuojančių atlikėjų ir kolektyvų koncertus organizuojančios Filharmonijos, kūrė Filharmoniją kaip kūrybinę organizaciją - su savais kolektyvais ir atlikėjais, su plačiai aprėpiama, įvairiapuse koncertinės veiklos visoje Lietuvoje sistema. Baigiantis R. Žigaičio erai Filharmonijoje, 1985 metais jo sukurta institucija atrodė taip: 19 solistų (17 vokalistų, du instrumentininkai), 6 koncertmeisteriai, 2 aktoriai skaitovai, 3 lektoriai, 12 muzikinių kolektyvų. 1983 metais Filharmonija surengė 4886 koncertus - iš jų 811 su paskaitomis, 317 vaikams.

Pasirengusiems mesti - „skaičiai!", priminsiu kiekybės perėjimo į kokybę dėsnį. Ir pridursiu, - suprantama, už tų įspūdingų skaičių (šiandien sunkiai suvokiamų, tiesa?) slypi ir, pavyzdžiui, sovietiniai planiniai, privalomi, abonementiniai, o jau vien dėl to ir atgrasūs, ir mažai estetiškai paveikūs koncertai. Ir „klausydavosi" jų, pavyzdžiui, privalomai į aktų ir sporto salę suvesti moksleiviai. Bet galiu tvirtinti, kad ir tokiais atvejais tarp šimtų abejingų ar net pašaipių akių visada galėjai matyti ir dešimtis akių, kurios klausosi. Ir jau vien dėl to net ir tas didelis privalomų koncertų kiekis nenuėjo veltui.

Žinoma, vienas Rimvydas Žigaitis nebūtų galėjęs sukurti tokios Filharmonijos. Bet gal tuo metu, septintajame XX a. dešimtmetyje, negalėjo nesusiklostyti ir tokios palankios aplinkybės. Visų pirma turėjome vieną šviesiausių visų laikų kultūros ministrų - Juozą Banaitį (1908-1967). Tai jis kone vienu metu į Filharmoniją pakvietė du jaunus vyrus - Rimvydą Žigaitį (1963, 30-metį) ir Juozą Domarką (1964, 28-metį). Pirmajam pavedė organizuoti rimtą Filharmoniją, antrajam - rimtą simfoninį orkestrą. Labai greitai tapo aišku, kad J. Banaitis pataikė tiesiai į dešimtuką. Užteko šešerių darbo metų, kad būtų pasiekti puikūs rezultatai. Iki 1969 m. atsitiko iki tol negirdėti Lietuvos muzikos padangėje dalykai, kurių reikšmę iki šiol sunku pervertinti. Jei tik ją išvis tebesuvokiame. Tai štai, iki tų, 1969-ųjų, metų visu grožiu sužydėjo Lietuvos kamerinis orkestras, vadovaujamas S. Sondeckio - pirmasis, pralaužęs ledus į Vakarų pasaulio scenas. Be to, Lietuvos kvartetas, pirmasis iš Sovietų imperijos, antrą kartą tapo tarptautinio konkurso Lježe (1964) laureatu. 1965 m. Filharmonijoje atsirado antrasis styginių kvartetas (vėliau - „Vilniaus") ir pučiamųjų kvintetas, gimė puikūs, vadinamieji sąjunginiai kamerinės muzikos (1967) ir vargonų (juk Filharmonijos meno vadovas - vis dėlto buvęs vargonininkas) muzikos (1968) festivaliai, Šiauliuose - tarptautinis senosios muzikos festivalis (nuo 1978), lietuvių pramoginės dainos atlikėjų konkursas „Vilniaus bokštai" (nuo 1967); pagaliau, 1969 m. buvo sukurtas Kauno choras, o J. Domarko simfoninis orkestras išvyko į pirmąsias gastroles užsienyje. O jei dar prisiminsime aštuntojo dešimtmečio pradžioje Filharmonijoje atsiradusį senosios muzikos ansamblį „Musica humana", Filharmonijoje gyvavusius keturis geriausius Lietuvoje pramoginius ansamblius ir Palangos pramoginės muzikos festivalį „Baltijos jaunystė" (nuo 1972), o vėliau - Klaipėdos muzikinį pavasarį (nuo 1976), savaitę trunkančias „Muzikos dienas" rajonuose (nuo 1975), trečiąjį styginių kvartetą (Čiurlionio nuo 1977), - ar galime įsivaizduoti, kokia tai buvo jėga sovietų uždraustoje, bet neparklupdytoje Lietuvos kultūroje? Ir kaip visa tai skatino Lietuvos kompozitorių kūrybą!

Manote, mano lūpomis kalba nostalgija? Taip. Nostalgija ne „chaltūrai", ne atsitiktinumui, ne greito vartojimo blizgučiams ar ilgai veikiantiems pseudokultūros nuodams, o tegu ir pro sovietinės santvarkos ir ideologijos girnapuses girgždančiai, bet kryptingai, plačiai ir giliai muzikinės kultūros puoselėjimo veiklai. Gražiausiai ir prasmingiausiai šios veiklos daliai.

Totalus (t. y. laukinis) socializmas toks pat blogas kaip ir totalus (t. y. laukinis) kapitalizmas. O ir demokratiniu socializmu, kaip ir demokratiniu kapitalizmu, nelygu, kieno ir kokios rankos bei galvos, manipuliuoja. Suprantu, kad bet kuri sukurta sistema anksčiau ar vėliau žlunga. Žlugo ir Lietuvos valstybinės filharmonijos sovietinė sistema. Bet dabar juo aiškiau matyti, kad Rimvydo Žigaičio ir jo bendražygių sukurta ir per keliolika metų įdiegta muzikos vertybių sklaidos Lietuvoje sistema jam vadovaujant ir dirbant išgyveno žydėjimo metą. Ar dėl to jis neprivalo didžiuotis? Kaip ir jo bendražygiai. Kaip ir tos dešimtys, virtusios šimtais tūkstančių besiklausančių akių.

Kas ir kaip įvertino tokią reikšmingą, plačiašakę ir iškilią Rimvydo Žigaičio veiklą? Žmonės. Jų pagarba ir meilė tebepasitinka profesorių bet kuriame Lietuvos mieste ir miestelyje.

O manipuliatoriai? Sovietinė nomenklatūra 1974 m. malonėjo R. Žigaičiui suteikti Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo garbės vardą. Nepriklausomos Lietuvos nomenklatūra 2003 m. malonėjo jį apdovanoti Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi. Gerai dar, kad jis - už nuopelnus Lietuvai.

Aš tariuosi žinąs, kodėl daug kam taip keistai atrodo Nacionalinės kultūros ir meno premijos dalybos. Kodėl toji premija niekaip nepaskiriama trečiajam iš didžiosios XX a. antros pusės pasaulio tenorų - L. Pavarotti ir P. Domingo  genties - Virgilijui Noreikai. Arba didį muzikinės kultūros medį auginusiam, užauginusiam ir tebeauginančiam Rimvydui Žigaičiui. Ta priežastis - baimė. Dalis mūsų sovietinėje Lietuvoje bijojom ateities, dabar bijom praeities. Bijodami ateities nulenkėm galvas dvokiančiai ano meto dabarčiai ir puvome joje. Bijodami praeities nulenkiam galvas vėjo pustomai dabarčiai ir išsisklaidome joje. Ir tada, ir dabar dėl to rankas trina tie patys. Arba kiti - tie patys. Tai - mano asmeninė nuomonė, ir redakcija nebūtinai turi su ja sutikti.

 

Jis išėjo.

Jis išėjo greitai, netikėtai, neįspėjęs, kad ruošiasi tai padaryti. Ir tiek dėmesio, kiek skyrė darbams, mums visiems, neskyręs sau. Taigi nepalikęs nei dienoraščių, nei straipsnių, nei prisiminimų. Liko tik Jo nuveikti darbai ir prisiminimai...

Kad ir jie vieną gražią dieną neišnyktų su mumis greitai ir netikėtai, kviečiame dalytis jais. Rašykite, skambinkite - lauksime Jūsų skambučių ir prisiminimų Lietuvos muzikų sąjungos ir žurnalo  „Muzikos barai" redakcijos adresais ir telefonais.

Kreiptis į dukrą Audronę Žigaitytę-Nekrošienę.

 

 


Rimvydas Žigaitis - Kazlų Rūdos garbės pilietis
Šių metų rugsėjo 7 dieną Kazlų Rūdos savivaldybės taryba priėmė sprendimą: „Suteikti Kazlų Rūdos savivaldybės Garbės piliečio vardą (po mirties) profesoriui, kompozitoriui, pedagogui, kultūros ir meno veikėjui Rimvydui Dionizui Žigaičiui už aktyvią visuomeninę, kultūrinę, švietėjišką veiklą ir muzikos meno sklaidą". Pasigirdo apgailestavimų, kad tokio iškilaus žmogaus nespėta pagerbti dar Jam gyvam esant... Tokį pat apgailestavimą išreiškė ir komisijos Garbės piliečio vardui suteikti narė Judita Simonavičienė rugpjūčio 24 dieną...
Tačiau apie viską nuo pradžių.
Šių metų rugpjūčio 24 dieną Kazlų Rūdos savivaldybės mero Vytauto Kanevičiaus kabinete rinkosi komisija, atsakinga už Garbės piliečio vardo teikimą, ir kviestiniai svečiai, kad apsvarstytų keletą pasiūlytų kandidatūrų. Viena iš jų - neseniai, prieš keletą mėnesių, t. y. liepos 1-ąją, Amžinybėn išėjusio mūsų kraštiečio Profesoriaus Rimvydo Žigaičio. Jo kandidatūrą pasiūlė Liberalų ir centro sąjungos Kazlų Rūdos skyrius. Nuopelnus gimtajam miestui pristatė muzikos mokyklos direktorė Virginija Mališauskienė.


Profesoriaus Rimvydo Žigaičio nuopelnai Kazlų Rūdai
Iš gausybės iškilaus mūsų kraštiečio profesoriaus, kompozitoriaus, Lietuvos muzikų sąjungos prezidento Rimvydo Žigaičio (1933-2010) darbų Lietuvos muzikinės kultūros labui norėčiau išskirti Jo nuopelnus gimtajam kraštui - Kazlų Rūdai.
Profesorius R. Žigaitis buvo vienas iš iniciatorių, kad Jo gimtajame miestelyje būtų įkurta muzikos mokykla. 1979 m. gerbiamasis Maestro skambino į tuometinį Kapsuko (dabar - Marijampolės) rajoną tam tikriems valdininkams ir ragino palaikyti šią Jo gimtajam miesteliui ypač reikalingą iniciatyvą. Tų pačių metų liepos 15 dieną buvo gautas leidimas atidaryti muzikos mokyklą (informacija gauta iš pirmojo mokyklos metraščio ir paties Maestro pasakojimų). R. Žigaitis iki paskutinių gyvenimo metų visą energiją ir patirtį skyrė šalies jaunimo muzikiniam švietimui ir ugdymui. Pasak pirmųjų Kazlų Rūdos muzikos mokyklos mokytojų, Profesoriaus rūpestis vaikų ir jaunimo muzikiniu švietimu buvo nuolat jaučiamas gimtajame miestelyje įvairiausių muzikos renginių Kazlų Rūdos mokykloms ir kultūros centrui forma. Tuo laiku R. Žigaitis buvo Lietuvos filharmonijos meno vadovas (1963-1986).
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, nuo 1995 m. R. Žigaitis buvo išrinktas Lietuvos muzikų sąjungos pirmininku, vėliau - jos prezidentu.  Lietuvos muzikų sąjunga Profesoriaus iniciatyva ėmėsi entuziastingos atlikėjų muzikos meno sklaidos, meninės bei švietėjiškos veiklos ir leidybos. Nuo 2003 m. Maestro nuolat aktyviai bendradarbiavo su Kazlų Rūdos muzikos mokykla ir būtent nuo tų metų į muzikos mokyklą vis dažniau atvykdavo iškiliausi Lietuvos atlikėjai. Tuo metu Kazlų Rūdos muzikos mokykloje susiformavo visaverčiai muzikiniai sezonai, tai yra po 4-6 koncertus per vienerius mokslo metus. Muzikos mokyklos mokiniai, mokytojai ir kai kurie miestelio gyventojai taip įprato prie koncertų, kad nekantriai laukdavo vis naujų atlikėjų. Po kiekvieno koncerto visi išsiskirstydavo dvasiškai pakylėti, tarpusavyje šnekėdami, esą tokio gero koncerto dar nebuvę... ir taip iki kito koncerto. Atlikėjai ne tik grodavo, pristatydavo atliekamus kūrinius, bet kartais ir mažuosius kai ko paklausinėdavo, o už atsakymus įteikdavo dovanų. Tai būdavo tikri edukaciniai renginiai, nes ir Profesoriaus R. Žigaičio tikslas buvo skleisti tarp vaikų bei jaunimo tikrąsias, amžių patikrintas kultūros vertybes, propaguoti aukštąjį meną. Maestro labai sielojosi dėl jaunimo ateities, dėl totalaus Lietuvos „nupopsinimo". Būtina pabrėžti, kad atlikėjai visuomet atvažiuodavo su dovanomis nuo Muzikų sąjungos prezidento: atveždavo kompaktinių plokštelių, knygų, žurnalų „Muzikos barai". Taip itin praturtėjo mokyklos biblioteka ir fonoteka. Po koncerto, gerdami kavą, atlikėjai išsipasakodavo, jog koncertuoti vaikams važiuoja praktiškai už savikainą, be to, ir pats Lietuvos muzikų sąjungos prezidentas dirba šį darbą be atlygio, visuomeniniais pagrindais. Tad ne viena muzikos pasaulio garsenybė, įkvėpta tokio prezidento idealisto, apkeliavo su koncertais visą Lietuvą.
Šių, paskutiniųjų savo gyvenimo, metų vasarį Profesorius R. Žigaitis kartu su dar dešimčia iškiliausių Lietuvos muzikos autoritetų pasirašė peticiją, skirtą aukščiausiems Lietuvos pareigūnams, ir taip išreiškė susirūpinimą dėl Lietuvos muzikos ir meno mokyklų ateities. Šis kreipimasis į pirmuosius asmenis sulaukė didžiulio atgarsio visoje Lietuvoje. Kreipimosi pagrindinė mintis - išsaugoti muzikos ir meno mokyklų tinklą su visu, dešimtmečiais patikrintu, ugdymo turiniu.
Kiekvienas Maestro apsilankymas gimtajame mieste būdavo lyg šventė. Dažniausiai Maestro atvykdavo su koncertais, kartais atvykdavo paklausyti, kaip sekasi muzikos mokyklos ugdytiniams (2001, 2004, 2007 m.), o 2009 metais prisidėjo prie muzikos mokyklos 30-mečio organizavimo - buvo baigiamojo koncerto meno vadovas. Šio koncerto atlikėjai buvo ir muzikos mokyklos ugdytiniai, ir paties Maestro kviesti atlikėjai. Tų pačių metų gruodį buvo pakviestas ir atvyko į viešosios bibliotekos naujojo pastato atidarymo iškilmes. Tai buvo jau paskutinis oficialus Jo vizitas į gimtinę. Kiekvieną kartą mūsų mylimas kraštietis atveždavo gausių dovanų: knygų, leidinių, kompaktinių plokštelių ir t. t.

* * *
Kaip papasakojo Asta Čepienė (Liberalų ir centro sąjungos Kazlų Rūdos skyriaus narė), jau beveik prieš metus jų skyriuje buvo kalbėta apie Rimvydo Žigaičio pagerbimą. Skyriaus pirmininkas Valdas Kazlas, buvęs muzikos mokyklos direktorius, puikiai pažinojo Profesorių, o Jo kandidatūrą Garbės piliečio vardui  siūlė pateikti kartu su Kazlų Rūdos savivaldybės 10-mečio švente. Deja, Kazlų Rūdos savivaldybės Garbės piliečio regalijas atsiėmė Maestro artimieji...
Kazlų Rūdoje vyksta kasmetinė tradicinė „Rugsėjo fiesta". Šiemet ji buvo skirta Kazlų Rūdos savivaldybės 10-mečiui paminėti. Rugsėjo 11 dieną iškilmingos ceremonijos metu į sceną atsiimti Rimvydo Dionizo Žigaičio, Kazlų Rūdos garbės piliečio, regalijų, buvo pakviestos sesuo Alvytė Žigaitytė-Pabalienė ir iš Vilniaus atvykusi Maestro anūkė Kotryna Nekrošiūtė. Savivaldybės meras Vytautas Kanevičius Garbės piliečio regalijas įteikė Kazlų Rūdoje, Žigaičių name tebegyvenančiai Velionio seseriai. Prie namo bus pritvirtinta memorialinė lenta. Alvytė nuoširdžiai padėkojo už jos mylimo brolio pagerbimą.
Kazlų Rūdos muzikos mokyklos Rugsėjo 1-osios šventė prasidėjo R. Žigaičio „Ryto melodijos" garsais ir tylos minute Kompozitoriui atminti. Mokyklos bendruomenė pateikė savivaldybės tarybai prašymą, kad šiai mokyklai būtų suteiktas Rimvydo Žigaičio vardas.
Kazlų Rūda su liūdesiu prisimena šį didį Žmogų. Prie stendo „In memoriam Prof. Rimvydui Žigaičiui", muzikos mokykloje parengtam iš Žigaičių šeimos archyvinių nuotraukų, ne vienas nubraukė ašarą. Kazlų Rūdai didžiulė garbė turėti tokį savo Garbės pilietį.

Virginija Mališauskienė

 

 

Traviata
Prenumeruokite „Muzikos barus“!