„Muzikos barai“: nepritekliaus ritmu, bet veržliai

2000-aisiais muzikos meno ir mokslo žurnalo „Muzikos barai" redaktoriaus skiltyje rašyta, kad valstybės vadovų abejingumas kultūrinei spaudai leidinio ateitį vis labiau kloja migla.  Tačiau kaip tik tada žurnalą, nors ir kamuojamą nepritekliaus, pirmą kartą papildė kompaktinė plokštelė. Redaktorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė išrėžė, kad visada reikia atrodyti nepriekaištingai ir kad ne pinigai, o darbas, tikėjimas ir viltis yra visagaliai. Taip iškilmingai, tarsi prieš „paskutiniąją", pasipuošę „Muzikos barai" nežinojo, ar kitas numeris dar išvys dienos šviesą.

Šiais metais žurnalas švenčia 80 metų jubiliejų ir kartu simboliškai pažymi Tarptautinę muzikos dieną. Kodėl „Muzikos barai" pradėti leisti būtent spalio 1-ąją, kai dar tokios Muzikos dienos niekas nė nenumanė būsiant, kas padėjo išlikti ir kokį vaidmenį kultūriniame gyvenime atlieka muzika? Apie visa tai kalbamės su vyriausiąja leidinio redaktore ir Lietuvos muzikų sąjungos prezidente Audrone Žigaityte-Nekrošiene.

- „Muzikos barai" pradėti leisti 1931 metų spalio 1 dieną, kai niekas nė negalvojo apie Tarptautinę muzikos dieną, nebuvo nei Muzikų, nei Kompozitorių sąjungų. Tad kodėl būtent spalio 1-oji?

- Jeigu į šias datas žiūrėsime pragmatiškai, tai vadinčiau paprastais sutapimais. O jei į viską žvelgsime iš meninės pusės, tada bus ne šiaip sau sutapimai. „Muzikos barai" atsirado dėl to, kad 1931 metais Kaune trys broliai muzikai - Antanas, Bronius ir Motiejus Budriūnai, steigdami „mėnesinį muzikos meno ir mokslo laikraštį" (taip tada buvo tituluojamas leidinys), suprato muzikos sklaidos, muzikų telkimo ir prusinimą per spaudą svarbą. Būtent pasirodžius žurnalui Lietuvoje suaktyvėjo muzikinis gyvenimas, 1936 metais įsteigta Muzikų sąjunga, o 1941-aisiais - ir Lietuvos kompozitorių sąjunga. Vienas iš motyvų pradėti leisti „Muzikos barus" buvo muzikos vadovėlių trūkumas mokyklose, taip pat nebuvo galimybės muzikams tartis tarpusavyje, paskleisti kokią žinią.

Noriu pabrėžti, kad broliai Budriūnai siekė sukurti tokią muzikinės informacijos sklaidos priemonę, kuri Lietuvos muzikus skatintų telktis. Lygiai dėl tokių pačių motyvų 1975 metų spalio 1-ąją UNESCO paskelbė Tarptautinę muzikos dieną.

- 1998 m. leidinį į savo rankas perėmėte Jūs. Tais pačiais metais Muzikų sąjungos ir Jūsų  iniciatyva „Muzikos barai" pradėti leisti kaip mėnesinis arba kas du mėnesius išeinantis žurnalas. Buvo numatyta, kad leidinys gali išeiti ir rečiau, priklausomai nuo turimų lėšų. Kodėl per tiek metų vis nepavyksta užtikrinti reguliarios leidybos?

- Viskas priklauso nuo finansavimo. Kaip žinia, iš prenumeratos negyvena nei vienas leidinys pasaulyje. Turi būti reklama, suinteresuoti tokiu leidiniu institucijos ar asmenys. Pirmiausia, žinoma, turi būti suvokimas, kad toks leidinys apskritai reikalingas.

Suvokimas atsirado seniai - tuomet, kai leidinys pradėtas leisti. Tačiau „Muzikos barams" visą laiką nepakako galinčių skirti finansavimą institucijų palaikymo.

Nagrinėjau užsienio šalių panašaus pobūdžio leidinių finansavimą. Dažniausiai muzikinius leidinius išlaiko koncertinės organizacijos, teatrai, muzikos įrašų leidėjai, muzikos transliuotojai - skelbdami apie savo veiklą (reklama) ir prenumeruodami savo darbuotojams šimtais egzempliorių. Prenumerata darbuotojams (orkestro muzikantams, choro artistams ir pan.) - tai rūpinimasis jų išprusimu, kvalifikacija.

Tad kol yra tik supratimas, kad „Muzikos barai" turi išlikti ir viltis, kad kada nors ir Lietuvoje rasis tai suprantančiu lygiai tiek, kiek būtina, kad užtikrintume žurnalo finansavimą visaverčiai veiklai, tenkinamės ta situacija, kokia yra.

Mes iki šiol neturime etatinių darbuotojų. „Muzikos barai" visais laikais svyravo ant išlikimo ribos, nes dažnai būdavo neaišku, kas sudarys leidinį, ar kompozitoriai, muzikologai greta kitų darbų ras laiko žurnalui. Juk „Muzikos barų" redaktorius nuo pat leidinio gimimo privalo būti „viskas viename" - ir leidėjas, ir redaktorius, ir vairuotojas, ir t.t.

Šiandien džiaugiamės renginių kiekiu Lietuvoje, nebloga reklamine sklaida, tačiau kuo toliau, tuo labiau trūksta kultūros reiškinius apibendrinančių, analizuojančių, vertinančių žmonių - muzikologų, kritikų, muzikos žurnalistų.

- Žurnalui daugiausia rašo profesionalai - muzikologai, kompozitoriai. Ar apie profesionaliąją muziką kalbėti, rašyti ir ją suprasti gali tik kompetentingi asmenys?

- Kalbėti, rašyti apie muziką, apie kultūrą yra labai sunku, nes tokie tekstai nėra (neturėtų būti) faktų kratinys - tai yra (turėtų būti) suvokimo ir emocijų lauko kūrimas. Turbūt „muzikaliausiai" rašė Thomas Mannas...

Ragindama LMTA studentus rašyti, visuomet pabrėžiu emocijų ir argumentacijos svarbą: nuolatinis „kodėl" padeda tobulėti visose srityse. Rašant apie muziką - taip pat. Paradoksas, bet daugiausia apie muziką rašo kompozitoriai.

Kiek save pamenu - o augau Kompozitorių miestelyje, tad ir sąjungoje nuo jaunų dienų dažnai lankydavausi - vis girdėdavau kalbas apie būtinybę Lietuvoje turėti muzikinį leidinį. Tačiau tik Muzikų draugijoje kompozitoriaus Povilo Dikčiaus iniciatyva 1989 m. buvo atgaivintas leidinys, pradėtas leisti taip pat kompozitorių brolių Budriūnų. Ir čia įdomus sutapimas - juk mudu su tėčiu Rimvydu Žigaičiu taip pat kompozitoriai. Pasaulyje apie muziką nuostabius straipsnius rašė Čaikovskis, Berliozas, Wagneris, Mendelssohnas, Schumannas... Lietuvoje puikiai rašo kompozitoriai Giedrius Kuprevičius, Mindaugas Urbaitis, Anatolijus Lapinskas, Šarūnas Nakas, Algis Klova... Apie muziką kalbėti įdomiai, patraukliai - taip pat didelis menas.

Pradėjusi rengti „Muzikos barus" norėjau, kad jie būtų įdomūs kiekvienam bent kiek klausančiam muzikos. Juolab kad į rankas paėmusi moterims skirtą žurnalą „sužinodavau": smuikininkas Gidonas Kremeris griežia violončele, o violončelininkas Davidas Geringas - smuiku... Tokie leidiniai kaip „Lietuvos rytas", „Respublika", „Lietuvos žinios" ar „Vilniaus diena" turėtų turėti po vieną profesionalų muzikos apžvalgininką, kuris būtų nepriklausomas, išgyventų iš savo atlyginimo dienraštyje. Tuomet galėtume tikėtis ir apžvalgų, ir analitinių straipsnių kultūros leidiniuose.

- Ar nuo tada, kai buvo įkurti „Muzikos barai", muzikos kultūra, jos suvokimas stipriai kito?

- Pastaraisiais metais dažnai stengiuosi priminti Prezidento Antano Smetonos Kaune, Valstybės teatre, sakytos kalbos citatą, kad konservatorijos, teatrai, koncertų salės sukurtos ne šiaip sau, jos buvo sukurtos tautai lavinti, ypač tiems, kurie ruošiasi tą tautą valdyti.

Lietuvos muzikinė kultūra buvo ir yra labai aukšto lygio, tačiau daugelį metų kuriama kultūros politika nepalanki pačiai kultūrai. Kiekvienas naujas kultūros ministras pradeda kurti ir naują sistemą. Nėra tęstinumo, ilgalaikės valstybės kultūros strategijos. O problemos - kai kurios valstybės mastu sunkiai suvokiamos - lieka tos pačios. Na, pavyzdžiui, geros akustikos muzikinio teatro pastatas arba koncertų salė, kurioje galėtų skambėti vėlyvojo romantizmo simfoninė muzika. Ar normalu, kad nestatomi pastatai specialiai muzikai skambėti, kad lėšos skiriamos daugybei muzikos renginių, o skursta kultūros leidiniai, kuriuose turėtų (privalėtų!) būti tų renginių analizė? Nežinau, kiek ir kokių tų leidinių reikia. Bet bent vienas visavertis, patrauklus ir jaunuoliui, ir garbaus amžiaus žmogui, kultūringoje valstybėje privalėtų būti.

 Kartą esu skaičiavusi, kad sujungus visus meno leidinius ir jų finansavimą (tiek, kiek jie gauna dotacijų iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo bei Kultūros rėmimo fondo), būtų galima leisti puikios poligrafinės kokybės savaitinį žurnalą, kuriame tilptų kvalifikuota visų menų analizė, interviu, pristatymai ir apžvalgos. Būtų solidi redakcija, čia suplauktų visa reikalinga informacija.

- O gal vietoj didelių finansinių išlaidų, skirtų žurnalo leidybai, geriau išnaudoti internetinės erdvės privalumus?

- Pati esu iš garbinančiųjų internetą. „Muzikos barų" svetainėje pateikiame žurnalo penkerių metų archyvą pdf formatu, svajojame apie visų žurnalų (nuo 1931 m.) skaitmenizavimą.

Tačiau yra tokių žurnalo rakursų, kurie netelpa į internetinius rėmus. Jeigu norite informacijos - internetas yra puiku. Bet „Muzikos barus" įsivaizduoju kaip tarpinį leidinį tarp vadovėlio ir kasdieninės informacijos. Vadovėlio nebeimsi į rankas, kai tau trisdešimt ar šešiasdešimt, o žurnalas gali užpildyti mokymosi visą gyvenimą nišą - suteikti skaitymo malonumą ir plėsti akiratį...

- „Muzikos  barai" nuolat sukasi pokyčių verpete - keičiasi autoriai, keičiasi rubrikos, ne visada numerį pavyksta išleisti laiku. Kaip sekasi išlaikyti savo skaitytojų dėmesį?

- Norėčiau, kad „Muzikos barus" galėtų skaityti įvairaus išsilavinimo ir įvairių specialybių žmonės, todėl stengiamės, kad būtų ir pokalbių, ir publicistikos, ir recenzijų ar analitinių straipsnių.

Turiu ir įsivaizduojamą skaitytoją. Pagalvokime apie kurį nors Lietuvos pakraštį, pvz., Naująją Akmenę, kur didžiulė bedarbystė, skurdas. Atvažiuoti į Vilniuje vykstantį kultūrinį renginį žmonės neišgali, bet mes stengiamės jų nepalikti be meno teikiamų emocijų. Jie irgi nori ir turi būti išprusę, kultūringi. Leidžiant žurnalą man visados svarbiausia edukacija, o tik paskui informacija. Tad savo skaitytoją visada įsivaizduoju kaip jaunuolį, augantį, tarkim, Naujojoje Akmenėje, kuris trokšta nueiti į operą ar į koncertą, bet negali. Todėl mūsų žurnalo misija tokiam skaitytojui aprašyti renginį taip, kad jis pasijustų, lyg būtų jame buvęs. Štai čia ir padeda kompaktinė plokštelė, išsamios recenzijos - tokiu būdu galime tam toli nuo Vilniaus gyvenančiam jaunuoliui padėti orientuotis Lietuvos muzikiniame gyvenime, gal net patirti muzikos teikiamą malonumą.

- Bet ar Jūs tikrai tikite, kad internetinės erdvės įsigalėjimo amžiuje tokį jaunuolį galite surasti?

- Kai vadovavau Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui ir daug bendraudavau su publika, esu sutikusi būtent tokį jaunuolį. Tiesa, jis buvo ne iš Naujosios Akmenės, bet iš Žemaičių Naumiesčio. Jis priėjo prie manęs ir papasakojo, kad daug metų prenumeravo „Muzikos barus", klausydavosi Lietuvos radijo programos „Klasika". Kai daugiau pabendravau su juo, patyriau, kaip „Muzikos barai" suformavo jo skonį, pažiūras, gebėjimą kalbėti apie muziką.

- Pažintį su jaunuomene ketinate megzti ir toliau, dalyvaujate projekte „Aukštosios kultūros impulsai mokykloms". Kaip vertinate šio projekto idėją?

- Aišku, vertinu tik teigiamai. Su šiuo projektu sieju viltis plačiau paskleisti apie „Muzikos barus" žinią, sudominti leidinius naujus skaitytojus - ypač jaunimą.

Daugybę metų leidinys balansuoja ant išnykimo ribos - trūksta lėšų, žmonių, laiko... Kai vėluoja tiražas, žmonės pradeda manyti, kad gal jau tas leidinys mirė, gal jau nebereikia jo prenumeruoti. Projektas „AKIM" turėtų užtikrinti dvejiems metams stabilų leidybos grafiką, šiandienai būtiną minimalų finansavimą.

Šiais metais mūsų prenumeratorių skaičius išaugo iki 600, o projekto dėka tiražas - nuo 600 iki 1400... Stengiamės išsaugoti prenumeratorius, tik jie „Muzikos barus" gauna su kompaktinėmis plokštelėmis ir jaunimui skirtu priedu „Muzikos bareliai".

Esu bandžiusi ieškoti rėmėjų, reklamos, tačiau dar nėra suvokimo, kad tokius leidinius kaip „Muzikos barai" reikia remti. Turbūt vis dar atrodo, kad reklamą naudingiau dėti į tviskantį, nors su klaidomis kultūros temas pateikiantį leidinį.

- Tačiau darbas su struktūriniais fondais gali pareikalauti daug laiko ir jėgų.

- Su europiniais projektais esu susidūrusi dar dirbdama Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Su aritmetika nesipykstu. Gal teks atlikti šiek tiek daugiau administracinio darbo, tačiau psichologinio diskomforto dėl to nejaučiu. „Muzikos barai" visais egzistavimo metais taikėsi prie įvairiausių sąlygų. Svarbiausia, kad dabar naujomis akimis galiu žvelgti į leidinį. Be šio projekto „Muzikos barams" atsigauti tikrai nebūtų pavykę, mes šiais metais, ko gero, paprasčiausiai būtume užsidarę, nes 2011-ųjų, jubiliejinių metų, biudžetas buvo itin menkas. Tad apie kokią kokybę galima kalbėti? Turiu minty tą siekiamą idealą.

- Bet 81-uosius „Muzikos barų" metus galėsite pasitikti kur kas optimistiškiau.

- Taip. Vėlgi projekto AKIM dėka jau pakviečiau ir ilgalaikes kūrybines sutartis sudariau su atskiras žurnalo rubrikas įsipareigojusiais rengti jaunaisiais žurnalistikos ir muzikologijos studentais - labai laukiu aktyvaus jaunimo, ateinančio su įdomiomis temomis ir, aišku, dideliu entuziazmu. Tikiuosi, kad ir toliau leisime priedą vaikams „Muzikos bareliai" bei kompaktines plokšteles. Taip pat tikiuosi, kad nuosekliai vykdysime savo uždavinius ir galėsime viską daug racionaliau planuoti, turėti nuolatinių bendradarbių, pastovų tiražą. Turint reguliarų finansavimą jau galima pradėti kurti kokybiškesnį produktą.