Brėgenco festivalio įspūdžiai gimdo ateities vizijas
Svajonės apie Klaipėdos ateitį ir kultūrinį turizmą
Ekonomistas ir politikas, Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys, bendrovės „Mūsų laikas" valdybos pirmininkas Rimantas Cibauskas dažnai keliauja ne tik verslo reikalais, bet ir atostogaudamas.
Anksčiau p. Rimantas labiau domėjosi istorinėmis vietomis, muziejais, o pastaraisiais metais pamėgo kultūrinius renginius - aplanko garsiausius Europos operos teatrus, koncertų sales. Jis pastebėjo, kad Vokietijoje, Austrijoje ar Prancūzijoje kone kiekvienas didesnis miestelis puikuojasi puikiais operos teatrų pastatais, nuostabiais simfoniniais orkestrais. Netrūksta ir lankytojų, jie į tuos miestelius atvyksta net iš kitų šalių. Tik Lietuvoje tai niekaip neprigyjanti kultūrinio turizmo forma, o juk tokiu būdu dalijamasi šalyje sukauptomis vertybėmis, plečiasi keliautojų akiratis. Muzika, ypač opera, itin tinka kultūriniam turizmui. Paslaptis paprasta - muzikai nereikia vertėjų, jos kalba suvokiama kiekvienam, ji apima visa, kas išraiškingiausia, gal net moderniausia kituose menuose.
Kiekvieną kartą patirdamas malonių įspūdžių užsienyje, R. Cibauskas jaudinasi dėl pernelyg menko dėmesio kultūrai Klaipėdoje. Kaip galėjo nutikti, kad nuostabus miestas prie jūros, kurį važiuojama ilsėtis ne tik iš atokiausių Lietuvos vietų, bet ir iš užsienio, šiandien negali pasigirti nė vienu teatro pastatu, neturi simfoninio orkestro.
Pastaraisiais metais vis labiau populiarėjanti istorija apie Klaipėdoje profesinę karjerą pradėjusį Richardą Wagnerį, čia dirigavusį pirmuosius koncertus, p. Rimantą skatina domėtis šio vis dar nepakankamai Lietuvoje žinomo kompozitoriaus kūryba, biografijos faktais.
Štai pernai R. Cibauskas susidomėjo pasaulyje bene garsiausiu Bairoito (Bayreuth) festivaliu, į kurį Wagneris burmistro kvietimu kadaise atvyko kaip į nedidelį aludarių miestelį ir išgarsino jį pastatęs unikalios akustikos operos teatrą savo operoms atlikti. R. Cibauskas norėjo pats įsitikinti, kaip su teatro atsiradimu keitėsi miestelio įvaizdis, suprasti, kiek Bairoito infrastruktūros plėtrai, pramonei įtakos turi į Wagnerio operų festivalį iš viso pasaulio atvykstantys klausytojai. Klaipėda daug kuo panaši į Bairoitą, bet turi ir pranašumą - jūrą.
Viešnagė Bairoite praėjusių metų vasarą dar labiau įkvėpė Rimantą Cibauską siekti, kad greičiau Klaipėdoje rastųsi naujas operai tinkamas teatras. Dar 2006-aisiais jis tapo aktyviu naujojo teatro statybų iniciatyvinės grupės nariu, 2009-aisiais buvo išrinktas iniciatyvinės grupės komiteto pirmininku. Būtent komiteto ir iniciatyvinės grupės dėka Klaipėdoje itin nuoširdžiai buvo sutikta 2010-ųjų pavasarį čia koncertą surengusi Violeta Urmanavičiūtė- Urmana ir Alfredo Nigro. Dainininkė, pasaulyje žinoma kaip unikali Wagnerio ir Verdi operų atlikėja, svaigų karjeros skrydį pradėjusi Bairoito festivalyje, sutiko tapti teatro statybų globėja. Klaipėdoje ji paliko simbolinę dailininko V. Karčiausko įamžintą pėdą, galbūt jau netrukus pradėsiančią Pėdų alėją į naująjį teatrą...
Bet kol kas tai vis dar ateities vizijos, skatinančios Klaipėdos plėtros iniciatorių, verslininką ir politiką pažinti kitų šalių patirtis. 2011-ųjų vasaros maršrutus taip pat lėmė unikalių festivalių tvarkaraštis. Šį kartą pagrindinis tikslas buvo Brėgencas, scena ant vandens. Pakeliui - Ciurichas, Liucerna, Interlagenas, Lindau... Grįžtant aplankyti festivaliai Miunchene ir Zalcburge, kur dainavo garsioji Ana Netrebko.
Klasikinės muzikos festivalis Liucernoje
1938 m. rugpjūčio 25 d. legendinis italų dirigentas Arturo Toscanini subūrė garsiausius Europos orkestrus ir surengė grandiozinį klasikinės muzikos koncertą Liucernos priemiestyje Tribšene - ant ežero kranto priešais vilą, šiandien dar vadinamą Richardo Wagnerio vila. Būtent čia keletą metų praleido garsusis vokiečių kompozitorius, artimai bendraudamas su filosofu Friedrichu Nietzsche ir išgyvendamas didžiąją to laikotarpio meilę bičiulio žmonai Mathildai Wesendonck. Ir bičiulystė su filosofu, ir meilės aistra įamžintos 1860 m. sukurtoje erotinėje muzikinėje dramoje „Tristanas ir Izolda".
Nuo 1938 metų festivalis Liucernoje vyksta reguliariai, nuo 2003 m. jis tapo menų festivaliu, čia rengiamos edukacinės programos ir meistriškumo kursai. Nuo 2004 metų festivalio metu Liucernos festivalio akademijoje pagal specialią programą talentingi muzikai iš viso pasaulio mokosi atlikti ir kurti XX-XXI a. muziką.
Nuostabus Liucernos ežero gamtovaizdis suteikia miestui ypatingo žavesio bet kuriuo metų laiku, todėl festivalis publiką kviečia ne tik į vasaros Didįjį festivalį, bet ir į Velykų festivalį pavasarį, pianistų šventę žiemą. Per metus Velykų, Vasaros ir Fortepijono muzikos festivalius Liucernoje aplanko per 120 000 melomanų.
Didžiausias iš visų trijų taip ir liko Vasaros festivalis. Išlaikant Toscanini pradėtą tradiciją, jį atidaro jungtinis Liucernos festivalio orkestras, diriguojamas iškilaus dirigento. Jau keletą metų prie orkestro dirigento pulto stoja Claudio Abbado.
Kiekvienais metais išrenkama tema, lemianti festivalio programą. Šių metų festivalio tema - nakties muzika, taip artima ir Nietzschei, ir Wagneriui...
Brėgenco festivalio fantazijos
Šių metų vasarą Brėgenco (Bregenz) festivalyje įvyko Umberto Giordano operos „Andrė Šenjė" premjera.
Kiekvieną kartą, kai Brėgenco festivaliui tenka rinktis operą, kyla tos pačios problemos: veikalas turi būti rodomas be pertraukos, jo koncepcija sietina su vaizdinga scenografija scenoje ant ežero. Scenografija, garsas, muzikos grožis, veiksmo intriga turi pakerėti ne tiek melomano, kiek eilinio klausytojo „iš gatvės" vaizduotę ir pažadinti meilę operai. Amfiteatras, kuriame telpa telpa septyni tūkstančiai žiūrovų ir 24 kartus rodomas tas pats spektaklis, turi būti užpildytas bent 90%, kad rengėjai nepatirtų finansinių nuostolių.
Dėl G. Verdi „Aidos", „Traviatos" ar G. Puccini „Toskos" problemų niekad nekilo ir, matyt, nekils: šias operas galima vaidinti kur nori ir kaip nori - publika jas mėgsta ir noriai klausosi net po keliasdešimt kartų.
Brėgence „kaip nori" nebūna - čia visuomet rūpinamasi atlikimo kokybe. O ypač nuo tos dienos, kai dainininkai pradėjo dainuoti į mikrofoną, o orkestro grojimas transliuojamas iš greta esančio teatro. Tam buvo įrengta puiki aparatūra (žinoma, moderniausia pasaulyje), pastatytos milžiniškos kolonėles (po 150 000-240 000 vatų galingumo).
Iki šiol festivalio repertuare vyravo operos meno šlageriai, tačiau šiais metais Davidas Pauntni, vadovaujantis festivaliui nuo 2003 metų, sumanė pastatyti tai, ko anksčiau Brėgence niekas nestatė. Ir ne tik Brėgence, bet ir kituose teatruose neskubama statyti U. Giordano pirmosios operos „Andrė Šenjė", sukurtos verizmo maniera. Beje, pirmoji opera ir liko sėkmingiausiu kompozitoriaus kūriniu, nors jos siužetas gana painus, visai neoperiškas, ir tekste, ir muzikoje gausu revoliucinių dainų citatų.
Operos režisierė Keith Warner ryžtingai atsisakė bet kokių revoliucijos vaizdų ir net aliuzijų į juos. Ji sumanė papasakoti neteisingai nuteisto, mirčiai pasmerkto žmogaus aistringos meilės istoriją. Aistra tokia stipri, kad ir jo mylimoji renkasi mirtį drauge su Andrė Šenjė.
Vienos simfoninis orkestras, diriguojamas Enrico Calesso, griežė itin emocionaliai. Dailininkas Davidas Fieldingas sušvelnino melodramatizmą, pagrindiniam scenovaizdžiui pasirinkdamas šokiruojančią galvą. Dailės žinovai nesunkiai atpažįsta Jacques Louis Davido paveikslo „Marato mirtis" motyvą. Beje, šiais metais pirmą kartą Brėgence buvo atsisakyta įprasto scenografijos maketo - reginio eskizas buvo kuriamas kompiuteryje. Davido drobėje Marato galva nutapyta iškylanti iš vonios. Brėgence ji pakyla virš Bodeno ežero, atsispindi vandenyje tarsi veidrodyje.
Realusis poetas Šenjė nebuvo pažįstamas su dailininku Davidu, nors ir yra skyręs jam aistringą himną. Bet libretas mažai kur atitinka realius įvykius ir nė kiek neprimena poeto biografijos. Žiūrovui kur kas svarbesnis veiksmo vizualumas.
O reginys išties įspūdingas: dainininkai dainuoja aštuonių aukštų namo lygyje, galva nuolatos juda, plaukioja tikros valtys, akrobatai šokinėja tiesiai į vandenį, sugebėdami skrydžio metu dar ir atlikti salto. Beje, vandenyje nemažai laiko praleidžia ne tik akrobatai ir statistai - jame atsiduria net ir solistai. Įdomu, kad, nepaisant nuolatinės veiksmo dinamikos, nuo to nė kiek nenukenčia muzikinis atlikimas.
„Mano matytame spektaklyje, - sako R. Cibauskas, - Andrė Šenjė dainavo Arnoldas Rawis, jo mylimąją Madaleną - Armanda Eschalaz, mulatę Bersi - Tania Kross. Bet girdėjau žinovų nuomonę, kad visos trys šių metų solistų sudėtys puikios. Net stebėjausi, kad pas mus operą dažnai vadinama nuobodžiu, seniai mirusiu menu, o ten patyrėme priešingą įspūdį. Pamėgintumėte pasakyti, kad opera mirusi tiems tūkstančiams žmonių, kurie šiais metais ar kada anksčiau lankėsi Brėgence!
Brėgenco festivalio pradžia - 1946 metai. Tačiau išgarsėjo jis, ir, svarbiausia, ne tik tarp melomanų (priešingai nei Bairoitas) tik pastarąjį dešimtmetį, kai buvo pastatytas G. Verdi „Nabukas", „Trubadūras" ir 2009 m. „Aida". Beje, „Aidos" scenografija buvo ne mažiau provokuojanti nei šiųmetė - operos veiksmas buvo „įkalintas" sudužusios Laisvės statulos (JAV) fone.
Scena ant vandens Brėgence įrengta ant nejudančio, inkarais įtvirtinto pagrindo. Tokia neįprasta menui erdvė kelia papildomų reikalavimų: plaukiojanti (plūduriuojanti) scena ant vandens turi būti dviem trečdaliais didesnė nei teatro scena - tokiu būdu ji susilieja su ją supančia aplinka. Visos dekoracijos privalo būti nepralaidžios vandeniui.
„Į Brėgencą suvažiuoja turistai ir poilsiautojai iš visų šioje Vokietijos ir Austrijos pasienio dalyje įsikūrusių aplinkinių miestelių, - pasakoja R. Cibauskas. Visą dieną gali mėgautis kalnų kurorto malonumais - slidinėti, skraidyti, maudytis ar plaukioti laiveliais, o vakare - kvapą gniaužiantis operos įspūdis. Abejingas nuo to, ką mato ir girdi, negali likti net didžiausias operos skeptikas. Muzikos grožis ir idealiai su ja sutampantis be galo dinamiškas veiksmas - kiekvieną minutę kažkas juda, sukasi, šokinėja. Dalyvauja ne tik solistai, bet ir daugybė kaskadininkų, cirko artistų. Net nuostabu, kad visa tai netrukdo, priešingai, padeda suvokti ir muziką, ir turinį. Bairoite patyriau, ką reiškia natūrali akustika, o Brėgence nuostabą kėlė žmogaus išmonė, pasitelkta puikiam įgarsinimui sukurti. Juk orkestras griežė visai kitame, tiesa, netoliese esančiame pastate. Dirigento ir orkestro publika nemato - jie kontaktuoja tik su solistais su ekranų pagalba... Išties, XXI amžiaus galimybės... Beje, netoli Brėgenco yra ir garsusis politikų kurortas Davosas. Tomis dienomis, kai viešėjau Brėgence, vyko Nobelio premijos laureatų konferencija, kiek žinau, mano matytame spektaklyje lankėsi ir jie. Mudu su dukra į Brėgencą atplaukėme iš kito ežero kranto laiveliu - buvome apsistoję Lindau miestelyje, priklausančiame Vokietijai. Taigi patyrėme dar vieną, papildomą, malonumą. Ypač gražu buvo grįžtant - matytą žmogaus sukurtą meno stebuklą papildė gamtos sukurti nakties kalnuose vaizdai. Brėgenco festivalis sudaro puikias veiklos sąlygas visiems aplinkiniams gyventojams - vasaros verslas maitina juos visą žiemą. O pačiame Brėgence viso labo apie 15 tūkstančių gyventojų...
Austrai ir vokiečiai kur kas geriau nei mes moka išnaudoti kiekvieną situaciją patrauklaus kultūrinio turizmo pramogoms. Žiūrėk, dieną visai tuščias ramus miestelis vakare neatpažįstamai atgyja, vyksta koks išskirtinis renginys, kurio niekur kitur neišvysi, tik čia, šiame mažame miestelyje... Važiuodami iš Lindau link Miuncheno - mūsų tikslas buvo užsukti ir į karaliaus Liudviko II Noišvanštaino pilį, pastatytą pagal Wagnerio operų siužetus, netikėtai aptikome dar vieną išmoningų žmonių miestelį Mehau. Čia kartą per dešimt metų visi miestelio gyventojai dalyvauja Kristaus gyvenimo misterijos pastatyme. Nors pastatymas buvo pernai, turistai noriai užsuka pažiūrėti į originaliu sumanymu savo gyvenvietę garsinančius Mehau gyventojus."
Miunchene Karališkųjų rūmų kieme matytas G. Verdi „Nabukas" p. Rimantui siužetu priminė pernykštę kelionę į Izraelį, šventąjį Jeruzalės miestą. Stebino ne tik, palyginti su Brėgenco pastatymu, minimalistinio spektaklio poveikis, bet ir tai, kad nei publikos, nei atlikėjų netrikdė lietus. O po iš anksto parengtomis stoginėmis tilpo anaiptol ne visi. Bet įspūdis nuo lietaus nė kiek nenukentėjo. „Išsitraukėme skėčius ir toliau ramiai grožėjomės operos atlikimu. Labiausiai stebėjausi muzikantais - juk sakoma, kad drėgmė, lietus kenkia jų instrumentams. Bet nė vienas nekėlė jokio sąmyšio, nesiliovė griežęs... Turiningą savaitę užbaigėme garsiajame Zalcburgo festivalyje, kurį įsteigė Herbertas von Karajanas, šiais metais jis buvo 58-asis. Žinoma, smagu buvo išgirsti šių metų festivalio žvaigždę Aną Netrebko... Grįžtant ramybės nedavė patirtų įspūdžių išprovokuotos idėjos, susijusios su mūsų Klaipėdos galimybėmis... Kartais atrodo, kad mes tikrai pernelyg sureikšminam natūralų jūros buvimą, pamirštame, kad galime kiek padirbėję sukurti puikias prielaidas kultūriniam turizmui. Juk menininkai mūsų šalį garsina užsienyje, kodėl gi negalime sukurti unikalių erdvių Lietuvoje?.."
Naujo teatro statybų iniciatyvinės grupės komiteto pirmininkas Miunchene lankėsi kaip tik tomis dienomis, kai Violeta Urmanavičiūtė-Urmana, gyvenanti šiame Vokietijos mieste, šventė savo gražią jubiliejinę sukaktį. Tačiau garsioji lietuvaitė tomis dienomis ilsėjosi Italijos pajūryje ir nebuvo progos jos pasveikinti. Tad kultūrinio turizmo maršrutai - jau lietuvių pėdomis - ves šį rudenį į Maskvą. Rugsėjį Vladimiro Spivakovo vadovaujamo simfoninio orkestro koncertų sezoną pradeda su kolektyvu dainuosianti Violeta Urmanavičiūtė. Spalį ji pakviesta dalyvauti unikaliame koncerte, skirtame Maskvos didžiojo teatro atidarymui po rekonstrukcijos, o lapkritį Didžiojo teatro specialioje atidarymo premjeroje Farlafą M. Glinkos operoje „Ruslanas ir Liudmila" dainuos Klaipėdoje gimęs taip pat naujo teatro statybų idėją puoselėjantis Almas Švilpa, beje, režisieriaus pasirinktas po daugybės bosų perklausų...