,,Susitinku su jaunimu, jis visą laiką keičiasi...“

Pianistas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, meno mokslų daktaras Eugenijus Ignatonis šiais metais švenčia garbingą jubiliejų. Ryškiai pasireiškęs ne tik  pianistui  įprastoje atlikėjo ir pedagogo veikloje, bet daug nuveikęs ir kaip mokslininkas, organizatorius bei visuomenės veikėjas, kolegų ir šimtų studentų mėgiamas ir populiarus profesorius yra neatskiriama senųjų rūmų Lukiškių aikštėje įvaizdžio dalis. Artistiška prigimtis jam neleidžia atsiriboti vienatvėje, o įgimtas smalsumas vis plečia interesų ratą. E. Ignatonis - įdomus pašnekovas,  netikėti rakursai į nūdienos aktualijas jį išskiria iš aplinkinių. Sunku nesistebėti tokiu universalumu, todėl ir norime akyliau pažvelgti į šią daugialypę  asmenybę.
E. Ignatonis gimė 1935 m. gegužės 22-ąją. Vaikystė ir jaunystė prabėgo Kaune, kuriame dar gyvavo laikinosios Lietuvos sostinės kultūrinės tradicijos. Pianisto jaunystės metais veikė Konservatorija, kurią supo elitinė muzikantų ir meno mylėtojų visuomenė, puoselėjusi ikikarinę teatrų ir koncertų lankymo tradiciją. Kaune buvo gerbiamos muzikos  pamokos.  Pirmoji E. Ignatonio fortepijono mokytoja buvo V. Ružickio auklėtinė Nona Kuprevičienė, mergautine pavarde Turlai, gimusi Brastoje, nuo 1922 m. gyvenusi Lietuvoje, Kaune. Jaunystėje ji grodavo prieš begarsio kino seansus, o 1941 m. baigusi Kauno konservatoriją atsidėjo pedagogo darbui. N. Kuprevičienė buvo energinga, artistiška asmenybė, reikli pedagogė, kurios reikalavimai dažnai prašokdavo mokinio galimybes. Muzikali ir mylėjusi fortepijono meną, ji savo mokiniams mokėjo įkvėpti norą dirbti bei pagarbą šiam darbui. E. Ignatonis prisimena ją turėjus lakią fantaziją, gerą muzikinį skonį, platų meninį akiratį ir darius didelę įtaką jo muzikiniam brendimui. Vėliau N. Kuprevičienė išvyko į tuometinės Tarybų Sąjungos gilumą (Magnitogorską), o aštuntąjį dešimtmetį gyveno Maskvoje. Visus savo mokinius ji paliko M. Alšlebėnaitei. 1950-1953 m., jau būdamas J. Gruodžio muzikos mokyklos mokinys, E. Ignatonis lankė šios žinomos dėstytojos klasę. Puiki pianistė, koncertmeisterė ir kūrybinga pedagogė inspiravo savo mokinius savarankiškam darbui, mokėjo uždegti ugnelę jų sceniniams pasirodymams. M. Alšlebėnaitės kaip pedagogės asmenybė ir darbo stilius jaunajam pianistui paliko neišdildomą įspūdį. ,,Ji buvo nepaprasta mokytoja, tiesiog mokytoja iš didžiosios raidės, labai kūrybinga, atsidavusi. Ji sukūrė tokią atmosferą, jog atrodė, kad pamoka jai yra ne tik geriausias darbas, bet tarsi tikroji gyvenimo būtis. Ir visa tai vyko natūraliai, be jokio patoso... Bet vis dėlto būdavo nepatogu pas ją eiti nepasiruošus..." Bendraujant su puikia pianiste ir koncertmeistere jau nuo jaunų dienų atsivėrė platesnės pianisto veiklos galimybės: ,,Ji labai mėgdavo duoti groti ,,iš lapo". Visko mokė labai sistemingai: be skaitymo iš lapo, buvo ir eskizinis mokymas, būdavo, pagrojam kelis kūrinius, bet paskui į programą jų neįtraukdavom." 1953-1958 m. studijuodamas  Valstybinėje  konservatorijoje (dabar - Lietuvos muzijos ir teatro akademija) prof. S. Vainiūno klasėje iš jaunystės metų jis jau turėjo neblogą pianistinį bagažą. Vis dėlto studijos diktavo nepalyginamai didesnį tempą, nes profesorius užduodavo labai sudėtingas programas. Per pusmetį reikėdavo išmokti mažiausiai vieną sonatą, o kartais ir dvi, fantazijų, dešimtimis etiudų, mažiausiai - pjesių. Ne visuomet pavykdavo suspėti tokiu tempu, kaip prisimena E. Ignatonis, tačiau ilgam atmintyje išliko S. Vainiūno tikslus ir raiškus skambinimas pamokų metu, jautriai ir meistriškai akomponuojami fortepijoniniai koncertai, kurių daug teko skambinti studijų metais. Profesorius S. Vainiūnas - puikus pianistas, jo spalvingas skambinimas žavėdavo mokinius ir tapdavo jiems paskata valandų valandas praleisti prie instrumento. Įdomu, kad prisimindamas tuos laikus E. Ignatonis lygina: „Susidaro įspūdis, kad šiandien, kai yra geras pianistinis lygis ir itin daug gabių pianistų, mūsų studentai groja labai mažai kūrinių. Pavyzdžiui, studentas visus metus rengia kelis kūrinius rečitaliui ir paskui juos koncerte gerai sugroja, bet daugiau nieko kito negroja... Jeigu tu groji rečitalį, reikia dar pagroti penkis rečitalius kitokios muzikos! Dabar žiūrima labai ,,utilitariai", t. y. rengiamasi koncertui, egzaminui, konkursui, o ne skambinama sau".

 Galima teigti, kad E. Ignatonis yra rusų fortepijono mokyklos atstovas, nes jo pedagogai tolimais saitais susiję su garsia rusų pianiste A. Jesipova: M. Alšlebėnaitė lankė Peterburgo konservatorijos dėstytojo pianisto ir kompozitoriaus A. Vinklerio, A. Jesipovos auklėtinio, klasę, o S. Vainiūno pedagogas A. Daugulas buvo taip pat A. Jesipovos ir F. Blumenfeldo mokinys. Manau, šių E. Ignatonio pedagogų estetinės pažiūros ir pianistinės nuostatos buvo giminingos. Nenuostabu, kad ir jų auklėtinio E. Ignatonio konservatorijos baigiamųjų egzaminų programoje puikavosi rusų fortepijoninės muzikos šedevrai - A. Skriabino Ketvirtoji sonata ir S. Rachmaninovo Rapsodija Paganini tema.

Puikiai baigęs studijas, nuo 1958 metų, jau daugiau kaip penki dešimtmečiai (!), E. Ignatonis dirba Konservatorijoje. Kartkartėmis, norėdamas papildyti pedagoginių valandų kasdienybę naujomis žiniomis, pianistas vykdavo į stažuotes Maskvos Gniesinų institute (1978), Jerevano (1988) ir Talino (1988) konservatorijose, kur toliau gilino pažintį su Rytų pianistinės mokyklos tradicijomis.

Tačiau nepaisant įvairiapusės veiklos, lyg ištikimas draugas E. Ignatonį visuomet lydėjo scena, kaupėsi atlikėjo praktika. Bėgant metams, jaunystėje pradėtą solisto veiklą teko pakoreguoti ir didžiausią dėmesį skirti kameriniam ansambliui. Profesorius prisimena: ,,Pirmieji darbo metai buvo sunkūs. Dirbau Čiurlionio meno mokykloje, taip pat tuometinėje Konservatorijoje ėjau koncertmeisterio pareigas. Po metų Konservatorijoje tapau dėstytoju, o Čiurlionio meno mokykloje - direktoriaus pavaduotoju. Pedagoginis krūvis buvo didžiulis, soliniai koncertai tuokart - užmesti. Paskui pradėjau groti su styginininkais - profesorius P. Berkavičius paskatino groti trio su D. Svirskiu ir K. Kanišausku. Įrašėme radijuje L. Beethoveno, S. Vainiūno, A. Šenderovo trio. Vėliau apie 20 metų grojau su smuikininku K. Kanišausku, įrašėme daug bendrų programų. Labai vertinu grojimą su P. Kunca, su kuriuo 1970 metais dalyvavome sąjunginiame konkurse. Akompanavau solistėms: su I. Argustiene-Laurušiene dalyvavau tarptautiniame festivalyje Leningrade (dabar - Sankt Peterburgas), paskutiniu metu puikiai sekasi bendradarbiauti su soliste A. Liutkute".

1979-1986 m. E. Ignatonis aktyviai dalyvavo ,,Žinijos" draugijos veikloje. Su šios švietėjiškos draugijos rengiamais koncertais-išvykomis aplankyta daug Lietuvos miestų, koncertuota Sibire. Dažniausiai pianistas koncertavo duetu su K. Kanišausku, teko talkinti smuikininkui P. Juodišiui, vokalistėms D. Juodikaitytei ir kitiems. Su  minėtais atlikėjais buvo paruošta begalė kūrinių, daug jų įrašyta. Viešuose koncertuose skambėdavo lietuvių ir XX a. kompozitorių V. Laurušo, B. Kutavičiaus, S. Vainiūno, V. Klovos, J. Gruodžio, M. Noviko, taip pat D. Milhaut, H. Villa-Loboso, P. Plakidis ir kt. kūriniai. Šis sąrašas liudija, kad E. Ignatonio patirtis atliekant XX a. muziką nuolat augo. Tačiau per visą aktyvią koncertinę veiklą profesorius puoselėjo viltį nors trumpam grįžti prie solinės fortepijono muzikos atlikimo. 2000 m. kilo mintis grįžti prie A. Skriabino kūrybos. A. Skriabino pasaulis, paties E. Ignatonio žodžiais, „buvo, yra ir bus mano sielos ir dvasios bendrininkas". Samprotaudamas apie A. Skriabino muziką, profesorius atskleidžia ne tik jos gilų pažinimą, bet ir pasisako apie savo interpretacinius polinkius: ,,A. Skriabinas buvo nepaprastai tvarkingas žmogus, matematikas. Jo kūryboje vertikalė dažnai sutampa su horizontale, t. y. koks akordas, tokia ir melodija. Viskas yra labai tikslu, atrodo, lyg iš vieno grūdo padaryta... Man patiko Baškirovo frazė: ,,Aš negaliu groti Bacho, nes groju nelygiai". Taip pat ir aš, net ir dabar girdžiu, kad ne tuo lygiu grojau (seniai, dar studijų laikais! - L. D.) Anglišką siuitą... O Skriabino muzikoje nereikia lygiai groti, nesakau, kad nereikia tiksliai groti, tačiau yra ritminis rubato, ritminis laisvumas, įvairumas ir poezija... Kita vertus, būdingas blogas tamsumas, jo menas labai tragiškas. Tikras menas yra tragiškas". Pianistas puoselėja svajonę pagroti visus A. Skriabino kūrinius. Jis jau yra parengęs keturis jo kūrybos vakarus. Labiausiai pavykusiu jis laiko vakarą-koncertą, įvykusį 2007 m. vasario mėn. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje, kai talkinant jo jauniausiam sūnui Mariui Ignatoniui, pavyko pasiekti vaizdo, muzikos ir žodžio sintezę.

Prof. E. Ignatonio pianisto profesinės veikla apima ne tik atlikimo specifiką - dauguma valandų prabėga Lietuvos muzikos ir teatro akademijos fortepijono pedagogikos baruose. Nuo 1966 m. jis veda fortepijono meno istorijos ir metodikos kursus pianistams, kelis dešimtmečius vadovavo Bendrojo ir spec. fortepijono katedrų studentams, daug jėgų ir atsidavimo pareikalavo Pedagogikos katedra, kurią 1974 m. įkūrė ir iki 1986 m. jai vadovavo. Katedros  sudėtyje 1976 m. buvo įsteigta studentų pedagoginės praktikos Vaikų muzikos mokykla, kuri veikia iki šių dienų. Vaisingai besisukant pedagogikos baruose, 1977 m. E. Ignatoniui buvo suteiktas docento, o 1993 m. - profesoriaus vardas. Kompetencija ir asmeninės savybės įvertintos jam patikint Fortepijono ir muzikologijos fakulteto dekano (1989-1994), po vėliau - Lietuvos muzikos ir teatro akademijos mokslo ir meno prorektoriaus (1994-2005) pareigas. Tuo laikotarpiu E. Ignatoniui teko didelė atsakomybė tobulinant nuolat besikeičiantį muzikos studijų procesą.

Pianisto patirtį ir kvalifikaciją profesorius puikiai panaudoja dalyvaudamas tarptautinių konkursų vertinimo komisijose - Stasio Vainiūno pianistų (III ir IV), Z. Jonušaitės-Zaunienės vokalistų ir kt. Prof. E. Ignatonis dažnai vadovauja baigiamiesiems egzaminams Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio konservatorijose. Tai didelis visuomeninio darbo įnašas į mūsų krašto fortepijono meno raidą, liudijantis pianisto organizacinius gebėjimus ir platų akiratį.

Kyla klausimas - kuo tas įnašas individualus, kokia E. Ignatonio veiklos savastis? Manau, apibūdinti jo individualią veiklą galima įprastais žodžių deriniais: pianistas-solistas, koncertmeisteris bei pedagogas, tačiau kartu galima drąsiai teigti, kad jis yra ir pianistas-teoretikas, pianizmo istorijos ir metodikos specialistas. Potraukį teoriniams tyrinėjimams ir apibendrinimams lėmė įgimtos savybės - kartu su muzikiniais gabumais anksti išryškėjęs aiškus loginis mąstymas (jaunystėje sėkmingai  dalyvauta moksleivių matematikų olimpiadose) bei smalsumas naujovėms. Toks derinys nėra dažnas tarp atlikėjų! Vėliau įtakos turėjo ir tai, kad teko studentams skaityti paskaitas pianizmo istorijos bei metodikos klausimais ir nuolat plėsti žinias pianizmo teorijos srityje. Šios lemtingos aplinkybės atvedė į stažuotę Leningrade, kur vadovaujamas prof. L. Gakkelio parengė ir 1975 m. apsigynė (jau Lietuvoje) disertaciją „Lietuvių tarybinė fortepijono muzika". Rengdamas šį mokslinį darbą autorius plačiau ir giliau susipažino su savo laikmečio naujai sukurtais fortepijono kūriniais, su jų nagrinėjimo ir interpretacijos aspektais. Tai buvo postūmis toliau domėtis nūdienos muzikos raida Lietuvoje platesniu pianizmo istorijos aspektu. Ta linkme E. Ignatonis nuolat tobulina savąjį individualių paskaitų turinį ir metodiką. Profesorius sako: „Be abejo, fortepijono meno istorija - mano maloniausias ir džiugiausias dalykas, kurį dėstau jau daug metų, kasmet programa vis keičiasi, o kas buvo prieš 10 metų, dabar yra visai pasikeitę. Studentų, kurie domisi šia tema ir stengiasi, bei nesidominčių studentų proporcija per visą mano dėstomą laiką išlieka ta pati. Sunkiausia, kai reikia suderinti norinčių ir nenorinčių mokytis studentų poreikius... Manau, kad fortepijono meno istorija yra būtinas dalykas, kurį turi žinoti kiekvienas pianistas". Profesorius seka pasaulio fortepijono kūrybos ir interpretacijos naujienas iš įvairių prieinamų šaltinių (rašytinės literatūros, interneto, naujausių įrašų) ir su jomis supažindina studentus, taip suaktualindamas pianizmo istorijos kursą ir suburdamas besidominčių jaunuolių būrelį. Tai galima būtų pavadinti lyg ir universitetinės patirties žinių sklaidos klasika! Džiugu, kad tokia egzistuoja ir atlikėjiškoje mūsų Alma mater.

Paskaitų tematika gvildenama dešimtyse straipsnių ir trijose knygose - ,,Pianisto studijų įvadas (1991), „XX amžiaus pianistai" (1997) ir ,,Variacijos fortepijonų dueto tema" (2003). E. Ignatonio publicistika atspindi nūdienos pianizmo problemas nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos iki pastarųjų metų. Tai plati dirva būsimiems tyrinėjimams.

Vis dėlto, mano manymu, E. Ignatonio plačios ir nuolat atsinaujinančios muzikinės veiklos akcentas yra pianisto-atlikėjo pasaulis. Penkis dešimtmečius vedamos fortepijono pamokos ir kaupta patirtis vertė nuolat atsinaujinti ir plėsti požiūrį įvairiais metodikos ir interpretacijos klausimais. Nuo jaunystės ypač jį domino nūdienos muzika ir jos aktualijos. Savarankiško darbo pradžioje nemažai skambino B. Bartóko, P. Hindemitho kūrinių, gilinosi į A. Bražinsko ir kitų lietuvių kompozitorių kūrybą. Meilė repertuaro naujovėms jo neapleido ir 1958 m. pradėjus dėstyti M. K. Čiurlionio mokykloje, kurios tikslas buvo išugdyti pianistą-profesionalą, o įprastos metodikos reikalavimai buvo nuoseklūs ir gana konservatyvūs (mokytojai stengdavosi tęsti geriausias patirties tradicijas!). Joje E. Ignatonis keturis dešimtmečius vedė specialiojo fortepijono klasę. Jaunasis pedagogas įtvirtino kitą požiūrį į pianisto ugdymą. Jis prisimena: ,,Mano mokinių repertuaras buvo labai įvairus ir keitėsi. Savo pedagoginės veiklos pradžioje buvau tais laikais naujos muzikos mėgėjas ir propaguotojas. Čiurlionio gimnazijoje mano mokiniai grojo B. Bartóko kūrinius. Atsimenu, net Karnavičius iš manęs juokėsi, o visos mokytojos tyčiodavosi - kodėl mano vaikai groja blogą muziką... Taip pat mėgau ir Hindemithą, ir Stravinskį". Per daugybę pedagoginio darbo metų požiūris į mokomąjį repertuarą kito. Pastaruoju metu E. Ignatonis itin vertina klasikinį repertuarą, netgi magistrantams, kurie neskambino porą dienų,  siūlo pradėti nuo Czerny... Tačiau dėmesys naujovėms išliko ir, galima sakyti, tapo jo individualių pedagoginių principų pagrindų pagrindu. Buvusi jo studentė J. Umaraitė, E. Ignatonio klasę lankiusi 1998-2007 m. (pradėjo dar M. K. Čiurlionio gimnazijoje) prisimena: ,,Įstojus į LMTA mano muzikinis skonis ėmė radikaliai  keistis. Vis labiau žavėjausi XX a. kompozitorių kūryba, dabar tapusia klasika. (...) Renkant programą, tarp mūsų vykdavo dialogas, abipusis bendradarbiavimas: dėstytojas rekomenduodavo kūrinius (mėgdavo siūlyti mažai žinomus opusus), bet vertindavo ir studento iniciatyvą". Profesoriaus pagrindinis principas ugdant pianistą - skambinti kuo daugiau ir įvairios muzikos, turtinti savąją istorinio stiliaus ir interpretacijos sampratą. Jo individualios pamokos būdavo sufokusuotos į skambinamo kūrinio muzikinę idėją, muzikos charakterį ir išraišką. Pirmoji pažintis su kūriniu klasėje vykdavo daugiau žodžių ir minčių lygmeniu, o vaizdingas monologas, kuriame buvo aptariama ir kūrinio forma bei pagrindinė medžiaga, skatindavo savarankiškai perskaityti kūrinį. Detaliai nagrinėdamas kūrinį, mokinys taip pat turi viską iki detalių sąmoningai suvokti, pavyzdžiui, aplikatūrą! Jis sako: ,,Tai tokios griežtos taisyklės, kurias mokinys turi ne išmokti, o įsisavinti, suprasti pozicinį skambinimą. Kategoriškai pasisakau prieš teiginius, tokius kaip ,,čia nurodyti pirštai, kaip reikia groti"... Mokinys turi žinoti, kodėl grojama vienaip ar kitaip!". Vis dėlto jo dėmesio centre būdavo kūrinys kaip visuma. R. Milašiūtė- Drungilienė prisimena: ,,Profesoriui buvo ypač svarbu, kad studentas atskleistų kūrinio nuotaiką, turėtų savo interpretacijos koncepciją. Vėliau didelis dėmesys buvo skiriamas atlikimo detalėms tobulinti... Rengiant kūrinį koncertui ar egzaminui, E. Ignatonis klasėje organizuodavo perklausas, susikviesdavo visus studentus. Atlikę savo programas, aptardavome vienas kito pasirodymus". Tai vienas būdų plėsti mokinio intelektą, kuriam turtinti profesorius skiria didelį dėmesį. Savo auklėtinius ragina draugauti su knyga, kaupti geriausių įrašų atmintį, kaip skatinančią priemonę -kartais ir pats perrašo į CD studento skambinamus kūrinius, atliekamus garsių atlikėjų ir pan. Vyksta nuolatinis pasikeitimo žiniomis procesas.

E. Ignatonio individuali metodika pagrįsta įvairiais aspektais, kurių dauguma nukreipti į mokinio (studento) savarankišką mąstymą, jo supratimą ir ieškojimus. Fortepijono mokymo pagrindu jis laiko mokinio vidinę laisvę ir jo apsisprendimą, esant pasirinkimo galimybei. Šis idealus metodas visuomet padeda išsiugdyti savąjį „aš" ir atrasti savą veiklos kryptį. Profesorius optimistas: ,,Man darbas yra malonumas, ateiti į darbą didžiulis džiaugsmas, niekada nebuvo taip, kad nenorėčiau dirbti... Visada susitinku su jaunimu, jis visą laiką keičiasi..."