KULTŪROS MINISTRO POSTAS – TAIP PAT KŪRYBA
Liepos 2-ąją kultūros ministru tapęs dailininkas, filosofas, pedagogas dr. Arūnas Gelūnas sako, kad jam, patekusiam į daugybės kultūrinių, profesinių, socialinių ir politinių problemų sūkurį, kai kas norėtų išreikšti užuojautą. Tačiau be reikalo - ministras kuo puikiausiai jaučiasi eidamas savo pareigas. Apie kultūros žmonių problemas, ministerijos darbus ir planus su ministru kalbasi Liucija Armonaitė.
MENO KŪRĖJO STATUSAS IR GARANTIJOS
Liucija Armonaitė. Šiandien, kai daugelis net tarptautiniu mastu pripažintų menininkų kasdien patiria kūrėjus žeidžiančių įstatymų netobulumą, mūsų pokalbį siūlyčiau pradėti klausimu apie meno kūrėjo statusą. Ar numatyti kokie realūs pokyčiai, galintys bent kiek apsaugoti kūrėjus, kurių gali tikėtis menininkai, pelnę šį statusą?
Arūnas Gelūnas. Lietuvos menininkų socialinė padėtis - labai sudėtingas klausimas.
Dar 2008 m. įsteigėme Nacionalinę kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociaciją. Turėjome tikslą į kultūros ir meno sferą pritraukti Europos Sąjungos lėšų, - kad meno šakos galėtų šiek tiek atsigauti. Tačiau 2008-ųjų pabaigoje pasikeitė valdžia, o 2009-aisiais - jau šokas dėl ekonominės krizės, padidėjusių mokesčių, sumažėjusių lengvatų... Sumažėjo, susitraukė ir asociacijos projektų lėšos. Neišvengiamai ėmėme svarstyti, ką daryti, kur kreiptis. Ir vėl iškilo diskusija dėl menininko statuso: kaip apibrėžti, kas yra menininkas, o kas - ne menininkas? Nors Lietuvos Respublikos meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų įstatymas paskelbtas 1996 m., yra nemažai puikių, tarptautinių premijų pelniusių menininkų, kurie nepriklauso jokiai kūrybinei organizacijai, kurie iki šiol neturi menininko statuso. Ar tai reikštų, kad jų, puikių autorių-individualistų Lietuva neturėtų ginti?..
Būtų baisu, jei biurokratizuotume šią iniciatyvą. Todėl nieko nuostabaus, jog daug išmintingų žmonių aktyviai ieško galimų šios problemos sprendimų. Pavyzdžiui, „Literatūros ir meno" vyriausiasis redaktorius poetas Kornelijus Platelis pasiūlė meninę veiklą registruoti kaip atskirą ekonominę veiklą. Tai reikštų, kad meninė veikla yra meninė veikla, o menininkas nėra verslininkas. Juk net akademinėje veikloje suvokiamas menų unikalumas, kūrėjų darbo specifika, tai kodėl ekonominėje sistemoje to nėra, kodėl to negalėtų būti?..
Tad laužome galvas, kaip socialiai apginti menininkus, bet akivaizdu, kad tai labai sudėtinga problema. Dažniausiai šis sudėtingumas kyla dėl pačios lietuvių visuomenės požiūrio į meną ir kultūrą kaip į dekoratyvinę, neesminę laisvalaikio sferą. Tačiau būtų pragaištinga pasiduoti skepsiui ir apatijai, todėl ją tiesiog gyvybiškai būtina spręsti. Ir ją tikrai spręsime. Į ministeriją masiškai eina žmonės, nukentėję dėl mokestinių lengvatų panaikinimo, o kartu dar ir sumažėjusių biudžeto lėšų. Menininkai pateko tarsi į žirkles: iš abiejų pusių kerpama... Paradoksas, bet ir tarptautinio lygio kolektyvai, surenkantys pilnas publikos sales, parduodantys brangius bilietus, negauna jokio pelno. Po įspūdingiausių koncertų jiems lieka nulinis, o gal net minusinis balansas. Tai, sutikite, nenormalu, taip neturėtų būti.
Na, o kalbant apie meno kūrėjo statusą ir garantijas, manau, turėtų būti „vieno langelio" principas. Menininkas su savo kūryba turėtų ateiti į ministerijos suburtą ekspertų komisiją (tikimės, kad tokios ekspertų komisijos nuo 2012 m. nuolat dirbs planuojamoje įkurti Kultūros taryboje). Nors ir toks, šiuo metu atrodantis vienintelis teisingas būdas, nėra tobulas, kitos išeities, atrodo, tiesiog neturime.
Dar kartą norėčiau akcentuoti, kad meno kūrėjo statusas bus suteikiamas tik autoriams, savo aukšto meninio lygio darbais įrodžiusiems, jog jie verti šio statuso. Ekspertų komisijos nuomonė bus svarbi kultūros ministrui priimant galutinį sprendimą. Tačiau ir aš turiu gana aiškią nuomonę apie meninės veiklos kokybę. Aišku, apie muziką negalėčiau spęsti - kompozitoriaus kūrinio nepajėgčiau įvertinti, nors aš dievinu muziką ir mano gyvenime tikrai yra daug muzikos.
NUO J. S. BACHO IKI MINIMALISTŲ
L. A. Kokią muziką ypač mėgstate?
A. G. Klausau įvairiausios muzikos: nuo Johanno Sebastiano Bacho violončelės kūrinių, kurie yra neabejotinai dieviški, nuostabiojo Claudio Monteverdi, iki šių dienų minimalistų - Philipo Glasso, Steve Reicho. Pastarieji - ir tarpdisciplininiai menininkai, dirbę kine, teatre. Kai 2006 m. sužinojau, jog į Vilniaus kongresų rūmus atvažiuoja S. Reichas, pamaniau, kad sapnuoju. Iškart nubėgau ir turbūt vienas pirmųjų nusipirkau bilietą. Sėdėjau trečioje eilėje ir išsižiojęs žiūrėjau į sceną, kurioje pats Reichas atliko savo garsųjį „Music for 18 musicians". Visą jaunystę vos ne kasdien klausiausi šio kūrinio! Todėl, kai jis atvažiavo su savo muzika ir aštuoniolika muzikantų, buvau apstulbęs.
Gal nuvilsiu klasikinės muzikos mėgėjus, bet aš nesu ortodoksas. Jei išgirstu, kad yra spalvingas balsas, sąskambiai, harmonija, kokybė - bet kokioj terpėj, įskaitant ir pramoginę muziką - aš tuos dalykus gerbiu, o tai reiškia - klausausi. Beje, šiuo metu daugiausiai klausau džiazo - ypač džiaugiuosi Švedijoje pernai atrastais niujorkiečiais Avishai Cohen Trio.
L. A. Dažnai lankotės džiazo koncertuose?
A. G. Deja, pastaraisiais metais gyvenau kaip „batsiuvys be batų"... Daug dėmesio skyriau savo kūrybinei veiklai - kūriau grafikos, grafinio dizaino darbus, dalyvavau parodose, rašiau straipsnius, o kartu buvau labai „įsuktas" ir į Vilniaus dailės akademijos studijų administravimo ir organizavimo rūpesčius, dirbau VDA Grafikos ir Dailės istorijos ir teorijos katedrose. Todėl, gėda pasakyti, man likdavo palyginti mažai laiko mėgautis kitų kuriama kultūra, lankytis renginiuose. Todėl dabartinis mano, kultūros ministro darbas, yra ir galimybė labiau priartėti prie pačios kultūros. Per trumpą laiką - iškart - vykau į renginius regionuose, Vilniuje. Aš jau daug pamačiau, jau mėgaujuosi kultūra. Pats sau pavydžiu tokio darbo!
DAINŲ ŠVENČIŲ VERTĖ
L. A. Bet daug žmonių tikriausiai ir užjaučia Jus dėl užgriuvusių visos Lietuvos kultūros ir kultūros žmonių problemų...
A. G. Be reikalo. Aš nesijaučiu nepatogiai šiame darbe visų pirma dėl to, jog jaučiu kultūros žmonių palaikymą, jų didžiulį norą bendradarbiauti. Kita vertus, problemų mastas tikrai milžiniškas. Juk kai kalbame apie kultūrą, reikia turėti galvoje, kad tai - ne tik profesionalusis menas. Tai ir, pavyzdžiui, archyvų, tautinių mažumų problemos, kurios perėjo mūsų žinion. O kiek problemų Lietuvos bibliotekose! Aš jau nekalbu apie tiesiog gigantišką ir labai sudėtingą kultūros paveldo problemų lauką, kur itin daug konfliktų ir susikertančių interesų.
L. A. Net kalbant apie unikalų mūsų paveldą - Dainų šventes - jau pasigirsta įvairių nuomonių... Norėdami patraukti, o gal įsiteikti kuo didesnei auditorijai, rengėjai į programas vis dažniau įterpia pop muzikos, ją atliekančių šou verslo atstovų... Gerai būtų, jei jie bent teiktųsi parepetuoti su chorais prieš koncertą...
A. G. Apie šiuolaikinės ar net pop kultūros jungtis su klasikiniu menu diskutavome su Leonidu Donskiu, kai jis grįžo po darbo JAV. Tąkart L. Donskis sakė, kad yra gana nejauku, kai vienoje TV laidoje dalyvauja ir labai garbūs klasikinės kultūros atstovai, ir „popsininkai". Bet amerikiečiai čia tarsi nemato problemos. Nežinau, ar jie tas jungtis kažkaip nutyli, ar pakenčia, ar skatina. Tokie dalykai neišvengiamai ateina ir į Lietuvą.
Kai buvau paauglys, kartu su draugais domėjomės roku, kaip socialinio ir politinio protesto forma. Kokiais 1983-siais nė įsivaizduoti negalėjau, kad rokas ne tik skambės mūsų viešumoje, bet taps net politinių reklamų dalimi... Arba kad simfoninis orkestras gros „The Beatles" ar „Queen" grupių muziką. Man atrodė, kad jų muzika - protestas, tam tikra maištininkų zona. O dabar jų kūrybą į savo programas įtraukė ir frakais pasidabinę klasikinės muzikos atlikėjai. Ir pas mus jau įvyko tos slinktys...
O kalbant apie pop kultūros atstovų dalyvavimą Dainų šventėje, manau, blogai ne tai, kad jie ten kviečiami, bet blogai, kad kartu su visais choristais nelanko repeticijų.
Štai Rūta Ščiogolevaitė, populiariosios muzikos atlikėja, šventėje JAV ambasadoje atliko tos šalies himną. Buvo nuostabu. Taigi verta kalbėti apie atlikėjo vokalo kokybę ir menininko angažuotumą. Atlikėjas gali dainuoti „The Beatles" ar net šiuolaikinių pop dievukų kūrinius ir jei tai atlieka kokybiškai, - indulgencija suteikiama. Jei nėra kokybės, jei „plaukiama" paviršiumi, tik bandant pataikauti publikai ar tikimasi „išvažiuoti" žavint susirinkusius savąja charizma, nėra gerai.
Dainų šventes vertinu labai pozityviai ir kaip socialinį, ne vien meno, reiškinį. Žmonėms reikia būti kartu. Ir nelabai svarbu, kad jie dainuoja vis tas pačias liaudies dainas. Tai - sakralinės kultūros modelis. Kultūra juda spirale: cikliškai vis grįžta ir grįžta tie patys dalykai.
MŪSŲ STIPRYBĖ
L. A. O kaip žiūrite į šiuolaikinius inkliuzus mūsų paveldosaugoje? Daug metų kalbama apie draudimus, tačiau miestų senamiesčiai ir toliau darkomi stoglangiais, didžiulėmis vitrinomis, kartais net išauga nauji neva modernūs pastatai...
A. G. Aš atstovauju tai pozicijai, kad paveldas turi išlikti savo pirmine, kiek įmanoma autentiška forma. O jeigu iškyla poreikis statyti, tai reikia statyti kitoje vietoje, nekenkiant, nedarkant savo unikalių paminklų. Keliaujant po pasaulį įsitikini, kad civilizuoti kraštai gerbia savo praeitį, labai vertina istorinius paminklus. Net sunkoka prisiminti, kur šiuolaikiniai, radikalūs postmodernistiniai pastatai būtų įsiterpę į paveldo zoną. Geriausias pavyzdys - Paryžiaus La Defense kvartalas. Čia matai XX-XXI a. kūrėjų pastangas ir rezultatus. Tai - naujas žodis architektūroje. Tačiau jei La Defense „įliptų" į garsiąją Rue de Rivoli, man būtų liūdna...
L. A. Bet ir Paryžius turi ne vietoj įsiterpusį Georges Pompidou centrą ar Eifelio bokštą...
A. G. Meniniai eksperimentai laikytini visai kitokios prigimties „inkliuzais", tikrai nelygintinais su stoglangiais Vilniaus senamiestyje. Sakysim, ir mūsų skulptoriaus Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka", žmonių vadinama „Vamzdžiu", gali būti kaip analogiško eksperimento pavyzdys. Buvo daug vertinimų, komentarų, diskusijų. Tai drąsus eksperimentas, sukėlęs daug kultūrinių refleksijų, - manau, ši arka turėtų išlikti, nepaisant to, kad ir yra tokioje istoriškai ypatingoje vietoje. Beje, aš pasisakiau ir už Žaliojo tilto skulptūras - jų nereikia griauti. Daug maloniau matyti statybą, o ne griovimą, demontavimą. Nuvažiuokite kad ir į Vieną. Ten - didžiulis monumentas Raudonajai armijai išvaduotojai. Nes tai - istorijos dalis. Kad ir kaip apmaudu, - neišvengiamai įvykusi.
Manau, šiandien žiūrint į tas skulptūras ant Vilniaus tilto, jos atrodo truputį juokingos, truputį baisios. Tačiau jos skatina istorinę atmintį, - juk mes labai greitai linkę pamiršti tremtį, kovas už nepriklausomybę. O šis, gal kiek ir grubokas priminimas - visai nepakenks. Ir mums, ir kitoms kartoms, kurios atėjo į šį pasaulį jau laukinio kapitalizmo laikais. Bus dingstis papasakoti apie tai, kas buvo. Būkime stiprūs. Nebijokime. Mūsų stiprybė pasireikš ne tada, jei nugriausime, sunaikinsime tai, kas mus išoriškai trikdo, o tada, kai savo viduje pastatysime naują Lietuvą, išmoksime nesiriedami tarpusavy bendrauti. Man atrodo - tai svarbiausia.
ASMENINĖ POZICIJA
L. A. Kaip Jums pasiseka „atlaikyti" nesibaigiančius vizitus, išlaviruoti tarp įvairių interesų, koncepcijų. Juk vienokia ar kitokia trintis neišvengiama?
A. G. Gal dar kiek ankstoka būtų kalbėti apie mano gebėjimą „išlaviruoti" nuo darbo pradžios tepraėjus vos daugiau nei mėnesiui... Kita vertus, natūralu ir neišvengiama, kad kyla trintys tarp skirtingų grupių interesams atstovaujančių žmonių - juk ir per rinkimus laimi vienos partijos, pralaimi kitos. Čia sau pačiam palinkėčiau neužimti konformistinės pozicijos, prisiminti, kam atstovauju, kokios mano pažiūros.
L. A. Kokios?
A. G. Kad paveldas, pavyzdžiui, turi skirtingos vertės objektų, kuriuos ir traktuoti reikia skirtingai. Ir jei mes Pažaislio vienuolyną saugosime tokiu pat griežtumu, kaip ir pašiūrę kur nors „X rajone", tai jau - nesusipratimas. Manau, kad šią problemą galima įveikti, tačiau neveiklumas ir konformizmas yra didžiausia ir mūsų politikų, ir viešųjų asmenų bėda. Be jokios abejonės, ši bėda turi savo labai konkrečias „genetines" priežastis, bet nuo to nepasidaro lengviau... Dedu daug vilčių į mūsų ministerijoje steigsimas įvairias darbo grupes, būsimas viešas diskusijas. Juk per kalbėjimą daug kas paaiškėja, įmanoma rasti geriausius sprendimus.
BŪTINI SISTEMINIAI POKYČIAI
L. A. Bet juk tai - papildomas, daug energijos ir laiko pareikalausiantis darbas.
A. G. Nenorėčiau sutikti, jog šis darbas - papildomas. Kaip jau minėjau, tikiu, jog diskusijoje gimsta tiesa. Be to, esu gana smalsus, - man tiesiog įdomu išgirsti apie specifines problemas, egzistuojančias kultūros pasaulyje. Ima aiškėti, kad rengdami Lietuvos kultūros politikos kaitos gaires pasirinkome teisingą kryptį, numatydami sisteminius pokyčius. Akivaizdu, jog dauguma man pristatomų problemų yra įsisenėjusios bėdos, kylančios iš sistemos netobulumo.
Manau, diskutuojant apie šias problemas viešai, koreguojant senus teisės aktus, kuriant naujus, pavyks įgyvendinti tai, apie ką svajojame. Viena pirmųjų rimtų užduočių - binarinio kultūros politikos modelio įdiegimas įsteigiant Kultūros tarybą. Kultūros ministerija turėtų būti kultūros politikos formuotoja, o Kultūros taryba - ekspertinė institucija, kuri kartu rūpintųsi ir finansinių srautų paskirstymu, pinigų gavimu iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, būtų šios politikos įgyvendintoja. Toks modelis yra įprasta europinė praktika.
Svarbi aplinkybė ir ta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė inicijavo Valstybės pažangos tarybos įsteigimą, kurios viena iš diskusijų grupių (kurioje dalyvauju) vadinasi „Kūrybinga ir pilietinė visuomenė iki 2030 metų".
L. A. O siaube...
A. G. Taip, šypseną kelia ši data - tokia tolima ir, atrodytų, nereali. Išties neretai tokie į tolimą ateitį nukreipti planai būna priežastis nieko neveikti čia ir dabar. Tačiau tikiu, kad Valstybei būtina rūpintis ir ilgalaikiais uždaviniais, o būtent toks uždavinys yra kūrybingumo visuomenėje puoselėjimas: jo neįmanoma įskiepyti per metus. Labai viliuosi, jog šiandien įmanoma kažką taip esmingai patobulinti, kad užaugusi nauja karta galėtų džiaugtis, kokioj puikioj valstybėj ji gyvena. Lengviausia pakeisti pastatus, kelius, kur kas sunkiau - mentalitetą, kasdienybės kultūrą... Tad Taryboje diskutuojame apie esminius trukdžius, šiandien ribojančius lietuvių kūrybingumą, verčiančius „kišti galvą į smėlį" net nepabandžius kūrybiškai reikštis.
L. A. Gal įmanoma tuos trukdžius per kelias valandas - nelaukiant 2030-ųjų ir nebūtinai naktį - pakeisti?
A. G. Mielai juokaučiau šia tema, jei per šiuos dvejus metus įvykę pokyčiai nebūtų iškėlę kūrybos žmonėms tikrai grėsmingų iššūkių. Ypač nuliūdę profesionalūs kūrėjai - ekonominė krizė išryškino tokias dideles įtampas visuomenėje, tokį radikaliai neigiamą požiūrį į kūrėjus... Bet koks jų noras apginti savo teises didesnėje visuomenės dalyje sukeldavo tikrą pyktį! Jei apie menininką galvojama kaip apie ambicingą egoistą (bet iš esmės - veltėdį), kuris tik rėkia ir nori išskirtinių teisių - kažkas iš tikrųjų negerai. Šią problemą reikėtų pristatyti konstruktyviai - aiškinti menininko veiklą labai detaliai, nušviesti jos specifinį pobūdį, siekti visuotinio suvokimo, jog ji reikalauja tam tikro specifinio reguliavimo.
Juk visi supranta, kad gaisrininko, kuris vidury nakties rizikuodamas gyvybe gesina gaisrą, darbas yra kitokio pobūdžio nei vadybininko, kuris ateina į darbovietę ir visą dieną sėdi prie kompiuterio. Kaip ir smuikininko darbas yra kitoks nei to paties gaisrininko ar taksi vairuotojo. Šis specifiškumas turėtų būti subtiliai suvoktas. Brandžios demokratijos, senos kultūros šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, tai jau suvokta ir įtvirtinta įstatymas. Tačiau esu įsitikinęs - geriausiai suvokimas ateina per asmeninę patirtį: jei mūsų ugdymo ir švietimo sistemoje atsirastų daugiau dėmesio kūrybinėms praktikoms, ilgainiui minėtą nesupratimo problemą sėkmingai išspręstume.
AR PARDAVĖJA YRA... VIOLETA URMANA?
L. A. Bet ar mūsų menininkai patys sau netrukdo? Užrašas ant ŠMC sienos skelbia, kad kiekvienas žmogus yra menininkas, tačiau ne kiekvienas tą žino. Ar ledų pardavėja, kasdien skaitanti šį užrašą ir kasdien dainuojanti duše, nepagalvoja, kad ji tokia pat menininkė kaip Violeta Urmana? Juk ji tikriausiai nuoširdžiai piktinasi, kad V. Urmanai tenka tiek daug garbės, dėmesio, meilės, dar - menininko statusas, privilegijos. O jai, menininkei prie ledų vežimėlio, - nieko?..
A. G. Manyčiau, kad jūs tik iš dalies teisi. Urmanos profesionalumas toks akivaizdus, kad „dušo dainininkėms" vargu ar kyla noras konkuruoti. Kitaip yra pasižvalgius po vizualiojo meno pasaulį. Ryški meno liberalizavimo banga kilo po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo galvojama, jog „lyrinė poezija negalima po Auschwitzo", t. y. profesionalus, elitinis menas kėlė negeras asociacijas su nacių estetiniu rafinuotumu, o masinės gamybos technologijos iškėlė daug klausimų amato praktikuotojams. Šitaip mene įvyko pokyčiai, kurie daugeliui ir dabar yra totaliai nesuvokiami. Tačiau šie pokyčiai vizualiajame mene gerokai akivaizdesni nei, sakykime, muzikoje. Juk žmogui, kuris tik šiandien suprato, kad jis yra menininkas, gali ir nepavykti kartu su orkestru pagriežti Wolfgango Amadeus Mozarto. Kūrybinio amato, meistriškumo ir technikos eliminavimas iš meno veikia kontrproduktyviai, atsigręžia bumerangu prieš pačius menininkus, kai jų problemos sprendžiamos politiniu lygiu. Jei menininkas angažuojasi žaidybinei pozicijai, jei menas jam - nerimtas dalykas, jis duoną pelnytis turėtų iš kitos veiklos. Visuomenė nelabai nori mokėti už kažkieno žaidimus.
Kaip išskirtinis atvejis pasakojamas vieno premjero apsilankymas parodos ŠMC atidaryme. Valstybės žmogus nustebęs paklausė: „Nejaugi į tokius dalykus mes dedame mokesčių mokėtojų pinigus?.." Visuomenei visada kyla meno kriterijų rimtumo, pagrįstumo klausimai. Už žaidimus, kurie daugeliui atrodo nesuprantami (o dalis visuomenės įsitikinusi, kad jie kvaili ir paviršutiniški), labai sunku mokėti biudžeto pinigus. Tai labai plati diskusija.
Tačiau aš visiškai nenoriu pasakyti, kad šiuolaikiniame mene yra tik žaidimai ir paviršutiniškas požiūris į kūrybą. Yra daugybė menininkų, kurie į savo darbą žiūri atsakingai ir ambicingai. Ir iš tų jų eksperimentų išeina labai stiprių, gal net genialių, meno kūrinių, atveriančių horizontus kitiems kūrėjams. Tačiau iš pirmo žvilgsnio skirtumo tarp „plevėsų" ir rimtų kūrėjų, deja, galima ir nepastebėti.
MOKYTIS SUPRASTI MENĄ
L. A. Tarp šiuolaikinių menininkų išsiskiria Nomeda ir Gediminas Urbonai, kurių darbai įvertinti Nacionaline kultūros ir meno premija. Bet būtent jie, taip aktyviai kūrę aktualius socialinio skambesio darbus, nesulaukė savo tėvynėje moralinio palaikymo, buvo priversti išvykti dėstyti į JAV...
A. G. Šita pati problema egzistuoja ne tik profesionaliame mene, bet ir aukščiausio lygio mokslo lauke. Kaip ir mokslo žmogui, taip ir menininkui, kad ir koks jis būtų individualistas, būtina interpretacijos terpė. Jis nori būti suprastas. Net jei skelbia viešai, kad jam nerūpi, netikėkite - jam labai svarbu, kad jo kūrybą suprastų ir interpretuotų.
Kai menininkas kuria socialiai angažuotus, tarpdisciplininius kūrinius, į visumą sujungdamas meno teoriją, politinį iššūkį ir naujausias technologijas, Lietuvoje tai daug kam atrodo pernelyg ambicinga ir nesuprantama. Tada menininkams, kaip Urbonams, belieka ieškoti jų kūrybos interpretavimo lauko kitose valstybėse. Tose, kur jau kelis šimtus metų skiriamas labai didelis dėmesys menui, kur užaugęs meno vartotojas... Lietuvoje, deja, dar yra ganėtinai mažai žmonių, kurie aktyviai domisi menu, adekvačiai jį suvokia. Savo studentams mėgdavau cituoti Pablo Picasso. Kai parodos lankytoja pasakė, kad nesupranta jo meno, P. Picasso paklausė, ar ji supranta kinų kalbą... Kai moteris atsakė, kad ne, dailininkas priminė, kad jos reikia mokytis...
Nebūtinai tai taikytina vien moderniam menui: net jei į klasikinės muzikos koncertą ateis nepasiruošęs žmogus, neišmanantis instrumento, epochos, kompozitoriaus, konteksto, kitų dalykų, jis nedaug ką supras, - gal tik fiziologiškai girdės muziką.
Taigi, man atrodo, kad net ir kultūroje labai svarbios žinios, išmanymas, mokymasis. Jei žmonės į tai numoja ranka ir kūrybą vertina tik pagal savo „gražu", „negražu" - akivaizdu, kad ambicingiausi menininkai negali tokioje terpėje ištverti. Dėl to taip kalbu, kad kultūra - ne tik profesionaliojo meno kūrimas, bet ir jo interpretuotojo rengimas. Todėl tarp mano darbo prioritetų - regionų kultūros politika. Regionuose gyvenantys žmonės taip pat turi turėti sąlygas: šiuolaikinę kultūros įstaigų infrastruktūrą, švietimo įstaigų kultūrinę infrastruktūrą, galimybę gauti aukštos kokybės kultūros produktus, patys dalyvauti kultūros procese. Šito Lietuvoje, ypač lyginant su mūsų kaimynais skandinavais, nepakanka. Ir gerokai.
ĮRODYK, KAD ESI KŪRĖJAS
L. A. Kol to nepakanka ne tik regionuose, bet ir didesniuose miestuose, net sostinėje, vienas kultūros ministrų menininkus siuntė skinti pomidorų...
A. G. Jokia legenda, kad Vakaruose gyvenantys menininkai, kuriantys puikius meno kūrinius, pragyvenimui dažnai užsidirba sargaudami ar dirbdami paštininkais. Kai su kolega rengėme parodą Vokietijoje, Derneburge, susipažinau su vietiniu menininku, kuris aktyviai tapė ir dirbo alkoholio fabrike...
Aš nenoriu prisidėti prie ministro, siuntusio menininkus skinti pomidorų - norėčiau, kad jie visų pirma kurtų meną ir gyventų iš savo kūrybos. Tačiau noriu priminti, kad pasaulyje yra daugybė pavyzdžių, rodančių, kad kol menininkas tapo tikrai garsus, jam teko padirbėti ir kavinėse. Ne visada pasiteisina išskirtinė, ant lėkštutės nešama menininko genijaus pozicija. Reikia įrodyti, kad tu esi geras kūrėjas.
L. A. Turite pavyzdžių?
A. G. Kiekviena nauja, vos susikūrusi teatro trupė jau nori ne tik stogo virš galvos, bet ir pastato, nuolatinės paramos. Kodėl?
L. A. O kam ir ką turi įrodinėti, pavyzdžiui, jaunuolis, tarptautinių konkursų laureatas, nuo penkerių metų griežiantis smuiku, kai už tolesnes studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje verčiamas mokėti didžiausius pinigus?.. Talentingi jauni menininkai bėga iš tėvynės. Gal vis dėlto šiandien reikia keisti įstatymus, o ne laukti 2030 metų?
A. G. Palietėte skaudžią temą... Jau nemažai „iečių sulaužyta" diskutuojant su Švietimo ir mokslo ministerija. Buvau tų diskusijų epicentre, nes tai mane lietė visiškai tiesiogiai: šešerius metų teko pirmininkauti per stojamuosius egzaminus į Dailės akademiją.
Akivaizdu, kad meno studijų, meno terpės specifika „neįtelpa" į tą bendrą stojamųjų tvarką. Deja, kol mes tą sistemą „tiuningavome", derinome, kad ji labiau atitiktų poreikius, buvo ir tikrų nesėkmių. Tikrai, muzikai nuo vaikystės mokosi, keliolika metų lavina įgūdžius, o per vieną sisteminę klaidą atsiduria, pavyzdžiui, ne Vilniaus, o Vienos muzikos akademijoje... Praradome ne vieną talentingą žmogų.
Nors dauguma menininkų gauna vadinamuosius „krepšelius" - valstybės finansavimą už studijas, tačiau sutinku, kad mokestis už mokslą yra neadekvatus būsimam uždarbiui. Jei, gavęs diplomą, žmogus patenka į kokį Londono simfoninį orkestrą, tai yra galimybė grąžinti pasiimtą paskolą už studijas. O jei groji vestuvėse ar apskritai išaiškėja, kad talento nebuvo, o tik darbštumas, - liūdna naujiena. Ieškome būdų, kaip spręsti šią problemą, bet kol kas sekasi labai sunkiai.
UŽSIENIO PATIRTIS
L. A. Kaip tie dalykai sprendžiami užsienyje?
A. G. Absoliuti dauguma Europos aukštųjų meno mokyklų turi galimybę studentus atsirinkti tiesioginio bendravimo būdu - nėra jokios aklos ir anonimiškos „kodų loterijos" ir įtarinėjimų korupcija. Tiesiog mene susiklostė tokia atrankos tvarka. Kita vertus, tenka pripažinti, jog konkurencija ten natūraliai kyla tarp įvairių aukštųjų meno mokyklų, kurių paprastai vienoje valstybėje yra bent kelios (įskaitant ir universitetų menų fakultetus). Europoje savaime suprantama, kad menų studijose grupė yra nedidelė ir tai neturi įtakos finansavimo kaitai - priimama kasmet tiek pat nedaug meno studentų. Tai leidžia susitelkti tik į kokybės klausimus, o ne spręsti išlikimo problemas bet kokia kaina viliojant kuo daugiau studentų. Tikiu, kad ir Lietuvoje laipsniškai susiklostys panaši sistema, bet turi pagerėti pačios valstybės ekonominė padėtis. Štai, kad ir problema su rotacija: Švedijoje profesorius tik šešerius metus gali dirbti pedagoginį darbą vienoje aukštojoje meno mokykloje. Jei jam labai pasiseka ir jį visi labai mėgsta, - jį palieka dar trejiems metams. Ir viskas. Ten įstatymu įtvirtinta rotacija. Lietuvoje dažniausiai dėstytoju tampama visam gyvenimui - juk netekus šio darbo menininko neretai laukia labai menkos ir nepastovios pajamos... Kita vertus, esama ir gerosios pusės: profesoriai (o yra ir tokių, kurie patys nenustoja mokytis visą gyvenimą) viso gyvenimo įdirbį, kompetenciją, patirtį perduoda jaunimui.
L. A. Švedai itin vertina menininkus. Pasiekę pripažinimo, jie tampa vos ne nacionaline vertybe. Jiems mokamos įvairios stipendijos, rentos. Jiems nereikia dėl duonos kąsnio dėstyti ir kankintis dėl taip prarandamo laiko, kurį jie norėtų skirti kūrybai...
A. G. Pritarčiau švedų tvarkai, kuri byloja apie pagarbą kultūrai. Tačiau ji įmanoma tik turtingose valstybėse, kur net bedarbiai sotūs ir saugūs, turi garantijų. Pas mus, deja, daugelio socialinių grupių situacija tikrai nepavydėtina. Turiu galvoje ne tik pensininkus ir jaunimą. Tiesiog nesuvokiama, kodėl žmogus, įgijęs aukštąjį išsilavinimą, dirbantis rimtą darbą bibliotekoje, turi gauti gerokai mažesnį atlyginimą, nei, pavyzdžiui, finansų sektoriaus darbuotojas. Laisvos rinkos dėsniais to nepavadinčiau - tai jau mentaliteto dalykai. Šie, net ir valstybiniame sektoriuje esantys skirtumai, kelia nuostabą.
L. A. Gal ministerija galėtų kažką inicijuoti, keisti? Kai aktorius dėl kokios priežasties pavėluoja į spektaklį, jį išmeta iš teatro, kai valstybės tarnautojai padaro milijardinių nuostolių - nieko; jie net neatsiprašo...
A. G. Taip, matome didelę toleranciją vieniems, kurie darbo metu atostogauja, keliauja, net klastoja dokumentus. O kitoj vietoj žmogus, pavyzdžiui, padaro klaidą skaičiuodamas kūrybinės įrangos kainą. Iškart vagimis išvadinami visi, dirbantys meno įstaigose... Apie tokius dalykus verta viešai ir atvirai kalbėti.
BELAUKIANT MODERNIŲ KULTŪROS ĮSTAIGŲ
L. A. Gal dėl tokių nuostatų stringa, neskiriama reikiamo finansavimo ir naujų kultūros įstaigų statybai ar renovavimui? Kokiems darbams patvirtinti prioritetai?
A. G. Pradėtų statyti ar renovuoti kultūros įstaigų Lietuvoje yra tikra aibė. Dėl ekonominio sunkmečio visiems šiems projektams užbaigti akivaizdžiai stokojame lėšų. Tad teko išanalizuoti padėtį ir patvirtinti prioritetus. Tikra „atvira žaizda" - Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, vienas svarbiausių Lietuvos kultūros židinių. Itin svarbu kuo greičiau užbaigti šio pastato rekonstrukciją. Kiti ypač svarbūs objektai - Kauno dramos teatras, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Klaipėdos dramos teatras. Dar esama svarbių regioninių prioritetų - mėginome taip suplanuoti lėšas, kad šiemet būtų pabaigtas statyti ar renovuoti kuo didesnis kultūros objektų skaičius visoje Lietuvoje: bibliotekos, kultūros centrai. Žinoma, tai reiškia, kad objektams, kurių sąmatinė vertė itin didelė, teks kiek palūkėti. O apie naujų objektų statybą dar kuris laikas nebus nė kalbos.
Be to, niekada nebuvau pompastikos pusėje - man brangi kasdienybės kultūra, o ne šimtamilijoninius biudžetus suryjantys gugenheimai.
RYTŲ TRAUKA
L. A. Kas Jus, baigusį Vilniaus dailės akademiją, paskatino tęsti studijas Japonijoje?
A. G. Tolimaisiais Rytais - Kinija, Japonija - susižavėjau šešerių metų, kai mane tiesiog užbūrė japonų vaikų autorės Mijoko Macutani knyga „Taro nuotykiai kalnų šalyje". Vėliau gilinausi į kinų ir japonų tušo tapybos darbus, graviūras, animaciją, literatūrą, filosofiją. Tolimuosiuose Rytuose mane labai daug kas žavi. Ko gero, kaip ir Carlas Gustavas Jungas galėčiau pasakyti, kad giliai mano viduje tūno rytietis...
Studijuojant Japonijoje man, grafikui, visų pirma labai rūpėjo kaligrafinė linija, tušas, teptukas. Šitie dalykai - mano „nerūdijanti" meilė nuo labai senų laikų. Kai pamatau teptuku brūkštelėtą kokią virpančią, dinamišką liniją - širdis uždainuoja. Tai mano mėgstamiausia sritis.
L. A. Tai kodėl iš šios srities pasukote į filosofiją?
A. G. Visada buvau „berniukas su knyga"... Man studijuojant Vilniaus dailės akademijoje prasidėjo meno konceptualėjimo procesas - dalykai, kurių aš tuo metu visiškai nesupratau. Nuo paauglystės žavėjausi modernistais, impresionistais, postimpresionistais - t. y. menininkai, kurie eksperimentavo forma. Bet staiga po 1990-ųjų į Lietuvą plūstelėjo banga meno, kuris šokiravo, išvis neatrodė, kad yra menas. Man rūpėjo išsiaiškinti, kas atsitiko, kodėl tai vyksta. Kita vertus, labiau norėjau ne menotyrinių studijų, o plačios, holistinės perspektyvos, kurią suteikia filosofija. Juo labiau kad filosofija visada domėjausi. Akademijoje man dėstė puiki filosofų plejada - Vytautas Radžvilas, Arūnas Sverdiolas, Leonidas Donskis, Antanas Andrijauskas, Kęstutis Dubnikas, kurie šį domėjimąsi tik dar labiau pakurstė. Grįžęs iš Japonijos, netikėtai gavau L. Donskio pasiūlymą stoti į doktorantūrą Vytauto Didžiojo universitete. Džiaugiuosi, kad ryžausi - patekau pas Tomą Sodeiką, turbūt vieną rimčiausių fenomenologijos ekspertų visoje Šiaurės Europoje, gavau didžiulį edukacijos bagažą.
L. A. Tad pasakykite, kas ta „Naujoji tvarkos paradigma Nišidos ir Merleau-Ponty filosofijoje" (Jūsų daktaro disertacijos tema)? Ar ji gali būti įdomi, gal net aktuali nūdienos Lietuvos žmogui?
A. G. Tiek „pirmasis Japonijos filosofas" Kitaro Nišida (kuris, beje, buvo ir puikus kaligrafas), tiek ir lietuviams kur kas geriau pažįstamas Merleau-Ponty - tai mąstytojai, kuriems rūpėjo ne vien logocentrinis mechaninis pasaulėvaizdis, daugiau vertinantis stabilius daiktus, bet ir tų procesų, kuriuos mes laikome grynai meniniais, intuityviais, neapčiuopiamais, žodinis įvardijimas. Man, į filosofiją atėjusiam iš meno, abu mąstytojai pasirodė artimi ir tarpusavyje lygintini. Filosofija niekuomet nebuvo nukreipta į platųjį skaitytoją, tačiau tam tikrai Lietuvos žmonių daliai šių didžių mąstytojų gvildenamos problemos tikrai galėtų pasirodyti įdomios. Filosofinės disertacijos (o vėliau ir kitų publikacijų) rašymas mane itin praturtino kalbos požiūriu: žodynas, kurį vartojau rašydamas daktaro disertaciją, dabar praverčia kalbant apie kultūrą, meną ir svarbiausia - už meną.
L. A. Bet ar pačiam lieka laiko savo kūrybai?
A. G. Namie turiu specialiai susikonstruotą stalą, ant kurio - darbui paruošti kaligrafiniai teptukai, tušas. Laisvas akimirkas stengiuosi išnaudoti šiam mėgstamam užsiėmimui, tačiau akivaizdu, kad šių akimirkų dabar turiu gerokai mažiau. Vienas paskutiniųjų „viešų" meno darbų - lietuvių ir amerikiečių filosofo Algio Mickūno knygos viršelio dizainas, kurį baiginėdamas kurti gavau pasiūlymą tapti ministru...
Tačiau kultūros ministro darbas mane stipriai motyvuoja - ir jame įžvelgiu didelį kūrybinį potencialą. Tai, žinoma, didelis iššūkis ir, aišku, rizika, kad, kaip sakė vienas mano pirmtakų, bet kada gali „užlipti ant minos". Bet rizika yra tam tikras žavus gyvenimo prieskonis. Ministro veikla, manau, - taip pat kūryba.
L. A. Linkime sėkmės. Ačiū už pokalbį.