Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Juozas Gruodis: prie lietuvių tautinės kompozitorių mokyklos ištakų

Vienas esminių, giluminių Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos bruožų - jos tautinis savitumas. Kūrybinio kelio pradžioje pasireiškęs intuityviai, ilgainiui jis tapo vis labiau įsisąmonintu kūrybos principu.[1]

Muzikos tautiškumo būtinybę M. K. Čiurlionis iškėlė savo 1910 m. publikuotame programiniame straipsnyje „Apie muziką".[2] Šį savotišką kūrybinį testamentą jis baigė priesaku savo amžininkams: „Lietuvio kompozitoriaus vienas tikslas - l i e t u v i ų  m u z i k a."[3]

Sąmoningas tautinio savitumo siekimas tapo išeities tašku kito lietuvių muzikos grando Juozo Gruodžio kūrybai.

J. Gruodis buvo M. K. Čiurlionio bendramintis dar nepažinęs jo kūrybos. Gerokai prieš Pirmąjį pasaulinį karą, gyvendamas giliame užkampyje, Leliūnų bažnytkaimyje, J. Gruodis, jo jaunystės bičiulio ir mokinio Juozo Karoso liudijimu, svajojo tapti „lietuvišku Griegu"[4], „būti pirmuoju, skleidžiant lietuvišką muziką"[5].

Lyginant M. K. Čiurlionio ir J. Gruodžio pasisakymus, krinta į akis abiejų menininkų estetinių pažiūrų ir kūrybos principų panašumas, giminingumas. Šio straipsnio tikslas ir būtų nurodyti tokio giminingumo galimas priežastis ir reikšmę lietuvių muzikos raidai.

Pirmiausia mėginsime išsiaiškinti M. K. Čiurlionio tiesioginės įtakos J. Gruodžiui galimybę. 1884-aisiais gimęs J. Gruodis buvo devyneriais metais jaunesnis už M. K. Čiurlionį, tačiau profesionalų pasirengimą muzikos kūrybai J. Gruodis įgijo kur kas vėliau. M. K. Čiurlionis studijas Leipcigo konservatorijoje baigė 1902 m., o J. Gruodis tos pačios aukštosios muzikos mokyklos baigimo diplomą gavo tik 1924-aisiais, t. y. daugiau kaip po dvidešimties metų. Taigi kaip kompozitorius J. Gruodis faktiškai priklausė jau kitai kartai.

J. Gruodžiui su M. K. Čiurlioniu niekada neteko susitikti. Iki pat savo atvykimo 1914 m. į Maskvą studijuoti J. Gruodis beveik neturėjo galimybės susipažinti ir su M. K. Čiurlionio kūriniais. Geriausiu atveju į jo rankas galėjo patekti 1909 m. pasirodęs M. K. Čiurlionio harmonizuotų lietuvių liaudies dainų rinkinys „Vieversėlis", galbūt ir Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės parengta ir 1910 m. išleista knyga „Lietuvoje" su minėtu M. K. Čiurlionio straipsniu.

J. Gruodis M. K. Čiurlioniu ir jo kūryba susidomėjo maždaug nuo 1915 metų. Kaip paliudijo drauge su J. Gruodžiu tame pačiame bute Maskvoje gyvenęs Kazys Nasvytis (būsimųjų architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių tėvas), J. Gruodis tada „susipažino su M. K. Čiurlionio kūryba ir labai ją vertino."[6]

Pirmasis J. Gruodžiui vartus į M. K. Čiurlionio kūrybos pasaulį atvėrė pastarojo jaunesnysis brolis Jonas Čiurlionis. Su juo J. Gruodis Maskvoje gyveno tame pačiame kambaryje, artimai susibičiuliavo, vėliau ir susirašinėjo.[7]

Jonas Čiurlionis nuo 1910 iki 1914 metų studijavo Varšuvos konservatorijoje. Kilus karui, pasitraukė į Maskvą, kaip laisvas klausytojas lankė Maskvos konservatoriją, dirbo Lietuvos karo pabėgėlių komitete. J. Čiurlionis buvo perrašęs didelį pluoštą savo genialiojo brolio kūrinių. Šių kopijų dalis, paskolinta Juozui Žilevičiui, žuvo Plungėje gaisro ugnyje,[8] tačiau daugelis jų išliko ir yra saugomi M. K. Čiurlionio muziejaus fonduose. (Tai - choro dainos, fortepijoniniai kūriniai.[9])

J. Gruodžio pažintis su J. Čiurlioniu netrukus buvo pratęsta Kryme. 1916 metų pavasarį abu muzikai kurį laiką gydėsi Lietuvių sanatorijoje Jaltoje. Kiek anksčiau atvykęs Jonas Čiurlionis J. Gruodį supažindino su Juozu Tallat-Kelpša ir su sanatorijos šeimininkės pareigas ėjusia Stase Petrauskaite, būsimąja J. Gruodžio žmona. O per ją užsimezgė dar vienas ryšys su Čiurlionių šeima - S. Petrauskaitė buvo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio našlės Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės antros eilės pusseserė (S. Petrauskaitės tėvas Ignacas Petrauskas buvo S. Čiurlionienės motinos Elžbietos Janulaitytės-Kymantienės pusbrolis[10]). Natūralu, kad J. Gruodis susipažino, o vėliau ir artimai susibičiuliavo su savo sužadėtinės giminaite. S. Čiurlionienė buvo Gruodžių bažnytinės santuokos 1924 m. lapkričio 2 d. liudininkė.

Artimus Gruodžių ir Čiurlionių šeimų santykius yra aprašiusi Danutė Čiurlionytė-Zubovienė.[11] Su S. Čiurlioniene J. Gruodis aptardavo ir savo kūrybinius sumanymus. Beje, Sofija, inspiravusi M. K. Čiurlionį kurti operą „Jūratė", J. Gruodžiui žadėjo talkinti rašant libretą planuojamai operai „Konradas Valenrodas".[12] Kompozitoriaus 60-mečio proga S. Čiurlionienė-Kymantaitė jam dedikavo savo poemą „Vingurgurklė".[13]

Ypač didelės reikšmės J. Gruodžio pažinčiai su M. K. Čiurlionio kūryba turėjo pastarojo sesuo Jadvyga Čiurlionytė. Nuo pat kūdikystės girdėjusi M. K. Čiurlionio skambinimą, drauge su kitais šeimos nariais dainavusi jo harmonizuotas liaudies dainas namų chore, Jadvyga anksti tapo savo vyriausiojo brolio kūrybos propaguotoja, o vėliau ir tyrinėtoja. Dar 1915 m. sausio 27 d. šešiolikmetė J. Čiurlionytė paskambino M. K. Čiurlionio kūrinių „Žiburėlio" draugijos surengtame vakare Vilniuje.[14]

J. Gruodis su J. Čiurlionyte, kaip ir su jos broliu Jonu, turėjo progos susipažinti tų pačių 1915 metų rudenį Maskvoje. Čia J. Čiurlionytė, Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti remiama, mokėsi Maskvos filharmonijos muzikos mokykloje, lankė Lietuvių studentų draugijos rengiamus vakarus.

Tačiau aktyvesnis abiejų muzikų bendravimas prasidėjo kiek vėliau. J. Gruodis su J. Čiurlionyte ir Baliu Dvarionu 1920 m. rudenį tą pačią spalio 4 dieną buvo priimti į Leipcigo konservatoriją. Netrukus čia susiformavo ir platesnis įvairių specialybių lietuvių muzikų būrelis, kuris J. Čiurlionytės pastangomis ėmėsi propaguoti M. K. Čiurlionio kūrybą.

Leipcigo konservatorijoje nuo 1921 m. studijavęs kompozitorius Kazimieras Viktoras Banaitis rašė: „Vieną dieną didžiojo mūsų dailininko ir kompozitoriaus Čiurlionio sesuo pasikvietė pas save J. Gruodį ir mane. Nuvykę ten radome pianistą B. Dvarioną, kuris kartu su Čiurlionyte buvo sutarę pademonstruoti mums M. K. Čiurlionio fortepijoninius kūrinius iš atsivežtų iš Lietuvos manuskriptų. Mes su Gruodžiu labai buvome sujaudinti gilia M. K. Čiurlionio kūryba, ir čia pat kilo sumanymas pradėti energingą akciją už Čiurlionio kūrybos išleidimą. Man tais laikais dažniausiai tekdavo kaip ir „generalio literato muzikos klausimais" vaidmuo. Šį kartą turėjau parašyti labai ugningą ir įtikinamą memorandumą Lietuvos švietimo ministeriui ir pasiųsti jį į Kauną tuometiniam meno reikalų tarėjui J.[uozui] Žilevičiui.[15]

 Minėtame memorandume, rašytame 1923 m. birželio 26 d., pabrėžus M. K. Čiurlionio kūrybos reikšmę „dvasiniu, kultūriniu, estetiniu atžvilgiu", toli išeinančią už Lietuvos ribų, teigiama, kad jo „muzikalinės kompozicijos yra tiek pat brangintinas ir gerbtinas jo dvasios palikimas, jo sielos atspindys, kaip ir paveikslai. Čiurlionies muzikos kūrinių nespausdinimas ir jų rankraščių nykimas pradeda virsti mūsų tautine gėda. Laikas jau nuo tos gėdos Lietuvą apvalyti. Jei panaši padėtis buvo dar kiek pateisinta, kol buvome svetimųjų priespaudoje, tai dabar, atgavus politinę nepriklausomybę, ji šimteriopai smerktina."[16]

Memorandumo tekstą pasirašė K. V. Banaitis, Jonas Bendorius, Balys Dvarionas, Antanas Dvarionas, Juozas Gruodis, Juozas Kamaitis, Vladas Motiekaitis.[17]

 Šis griežtas lietuvių muzikų žodis neliko be atgarsio. 1925 m. Lietuvos švietimo ministerija išleido septynis M. K. Čiurlionio kūrinių sąsiuvinius. Penkis iš jų sudarė M. K. Čiurlionio fortepijoniniai kūriniai, kitus du - trumpi preliudai vargonams ir chorai „Sanctus", „Neliūskime". Kūrinius redagavo ir parengė spaudai didelis M. K. Čiurlionio muzikos gerbėjas kompozitorius Stasys Šimkus.[18]

Lietuvos visuomenės supažindinimas su M. K. Čiurlionio muzika jau vyko ir anksčiau. Įžymiojo menininko dešimtųjų mirties metinių proga 1921 m. gegužės 10 d. Kauno miesto teatre surengtas M. K. Čiurlionio kūrinių koncertas; jo metu pirmą kartą Lietuvoje buvo atlikta simfoninė poema „Miške" (dirigavo Izaokas Vildmanas-Zaidmanas). Šiame įsimintiname renginyje J. Gruodis dalyvauti negalėjo, nes buvo Leipcige. Su poema „Miške" ir daugeliu kitų M. K. Čiurlionio kūrinių J. Gruodis susipažino tik grįžęs į Lietuvą 1924 m. Beje, simfoninė poema „Jūra" pirmą kartą viešai atlikta tik 1936 m. balandžio 22 d., minint jau 25-ąsias M. K. Čiurlionio mirties metines; dirigavo B. Dvarionas.

Plečiantis ir gilėjant J. Gruodžio pažinčiai su M. K. Čiurlionio kūryba, augo susižavėjimas ja ir jos reikšmės supratimas. Tai atsispindėjo įvairiuose jo kalbų ir straipsnių tekstuose.

Viešoje paskaitoje „Dabartinės muzikos reikalai", skaitytoje jo vadovaujamoje Kauno muzikos mokykloje 1928 m. vasario 16 d., pažymint pirmąjį Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmetį, J. Gruodis pabrėžė: „Mes savo tautišką, lietuvišką muziką sukursim. Jai pamatus yra padėjęs Čiurlionis, taip giliai atjautęs mūsų liaudies dainą, liaudies dainos dvasią; iš tos dainos suverptus metmenis pasitiesęs, jis labai gražiai pradėjo ataust savo sielos ataudais. Ir mes privalom tęsti tą darbą."[19]

1930 m. straipsnyje „Valstybės muzikos mokyklos darbų apžvalga" J. Gruodis, trumpai apibūdindamas to laiko žymesnius lietuvių kompozitorius, rašo: „M. K. Čiurlionis savo jautria siela pagauna lietuviškus motyvus ir juos aprėdo labai tinkamais rūbais. Čiurlionis parodė Europos masto kompozitoriaus techniką."[20]

Antrajam pasauliniam karui artėjant prie pabaigos J. Gruodis parašė straipsnį „Kokiose sąlygose mūsų kompozitoriai kuria"[21]. Iš straipsnyje minimų lietuvių kompozitorių J. Gruodis ilgiausiai apsistoja prie M. K. Čiurlionio. „<...> apie Čiurlionį kompozitorių visuomenė per mažai informuojama. Juk tai pirmas lietuvis, prabilęs europine muzikos kalba, ir pirmas iš mūsų mokytų muzikų, pajutęs grožį senųjų originaliųjų lietuvių liaudies dainų. O svarbiausia tai, kad jis apsčiai paliko labai vertingų muzikos kūrinių. Žinoma, jie tebėra daugiausia rankraščiuose."[22]

M. K. Čiurlionio ir J. Gruodžio pažiūros iš esmės sutapo tiek dėl lietuvių profesionaliosios muzikos nacionalinio savitumo būtinybės, tiek ir dėl būdų jam išreikšti. Abudu menininkai muzikos tautiškumo šaltinį įžvelgė liaudies dainoje.

M. K. Čiurlionis: „<...> lietuvių muzika dar tebeilsis liaudies dainose ar užrašuose, kurie tuo tarpu teturi muziejaus vertę. Tos dainos tai tartum brangaus marmuro uolos ir laukia jos tik genijaus, kurs mokės iš jų pasigaminti nemirštančius veikalus."[23]

J. Gruodis : „Vokiečiai, italai, rusai ir kiti išnaudojo savo liaudies motyvus ir, betobulindami kūrybos priemones, nustatė savosios muzikos pagrindus. Tas jų muzikos savitumas atsispindės per visus amžius. Kad nežūtų ir mums Aukščiausiojo kūrėjo pavestų pasaulio turtų dalis, turime ir mes, išstudijavę savo liaudies kūrybos bruožus, suskubt palikt jaunajai kartai mūsų muzikos veidą. Tas veidas, jei nebus įamžintas stambiuose geruose veikaluose, išdils ant visados. <...>

Kiekviena tauta savo liaudies muzikoj turi ką nors charakteringo. Tas savitumas ir yra brangus visiems, nors jie būtų ir didžiausi kosmopolitai. Ir jei tas savitumas (nesakau, kad tai turi būti pati liaudies daina) persunkia talentingo kūrėjo darbą, tai toks kūrinys pasilieka mūsų širdy."[24]

Ir M. K. Čiurlionis, ir J. Gruodis buvo užaugę lietuviško kaimo aplinkoje, nuo mažens įsiklausę į savo gimtojo krašto melodijas, jautriai juto jų dvasią ir nepakartojamą savitumą. Tačiau jie abu buvo įsitikinę, kad intuityvaus, empiriško liaudies muzikos suvokimo neužtenka tautiniam kūriniui sukurti. Siekiant išvengti svetimų įtakų, būtina sąmoningai ir visapusiškai pažinti apčiuopiamas savo tautos kūrybos apraiškas.

Savo programiniame straipsnyje „Apie muziką" M. K. Čiurlionis teigė: „Įsitikinęs esu, jog kiekvienas iš mūsų lietuvių kompozitorių gelmėje jaučia savo dainų grožybę. Bet to prigimtojo jausmo dar maža, kad komponuojant nesuklystume, ypač jeigu įkvėpimas apleido. Reikia nuolat studijuoti dainas, kurių mums netrūksta."[25]

M. K. Čiurlionis, o vėliau ir J. Gruodis yra kandžiai pasisakę apie lenkų muzikai būdingų intonacijų ir šokių ritmų prasiskverbimą į to meto lietuvių kompozitorių, ypač Juozo Naujalio, kūrybą.

Didžiąją minėto straipsnio dalį M. K. Čiurlionis ir paskyrė glaustam lietuvių liaudies melodikos tipų aprašymui, pasireiškė kaip vienas pirmųjų Lietuvos folkloristų. Jis atkreipė dėmesį į specifinius lietuvių liaudies melodijų konstrukcinius bruožus: ostinatinį ritmą, kintamuosius metrus, asimetrinę sintaksinę struktūrą, charakteringus melodinius posūkius - kadencijas.

Būtinybę išstudijuoti „savo liaudies kūrybos bruožus"[26] visą gyvenimą kėlė ir J. Gruodis tiek savo kūryboje, tiek pedagoginėje veikloje.[27]

M. K. Čiurlionio ir J. Gruodžio pažiūros į liaudies kūrybą kaip nacionalinės profesionalios muzikos išeities tašką tarpukario Lietuvoje nebuvo visuotinai pripažintos. Antai tuo metu bene moderniausi kompozitoriai Vytautas Bacevičius ir ypač Jeronimas Kačinskas muzikos tautinio savitumo šaltinio pirmiausia ieškojo kūrėjo prigimtyje, jo intuicijoje.

1938 metais spaudoje įsiplieskusioje polemikoje tautinės muzikos klausimu žymus lietuvių kompozitorius ir muzikos kritikas Vladas Jakubėnas faktiškai dėstė J. Gruodžio požiūrį: „Iš ko susidarė šis tautinis savitumas? Žinoma, čia turi reikšmės <...>, kad nacionaliniai kūrėjai priklauso tai tautai, su ja dirba, tarp jos gyvena ir t. t. Bet ne tik tas. Yra ir nusistatymo, tendencijos būti tautišku; tokie kompozitoriai sąmoningai ieško savo tautinių ypatybių, ar vartodami liaudies motyvus, ar įliedami jų elementų į savo kūrybą. <...> Ryškūs nacionalinių krypčių atstovai ne tik gimė tautiškais, jie dažnai aktyviai norėjo tokiais būti. Pigiausias kelias į tautiškumą yra įterpti vieną kitą liaudies melodiją, šiaip sau visai galvos dėl stiliaus nelaužant. Sunkiau, bet tikriau ieškoti iš liaudies meno išplaukiančio stiliaus."[28]

Pabrėžtina, kad M. K. Čiurlionis ir J. Gruodis buvo pirmieji kompozitoriai, atkreipę dėmesį į seniausių lietuvių muzikinio folkloro apraiškų savitumą.

M. K. Čiurlionis itin vertino savo gimtojoje Dzūkijoje girdėtas elementarios sandaros melodijas, pasižyminčias didžiule išraiškos jėga: „Tokių melodijų yra daug; gerai jas suprasti ir jausti tegali lietuvis, ir tai išgirdęs kur laukuose, kuomet dainininkas neprašytas, nelieptas, pats sau dainuoja. Kažkoks keistas skundas, raudojimas, ilgėjimos, širdies ašaros girdėti. Tokios tatai seniausios dainos."[29]

Kaip tokių seniausių dainų pavyzdžius M. K. Čiurlionis pateikė „Močiute mano", plačiai panaudotą simfoninėje poemoje „Jūra", ir „Bėkit, bareliai", tapusią žinomų fortepijoninių variacijų pagrindu.[30] Giminingos melodijos, pagrįstos charakteringa mažosios tercijos intonacija, skamba ir kai kuriuose vėlyvuosiuose M. K. Čiurlionio fortepijoniniuose kūriniuose.[31]

J. Gruodis, kaip ir M. K. Čiurlionis, taip pat labai vertino monodines dzūkų krašto dainas, ne vieną jų yra panaudojęs savo kūryboje. Antai M. K. Čiurlionio pamėgtoji rugiapjūtės dainos „Bėkit, bareliai" melodija skamba ir J. Gruodžio fortepijoninės pjesės b-moll viduriniame epizode, ir simfoninės poemos „Iš Lietuvos praeities" lėtojoje dalyje, išreiškiant skaudžius tautos išgyvenimus carinės priespaudos metais. Tačiau J. Gruodžio dėmesį traukė ir senieji (nors tuo metu jau baigiantys išnykti) itin specifiški jo gimtosios Aukštaitijos folkloro klodai - dainuojamosios polifoninės sutartinės ir joms gimininga skudučių bei kitų pučiamųjų liaudies instrumentų muzika.

J. Gruodis: „Lietuvių liaudies dainų, sutartinių ir skudučių muzikos originalumo, matyt, seniau niekas nepastebėjo."[32]

J. Gruodis iš esmės buvo pirmasis, šiuos senovinius lietuvių liaudies muzikos tipus įvedęs į profesionaliąją kūrybą.

M. K. Čiurlionis ir J. Gruodis panašiai traktavo ir liaudies melodikos santykį su profesionaliosios muzikos raiškos priemonėmis. Harmonizuoti rinkdamiesi daugiausia senovines, modalinės prigimties melodijas, joms giminingus motyvus panaudodami savo originalių kūrinių temoms, abu kompozitoriai siekė išryškinti savitus liaudies šaltinio derminius bruožus, stengėsi išvengti tradicinės funkcinės harmonijos standartų.

Tiek M. K. Čiurlionis, tiek J. Gruodis laikėsi nuostatos, kad nacionaliniame kūrinyje tikslinga naudoti visas šiuolaikinei profesionaliajai muzikai būdingas priemones - ne tik tradicines, bet ir pačias naujausias. Abiejų muzikų tikslas iš esmės buvo tas pats: kurti nacionalinę muziką, kuri būtų ne provinciali, bet šiuolaikiška, moderni. „Esame tarytum mazgas tarp liaudies dainų ir lietuvių muzikos ateityje, - teigė M. K. Čiurlionis 1910 m. - Mūsų credo - tai mūsų seniausios dainos ir mūsų ateities muzika."[33]

Palyginkime su 1932 m. išsakytu J. Gruodžio credo: „Naudodamasis moderniomis priemonėmis, stengiuosi būti lietuvių tautinis kompozitorius."[34]

Savitas, naujoviškas lietuvių liaudies melodijų traktavimas konservatyvių pažiūrų amžininkų dažnai būdavo nepripažįstamas ir supeikiamas. Antai Juozas Naujalis, 1909 m. recenzuodamas M. K. Čiurlionio harmonizuotų liaudies dainų rinkinį „Vieversėlis", teigė, kad kai kurios iš jų „skamba prastai ir nemuzikaliai", kad „su daug kitokių nepamatuotų išsišokimų harmonizacijoj negalima sutikti".[35] O 1928 m. J. Naujalio kolega ir bendramintis Teodoras Brazys savo poleminiame straipsnyje „Mūsų muzikos modernistų „lietuviškumo" arkliukas" pasmerkė J. Gruodį už tai, kad šis „Simfoniniame prologe" panaudojo liaudiško pobūdžio temas XX amžiaus pirmosios pusės muzikos stilistikos kontekste. „Disonansų, chromatizmo ir „atonalumo" mišinyje mūsų liaudies dainų skaisčios „diatonijos" nerasi, - rašė T. Brazys. - Mūsų liaudies melodija <...> jokio ryšio su jai svetimais ir priešingais elementais turėti negali." [36]

Lietuvių liaudies melodikos naudojimo profesionaliojoje kūryboje J. Gruodis vis dėlto nelaikė visiems laikams galiojančia norma. Kaip ir M. K. Čiurlioniui, liaudies muzika jam pirmiausia buvo prielaida tautiniam savitumui suvokti ir jį deramai išreikšti profesionalioje kūryboje.

Dar 1922 m. laiške iš Leipcigo bičiuliui Juozui Bieliūnui J. Gruodis rašė: „Jeigu tik Lietuvoj, mane galima vadint kol kas reformatorium. Iš tikro aš labai norėč, kad kiek nors pritempt į europeiską lietuvių muziką, paremtą lietuviška liaudies daina. Pasauliui vėliau pasakysiu, jei suspėsiu. Gal ir originaliau pratarsiu. Tada jau pas liaudį nebesimokinsiu, bet pats panorėsiu būt mokytoju. Tokios tai svajonės."[37] O 1928 m. viešoje paskaitoje „Dabartinės muzikos reikalai", kalbėdamas jau apie visos Lietuvos muzikos perspektyvas, J. Gruodis teigė: „Vėliau, žinoma, mūsų muzikoj visai nebeliks liaudies dainos, bet tos sielos spinduliai, kurie mūsų dainas audė, visad spindės, ir jei tikrus pagrindus padėsime, mūsų muzika, kaip ji beišaugtų, - amžinai bus lietuviška."[38]

Taigi matome, kad M. K. Čiurlionio ir J. Gruodžio pažiūros į lietuvių profesionaliąją muziką, jos tautinio savitumo svarbą ir būdus jam perteikti iš esmės buvo panašios. J. Gruodis tarp savo amžininkų bene nuosekliausiai išreiškė M. K. Čiurlionio siekį šiuolaikinėmis priemonėmis kurti tautinės dvasios muziką. Toks dviejų iškilių menininkų pagrindinių kūrybos principų artimumas turėjo didelį poveikį tolesnei lietuvių muzikos raidai.

Kaip žinoma, M. K. Čiurlionis tiesioginių mokinių neturėjo, kompozicijos pagrindų nėra dėstęs. Pirmasis kompozicijos pedagogas Lietuvoje buvo J. Gruodis. 1926 m. jis atidarė kompozicijos klasę Kauno muzikos mokykloje, kuri 1933 m. išaugo į konservatoriją, o ilgainiui tapo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos branduoliu. Daugiau kaip dvidešimt metų J. Gruodis faktiškai buvo ir pagrindinis profesionalių kompozitorių ugdytojas. (Beje, keletą metų kompoziciją yra dėstęs ir Stasys Šimkus į konservatorijos statusą pretendavusioje Klaipėdos muzikos mokykloje, o J. Gruodžio gyvenimo pabaigoje Kauno konservatorijoje kompoziciją pradėjo dėstyti jo buvęs mokinys Antanas Račiūnas.)

Tokiu būdu J. Gruodis tarsi sujungė M. K. Čiurlionį ir vėlesnes kompozitorių kartas. Savo pedagoginėje praktikoje J. Gruodis diegė iš esmės tas pačias idėjas kaip ir M. K. Čiurlionis. Šių idėjų pagrindu J. Gruodžio kūrybos ir pedagoginės veiklos dėka Lietuvoje formavosi savita tautinė kompozitorių mokykla. Jos skiriamąja žyme tapo nacionalinių bruožų lydinys su šiuolaikinėmis raiškos priemonėmis.

Nesunkiai galima įsivaizduoti, kaip būtų pakrypusi lietuvių profesionaliosios muzikos raida, jeigu kompozitorius būtų rengęs ne J. Gruodis, o J. Naujalis ar koks nors kitas konservatyvių pažiūrų muzikas. Beje, J. Gruodžio kūrybos ir pedagoginio darbo kryptis tarpukario metais Kaune buvo artima estų muzikos klasiko Heino Ellerio veiklos pobūdžiui Tartu aukštojoje muzikos mokykloje.[39]

M. K. Čiurlionio sodintas, J. Gruodžio augintas tautinės kompozitorių mokyklos medis laikui bėgant plačiai išsikerojo ir sužydėjo. Jo nesunaikino net atšiaurios sovietmečio šalnos, ypač 1948 m. įsisiautėjusi kova prieš vadinamąjį formalizmą muzikoje.

Pagrindinėmis lietuviškosios kompozitorių mokyklos kamieno[40] šakomis tapo J. Gruodžio mokiniai bei jų mokiniai, pirmiausia Julius Juzeliūnas ir Eduardas Balsys. Kiekvieno jų kūryboje akivaizdus ryšys su lietuvių liaudies muzika pasireiškė skirtingai, buvo naudojama gerokai daugiau modernių raiškos priemonių. Šių J. Gruodžio pasekėjų puoselėta čiurlioniškoji tautinės muzikos tradicija išsaugota iki mūsų dienų. Tautinis muzikos pagrindas apčiuopiamas Broniaus Kutavičiaus, Felikso Bajoro, Onutės Narbutaitės bei daugelio kitų iškilių mūsų amžininkų kūriniuose, dažnai ir tuose, kuriuose nebėra akivaizdžių sąsajų su lietuvių muzikiniu folkloru.

Išsipildė daugiau kaip prieš šimtmetį išsakyta M. K. Čiurlionio svajonė, kad ateis laikas, kai mūsų kompozitorių kūryboje suskambės, jo žodžiais tariant, „tikra lietuvių tautos muzika".[41]

[1] Plačiau žr.: A. J. Ambrazas. „M. K. Čiurlionio muzikos tautinio stiliaus raida". Kn.: „Algirdas Jonas Ambrazas: Muzikos tradicijos ir dabartis" (Parengė. G. Daunoravičienė). V., 2007. P. 86-96.
[2] Publikuota kn.: S. Čiurlionienė-Kymantaitė. „Lietuvoje". V., 1910. P. 59-83. Perspausdinta iš kn.: „M. K. Čiurlionis. Apie muziką ir dailę: Laiškai, užrašai ir straipsniai" (Parengė V. Čiurlionytė-Karužienė). V., 1960. P. 295-316.
[3] „M. K. Čiurlionis...". P. 316.
[4] „Juozas Gruodis: Straipsniai, laiškai, užrašai. Amžininkų atsiminimai" (Parengė A. Ambrazas). V., 1965. P. 274.
[5] Ten pat. P. 318.
[6] „Juozas Gruodis epochų sankirtose: Straipsniai, atsiminimai, dokumentai" (Parengė A. J. Ambrazas). V., 2009 m. P. 330.
[7] J. Gruodžio žmonos S. Petrauskaitės-Gruodienės paliudijimas. Žr.: S. Gruodienė. „Iš mūsų gyvenimo knygos: Atsiminimai apie kompozitorių Juozą Gruodį". V., 1984. P. 8.
[8] J. Žilevičius. „Pora vasarų Plungėje su Čiurlioniu". / Draugas, 1965 m. gruodžio 24 d. Perspausdinta kn.: „Atsiminimai apie M. K. Čiurlionį". V., 2006. P. 135-138.
[9] Šių kūrinių J. Čiurlionio darytų kopijų aprašai pateikti kn.: D. Kučinskas. „Chronologinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos katalogas". V., 2007.
[10] „Sofijos giminės medis." Žr. kn.: D. Čiurlionytė-Zubovienė. „Patekėjo saulė. Antroji knyga. Atsiminimai apie Motiną". Kaunas, 2007. P. 408.
[11] D. Čiurlionytė-Zubovienė. „Jis buvo arti (Juozui Gruodžiui 100)" / Literatūra ir menas, 1984 m. gruodžio 15 d. Perspausdinta kn.: „Juozas Gruodis epochų sankirtose...". P. 332-336.
[12] Ten pat. P. 333.
[13] Literatūra ir menas, 1945 m. birželio 24 d. Perspausdinta kn.: „Juozas Gruodis epochų sankirtose...". P. 504-505.
[14] Informacija laikraštyje Lietuvos žinios, 1915 m., Nr. 11. Žr.: L. Burkšaitienė. „Jadvygos Čiurlionytės asmenybė ir mokslinė veikla". Kn.: „Jadvyga Čiurlionytė" (Parengė L. Burkšaitienė). V., 2006. P. 19.
[15] K. V. Banaitis. „Lietuvių muzikos raida" / Aidai, 1952 m., Nr. 8. Cit. iš kn.: O. Narbutienė. „Kazimieras Viktoras Banaitis". V., 1966. P. 28.
[16] Ten pat. P. 29.
[17] Memorandumo tekstas buvo išspausdintas žurnale Gairės, 1923 m., Nr. 5.
[18] Apie S. Šimkaus indėlį rengiant M. K. Čiurlionio kūrinių publikacijas žr.: J. Čiurlionytė. „Neaplenk manęs, čiulbuonėlio" / Kultūros barai, 1967 m., Nr. 4. Perspausdinta D. Palionytės parengtoje knygoje „St. Šimkus". V., 1967, ir L. Burkšaitienės „Jadvyga Čiurlionytė". V., 2006.
[19] Cit. iš kn.: „Juozas Gruodis...". P. 188-189.
[20] „Valstybės muzikos mokykla 1920-1930". Kaunas, 1930. Cit. iš: „Juozas Gruodis...". P. 194.
[21] Straipsnis, rašytas apie 1944 m., buvo išspausdintas tik po kompozitoriaus mirties kn.: „Juozas Gruodis...". P. 246-255.
[22] Ten pat. P. 250.
[23] M. K. Čiurlionis. „Apie muziką." Cit. iš : „M. K. Čiurlionis: Apie muziką ir dailę...". P. 297.
[24] J. Gruodis. „Kaip lietuvių tauta turi ugdyti savo muziką." Cit. iš: „Juozas Gruodis...". P. 220-221.
[25] „M. K. Čiurlionis. Apie muziką...". Ten pat. P. 315.
[26]„ Juozas Gruodis...". P. 220.
[27] Žr. J. Gruodžio rekomendacijas savo studentų charakteristikose. A. Ambrazas. „Juozo Gruodžio gyvenimas ir kūryba". V., 1981. P. 205.
[28] V. Jakubėnas. „Tautinės muzikos klausimas" / Naujoji Romuva, 1938 m., Nr. 14. P. 246. Cit. iš: „Vladas Jakubėnas: Straipsniai ir recenzijos" (Parengė L. Tamulytė). T. 1. V., 1994. P. 544.
[29] „M. K. Čiurlionis...". P. 300.
[30] Ten pat. P. 299-300.
[31] Op. 33 Nr. 10 (VL 340), op. 33 Nr. 5 (VL 343), op 27 Nr. 1 (VL 305). Žr.: A. J. Ambrazas. „M. K. Čiurlionio tautinio stiliaus raida." Kn.: „Algirdas Jonas Ambrazas: Muzikos tradicijos ir dabartis...". P. 94-95.
[32] J. Gruodis. „Valstybės muzikos mokyklos darbų apžvalga". Cit. iš: „Juozas Gruodis...". P. 191.
[33] „M. K. Čiurlionis...". P. 315-316.
[34] „Juozas Gruodis...". P. 41.
[35] J. Naujalis. „Vieversėlis" / Vargonininkas, 1909 m., Nr. 2. Cit. iš kn.: „Juozas Naujalis: Straipsniai, laiškai, dokumentai. Amžininkų atsiminimai. Straipsniai apie kūrybą" (Parengė O. Narbutienė). V., 1968. P. 63.
[36] Daužgirietis [T. Brazys]. „Mūsų muzikos modernistų „lietuviškumo" arkliukas" / Rytas, 1928 m. kovo 26 d. Cit. iš kn.: A. Ambrazas. „Juozo Gruodžio gyvenimas ir kūryba...". P.145.
[37] „Juozas Gruodis...". P. 61.
[38] Ten pat. P. 184.
[39] Žr.: A. J. Ambrazas. „H. Ellerio ir J. Gruodžio veiklos ir kūrybos paralelės." Kn.: „Juozas Gruodis epochų sankirtose...". P. 100-105.
[40] Lietuvių kompozitorių mokyklų „genealoginį medį" sudarė ir aptarė Gražina Daunoravičienė. Stambiausia jos publikacija šia tema - „Lietuvos kompozitorių mokyklos: mokytojai, mokiniai, pamokos ir kryptys". Kn.: „LMTA 75-metis: Meno kūrybos, mokslo ir pedagogikos raida". V., 2008. P. 42-56.
[41] „M. K. Čiurlionis...". P. 298.