Kūrybingumo skatinimas ir kultūros politikos kaitos gairės

2010 Nr. 3–4 (286–287), Rūta Stanevičiūtė

Ar reikalinga nauja kultūros politikos strategija? Diskusijos šia tema alsuoja vandenyno ritmu: su potvyniais ir atoslūgiais. Įsiplieskia kaskart, kai kultūros žmonės susiduria su grėsmėmis jų tradicinei veiklai, abejotinais ar politizuotais sprendimais kultūros srityje. Suaktyvėja diskusijos rinkimų išvakarėse arba kai nauja politinė dauguma formuoja vyriausybę ir keičiasi Kultūros ministerijos vadovybė, inicijuojami strateginiai dokumentai, ilgalaikės programos, kultūros laukui svarbūs įstatymai ir kiti sprendimai. Taigi diskusijos apie naują ar seną kultūros politikos strategiją, galiojančias nuostatas ar galimas kaitos gaires kyla ir „iš viršaus", ir „iš apačios". Ar šios diskutuojančios pusės girdi viena kitą ir ar nori išgirsti? Ar įmanomas vaisingas valdžios atstovų ir kultūrininkų dialogas?
Tokius klausimus pirmiausia skatina abejonė, ar, pavyzdžiui, nors viena iš keturiuose Kultūros kongresuose priimtų keliolikos rezoliucijų arba bent kuris iš priešrinkiminėse diskusijose kultūrininkams pateiktų pažadų buvo įgyvendinti. Laikas pasikeitė - pirmajam atkurtos Nepriklausomybės dešimtmečiui būdingas kultūros žmonių pasitikėjimas valdžia ir jos ketinimais sukurti tinkamą kultūros plėtros programą kaip neatsiejamą valstybės modernizavimo strategijos dalį neretai užleidžia vietą vis stiprėjančiam nepasitikėjimui. Ar kultūros žmonių rūpesčiai ir lūkesčiai iš tiesų yra svarbūs ir suprantami kultūrai reikšmingus sprendimus priimantiems? Nerimą kelia pastarųjų metų pragaištingo politikų įsikišimo į kultūros ir meninio švietimo procesus patirtys (pakanka prisiminti valstybinę Lietuvos tūkstantmečio programą, Nacionalinę programą „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009", aktualius muzikos mokyklų reformos klausimus). Kaip pastebi Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė, nepasitikėjimas ir įtarumas tarp valdžios ir kultūros žmonių tampa abipusis ir vis labiau varžantis kūrybiškumo raišką bei kultūros institucijų veiklą[1].

Visa tai skatina įdėmiau pažvelgti į naujausias įstatyminės ir vykdomosios valdžios iniciatyvas, rengiant kultūros politikos kaitos strategiją. Pastaruoju metu aktyvumą šioje srityje parodė net kelios kultūros politiką formuojančios institucijos. 2009 m. rudenį Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros ir meno taryba deklaravo būtinybę rengti naujas kultūros politikos kaitos gaires ir artimiausiu metu jas įstatymiškai įteisinti. 2009 m. lapkričio mėn. Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija, Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas ir Tarptautinių kultūros programų centras surengė „Forumą kūrybingai visuomenei: kultūros, švietimo ir verslo jungtys". Tą pat rudenį Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė sudarė darbo grupę, kuriai pavedė teikti siūlymus dėl Lietuvos kultūros politikos. 2010 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Švietimo, mokslo, kultūros ir nevyriausybinių organizacijų grupė suorganizavo Kūrybingos visuomenės forumą, kuriame buvo aptarti darbo grupės siūlymai dėl Lietuvos kultūros politikos gairių. Tikėtina, kad kultūros matmuo bus tinkamai reprezentuotas ir kituose svarbiuose valstybiniuose dokumentuose - 2010 m. kovo mėn. Vyriausybė suformavo Valstybės pažangos tarybą, kuri turėtų teikti siūlymus dėl ilgalaikių valstybės prioritetų ir sukurti pažangos strategiją „Lietuva 2030". Skelbiama, kad Ministro Pirmininko tarnybos iniciatyva pradėtos organizuoti neformalios diskusijos, keletą mėnesių aktyviai veikia neformali Kūrybinės visuomenės darbo grupė.

Net darbo grupių ir renginių pavadinimai parodo, kad kūrybingumas ir kūrybinga visuomenė jau tapo raktažodžiais, kuriais tikimasi sukurti naujas valstybės pažangos ir kultūros plėtros strategijas. Tai, kad 2009-ieji buvo paskelbti Europos kūrybingumo ir naujovių metais, liudija, jog šiais raktažodžiais grindžiamos ilgalaikės kaitos trajektorijos kuriamos ne vien Lietuvoje. Tais pat metais Europos Komisijos užsakymu viena žinomiausių Europos įmonių „KEA European Affairs", rengiančių strategijas ir atliekančių tyrimus kūrybinių industrijų srityje, atliko tyrimą „Kultūros įtaka kūrybingumui", kuris pratęsė prieš kelerius metus plataus atgarsio susilaukusį tos pat įmonės parengtą tyrimą apie kultūros ekonomiką. Naujausiame tyrime plačiai analizuojama kultūra grįsto kūrybingumo sąsąjos su technologinėm, ekonominėm, socialinėm inovacijom ir siūloma su tokio kūrybingumo skatinimu sieti Europos ateities strategijas.

Kūrybingumą net raginama panaudoti kaip senojo kontinento prekinį ženklą, pasitelkiant šūkį „Europa - vieta kūrybai".

Lygiai taip pat ir Lietuvoje forumo kūrybingai visuomenei metu buvo pabrėžta, kad švietimui ir kultūrai tenka esminis vaidmuo ugdant kūrybingumą ir inovacinius gebėjimus. Ar dabartinė kultūros politika sudaro sąlygas švietimui ir kultūrai deramai atlikti šioms sritims deklaruojamą esminį vaidmenį visuomenės kūrybingumui ugdyti? Ir ar lietuvių visuomenė pakankamai kūrybinga? Nors Lietuvoje įprasta didžiuotis šalies kultūrinėmis tradicijomis ir šiuolaikiniais meno pasiekimais, visuomenės kūrybingumo stoką savaip paliudija ir Eurostato (Europos Bendrijų statistikos tarnybos) statistiniai duomenys: pavyzdžiui, 2007 m. tyrimo duomenimis, lietuviams kultūra buvo svarbi, tačiau jie nebuvo linkę dalyvauti meninėje veikloje, nelabai vertino kultūrinę įvairovę ir kultūrinius mainus Europoje, o meno, kultūros ir humanitarinių mokslų studentų šalyje būta gerokai mažiau nei kitose Europos valstybėse. Taigi galima pritarti „Kūrybingos visuomenės forumo" dalyviams, pabrėžusiems, kad siekiant permainų pirmiausia būtina keisti tiek vyriausybės, tiek ir visuomenės požiūrį į kultūrą. Kaip forume teigė muzikos pedagogė Emilija Sakadolskienė, kultūra negali būti laikoma „vien laisvalaikio užsiėmimu, dekoratyviniu gyvenimo kokybės paįvairinimu ar profesionalų uždara terpe.  Kultūra turi paplisti (ir būti plečiama) po visas gyvenimo sritis. Tai komunikavimo forma, ūkio plėtros įrankis, asmens formavimosi priemonė, išprusimo prielaida ir tapatybės/savasties nešėja. Kiekvienas Lietuvos gyventojas turi būti ugdomas ir kultūra, ir kultūrai."

Logiška būtų manyti ir tikėtis, kad kūrybingumo ir kūrybingos visuomenės gairės turėtų pasitarnauti kultūros politikos atnaujinimui, o „kultūros, meno, kultūrinio tapatumo bei kūrybingumo integracija į pagrindinę ilgalaikę Lietuvos strategiją [padėtų] įtvirtinti kultūrą kaip valstybei strategiškai svarbią sritį, glaudžiai susijusią su kitomis valstybės politikos sritimis, ir sukurti veiksmingas tarpinstitucinio bendradarbiavimo priemones" (Rūta Kačkutė, Lietuvos Respublikos Prezidentės kultūros patarėja). Vis dėlto tokie kultūros kaitos projektai itin kontrastuoja dabartinei šalies kultūrinei tikrovei, kai drastiškai karpomi kultūrinių institucijų ir programų biudžetai, kultūros srityje klesti teisinis nihilizmas (apie tai kūrybingos visuomenės antrojo forumo metu argumentuotai kalbėjo Vilniaus paveikslų galerijos vedėjas Vytautas Balčiūnas) ir veši daugybė kitų jau minėtų bei dar neišvardintų negerovių.

Norėtųsi tikėtis, kad kūrybingumo skatinimo sąjūdis netaps trumpalaikiais politiniais burtažodžiais. O tam būtina sugrįžti prie pamatinių kultūros ir kūrybingumo raiškos prasmių, neapribojant kultūros vertybių jos funkciniais aspektais. Svarbu, kad valstybines kaitos strategijas grįstų nuostata, jog kultūra turi savaiminę vertę, o kūrybingumas susijęs su unikalumu bei išskirtinumu, nes tai pirmiausia asmens talentų raiška.  Kaskart, kai imamasi kultūros reformų, verta prisiminti, jog europietiškoje tradicijoje kūrybos laisvė visuomet buvo laikoma viena pamatinių asmens teisių. Taigi ir būsimųjų kultūros politikos kaitos gairių sėkmės ar nesėkmės matu turėtų tapti kūrybinės raiškos galimybių plėtra.

 

[1] „Inventorizuokime kultūros politiką. Su Lietuvos nacionalinės filharmonijos generaline direktore Rūta Prusevičiene kalbasi Daiva Tamošaitytė", Kultūros barai, nr. 2, 2010, p. 41.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!