A. Novikas: „Man kiekviena pamoka – improvizacija“

2010 Nr. 3–4 (286–287), Eleonora Bačytė

Aš taip negaliu", „Man tai nepriimtina", - tiesiog spirga Artūras Novikas, kai kalba pakrypsta apie dainavimą pagal fonogramą arba Lietuvos populiariosios muzikos erdvėje įsigalėjusį požiūrį „daryti bet kaip" - publika vis tiek suvirškins. Nuo mažumės ugdytas pagal kitokią vertybių sistemą, jis, kompozitorius, aranžuotojas, džiazo ansamblių vadovas, dainininkas ir vokalo pedagogas, nelinkęs atsisakyti savo principų. Lietuvos muzikų sąjunga, įteikdama A. Noviko vadovaujamam ansambliui „Jazz Island" „Auksinio disko 2009" apdovanojimą, turėjo galvoje ir šią jo maksimalistinę nuostatą.

Lietuvoje A. Novikas labiausiai žinomas kaip vokalinių ansamblių „Jazz Island", „Jazz Land" vadovas, įdomių aranžuočių autorius. Vilniaus kolegijos studentams jis - dėstytojas, M. Romerio universiteto auklėtiniams - vokalinio ansamblio vadovas. Šešti metai A. Novikas visa galva paniręs į nuosavos džiazo mokyklos veiklą.  Gyvenimas joje kunkuliuoja nuo ryto iki vakaro.  Tuo įsitikinau savo kailiu - susitikti pasikalbėti mokyklos vadovas ištaikė laiko tik savaitės viduryje apie 20 valandą, tuo metu, kai didžioji Lietuvos dalis jau mėgaujasi vakaro poilsiu. O jis, baigęs jau kelintą tądien pamoką, kalbėjosi su korespondente, bet po pusvalandžio už klasės durų pasigirdo klegesys - į mokyklą sugužėjo televizijos projekto „Chorų karai", į kuriuos įsivėlė ir A. Novikas, dainininkės. Pusę devynių Artūras pradėjo repeticiją. Dažnam gali kilti klausimas: „Ar nepatrūks?" Bet energija kunkuliuojantis, vietoje nenustygstantis muzikas, tapęs ir mokyklos vadovu, atsakingu ne tik už save, bet ir kitus, labai paprastai paklausia: „O ką kita galėtumėte pasiūlyti?" Juk kadaise vieno lietuvių literatūros klasiko aprašyti ramūs laikai nugrimzdo nebūtin negrįžtamai.


Idėjos autoriaus laurai - žmonai

A. Noviko džiazo mokyklos adresą puikiai žino keli šimtai moksleivių. Pernai ji įsikūrė jaukiose patalpose Vilniaus senamiestyje, Mokytojų namų kaimynystėje Klaipėdos gatvėje. Viskas joje padaryta Novikų iniciatyva ir rankomis: suremontuotos patalpos, įsigyti instrumentai, suburtas pedagogų kolektyvas.

O kokia buvo pradžių pradžia? A. Novikui vokalo pedagogo darbas - ne naujiena. Dar 1991 m. jis subūrė džiazo studiją Lietuvos vaikų ir jaunimo centre Vilniuje. Tai buvo ne mokykla, o daugiau užklasinis būrelis, į kurį vaikai ateidavo padainuoti. A. Novikui niežtėjo rankos veiklą plėsti - mokyti vaikus ir groti, solfedžiuoti, susipažinti su muzikos teorija, ugdyti gebėjimą improvizuoti. Vaikų ir jaunimo centre tam sąlygų nebūta - reikalauta suburti kuo daugiau vaikų, kurie į centro kasą įmokėtų kuo daugiau pinigų. Artūrui tai netiko.

Ko gero, A. Noviko džiazo mokyklos atsiradimą galėtume priskirti prie tokių iššūkių, kurie atsiranda „dėl šeimyninių aplinkybių". Keturmetis sūnus Paulius (dabar jam jau vienuolika) pradėjo dainuoti tėčio vadovaujamoje studijoje Vaikų ir jaunimo centre. Artūro žmona Jurga tuo metu jau laukėsi jaunėlio Simo (dabar jam septyneri). Ilgus vakarus jai tekdavo praleisti už durų, kol vyresnėlis parepetuos. Matant, kaip vyksta darbai studijoje, šovė į galvą mintis apie savą mokyklą - be begalinių ataskaitų rašymo, lentelių pildymo, primestų metodikų ar repertuaro, valandų skaičiaus ribojimo. Mokyklą, kurioje mokytojai galėtų dirbti tiek, kiek mano būtina, kol mokinių balsai suskambės taip, kaip norima. Būtent žmonai Jurgai muzikas atiduoda šios mokyklos autorystės laurus.

Jurga, pagal išsilavinimą teisininkė, daug metų dirbo bankuose. Po motinystės atostogų nusprendė baigti „bankininkės" karjerą ir pasiūlė vyrui: „Steik savo mokyklą - manau, tu jos vertas. Aš tau padėsiu".

Artūrui, menininkui, kuriam būtų buvę sudėtinga rūpintis dar ir teisiniais, finansiniais reikalais, tokia parama įkvėpė pasitikėjimo. Kas be ko, dvejonių būta, bet dabar mokykla įkurta ir gyvuoja jau šešti metai. Į ją ateina vaikai nuo ketverių metų ir gauna čia įvairiapusį muzikinį išsilavinimą: mokosi dainuoti, skambinti fortepijonu, gitara, kitais instrumentais, improvizuoti. Ir sūnus Paulius vis dainuoja pas tėtį. Kartu su vokaliniu trio „Duok 5" ir „Dainų dainelės" laureatu tapo, ir ne vieno tarptautinio konkurso Didįjį prizą parsivežė.

Keli su A. Noviku dirbę dainininkai jau studijuoja džiazinį dainavimą Didžiojoje Britanijoje. Įvairiuose televizijos konkursuose šmėkščioja ir prizines vietas pelno Jurgis Brūzga, anot A. Noviko, velniškai gabus, superinį improvizacijos skonį turintis, bet... truputį pritingintis vyrukas. „Jei susiimtų, galėtų tapti pasauline žvaigžde, - negaili komplimentų jaunesniajam kolegai Artūras. - Bet kelias į aukštumas - ar tu būtum muzikantas, ar dainininkas - tik vienas: kruvinas darbas. O mano pastebėjimu, daugelis vaikų, turinčių gabumų, linkę į tinginį". Banali tiesa: talento - vienas procentas, darbo - 99. Artūras labai norėtų, kad tuo vienu jo auklėtiniai bei kolegos pasinaudotų maksimaliai, aišku, nenumodami ranka ir į 99 procentus.


Erzina atsainus požiūris

„Artūrai, tu prieš du mėnesius turi būti išmokęs programą, kad per egzaminą galėtum pagroti kuo geriau". Šią M. K. Čiurlionio menų mokyklos fortepijono mokytojos frazę A. Novikas ir dabar, praėjus daugiau kaip trims dešimtmečiams, atkartoja žodis žodin. Ir ne tik atkartoja - taip jis elgiasi.

„Tokie mano auklėjimo vaisiai", - nusijuokė 45 metų muzikas, kalbėdamas apie savo darbo principus, kurie Lietuvoje, deja, jam sukelia problemų. Kiek jam yra tekę susidurti su muzikantais, ypač iš populiariosios muzikos pasaulio, čia daug kas daroma paskutiniu momentu ir tiesiog „chaltūrinama". „Skambina koks nors prodiuseris ir prašo - poryt reikia padainuoti „gabalą", ar negali parengti aranžuotės. Aš net natų neturiu, o prašytojui tai nė motais: atsiųsime, kaip nors su „chebra" padarysite. Taigi - padaryti bet kaip. Ir klausytojai prie to priprato - niekam nerūpi kokybė!" - tardamas šiuos žodžius Artūras tiesiog šokčiojo nuo krėslo ir gniaužė kumščius.

Bandžiau nuleisti garą teiraudamasi, ar įmanoma kaip nors keisti padėtį, kelti vertinimo kartelę. Bet ir šiuo klausimu muzikas buvo nusiteikęs skeptiškai: „Dabar jau sudėtinga, nes du dešimtmečius buvo vedama į kitą pusę. Tad ir turime tai, ką turime, - iš popmuzikos niekas toliau Lietuvos neprasimuša. Nebent kokiuose užsienio lietuvių namuose ar klubuose pakoncertuoja, ir tiek. Ačiū Dievui, kad turime klasikinės muzikos atlikėjų, sugebančių prasiveržti į pasaulį. Užtat kad jie ne „chaltūrina", o juodai aria".

Dirbdamas su savo mokiniais, A. Novikas ir kiti jo mokyklos pedagogai nenori pasiduoti lietuviškai žvaigždžių kepimo manijai. Svarbiausia - ugdyti muzikalumą, sužadinti kūrybines galias. Antra vertus, moksleiviai gauna ir meduolį - visi jie bent kelis kartus per metus pakyla į sceną, koncertuoja didesnei ar mažesnei auditorijai, vyksta gastrolių į užsienį ir visada ten sulaukia krūvos komplimentų už subtilų ir meistrišką pasirinktų kūrinių interpretavimą.


Nenori eiti lengviausiu keliu

A. Noviko principas - jeigu yra bent menkiausia galimybė, dainuoti gyvai. „Tegul vaikai padaro klaidų, tegul nusidainuoja - vėliau kartu susėsime, panagrinėsime, ką ne taip padarėme, ką praleidome ir kitą kartą klaidas ištaisysime. Taip mes tobulėjame", - emocingai kalbėjo vokalo pedagogas, iš principo negalintis pakęsti fonograminio dainavimo. Jam juokinga ir graudu, kai studijoje įrašyta daina sukama metų metus - vaikas jau užaugęs, o koncerte skamba penkerių metų vaiko balsas. Visi tai girdi, supranta, bet priima kaip savaime suprantamą dalyką - jau pripratinti. Nenorėdami eiti lengviausiu keliu, nusipiginti, „novikiečiai" pernelyg nesiveržia ir į didžiąją populiarintoją televiziją, iš kurios kai kurių vaikų kolektyvų vadovai, galima sakyti, „neišlipa". A. Novikas netgi atsisakė kai kurių konkursų, pavyzdžiui, „Talentų ringo", nors jo mokykloje yra išties talentingų vaikų. „Kai „Talentų ringą" komentuoja neprofesionalai, man labai pikta, - vieną tokio sprendimo priežasčių nurodė pedagogas. - Jeigu ieškome gabių vaikų ir reikalaujame iš jų profesionalumo, manau, kad ir komentuoti tokius renginius turėtų geriausi mūsų atlikėjai, o ne kokie nors televizijos „prasukti" veidai".

Ar lengva būti principingam? Juk mokykla privati, išsilaiko iš mokesčių, kuriuos moka moksleivių tėvai. Ar šie nešokdina vadovo? Išgirdęs šį klausimą, Artūras iškart balsu ir mimika suvaidino scenelę iš natūros: ateina prakutęs verslininkas su dukterimi, pakloja ant stalo pinigus ir reikliai pasiteirauja: „Aš investuoju, ar po dviejų savaičių jau galėsime koncertuoti?" Išgirdęs pedagogo paaiškinimą, kad duktė nelabai turi klausą, padaro savo išvadą: „Tai jūs nieko neišmanote apie muziką. Kai ji man namuose padainuoja dainą, negaliu atskirti nuo originalo".

A. Novikas nebijo tėvams pasakyti, kad turės praeiti dveji, treji, ketveri metai, kol vaikas galės pasirodyti scenoje - nelygu klausa, balso galimybės, darbštumas. Protingi supranta. Šešeri mokyklos gyvavimo metai parodė, kad tai ne „žvaigždžių kalvė" - čia tiesiog mokykla, kur nuosekliai dirbama. Be to, sklinda kalbos, kad ten nelengva mokytis. Todėl vaikus čia atveda tokie tėvai, kuriems priimtinas būtent toks požiūris į darbą.


Svarbiausia - sudominti

Sakoma, kad rašyti knygas vaikams reikia taip pat kaip suaugusiems, tik dukart geriau. Tikriausiai tas pats tinka ir pedagogikai. Tačiau Artūras netikėtai prisipažįsta niekada nesiruošiąs pamokai. „Man kiekviena pamoka - improvizacija", - tikina jis. Kas jau kas, o muzikantai tikrai žino, kad norėdamas improvizuoti, turi būti įvaldęs balsą ar instrumentą kur kas geriau nei sudėtingiausių klasikinių opusų atlikėjai. Gebėjimas pokštauti, žaisti, netgi krėsti išdaigas - neatskiriama kiekvienos pamokos dalis. Kartais, jei klasėje tvyro niūri nuotaika, tenka įsijausti į filosofo vaidmenį, pasvarstyti su vaikais apie tai, kaip mūsų nuotaikos veikia aplinkinius, kaip geriau elgtis, jei esi piktas ir nenusiteikęs dirbti.

Bet svarbiausia - sudominti vaikus muzika. Šalia monotoniškų pratimų - azartiški konkursai, solfedžiavimą keičiančia smagios dainelės svingo, bosanovos ar kitu ritmu, kurias kuria pats Artūras, žingsnis po žingsnio - prie klasikinio džiazo. Nes jei sugebės dainuoti džiazą - bet kokį popsą padainuosi. A. Novikas net pats stebisi, kai dieną davęs užduotį, dar tą patį vakarą sulaukia kokio nors septynmečio skambučio: vaikas teiraujasi, kaip padainuoti vieną ar kitą taktą. „Imu ir padainuoju telefonu. Vaikas nori gerai pasirengti, nes žino, kad per kitą pamoką surengsime konkursą ir jis gali nugalėti, gauti kokį nors prizą, tegul ir menką, bet vis dėlto", - mažas pedagogines gudrybes atskleidė mokyklos vadovas, siekiantis, kad auklėtiniai muzikinius įgūdžius tobulintų jausdami džiaugsmą ir malonumą.


„Sodauto" skamba ne tik Lietuvoje

Paklaustas, ką laiko savo didžiausia pergale, A. Novikas kelioms akimirkoms nutyla. „Niekada apie tai negalvojau, - ištaria po pauzės. - Kiekvienas geras pasirodymas - didžiausia pergalė. Būna, padainuoji vieną dainą ir pats aikteli, kaip gerai pavyko. Arba padarai aranžuotę ir ji iš karto skamba. Gyvenu šia diena, šiuo momentu, kas buvo užvakar - pamirštu".

A. Novikas nėra sukūręs nei kantatos, nei operos, jo kūriniai - nedidelės apimties. Bet jam džiugu, kad, pavyzdžiui, skamba jo „Sodauto" - aranžuotė, kurią padarė beveik prie 20 metų „Dainų dainelei". Tuomet ji įvertinta skeptiškai, bet jau praėjo šitiek metų, o ji vis populiari - skambina austrai, vokiečiai, kanadiečiai, prašo padovanoti. Šis kūrinys tikrai nuskambėjęs per pasaulį, nors jo juodraštį kompozitorius sudėliojo gal per 20 minučių. „Sodauto" mėgstama ir Lietuvoje - vien pastarajame Didžiajame muzikų parade ją dainavo du chorai. Kompozitorius buvo prašytas pritaikyti ją Dainų šventei, bet kai parengė natas mišriam, merginų ir lygių balsų chorams, išėjo 60 puslapių. Dainų šventės rengėjai pasakė: ne, tokio kūrinio nereikia - per daug spausdinti.

„Kai kurios mano aranžuotės išties nelengvos, jos pritaikytos daugiau ansambliui, ne chorui. Gal kada nors užsiimsiu ir chorais, bet man norisi platesnės, sudėtingesnės harmonijos, gal jau pripratau prie tokio skambesio", - samprotavo kompozitorius. Muzikinės idėjos jį persekioja nuolat. Net sėdint prie televizoriaus ar klausantis koncerto, automatiškai smegeninė dirba - fiksuoja naują ritmą, instrumentų viražą, dainininko improvizaciją. Naktį jis gali staiga pabusti trečią valandą ir nebeužmigti, nes skamba naujas kūrinys. Ryte sėda ir pradeda užrašinėti, kas prisisapnavo. „Draugai sako: „Novikai, ar gali kada nors atsipalaiduoti?" „Negaliu, man nepavyksta", - kvatodamasis prisipažino muzikas.

 

Iš A. Noviko dosjė

  • A. Novikas gimė 1965 m. muzikų šeimoje. Jo tėvas - kompozitorius Mikalojus Novikas, motina - chorvedė Irena Novikienė. Senelis - muzikos mokytojas. Namuose visą laiką skambėjo muzika, tad ir Artūras vis bandydavo improvizuoti, dainuoti.
  • Stodamas į M. K. Čiurlionio menų mokyklą gavo užduotį padainuoti dainą. Jo galvoje buvo tiek įvairiausių garsų, kad vienos dainos melodiją jis pritaikė kitos žodžiams. Vis dėlto į mokyklą buvo primtas. Anot jo paties, „tėvai turėjo blatą", tai ir priėmė. Tada be „blato" negalėjai. Ir į „Ąžuoliuką" be „blato" negalėjai patekti. Yra toks juokelis: kas buvo dvigubas „blatas"? Kai į „Ąžuoliuką" priimdavo mergaitę".
  • M. K. Čiurlionio menų mokykloje iš pradžių pas P. Kuncą mokėsi smuikuoti, nuo penktos klasės pas P. Gasiūną - diriguoti. Būdamas septyniolikos pradėjo vadovauti Vilniaus inžinerinio statybos instituto tautinių šokių ansamblio „Vingis" vokalinei grupei. 1990 m. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje baigė chorinio dirigavimo specialybę (prof. P. Gylio klasė). Nuo 1987 m. Vilniaus universiteto studentų lengvosios muzikos vokalinio ansamblio, nuo 1990 m. vokalinės grupės „Jazz Land" vadovas.
  • 1991 m. Lietuvos vaikų ir jaunimo centre įkūrė džiazinio dainavimo studiją ir vokalinį ansamblį „Jazz Island".
  • 2004 m. įkūrė privačią vokalinio džiazo mokyklą.

 

Prenumeruokite „Muzikos barus“!