Choro sėkmės paslaptis – idealus dainininkų pasirengimas

„Kol..." - toks būtų vienu geriausių pasaulyje laikomo Latvijos jaunimo choro „Kamer..." pavadinimo vertimas. Chorą daugiau nei prieš dvidešimt metų subūrė Maris Sirmais, šiuo metu vienas žymiausių Latvijos choro dirigentų ir pedagogų. Be darbo su „Kamer...", M. Sirmais eina Valstybinio choro „Latvija" vyriausiojo dirigento pareigas, yra Latvijos dainų ir šokių švenčių vyriausiasis dirgentas, tarptautinių chorų konkursų komisijų narys. Chorvedys yra aukščiausio Latvijos valstybės apdovanojimo - Trijų žvaigždžių ordino - kavalierius. Spalio pradžioje M. Sirmais kartu su choru „Kamer..." lankėsi Lietuvoje. Paradoksalu, tačiau daugkartinis tarptautinių konkursų laureatas, absoliutus 2006 m. pasaulio chorų čempionato Kinijoje nugalėtojas Vilniuje koncertavo pirmą kartą. Su choro vadovu kalbėjomės likus kelioms valandoms iki koncerto sostinės rotušėje.

- Choras „Kamer..." laikomas vienu geriausių pasaulio chorų, tačiau į artimiausios Latvijai šalies sostinę atvyko tik pirmą kartą. Kodėl?

- 1990-ųjų įvykius, kai Baltijos šalys atgavo nepriklausomybę, prilyginčiau sprogimui: pajutę laisvę, visi akimirksniu užsigeidė keliauti po pasaulį - vykti ten, ten kur niekada nėra buvę. Nors visi kartu siekėme išsivaduoti, tapę nepriklausomi pradėjome elgtis egoistiškai. Kalbant paprastai, pamiršome vieni apie kitus. Turiu omenyje tiek kultūrinius, tiek politinius ir ekonominius aspektus. Juokas juokais, tačiau manau, kad tai viena iš priežasčių, kodėl „Kamer..." iki šiol nekoncertavo Vilniuje. Reikia pripažinti, kad nei mes patys rodėme didelį interesą, nei mumis kas domėjosi. Galbūt tai galima pavadinti mažų šalių kompleksu, kai euforija patiriama nuo to, kas vyksta kažkur toli toli... Be to, savo didžius žmones pradedame gerbti tik tada, kai juos ima gerbti pasaulis. Ypač tai jaučiama Latvijoje.

Labai seniai esame koncertavę Šiauliuose, po to buvo ilga pertrauka. Vis dėlto noriu pabrėžti, kad per šiuos metus į Lietuvą atvykome jau antrą kartą. Koncertavome Kauno filharmonijoje, pakvietė ir Vilnius. Tikiuosi, jog tai yra ženklas, kad pradėjome vieni kitais domėtis. Bendradarbiavimą reikia skatinti, nes dabar padėtis gana keista. Pavyzdžiui, su choru „Latvija" dažnai vykstame į Estiją, tačiau su Lietuva ryšiai visiškai nutrūkę, nors anksčiau turėjome ne vieną projektą su Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru.

- Prašyčiau trumpai papasakoti „Kamer..." istoriją.

- 1990 metais įvyko pirmoji nepriklausomos Latvijos dainų šventė. Į ją suvažiavo latvių chorai iš viso pasaulio - JAV, Australijos, Europos šalių. Tai buvo didžiulis sukrėtimas šalies jaunimui - žmonės tiesiog užsiliepsnojo noru dainuoti. Net ir tie, kurie anksčiau apie tai negalvojo. „Kamer..." galėčiau pavadinti šios dainų šventės kūdikiu. Mes susikūrėme devyniasdešimtųjų rudenį ir pradžioje buvome Rygos 1-osios gimnazijos choras. Chore dainavo tik moksleiviai „tiksliukai", nes gimnazijos specializacija - tikslieji mokslai (matematika, fizika, chemija ir kt.). Vis dėlto tarp šių jaunų žmonių buvo tokių, kurie negalėjo rasti vietos tarp skaičių sekų, todėl muzika jiems tapo tarsi sala, kurioje galima realizuoti savo svajones, atsiskleisti. Laikas bėgo, patyrėme įvairių peripetijų. Dabar repetuojame ten pat, kur ir pradėjome. Patalpos mažos, trūksta oro, ypač kai susirenka didelis choras. Net ir fortepijonas ne pats geriausias. Aišku, aš prie viso to įpratęs...

- Chorą įkūrėte būdamas vos 21 metų. Ar nesusidūrėte su vyresnių choro dirigentų priešiškumu, skeptišku požiūriu? Klausiu todėl, kad Lietuvoje tokių atvejų neretai pasitaiko - naujus žmones į savo būrį chorvedžiai įsileidžia ne itin noriai.

- Tiesą sakant, aš niekada nebuvau lyderis, nebuvau iš tų, apie kuriuos manė: „Iš jo tikrai išaugs dirigentas." Man buvo visiškai tas pats, ką apie mane mąstė ar kalbėjo. Turėjau savo tikslą, jo siekiau ir tuo džiaugiausi. Viskas vyko natūraliai, organiškai, į aplinką nekreipiau daug dėmesio. Mano nuomonė yra tokia - jeigu sieki savo tikslo ir kažką įrodinėji ne savo ambicijomis, o darbu, žmonės tave pradeda gerbti. Nė viename konkurse nebuvau išėjęs į sceną su išankstine mintimi, kad šiandien privalau laimėti, surinkti tiek balų. Sekiau ir seku savo idealais, kuriais noriu sekti. Jeigu elgčiausi kitaip, man būtų gėda.

- Kaip išsilaiko choras „Kamer..."? Ar gaunate valstybės paramą?

- Šiuo metu esame lyg ir prie Rygos dūmos. Tačiau mūsų choras ne toks, koks Vilniuje yra „Jauna muzika" prie Vilniaus savivaldybės ar mūsų choras „Ave sol". Jų dainininkai yra profesionalai, gauna atlyginimus. O mes niekada neturėjome jokio oficialaus statuso. Mus tiesiog skatina nedideliais atlyginimais dirigentui ir vokalo pedagogams. Tiesa, kai rengiame naujus projektus, paramą mums retkarčiais skiria Latvijos kultūros fondas, tačiau daugiausia laikomės iš privačių rėmėjų lėšų, jų reikia ieškoti patiems.

- Klausantis „Kamer..." atrodo, kad chore dainuoja vien profesionalai - muzikos mokyklų moksleiviai ir akademijos studentai. Tačiau kiek teko girdėti, profesionalų chore praktiškai nėra.

- Taip, mes verčiamės be dainininkų profesionalų. Mano patirtis rodo, kad su atėjusiu „šviežiu" žmogumi dirbti kur kas lengviau nei su tuo, kuris jau kažkur mokėsi dainuoti. Dažnai nutinka taip, kad dainavimo pedagogai mokiniams perduoda visas savo problemas. Jauni žmonės pradeda formuoti gilų, vidinį garsą, kuris man labai nepatinka, o tokį žmogų permokyti labai sunku. O su neparengtu žmogumi gali dirbti tarsi su plastilinu, jis lengvai priima visas naujoves. Manęs pasaulyje labai dažnai klausia: „Kas tokio unikalaus yra Latvijos choruose?" Tiesą sakant, jeigu žiūrėtume į vokalo formavimo procesą, atsakymą man rasti būtų sunku. Galbūt paslaptis slypi tradicijose. Štai lietuvių vokalinė mokykla, o ypač operinio dainavimo, - labai stipri, aukšto lygio. Mano nuomone, lietuviškoms dainavimo tradicijoms nemažą įtaką turėjo slaviška mokykla. O Latvija atsidūrė tokioje kryžkelėje, kad patyrė labai įvairių įtakų. Be abejo, ir slavų, tačiau ypač stipri vokiško dainavimo įtaka: tikslumas, sausas technikos supratimas, mažiau emocijų. Be to, mes galbūt kiek geriau suprantame ir skandinavus, ir estus. Latviai ir lietuviai esame dvi broliškos, labai panašia kalba šnekančios tautos, tačiau mūsų mentalitetas šiek tiek kitoks.

- Chore dainuoja 16-30 metų jaunimas. Kaip vyksta kartų kaita? Nejaugi tam tikro amžiaus sulaukusiam žmogui paprasčiausiai padėkojate už įdėtas pastangas?

- Atsakydamas į šį klausimą norom nenorom pradedu lyginti valstybinį „Latvijos" chorą ir „Kamer...". Tai dvi visiškai skirtingos stovyklos. Valstybiniame chore su žmogumi mes sudarome sutartį praktiškai visam gyvenimui. Yra daug teisinių niuansų, ir išsiskirti su „Latvijos" choristu labai sudėtinga. Su „Kamer.." visiškai kitaip. Pas mus kartų pasikeitimas vyksta natūraliai. Niekada nė vienam choristui nesu pasakęs, kad jam jau reikia išeiti. Nė vienam. Yra žmonių, kurie dainuoja net iki 35 metų, tačiau neretai jie jau tarsi tampa tėvais jauniems ką tik atėjusiems choristams. Tai irgi savotiškas malonumas, tačiau, kaip ir minėjau, visi pasitraukia patys, natūraliai. Choristams „ne" pasakau nebent tada, kai jie ateina per jauni. Pavyzdžiui, dabar priėmėme vieną keturiolikos metų merginą, ji sėkmingai dainuoja. O prieš dvejus metus, kai jai dar buvo dvylika, paprašiau palūkėti.

- „Kamer..." jubiliejinio koncerto metu Latvijos operos teatras buvo sausakimšas, koncertą tiesiogiai transliavo televizija. Atrodo, kad choras Latvijoje yra nepaprastai mylimas. Kaip jums pavyko pasiekti tokio populiarumo?

- Man nėra paprasta apibūdinti šį fenomeną, nors pats visą procesą ir „užkūriau". Taip, choras Latvijoje mėgstamas ir mylimas, tačiau yra ir jį kritikuojančių žmonių. Bet taip būna visada. Man visuomet buvo labai svarbu pabrėžti, kad choras nėra vienalytė masė. Jis sudarytas iš muzikalių, puikiai pasiruošusių asmenybių. Aš neturiu omenyje choro, kuriame dainuoja vokalistai. Jie stiprūs individualiai, tačiau kartu nieko gražaus negali sukurti. Kalbu apie chorą, kuriame kiekvienas į sceną einantis žmogus viską žino nuo raidės A iki raidės Ž. Supranta absoliučiai viską, ką daro scenoje: ką dainuoja, kaip dainuoja, kodėl dainuoja. Choristai kūrinius privalo mokėti idealiai. Dirbame pagal tokį principą: pradžioje repetuojame visi kartu, tačiau po mėnesio ar dviejų bendras repeticijas stabdome. Su kiekvienu dainininku susitinkame atskirai, išsamiai „pereiname" visą medžiagą. Ne tik aš, bet ir vokalo pedagogas. Tai darome tam, kad visi puikiai mokėtų atliekamą repertuarą. Tokių metodų iki „Kamer..." Latvijoje nebuvo. Paprastai pagrindinis choro dirigentas pasirinkdavo du tris gerai dainuojančius choristus, dažniausiai vyrus - jie būdavo kaip ir chormeisteriai, tačiau realiai tik stovėdavo chore ir dainuodavo. Ant jų pečių laikydavosi visa grupė dainininkų. Man ši tradicija pasirodė keistoka. Koks tikslas samdyti už pinigus žmogų, kuris paprasčiausiai gerai dainuoja? Todėl nusprendžiau, kad kur kas tikslingiau samdyti gerus dainavimo pedagogus, galinčius pajusti, ką žmogus daro ne taip, ir nukreipti jį teisingu keliu. Dabar chore dirba du vokalo pedagogai - Ansis Sauka ir Aina Bajare, pas juos lankosi kiekvienas choro narys. Pasirenka kurį nors vieną, vyrai dažniausiai vyrą, merginos - moterį. Pedagogai irgi prisiima atsakomybę už tai, kaip viskas vyksta. Kai su choristais susitinkame individualiai, dalyvauja ir vokalo pedagogas. Jei tik pamatome kokią nors problemą, pedagogas iš karto pasižymi, ką reikia taisyti. Taip ir vyksta darbas. O žmonių širdis užkariavome kažkaip labai natūraliai...

- Ar jūs pats užsiimate tik menine veikla, ar sprendžiate ir vadybinius klausimus? Teiraujuosi todėl, kad Lietuvoje tokia praktika labai dažna, o jos rezultatai ne visada patys geriausi.

- Aš manau, kad kiekvienam dirigentui yra naudinga paėjėti vadybininko keliu. Tam tikru metu juo teko eiti ir man. Žinoma, tai buvo seniai, tačiau vos tik chorui susikūrus aš puikiai žinojau, kur reikia užsakyti afišas, kur jas klijuoti ir t. t. Vėliau ši patirtis buvo labai naudinga. Ypač tada, kai pamatydavau blogai parengtą reklaminį plakatą: iš karto suprasdavau, kas yra blogai ir galėdavau pateikti pastabą (šypsosi).

Dabar tuo tikrai nebeužsiimu, tačiau, pasikartosiu, tokia patirtis buvo labai naudinga.

- Jums yra tekę lankytis dainų šventėje Lietuvoje. Kokie įspūdžiai? Ar galite palyginti lietuvišką dainų šventę su analogišku latvišku renginiu?

- Šiek tiek gėda prisipažinti, tačiau pirmą kartą lietuviškoje dainų šventėje lankiausi tik 2007 m. Tąsyk iš Latvijos atvykome su visa delegacija. Buvau labai suinteresuotas pasižiūrėti, kaip viskas vyksta, nes jau kitais metais dainų šventė turėjo vykti Latvijoje. Tiesą sakant, iš Lietuvos parsivežiau dvejopus įspūdžius. Mane gerąja prasme sukrėtė liaudies ansamblių vakaras. Nors koncertas vyko tris ar keturias valandas, visą laiką baisiai lijo, man nė akimirką nebuvo nuobodu. Nors nesuprantu kalbos, pajutau lietuvišką mentalitetą. Buvau tiesiog sužavėtas. O kalbėdamas apie dainų dieną būsiu visiškai atviras - nenorėčiau, kad taip nutiktų Latvijoje. Nenorėčiau, kad visas koncertas pasuktų į lengvojo žarno pusę, popkultūrą, kad visas didelis choras taptų tarsi pritariamuoju vokalu. Popso man asmeniškai buvo per daug. Jautėsi, kad dainavimas a capella buvo tiesiog pliusiuko užsidėjimas - atlikta vos keletas kūrinių.

Be to, mane nustebino ir dar vienas dalykas. Kiek pamenu, arba koncertas buvo nemokamas, arba bilietai buvo labai pigūs. Ir nors visą dieną lijo, žiūrovų susirinko labai nedaug. Aš suprantu, kad lietus šiuolaikiniam žmogui yra diskomfortas, kur kas patogiau sėdėti namie prie televizoriaus, tačiau buvo labai keista. Kaip palyginamąjį pavyzdį galiu pasakyti, kad dėl bilietų į 2008 m. Latvijoje vykusią dainų šventę buvo kilęs tikras karas. Tūkstančiai bilietų per internetą buvo išpirkti per keletą valandų.

- Ar chorui „Kamer.." dažnai tenka atlikti Lietuvos kompozitorių kūrinius?

- Mano geras draugas yra žymus Lietuvos choro dirigentas ir kompozitorius Vytautas Miškinis. Drįstu teigti, kad šiuo metu pasaulyje jis yra viena populiariausių figūrų tarp kompozitorių, kuriančių chorams. Su „Kamer..." ne kartą atlikome jo kūrinius, o pats sėkmingiausias epizodas buvo 2008 m., kai Rygoje surengėme didžiulį projektą „World Sun Songs" (Pasaulio saulės dainos). Atlikta 17 naujų kūrinių, parašytų garsių pasaulio kompozitorių, o Lietuvai atstovavo būtent V. Miškinis. Jo kūrinys „Neišeik, saulala" sulaukė pačių didžiausių ovacijų ir išpopuliarėjo visoje Latvijoje. Be to, niekada nepamiršiu nuostabaus Jono Tamulionio kūrinio „Ant kranto". Jį, atliekamą tuometinio Lietuvos konservatorijos kamerinio choro, pirmą kartą išgirdau, rodos, 1990 m. Tolosoje vykusiame chorų konkurse. Buvau priblokštas ir sužavėtas. Ypač kai sopranai dainavo trečiosios oktavos mi (šypsosi). Vėliau šį kūrinį atlikome ir su „Kamer...".

- O kokią muziką Jūs pats labiausiai mėgstate?

- Mano pozicija tokia: turiu mėgti tą muziką, kurią rengiu. Tiesą sakant, mano muzikiniai skoniai keičiasi. Vienas iš naujausių organizuotų projektų buvo „Meilės madrigalai". Aštuoni šiuolaikiniai kompozitoriai kūrė meilės madrigalus, kuriuos atlikome pakaitomis su Renesanso muzika. Projekto idėja - atnaujinti šiuolaikinę Latvijos muziką. Mes įpratę juokauti, kad mėgstamiausia latvių spalva - juoda, o aplinkoje nuolat tvyro gedulo nuotaikos. Norėjosi programos, kuri pakylėtų. Todėl buvo pasirinktas Renesansas - visai kita filosofija, joje daug džiaugsmo. Apskritai visada stengiuosi galvoti apie publiką, kuri ateina į koncertą. Nemėgstu snobų, labai protingus vaizduojančių teoretikų, kurie pamiršo, kad patys liko tik atskiri mohikanai. Keisčiausia, kad bandoma kaltinti žmones, neva jie nesupranta muzikos. Tačiau žarstantis tokiais kaltinimais būtent ir didinamas atotrūkis tarp eilinio žmogaus ir profesionalaus muzikos kūrėjo. Taip, mes galime kaltinti televiziją, kuri gadina skonį, tačiau atsakomybę turime prisiimti ir patys - atlikėjai, kūrėjai, dirigentai, muzikologai. Pats nemaloniausias įspūdis, kai atėjęs į koncertą scenoje pamatai pasipūtėlius orkestrantus ar nosį užrietusį dainininką. Tuomet pradedi galvoti, ar verta leisti pinigus ir laiką tam, kad pasižiūrėtum į šitą vaidybą? Man patinka žodis kuklumas, kai tu negalvoji apie savo karjerą ir asmenybę, o gali atsiduoti muzikai, muzikos teikiamam džiaugsmui. Jokiu būdu negali apgaudinėti publikos. Juk žmogus jaučia, kada gauna tikrą produktą, o kada farsą. Tokių dalykų nepridengsi net pačia geriausia atlikimo technika.