D. Puodžiukas: „Muzika – tai ne sportas, o kūryba, prasidedanti nuo balto popieriaus lapo ir juodų natų“

Pasitempęs. Santūrus. Jokių teatrališkų gestų ar artistiškų pozų, darančių įspūdį nereikliems koncertų lankytojams. Tačiau tikri melomanai žino - užgrojus šiam muzikantui, jie išgirs ne tik natų įgarsinimą, bet ir tai, kas slypi už jų. Šis muzikantas - praėjusių metų Auksinio disko laureatas smuikininkas Dainius Puodžiukas, solistas, kamerinių ansamblių narys, pedagogas, per metus Lietuvos ir užsienio koncertų salėse pasirodantis daugiau negu keturiasdešimt kartų.
„Muzika - tai ne sportas, o kūryba, prasidedanti nuo balto popieriaus lapo ir juodų natų.  Tačiau pagroti jas - tik 10-20 procentų kūrybinio proceso. Aštuoniasdešimt procentų slypi už jų.  Muzikantui reikia pasiekti tą „už", suvokti kompozitorių, pasistengti priartėti prie harmonijų, išraiškos priemonių, prie to, ką autorius iš tikro norėjo pasakyti. Tas „už" - svarbiausia", - įsitikinęs 33 metų smuikininkas D. Puodžiukas.
Šią tiesą tikriausiai žino kiekvienas tikras muzikantas, tačiau kol ateina toks suvokimas, tenka nueiti netrumpą kelią. Kiekvieno jis - vis kitoks.
 

Instrumentas lipte prilipo

Tai, kad Dainius tapo muziku, galima sakyti, buvo užprogramuota. Pianistės ir birbynininko šeimos pirmagimiui buvo ne tik duotas muzikalus vardas, bet jau iš anksto nupirktas smuikas, nuo mažumės jis rengtas mokslams M. K. Čiurlionio meno mokykloje, o kai į ją įstojo, savaip pakeitė ir tėvo gyvenimą - daug laiko su smuikuojančiu sūnumi namuose ir pamokose praleisdavęs vyras ilgainiui pradėjo juokauti, kad pats galėtų būti neblogu smuiko pedagogu.

Ar Dainius nesijaučia dėl muzikos pardavęs vaikystę ir paauglystę? Ar smuikas nebuvęs tik tėvų užgaida? Gal jis pats jautė kitokių potraukių ir pomėgių, kurie negalėjo išsiskleisti? Gal būta kokio nors maištavimo, ieškojimų?

„Manau, kad žmogus turi polinkį į vieną ar kitą specialybę. Tai nuo daug ko priklauso - nuo kitų žmonių, nuo aplinkybių, nuo to, kur gyveni. Kiek save prisimenu, niekam nereikėjo manęs versti sėdėti prie instrumento, nors tėvas dažniausiai būdavo šalia. Kartu atidirbdavome po tris valandas, po to jis leisdavo man eiti žaisti futbolą. Visada žinojau, kad už darbą laukia atlygis - bendravimas su draugais, pramogos kieme. Bet drausmė ir atsakomybės jausmas man buvo įdiegti nuo mažų dienų", - patikino smuikininkas, anksti pradėjęs koncertuoti, dalyvauti konkursuose, meistriškumo kursuose ir šiame rate besisukantis iki šiol.

Paklaustas, kodėl būtent smuikas jį užbūrė, Dainius negalėjo paminėti nė vienos neigiamos šio instrumento savybės: „Pirmiausia - įdomus garsas. Buvau dar vaikas, turėjau mažą smuikelį ir man jau patiko juo groti. Matyt, tas instrumentas lipo, prilipo ir liko. Dabar į jokį kitą nekeisčiau.  Pataikiau surasti savąjį".

Paauglystėje Dainius, kaip ir kiti bendraamžiai, perėjo ir žavėjimosi roku laikotarpį. Suplyšę džinsai, džinsiniai švarkai su antsiuvais, kuriuose išvedžioti garsių roko grupių pavadinimai, kareiviški batai buvo neatsiejama įvaizdžio dalis. Dabar tą metą primena tik tėvų namuose užsilikusi kasečių su „Metallica", AC/DC, „Sepultura" muzikos įrašais kolekcija.

„Dabar tos muzikos nebesiklausau, „Metallica" grupės koncertai Vilniuje nesuviliojo, tačiau į nieką nespjaunu, nieko neniekinu - visa muzika graži, iš visos galima pasisemti idėjų, ar tai būtų rokas, ar gerai sukaltas popsas. Tiesiog nebeturiu poreikio jos klausytis, nors niekada ir nebuvau fanatikas - turbūt tik atidaviau duoklę madai", - paaiškino muzikantas.

Išgyveno vidinį lūžį

Smuiko studijas D. Puodžiukas tęsė Lietuvos muzikos akademijoje, stažavosi Paryžiaus nacionalinėje konservatorijoje, kurios dėstytojai kvietė jį stoti į aspirantūrą, tačiau išskirtiniu savo biografijos, kūrybinės brandos laikotarpiu vadina Jungtinėse Amerikos Valstijose praleistus metus. Šešerius metus užtrukusi viešnagė šioje šalyje prasidėjo nuo Santa Barbaros festivalio ir konkurso, kurio rengėjams Dainius nusiuntė kasetę su savo įrašais ir buvo pakviestas atvykti. Iki tol iš lietuvių šiame prestižiniame jaunųjų muzikų festivalyje buvo dalyvavę tik pianistai - Gabrielius Alekna, Andrius Žlabys.

Santa Barbaroje D. Puodžiukas du mėnesius gyveno, bendravo ir dirbo su Juilliardo, kitų prestižinių muzikos mokyklų auklėtiniais, turėjo meistriškumo pamokas su garsiausiais Amerikos pedagogais.  Aplinka ten buvo labai konkurentiška, bet sykiu - draugiška.

„Man teko laimė dirbti su Clevelando kvarteto smuikininku Peteriu Salaffu. Jis visiškai pakeitė mano požiūrį į muziką, ypač - kamerinę. Per pamokas jis visada šnekėdavo tyliai, ramiai, bet su tokia meile muzikai, su tokiu noru ją perteikti mums, kad mes kartais net apsiašarodavome.

Tai jo dėka supratau, kad muzika - ne sportas, kad reikia išmokti suprasti, kas slypi už balto popieriaus lapo ir juodų natų. Įvyko lūžis: ėmiau kitaip girdėti muziką, matyti nuotaikas, emocijas.  Tie vaizdai gal ir nesutampa su kompozitoriaus vizijomis, bet dabar, imdamasis bet kokio kūrinio, pirmiausia noriu suvokti, ką jo autorius norėjo pasakyti.

P. Salaffas nieko nekalbėjo apie technologinius dalykus. Visa jo pedagoginė sistema paremta tik muzikiniu planavimu. Patekęs į tokią aplinką, du mėnesius praleidau kaip sapne. Išblanko ir Paryžiaus konservatorijos, ir Lietuvos muzikos akademijos įspūdžiai. Tai, ką išmokau iš P. Salaffo, dabar stengiuosi pats puoselėti ir perduoti savo studentams", - apie Amerikoje išgyventą vidinį lūžį pasakojo D. Puodžiukas.

Amerikoje D. Puodžiukui buvo įkalta dar viena tiesa: solistui būtinas kamerinis muzikavimas. Kameriniame ansamblyje muzikantas groja ne tik sau, bet ir girdi, kas vyksta aplinkui, atsiranda kitas girdėjimo pojūtis nei užsidarius tik savame kiaute.

„Pavyzdžiui, Piotro Čaikovskio Koncertą smuikui ir orkestrui buvau grojęs dar Lietuvoje.  Tuomet scenoje rūpėjau tik pats sau - laiku įstoti, gerai pagroti. O po stažuotės Amerikoje grodamas tą patį kūrinį su Bostono simfoniniu orkestru, jau girdėjau kiekvieną instrumentą. „Dieve, - galvojau, - kokia nuostabi fleitos tema, o juk iki šiol jos negirdėjau". Štai ką duoda kamerinė muzika!" - naujais atradimais džiaugėsi muzikantas.

Pažino tikrus melomanus

- Jungtinėse Amerikos Valstijose jūs ne tik tobulinotės, bet ir turėjote darbą. Nepaisydamas to, viską metėte ir grįžote į Lietuvą. Nors esate ne pirmas toks sugrįžėlis, vis dėlto judėjimo kita kryptimi kol kas gerokai daugiau. Kas paakino mesti, regis, sotų ir užtikrintą gyvenimą užjūryje ir grįžti į nenuspėjamą Lietuvos realybę?

- Europa man - namai, pažįstamas kraštas, o Amerika - tolima sala. Vykau ten pasisemti žinių, o ne gyventi. Ir nors praleidau šešerius metus, ji man netapo artima. Jutau, kad mano kraujyje teka Europa.

O tai, kokių žinių gavau, pranoko visus lūkesčius.  Ten visai kitoks požiūris į muzikinius dalykus - į kūrinį, traktuotę, atlikimą. Ir klausytojai kitaip žiūri į atlikėją - laukia iš jo būtent muzikinių sprendimų.

Turėjau laimės susipažinti su tikrais melomanais, kurie niekada nėra groję jokiais instrumentais, bet labai mėgsta muziką, skiria savo pomėgiui didžiulius pinigus - lanko koncertus, aukoja lėšų orkestrams, muzikos mokykloms. Paprastai tai išsilavinę ir turtingi žmonės. Ar tai būtų medikas, ar inžinierius, ar kitos profesijos atstovas, jų namuose mačiau tokias muzikos įrašų kolekcijas, kokių gyvenime nebuvau regėjęs. Kambaryje, kuriame jie mėgsta klausytis muzikos, - aukščiausios kokybės aparatūra ir tūkstančiai kompaktinių plokštelių.

Kalbiesi su tokiu žmogumi ir jis sako: „Man patinka, kaip šitas muzikas atlieka Franzą Schubertą. Anas pagal interpretaciją pernelyg nutolęs, o dar kito tarimas netikslus..." Sėdime su chirurgu, diskutuojame apie meną, ir pašnekovas žino tokias detales, į kurias ne kiekvienas muzikantas įsigilinęs.

Kai tokie klausytojai ateina į koncertą, jie laukia ne natų atkartojimo, o tavo požiūrio, tavo kūrybos. Jie laukia turinio. Tarp muzikantų kartais populiaru skaičiuoti natas, svarstyti, ar švariai sugrota, ar nelabai. Žinoma, tai privaloma. Bet aš į koncertą ateinu pirmiausia klausytis turinio ir man visai nesvarbu, kokiu greičiu muzikantas sugrojo natas.

 Jei gaunu turinį, jei koncertas mane įkvepia, lieku patenkintas. Jei išėjęs iš koncerto tegaliu pasakyti: „Grojo gerai", man tas neįdomu. O juk būna, kad šiurpai per nugarą nueina. Po tokių koncertų norisi tobulėti, eiti į priekį.

Kiekvienam - savas kelias

- Ar jūs patenkintas Lietuvoje savo darbu, publika, savo karjera?

- Taip. Netgi nesitikėjau tiek veiklos, nemaniau, kad viskas taip sklandžiai klostysis - vis dėlto šešerius metus buvau atitrūkęs nuo Lietuvos, ne tiek daug čia ir koncertuodavau. Dabar visur neriu stačia galva, net kyla minčių, kad reikėtų sulėtinti apsisukimus. Bet vėlgi pagalvoju - o kada, jei ne būdamas jaunas, viską išbandysi? Juk iš kiekvienos veiklos gauni naudingos patirties.

Dar Amerikoje dirbau Bostono universiteto profesoriaus asistentu. Ten mane pasiekė profesoriaus Rimanto Armono klausimas, ar neketinu grįžti, ar nenorėčiau dirbti Muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete. Kadangi neturėjau planų užsilikti Amerikoje, sugrįžau. Pedagoginis darbas man labai patinka. Jis teikia begalinę naudą man, kaip atlikėjui.

Groti orkestre - kita specifika, nors turiu ir tokios patirties: grojau orkestre „Kremerata Baltica", kelis mėnesius - Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestre. Tačiau greitai supratau, kad nesu orkestro žmogus. Man kur kas įdomiau mokytojauti. Dabar jaučiuosi savo vėžėse - pedagoginis darbas, susijęs su kamerine ir soline veikla, - puikus derinys, teikiantis man visišką pasitenkinimą.

- Ko reikia, kad scenoje būtum įdomus? O gal mūsų dienomis to įdomumo paieškų jau per daug ir iš rašto išeinama į kraštą?

- Būti įdomiam - labai plati sąvoka. Kiekvienas susiranda savo kelią. Jei kiekvienas menininkas mąstytų taip, kaip aš, būtų labai neįdomu gyventi ir susėdus prie stalo nebūtų jokios diskusijos.

Kita vertus, yra daugybė muzikantų, iškilusių nežinia kodėl. Gal jie kadaise buvo vunderkindai, anksti išgarsėjo, paskui studijavo garsioje mokykloje pas dar garsesnį pedagogą, spaudos buvo išliaupsinti, susikūrė vardą ir taip tarsi užsimarinavo.

Kartais paklausai kokios garsenybės grojimo ir stebiesi - regis, žmogus jau ketvirtą dešimtį įpusėjęs, muzikoje turėtų atsirasti ir kokios nors minties, ne tik mėgavimosi pirštų miklumu, bet jos - nė kvapo. Tačiau vardas susikurtas, mitas į pasaulį paleistas ir nereikia daugiau sukti galvos.

Gal ir koncertų gausa savo padaro. Vadybininkams svarbu užsidirbti pinigų - išreklamuoja „produktą" ir varo per koncertų sales, kol nuvaro kaip arklius. Kai du trys šimtai koncertų per metus, kada normaliai paruoši kūrinį? Išskyrus „greitai", „garsiai", „tyliai", nebėra kada į ką nors daugiau gilintis, tad kūriniai štampuojami kaip konvejeriu.

Per porą dienų parengtas naujas kūrinys - tik kopijų dauginimas. O kai metų metus tai daroma, dingsta poreikis ką nors keisti. Jei visiems ir taip patinka, kam plėšytis?

- Kaip atskirti pelus nuo grūdų?

- Padeda savišvieta, domėjimasis literatūra, bendravimas su žmonėmis, kurie skaito tą literatūrą. Reikia sugebėti atsiriboti nuo reklamos, klausytis įrašų. Jie mūsų laikais, žinoma, irgi gudriai padaromi, bet, išklausęs kokią dešimtį skirtingų įrašų, jau gali susidaryti viziją, kaip vienas ar kitas kūrinys turėtų skambėti.

Kai kūrinį girdi pirmą kartą, o juo labiau jei tavo muzikinis išprusimas ribotas, belieka kliautis reklama. Bet čia yra pavojus tapti reklamos auka. Kiek tokių aukų galima pamatyti ir mūsų koncertų salėse - paskaito laikraštyje, kad atlikėjas garsus, ir puola į koncertą vien iš snobizmo, kad prieš kaimyną galėtų pasigirti - girdi, buvau.

Supranta iš pusės žodžio

- Koncertuojate įvairiose salėse, miestuose, šalyse. Ar yra skirtumas, kokiai publikai groti?

- Man maloniausia groti tegul ir mažytėje kaimo kultūros namų salėje žmonėms, kuriems reikia muzikos, o ne ateinantiems atsipalaiduoti, pasėdėti, gerai praleisti vakaro - tarsi kokį kino filmą pažiūrėti ar pavakarieniauti restorane.

Veiklos turiu per akis, net nespėju visko apžioti. Daug koncertuojame su broliu pianistu Aidu. Pernai pavasarį turėjome rečitalį sostinės Taikomosios dailės muziejuje, kitą rečitalį „Gamtos peizažai", be to, grojome festivalyje „Sugrįžimai", nes brolis buvo ką tik grįžęs iš Amerikos.

Trys rečitaliai per tris mėnesius, trys visiškai skirtingos programos - nusiplūkėme. Šiemet vėl koncertuojame, tik gal mažesnės apimties programas atliekame. Be to, aš su Chordos kvartetu groju. Kai pridedu solines programas pamatau, kad laisvos dienos nebelieka.

- Anksčiau kelias pasisekimo sulaukusias programas esate parengęs su pianiste Šviese Čepliauskaite. Ar neketinate toliau bendradarbiauti?

- Šviesė - puiki pianistė, bet kai grįžo iš Amerikos brolis Aidas, pradėjau groti su juo, juolab kad kartu koncertuojame nuo kokių penkiolikos metų. Kai kuriais atvejais mums nereikia net kalbėtis - jis iš pusės žodžio supranta, ką noriu pasakyti, lygiai taip pat ir aš.

Jeigu rengiame kokias nors pjeses, užtenka vienos repeticijos, sonatas tenka ilgiau ruošti, bet vis tiek vienas kitą jaučiame puikiai.

Be to, labai patogu, kai su partneriu surepetuoji kūrinį ir turi repertuare - nebereikia iš naujo rengti su kitu. Bet kokiam ansambliui reikia susigroti ir tai gali trukti metų metus, kol partneriai pradeda vieni kitus gerai jausti. Mes su broliu kartu užaugę, vienas kitą suprantame ir scenoje jaučiamės puikiai.

- Kokie kompozitoriai jums suteikia daugiausia erdvės saviraiškai?

- Anksčiau turėdavau simpatijų, bet dabar negalėčiau išskirti nė vieno. Vengiu tik tokių kūrinių, kurių jaučiu dar nesuprantąs. Pavyzdžiui, dar nieko nesu grojęs Belos Bartoko. Jis puikus kompozitorius, bet man jo muzika tolima. Jeigu imiesi kūrinio, kurio nesupranti, jis gali labai nuobodžiai nuskambėti. Todėl B. Bartokas dar palauks.

Labai mėgstu Ludwigą van Beethoveną, ypač sonatas. Pernai su broliu grojome F. Schubertą. Maniau, kad atlikti jo kūrinius paprasta, kol nepabandžiau. Kalbėjausi su kolegomis, jie tą patį sako: F. Schubertas - klampus kompozitorius, jį sunku interpretuoti. Kai buvau jaunas, F. Schubertą grojau ir nejaučiau jokio diskomforto. Graži muzika - ko daugiau reikia. O dabar ji tapo sunki. Ir sunki dėl to, kad stengies iš jos išgauti kokią nors prasmę, ne tik pagroti natas.

Su Chordos kvartetu grojame tik šiuolaikinę muziką - vieninteliai Lietuvoje. Bendradarbiaujame su lietuvių ir užsienio kompozitoriais. Juokiamės, kad šiuolaikinė muzika turi daug privalumų - kompozitoriai dar gyvi, juos pasikvieti, jie viską apie kūrinį papasakoja ir nieko nereikia skaityti, nieko aiškintis. Tau telieka išmokti medžiagą, surepetuoti ir gerai atlikti. O su tais, kurie jau po velėna, - galvosūkis.

- Koks jūsų didžiausias laimėjimas, kas jums iki šiol suteikė didžiausią pasitenkinimą?

- Esu optimistas. Jeigu kas nors nesiseka, žinau, kad gali būti dar blogiau, tad visose situacijose ieškau pozityvių momentų.

Galbūt didžiausia vertybe laikyčiau tai, kad tiek čia, Lietuvoje, tiek Amerikoje turėjau ir turiu draugų, kurie neleidžia apkerpėti, sustabarėti, tenkintis tuo, kas pasiekta. Bendravimas su jais skatina tobulėti, o ne panirti į buities rūpesčius.

Visą laiką jaučiu tarsi karštą slibino alsavimą į nugarą - kiek daug jie žino, o aš nežinau.  Reikia dar daugiau skaityti, gilintis, plėsti akiratį. To reikia ir mano koncertinei veiklai, ir pedagoginiam darbui. Jeigu sustosi, - nusmigsi, tave padengs dulkės, gyvenimas suvienodės. Dabar jis kupinas judėjimo, pirmiausia - vidinio.

Jaukinasi naują instrumentą

- Styginius, kaip, ko gero, jokius kitus instrumentus, gaubia daugybė legendų ir mitų. Stradivariaus smuikas jau tapęs kiekvieno smuikininko svajone ir geidžiamybe. Ar nejaučiate nepilnavertiškumo komplekso neturėdamas senųjų Kremonos meistrų instrumento?

- Šia prasme būtų verta prisiminti epizodą iš garsiojo XX a. pirmosios pusės smuikininko Jaschos Heifetzo, turinčio ryšių ir su Lietuva, biografijos. Po vieno koncerto pas jį į užkulisius atėjo gerbėja ir jausmingai ištarė: „Maestro, kaip nuostabiai skamba jūsų smuikas!"  J. Heifetzas - jis nebuvo pėsčias - pakėlė savo smuiką prie ausies, paklausė ir sako: „Keista, aš nieko negirdžiu".

Tiek būtų apie instrumentą - jis tik priemonė, negrojanti be smuikininko. Žinoma, kuo geresnis instrumentas, tuo platesnė jo garso amplitudė, spalvų paletė, tembrų įvairovė, tuo didesnė erdvė atlikėjui išreikšti nuotaikas ir emocijas. Bet be atlikėjo jis negroja.

- Kokiu instrumentu jūs grojate ir koks jūsų santykis su juo - draugas, kovų bendražygis, mylimoji?

- Daug metų grojau vadinamuoju darbiniu smuiku. Neseniai įsigijau mūsų laikų Kremonos meistro Leonido Rafaeliano smuiką - Guarneri del Gesu kopiją. Nuostabus instrumentas.

Nors senųjų meistrų vardas vis dar skamba kaip burtažodis, už jų instrumentus klojamos pasakiškos sumos, blaiviai mąstantys žmonės suvokia: dabartiniai meistrai padaro ne blogesnius instrumentus nei senieji. Maža to, su senaisiais instrumentais vargo gal net daugiau negu naudos - jie labai jautrūs orų pokyčiams, reikalauja daugiau priežiūros, iš ryto atsikėlęs nežinai, kokį skambesį išgausi vakare. Gal dėl šių, o gal ir dėl kitų priežasčių net garsūs smuikininkai kartais parduoda savo senuosius instrumentus, keleriopai pigiau įsigyja jų kopijas ir niekas nė nepajunta garso pokyčių.

Legendinis violončelininkas Mstislavas Rostropovičius savo instrumentų kolekcijoje šalia antikvarinių vertybių turėjo ir to paties L. Rafaeliano violončelę, griežė ja koncertuose ir klausytojai dėl to tikrai nebuvo nuskriausti. Juk svarbiausia - kas griežia, o kuo - jau po to. Aš su savo naujuoju instrumentu dar nesusigyvenau, kasdien atrandu vis naujų jo savybių, bet jaučiu, kad ilgainiui pavyks. Būsime ir bendražygiai, ir bendraminčiai.

- Kaip manote, ar Vanessa Mae prisideda prie smuiko muzikos populiarinimo?

- Vanessa pasirinko savo kelią ir juo nuosekliai eina. Nemanau, kad kada nors grįš į klasikinę muziką ir vargu ar to reikia. Jos stichija - popmuzika. Pasiklausau kartais V. Mae įrašų, bet nežinau, ar eičiau į jos koncertą. Nepaisant to, džiaugiuosi, kad žmogus surado savo nišą, pelnė publikos simpatijas.

Mano kelias kitas, bet išbandyti kokį nors populiariosios muzikos projektą būtų įdomu. Jų nevengia net didžiausi klasikinės muzikos autoritetai. Ne per seniausiai Vilniuje matėme Gidono Kremerio ir orkestro „Kremerata Baltica" humoristinį projektą su komikų duetu. Buvo smagu ir muzikantams, ir žiūrovams. Tokios programos padeda atsipalaiduoti, pabėgti nuo rutinos, kuria kartais tampa ir klasikinė muzika.

- Ar turite smuikininko idealą?

- Neturiu, bet gerbiu visus. Iš nūdienos smuikininkų man įdomus Julianas Rachlinas - jis nuolat pateikia įdomių interpretacijų.

- Kas dar, be muzikos, jus domina?  Koks gyvenimas pagal D. Puodžiuką?

- Darbas ryte, darbas vakare ir per pietus. Žinoma, juokauju. Skaitau knygas - net „Da Vinčio kodą" perskaičiau. Bet pastaruoju metu pradėjau suvokti, jog tokia lektūra - laiko gaišinimas, todėl dabar imuosi tik tokios literatūros, kuri išties suteikia naudingų žinių, plečia akiratį. Juk gyvenimas toks trumpas, o aš tiek nedaug žinau! Toks pokytis atsirado vėlgi draugų dėka. Valgio ruošti nemėgstu, o štai sportuoti - taip. Jei tik ištaikau laisvo laiko, žaidžiu futbolą, krepšinį, stalo tenisą, o praėjusią vasarą atradau teniso žavesį. Dabar laukiu išvykos į draugų sodybą, kurioje yra aikštynas.  Ten surengsime turnyrą.

Iš atlikėjo dosjė:

* D. Puodžiukas 1977 m. gimė Vilniuje, mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, vėliau - Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, stažavosi Paryžiaus nacionalinėje konservatorijoje.
* Mokslus tęsė Bostono universitete, kurį baigė su pagyrimu ir specialiu apdovanojimu, o 2005 m. baigė ir Longy muzikos akademiją (JAV).
* Smuikininkas yra respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatas: Jaroslavo Kociano - II vieta (Čekija, 1991 m.), Vlado Motiekaičio - I vieta (Lietuva, 1995 m.), J. S. Bacho - I vieta (JAV, 2003 m.), „Show Pieces" - Didysis prizas (JAV, 2003 m.), „Concerto Aria Competition" - I vieta (JAV, 2004 m.), „Longy Honors Competition" - laureato vardas solo ir kamerinio ansamblio grupėje (JAV, 2005 m.).
* Grojo solo su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Lietuvos nacionaliniu simfoniniu, Lietuvos kameriniu, „Kremerata Baltica", Bostono universiteto simfoniniu, Longy kameriniu ir kitais orkestrais.
* 2003-iaisiais buvo pakviestas atlikti P. Čaikovskio Koncertą smuikui su vienu garsiausių pasaulyje Bostono simfoniniu orkestru prestižinėje Symphony Hall salėje, koncertavo Rusijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, JAV, Lietuvoje.
* Yra kvarteto Chordos narys, dėsto smuiko specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete.