Iš laiškų toli nuklydusiam vilniečiui (3)

Giedrės Gučaitės parodoje „Imu ir skaitau" keturios monumentalios kompozicijos skleidžia muziką. Širdies kalba? O juk šis organas Chopino metais kartais darosi keblus. Varšuvoje įmūrytas į Šv. Kryžiaus bažnyčios piliorių, apsuptas stingstančių legendų... Ar šiandien toji širdis neprimena stovinčio vandens?
Sakai, jog šiais laikais turėčiau mažiau klausinėti. Bet juk būtent klausimai tiesia tiltus į praeitį, kitokių vandenų link. Giedrė tarytum „ima ir klausia" apie Vytautą Bacevičių, apie Gražiną, jų tėvą... Iš kur jie? Iš vandenų, į kuriuos dailininkė mąsliai žvelgia? Iš vandens, kuriuo jie krikštyti Višakio Rūdos bažnytėlėje, kompozicijos centre tapusioje Kryžiaus širdimi?

Vandenys, krikštiję Lietuvą. Juose atspindėtų medžių mintys šmėžuoja Gražinos ir Vytauto muzikoje. Akivarai, gilinę Tėvo, Brolių ir Seserų tikėjimą, netelpantį į raides ir žodžius.

Muzikos ištakas jaučianti ranka rūpestingai išvedžioja lietuviškus ir lenkiškus šnabždesius, įsiliejančius į meldų ošimą. Laiko gelmėse pabuvoję burtažodžiai stabdo akimirką išlenktame Lazdynų Pelėdos salono lange. „Žvelgiu - ir skamba". Ar išgirsti išderinto pianino virpesį, gal panašų į tą, kuris sugrįždavo į Brolio ir Sesers sapnus?

laz-dy-nų-pe-lė-da...ša-tri-jos-ra-ga-na...

„Viskas yra muzika" - teigė ne bet kas, o pats Feliksas Romas Bajoras. Gal kai kada jis ir kitaip pagalvoja? Reikės progai pasitaikius paklausti.

Apniukęs šiaurės dangus rudenį tuoj panardins į žiemą. Laikas stabteli, kad toks įkristų į širdis ir ten lauktų akimirkos, žvilgsnio, palytėjimo. Kad atsilieptų laiptų girgždesiu, pianino fraze ir jos pažertomis nuotraukėlėmis, kurias priglaudžia kitos - didelės, didėjančios, kviečiančios žengti į jas per Laiko Tiltą.

O dar vienoje kompozicijoje Giedrė šventųjų Petro ir Povilo bažnyčioje laiką čiupteli taip, kad kaip lygi tarp lygių terpiasi į Vlado Drėmos ir Stanisławo Lorentzo laiškų mintis. Ir tie vyrai, ir ši senų laikų kerus sergstinčios giminės atšaka ką ne ką nutuokia apie „tylų karališkos provincijos žavesį" (čia aš nieko necituoju, tik bandau parafrazuoti vieno garsaus filmo pavadinimą - supratai?). Vilniaus genuose juk esama žavaus provincialumo. Išmokę jį vertinti, galėtume dar šį bei tą išsaugoti ar net atgaivinti. Sakysi, kad Bułhako, Ruszczyco, Drėmos meilė Vilniaus provincialumui yra visiškai kitokia ir nebeatgaivinama. Rašei, kad dabar Vilniaus provincialumas - „dangoraižiuose" ir be saiko nutrumpintuose kekšių sijonuose. Nesuklysk, ne „visos jos tokios", kaip teigia Mozarto operos pavadinimas. Tai karalienės Viktorijos laikų demimondo panelėms derėdavo būti panašioms į damas, o dabar - atvirkščiai.

Aikčiojame, kad „tiek visko pas mus vyksta!" Jauti tokio džiugesio provincialumą? Juk apstu koncertų arba spektaklių, kuriuose gyvo vyksmo ir su žiburiu neaptiksi. Apie tokius šiandien - Didijį Šeštadienį - nesiplėtosiu.

Žinai, prieš porą metų gražų balandžio rytą užklydau į tuščią Petro ir Povilo bažnyčią. Buvo vienuolikta valanda. Tyla ir saulė. Nors visą tos šventovės „partitūrą" tariausi atsimenąs mintinai, pajutau, kad netikėtai mane stulbina atradimas. Saulė! Pasislinkdama ji grybšteli dar ir krištolinį Sielų Žvejo laivą (todėl įsidėmėjau valandą). Pakviesti Anglijos karalienę, kad žiūrėdama pasiklausytų? Nereikia, nes jos skrybėlė į šį stebuklą tėkšteltų kleksą.

Rankoj laikydamas Lenkijos ambasados kvietimą, įžengiu į Muzikos akademijos salę. Nustembu, nes laisvų vietų joje daugiau, negu derėtų likus keturioms minutėms iki Dang Thai Sono koncerto. Koncertui parengtas „Fazioli" fortepijonas, lyg koks karalienės skrybėlės pusbrolis. Ką pasakytų subtilusis Fryderykas?

Bet nepageidautini „skrybėlės" atspalviai, suraibuliavę „Barkarolės" vandenyse, per tris mazurkas bemaž dingo, o Sonatoje h-moll jų kaip ir nebeliko. Pameni mūsų paaimanavimus dėl jos finalo didybę paslepiančių interpretacijų? Juk debesis skrosdama viršūnė čia juos palieka toli apačioje. Tik ar tą patį pamato iki jos pakilęs alpinistas ir keleivis, iš dar didesnio aukščio žvelgdamas pro lėktuvo iliuminatorių? O juk būtent tą langelį šiandien renkasi ne vienas interpretatorius.

Ar pameni Marthos Argerich įtūžį, kai Dang Thai Sonas prieš trisdešimt metų tapo Chopino konkurso finalistu? Didingoji dama tąsyk trinktelėjo durim taip, kad visas pasaulis aiktelėjo. Paliko žiuri! Ir mudu juk sakėm - teisingai, nes laimėti turi Ivo Pogorelićas. Šiandien mums internetas leidžia sugretinti ano konkurso metu darytus vaizdo ir garso įrašus. Gal bandei juos palyginti? Jei ne, tai tą padaryk nedelsdamas.

O dabar... Po šitokios Sonatos pertrauka buvo būtina ne tik pianistui, bet ir klausytojams. Nuojauta man sakė, kad Dvidešimt keturis preliudus dramaturginė pianisto valia atvers panašiai, kaip aną rytą saulė skulptūras Petro ir Povilo bažnyčioje. Nesuklydau, tačiau bandydamas Tau perteikti dvasios galiūno vaizduotėje nušvitusį traktuotės originalumą, įpulčiau į dar didesnę patetiką (kurią abu juk niekinam). Jos Dang Thai Sonas išvengė, nors tragiškesnę to opuso visumą vargu ar kada beišgirsiu.

Bet kur tas „skrybėlės pusbrolis"?.. Įsivaizduok, jo ir čia nebeliko. Gal pianisto dvasios jėga sutramdė tą pamaivą? Man iki šiol tuo sunku patikėti.

Apmaudu, kai mūsų duoklę tokiam Vytautui Bacevičiui išprašo bemaž vien jo „apskritos datos". Ir ne tik jam vienam iš mūsiškių. O jei pulsi kalbėti apie primirštos muzikos vertę, gali įkalti dar vieną vinį į pagarbios užmaršties sarkofagą. Provincijos sindromas? Taip, tas naujasis, ties kuriuo brūkšteliu minuso ženklą.

Kitaip apmaudu, kai spindintys žodžiai FRYDERYK CHOPIN tampa visuotine savastim, kai jo muzika šiandien pasigirsta Varšuvoje spustelėjus gatvės suolelio mygtuką arba kai jos imasi visi pramokę maigyti fortepijono klavišus ir tai netgi tampa privaloma. Juk dorai žvelgdami į meno kūrybą matome, kad anaiptol ne kiekvienas režisierius savyje subrandina neįsikalbėtas dingstis imtis Antono Čechovo pjesių. O ar kiekvienam vokalistui padainuoti Schuberto Winterreise? Įsivaizduoji, ko prisiklausytume, jei šis ciklas taptų privalomas visiems balsą pamankštinusiems vyrukams? Bet Fryderyko Didžiojo muzikos paslapčių gelmė gali vienus įpareigoti, o kitų likti nepastebėta - tai „įsiteisino". Ką ten mokinukai ir jų konkursai! Neseniai per MEZZO klausiausi kultinio (ar galėtum man paaiškinti to žodžio dabartinę prasmę?) Lang Lango. Šauniai Leipcigo Gewandhauso salėje atpylęs Mendelssohno Koncertą g-moll - diriguojant Riccardui Chailly - jis, atsiliepdamas į publikos šėlsmą, bisui skambino Chopino Etiudą E-dur op.10, pateikdamas įžūlumo ribas peržengiančią to ir taip populiarumu nukankinto opuso parodiją. Ką galvojo įžvalgus ir iš tiesų jautrios širdies Chailly, jeigu užkulisyje tos „interpretacijos" pasiklausė? Beje, atsimeni, kaip šį etiudą, pavadintą „Ruduo", dainuodavo Aleksandra Staškevičiūtė? Juk irgi „painterpretuodavo"... Bet ji būdavo nedirbtinai nuoširdi, o mes - atlaidesni.

Dabar - apie dar vieną „interpretaciją". Tuoj po puikiai (autoriui, režisieriui, aktoriams...) pavykusio „Madagaskaro" imta kalbėti, kad Marius Ivaškevičius rašo pjesę apie Adomą Mickevičių. Dar girdėjosi, kad premjeros mielai imtųsi Senasis teatras Krokuvoje, bet - ne, ne, ji įvyks Vilniaus Mažajame, tik autorius turįs atšokti TV šokių konkurse, tada parašys. Na taip. Parašė „Mistrą". Bent jau pirmąjį, trunkantį bemaž dvi valandas, veiksmą. Iš Maskvos atpuolęs Tuminas jį paskubom surentė, „repeticiją" publikai parodė prieš Naujuosius metus, o neseniai įvyko ir premjera (vis dar to paties veiksmo). O rašau, nes ten veikia ir Fryderykas Chopinas - taip, toksai personažas. Kažkuriame to spektaklio anonse minima, jog, kaip ir „Madagaskare", Marius Ivaškevičius „siūlo netradiciškai pažvelgti į garsias XIX amžiaus asmenybes". Tad kadangi žinome, jog Chopino būta intelektualaus ir rafinuoto dabitos, pamatome jį kaip susivėlusį, baltomis kojinėmis (be batų) mūvintį, po sceną besiblaškantį ir kažką nerišlai šūkaliojntį berną. Man beliko irgi netradiciškai įsivaizduoti, kad esu klojimo teatrų laikų žiūrovas ir širdyje pasidžiaugti, kad štai gal sunkiai kalendorių paskaitąs jaunas mūsų sodietis vaidina paryžietį! Vis geriau, negu mauktų arielką.

Bet štai „Bernardinuose" aptinku pokalbį su Rimu Tuminu (rekomenduoju pasiskaityti - kovo 28 d.), ir viena paskutinės pastraipos mintis šį bei tą man paaiškina. „O teatras ir yra pagoniškas veiksmas, iš ten viskas atėję. Aš gal jau kokius metus per pagonybę sukuosi į lietuvišką dramaturgiją, lietuviškają klasiką. Ir istorinis pjūvis turėtų būti toks, kokį pajuto M. Ivaškevičius. Jis į istoriją žvelgia per Adomą Mickevičių, per poetus, rašytojus, menininkus..." Ar manai, kad žvelgti į įstoriją per kultūrą yra Ivaškevičiaus atradimas? O režisieriaus posūkį į pagonybę gal ir rodo toks Chopinas, kokį mes matome „Mistre". Vis aiškiau, ar ne?

Filharmonijoje, pasidžiaugęs dviem fortepijonais Petro ir Luko Geniušų paskambintu Šventuoju pavasariu, klausausi Luko parengtų Dvidešimt keturių Chopino etiudų. Čia žinojimu alsuoja kiekviena frazė. Itin aukštą pilotažą pasiekusios pianistinės galimybės leidžia tarsi žaidžiant imtis bet kurio tempo, švelniu vėju praskrieti sunkiausius epizodus, o iš anksto apgalvota ir mikroninėmis svarstyklėmis pasverta iškalba (smulkiausių detalių, atskirų etiudų ir jų visumos) čia patikima stebėtojo budrumui. Tu neįsivaizduoji, kaip išlavinta būtent ši jaunojo virtuozo savybė! Ir tai ji (kiek nutuokiu) garantuoja atlikimo kokybės stabilumą, juvelyro tikslumu atkurdama ne tik formalią vaizdų įvairovę, bet ir skirstydama jiems priimtinas emocijas. Ar nemanai, kad jaunoji atlikėjų karta prie įvairiai suvokiamo „širdies ir smegenų santykio" artina dar ir virtualų matmenį? Sėdžiu, abstulbęs klausausi ir jaučiuosi dar šešiolika metų senesnis, negu esu.

Vakar, Didijį Penktadienį, sukako penkeri metai nuo Jono Pauliaus II mirties. Kai klausydamasis per MEZZO transliuojamos Matthäus-Passion pagalvojau apie Jį, Amsterdamo baroko specai ir jų „autentiško atlikimo" vyriausias žynys Tonas Koopmanas man ėmė atrodyti lyg sekuliarizuotų nykštukų kuopelė. Dar pagalvojau apie Raimundą Katilių - nuo jo mirties per koncertą Vokietijoje rytoj sukaks dešimt metų. Jūratė Katinaitė šiai unikaliai asmenybei paskyrė jautrią radijo laidą, kurią užbaigė 1988 m. įgrota Johanno Sebastiano Čakona. Gal įsivaizduoji, kokias savo dogmas geranoriškai spindintis, mažučiukas, žilabarzdis Tonas Koopmanas pultų aiškinti, išgirdęs tos muzikos katarsinę jėgą iškeliantį atlikimą? O mudu juk nujaučiam, ką mandagiai nutylėtų Raimundas ir kur (mintyse, rusiškai) pasiųstų garbųjį muzikos anatomą su visais mumifikavimo tirpalų buteliukais.

O užvakar - Johannes-Passion operoje. Jau žinai, kad Robertas Wilsonas čia savo talento burtais prisišaukė vizijas, kurios dabar kasmet atgyja priešvelykinį Ketvirtadienį ir Penktadienį. Jei tai tęsis ir taps tradicija, ji bus iškalbingesnė už naujametinę Traviatą. Dirigavo premjerą parengęs Rolfas Beckas. Kaip pilnutėlė salė klausėsi! Didijį Penktadienį, aišku, tiktų Parsifalis, bet ši teatre įsibūnanti misterija tą dieną yra prasmingesnė.

Prie jos mintyse jungiu Giedrės Lukšaitės-Mràzkovos koncertą. Akademijos salėje stovėjo du klavesinai, kuriais profesorė iš Prahos pakaitom skambino preliudus ir fugas iš Bacho Wohltemperiertes Klavier antrojo tomo. Nyderlandų ir Italijos instrumentai skirtingai pakomentuoja šio muzikinio šventraščio išmintį. Šešiolikos preliudų ir fugų faktūros paslaptingai švytėjo, o sudėtingas polifonijos reljefas kalbėte kalbėjo aristokratiškai santūriais klavesinų garsais. Augte su šia muzika suaugusi, Giedrė tarsi meditavo jos dvasios paslaptis.

Kažkada skaičiau, kad koncertui artėjant Fryderykas Chopinas kelias dienas skambindavo tik Johanno Sebastino preliudus ir fugas. Gal tai būdavo dvasinė jo intelekto parengtis prieš muzikuojant nedidelei klausytojų auditorijai (kurioje juk nestigdavo ir gražiausių Paryžiaus aukštuomenės moterų).

Prancūzas Olivieris Grangeanas dirigavo Igorio Stravinskio Šventąjį pavasarį. Smagu, kai pajunti gyvą orkestro atsaką. Pagalvojau, kad ši muzika jiems ypač arti širdies. Tik mažumėlę apmaudu, kad nedaug kas žino, jog šioje taip visur pamėgtoje partitūroje autoriaus panaudota keliolika senųjų lietuviškų melodijų iš Antano Juškos rinkinio - kompozitoriui reikėjo kažko labai archaiško. Tą patį vakarą - Brahmso koncertas ir Dalia Kuznecovaitė, kuriai imponuojančiai įvaldytos priemonės leidžia parodyti, kaip ji šiandien suvokia tą vieną gražiausių (gal ir paslaptingiausių?) opusų smuikui ir orkestrui. O iš kito simfoninio prisiminsiu Gabrieliaus Aleknos lyg plonytėmis švarutėlės grafikos linijomis išvedžiotą Beethoveno Koncertą B-dur. Esu Tau minėjęs, kaip elegantiškai jis skambino pašėlusiai sunkius Jeronimo Kačinsko opusus fortepijonui. Gal jau yra ir CD? Sužinosiu. Ir tame pačiame simfoniniame Richardo Strausso Vier letzte Lieder - Asta Krikščiūnaitė. Manau, kad jai, kažkada su tuo pačiu Nacionaliniu simfoniniu orkestru jau dainavusiai šį magišką ciklą, norėjosi Vilniaus auditorijai parodyti gerokai brandesnę jo interpretaciją. Gal ją puoselėjo ir su orkestrais už Lietuvos ribų? To nežinau. Kas akompanavo? Domarkas. Žinai, orkestrantai nemažai kur pajuto Astos interpretacijos niuansus (o be jų juk tų dainų gyvybė sustingsta), gal tad ir dirigentas liko jais patenkintas.

Ak, ta paslaptingoji orkestro lygmens kartelė... Klausiausi jų Filharmonijoje prieš savaitę ir galvojau apie stebuklingas švęsto vandens galias (nors vandenį juk šventino tik šiandien).

Grangeanas minėjo „kietoką" mūsų orkestro skambesį, tarsi tai būtų su juo suaugusi savybė. Ir aš, prisipažinsiu, senokai ją taip priimu (dažniau atmetu). Bet štai iš Šveicarijos atvyko Kasparas Zehnderis, ir pirmos man negirdėtų (puikių!) Antonino Dvořáko Variacijų originalia tema frazės apstulbina - iš kur šitoks orkestras?! Šventę pajunta visa salė, sukėlusi audrą po Bohuslavo Martinů Koncerto violončelei, į kurio pilnatvę kilo ir Mindaugas Bačkus, o jo bisas - Sarabanda iš Bacho Pirmosios siuitos violončelei man priminė Andriaus Žlabio burtus (telieka tai tarp mūsų, nes girdėjau Mindaugą esant pašėluisiai ambicingą). Ir po pertraukos - Edwardo Elgaro Enigma Variations - taurios širdies atsisveikinimas su XIX amžiumi, su Viktorijos epocha. Enigma juk išvertus - paslaptis. Išgirdome vieną didingiausių himnų, šlovinančių paslaptingąjį Simfoninio Orkestro garsų kosmosą, tą jau nebežinau ar žemiškų, ar metafizinių galių atspindį. Enigma... Gal galėtų taip vadintis ir šis orkestras?

Sielų Žvejo laivas... Mįslingai greitėjanti mūsų akimirkų tėkmė. Bet spalio pradžioj saulėtų dienų dar pasitaiko, Petro ir Povilo šventovės laivas tada ir vėl sužėri. Ar ne metas Tau pagalvoti apie bilietą į tą provincialų užkampį? Kito tokio juk nėra.