Interviu su profesoriumi Rimvydu Žigaičiu (Vilnius, 2009 m. gruodis)

- Gerb. kompozitoriau, galbūt prisimenate, su kokiais iššūkiais Jums teko susidurti tapus Muzikų sąjungos vadovu ir „Muzikos barų" leidybą perėmus į savo rankas?

- 1995 m., man tapus Muzikų sąjungos vadovu, žurnalas buvo ant pražūties ribos. Visos „Muzikos barų" problemos buvo sukrautos ant vieno žmogaus - Vaclovo Juodpusio - galvos. Jis dirbo labai sudėtingomis sąlygomis - visą darbo dieną Kultūros ministerijoje, o po to pats vienas rengdavo leidinį: ir maketuodavo, ir spausdinimu rūpinosi, ir tekstus rašė. Paskutinis leidinys, kurį tapęs vadovu radau išspausdintą, atrodė itin varganai - šešiolikoje puslapių tilpo trys „Muzikos barų" numeriai! Jį netgi žurnalu pavadinti buvo sunku. Taigi, pirmasis mano uždavinys buvo prikelti „Muzikos barus", padaryti labiau priimtinus skaitytojams. Pradžioje, gavę keletą vienkartinių dotacijų iš Kultūros ministerijos, kiek pagerinome popierių. Kai tik leidinys įgavo šiek tiek reprezentatyvesnę išvaizdą, atsirado ir naujų autorių, kurie iki tol nenorėjo rašyti ant prasto laikraštinio popieriaus spausdinamuose „Muzikos baruose". Iki 1998 m. pakilome iki tokio lygio, kad pradėjau galvoti apie padorų žurnalinį „Muzikos barų" formatą. Leidinys pastorėjo, ėmė eiti ant dar geresnio popieriaus. O vėliau prisikalbinau abu Nekrošius - Audronę ir Arvydą, ir jie iki šiol nuosekliai laikosi savo sukurto žurnalo stiliaus. Leidinys įgijo dramaturgijos, atsirado skirstymas į temas. „Muzikos barai" tiesiog pasidarė malonesni skaityti. Pradžioje svajojome, kad žurnalas bus mėnesinis, tačiau dėl lėšų stygiaus buvome priversti du numerius jungti į vieną leidinį.

- Kokiu būdu „Muzikos barai" sugebėjo išsilaikyti per visą Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį, kai kiti periodiniai muzikos leidiniai dažniausiai eidavo vos vienus dvejus metus?

- „Muzikos barai" beveik visą laiką gaudavo bent šiokią tokią valstybės paramą, o kiti žurnalai turėdavo tik kokį nors laikiną globėją verslininką. Kai su juo baigdavosi bendradarbiavimas, baigdavosi ir žurnalo leidimas. Dabar labai stiprių finansinių injekcijų gauna Nacionalinio operos ir baleto teatro žurnalas „Bravissimo". Juk jo vadovas - pats Gintautas Kėvišas! Gerai, kad tarp mūsų nėra konkurencijos, temos skiriasi. Nes finansinėje kovoje iš karto pralaimėtume. Apskritai finansavimo paieška ir yra pats didžiausias mano rūpestis ir galvos skausmas. Šiuo metu žurnalas daugiausia išsilaiko iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo skiriamų lėšų. Dar šiek tiek išpešame iš Kultūros rėmimo fondo. Anksčiau paremdavo ir Kultūros ministerija, tačiau šiuo metu jokių lėšų iš jos nebegauname... Vienu metu mėginome susidraugauti su didelėmis įmonėmis, siūlėme joms leisti kompaktines plokšteles prezentacijoms, platinti su jų logotipu, firminėmis spalvomis. Deja, įtikinti nepavyko. Kaip suvenyrus jos mieliau dalijo marškinėlius ir kepuraites... Tiesa, keletą metų buvo pavykę tapti „Lietuvos telekomo" partneriais, kol jam vadovavo Tapio Paarma. Jis mums pasiūlė išleisti specialią kalėdinę kompaktinę plokštelę. Pabandėme - pavyko. Juodai dirbome visą savaitę ir gruodžio 10 d. ant savo stalo jis turėjo mūsų išleistą CD. Buvo labai patenkintas ir keletą metų mus rėmė. Vėliau, pasikeitus įmonės vadovams, bendradarbiavimas nutrūko, jų interesai buvo kiti.

- Kurį žurnalo leidybos laikotarpį laikytumėte sėkmingiausiu?

- Sėkmingiausias laikas buvo apie 2000 metus. Tada netgi išleidome vieną numerį anglų kalba - „Lithuanian music review". Lyginant su kita kultūros periodika, iš Spaudos rėmimo fondo mes gaudavome mažiausią paramą. Pavyzdžiui, kai „Literatūra ir menas", „Kultūros barai" gaudavo po 200 tūkst. litų, „Muzikos barai" vos - 40 tūkst. Šiuo metu gauname 60 tūkst. Lt per metus, o minėti savaitraščiai - po 280 tūkst. Tokia politika. 2000 m. kartu su žurnalu pradėjome platinti įvairių Lietuvos atlikėjų kompaktines plokšteles. Nors negauname jokios finansinės naudos, jas platiname iki šiol. Tiesa, žurnalas be plokštelės kainuoja 5 litus, o prenumeratoriams su plokštele - 10 litų. Kai kas klausia: kam jūs leidžiate tas plokšteles? Mano atsakymas: tai yra ne tik prestižas, bet ir lietuviškos muzikos sklaida.    

- Pastarąjį dešimtmetį žurnalo tiražas vis mažėja. Kodėl? Ar pavyksta išplatinti dabartinį tiražą?

- Su platinimu visuomet sudėtinga, tačiau didesnę dalį egzempliorių vis dėlto realizuojame pagal paskirtį. „Muzikos barus" prenumeruoja visi Muzikų sąjungos nariai, dalis muzikos mokyklų. Jį užsisako ir kai kurie melomanai. Prenumeratoriams išsiuntinėjame apie 500 egzempliorių. O tiražas nuolat mažėja dėl vis sudėtingesnės finansinės situacijos. Anksčiau žurnalas būdavo parduodamas ir spaudos kioskuose, bet prieš dvejus trejus metus, kai pradėta reikalauti platinimo mokesčio, atsisakėme - per brangu.

- Leidinyje dažniausiai publikuojami muzikologų, muzikologijos specialybės studentų, rečiau - pačių atlikėjų parašyti straipsniai. Diplomuotų žurnalistų publikacijų aptikti pavyksta retokai. Kodėl?

- Manau, kad žurnalistams čia neįdomu. Jei žurnalistas geras, jis tikrai susiras kitą vietą, kur mokami didesni pinigai. Trumpam buvome į redakciją prisivilioję žurnalistiką baigusią Mildą Celiešiūtę, bet ji vėliau išvyko į Japoniją, o iš ten grįžusi pas mus nebeužsuko - rado darbą kitame žurnale. Iš tikrųjų, muzikologų straipsniai kelia problemų: jų tekstai per sausi. Mums nereikia mokslinių straipsnių, mums reikia, kad būtų raiški kalba ir aiški mintis. Deja, neturime iš ko rinktis. Nors autorinius atlyginimus visada stengėmės mokėti, jie labai nedideli.

- Teko girdėti, kad retkarčiais autorių reikia ieškoti su žiburiu...

- Pasitaiko, kad kai kurie patys pasisiūlo parašyti, tačiau dažniausiai tai būna „Panoramos" skyreliui skirtų straipsnelių autoriai. Ten skelbiama informacija iš visos Lietuvos apie įvairius muzikinius renginius. Tik gaila, kad mūsų žurnalas išeina retokai, todėl ta informacija pateikiama neoperatyviai. Mano nuomone, leidinys daugiau vertingas istoriškai. Kai reikia parašyti kokia nors svarbesne tema, žmonių tenka paieškoti. Pavyzdžiui, reikėjo parašyti apie kompozitorių Algimantą Kubiliūną, o autoriaus rasti niekaip negalim. Galų gale pasiūliau Daliai Kairaitytei. Ji parašė, jai pačiai patiko, panoro rašyti daugiau. Taip ir gyvename - ieškodami autorių, kurie mokėtų ir, svarbiausia, mėgtų rašyti.

- Ar, Jūsų nuomone, Lietuvai reikia daugiau muzikinės periodikos leidinių?

- Tikrai galėtų būtų daugiau nišinių, žanrinių leidinių. Jei tik atsirastų raštingas žmogus, ir mes apie „popsininkus" parašytume. Deja, tokio nėra. Mano nuomone, ir popsą reikia propaguoti, rodyti, kas jame yra gera ir kas banalu. Juk dabar didžioji dainų tekstų dalis tokia: „Ateik pas mane, aš nurengsiu tave." Tiesiog auksinė mintis! Tiesa, anksčiau tų „popsinių" leidinių buvo, ir nemažai. Tie žurnalai rasdavo kokį laikiną globėją, tačiau vėliau su juo bendradarbiavimas nutrūkdavo ir leidiniai numirdavo.

- Ar, Jūsų nuomone, Lietuvos žiniasklaida formuoja Lietuvos muzikinį skonį?

- Mūsų leidžiamas žurnalas ir pati sąjunga ypatingi tuo, kad pristato įvairius muzikos žanrus, be to, sąjunga turbūt vienintelė Lietuvoje sistemingai dirba mokyklose. Visos mūsų programos viena kitą papildydamos sudaro kompleksą. Turime keletą vidurinių mokyklų, su kuriomis nuolat bendradarbiaujame. Džiugu, kad vaikai ima orientuotis, skiria, kur yra didžioji muzika, o kur chaltūra. Turėjome mokyklą Utenoje, dvi gimnazijas Šiauliuose. Gera bazė buvo Alytuje, tačiau mokytojui mirus viskas baigėsi. Labai gaila, kad žmonės dažnai nesupranta, jog gyva pažintis su muzika yra kur kas naudingesnė nei sausa muzikos pamoka.

Antroji komplekso dalis - muzikinės popietės Rotušėje. Jų per metus surengdavome šešiolika. Trečias dalykas - jau minėtos kartu su „Muzikos barais" skleidžiamos kompaktinės plokštelės. Jas mokykloms dovanoja patys atlikėjai, suinteresuoti savo meno sklaida. Ketvirtas dalykas - Didysis muzikų paradas. Šiemet surengėme jau tryliktąjį, o nuo 2002 m. šios šventės spindulius paleidžiame ir į Lietuvą. 2006 m., kai šventėme Muzikų sąjungos septyniasdešimtmetį, šalyje surengėme dvylika koncertų. Labai svarbu, kad juos ruošiame ir su vietinėmis pajėgomis. Pasitempia mėgėjai, neatsipalaiduoja ir profesionalai. Tiesa, būna ir nemaloniai nustebinančių dalykų. Tiesiog šokiruotas buvau Mažeikiuose. Į Kultūros namus atvažiavome su elitinėmis pajėgomis: Dainius Stmbras, Irena Zelenkauskaitė, M. K. Čiurlionio kvartetas, Artūras Anusauskas, taip pat Klaipėdos „Aukuro" choras... Atvykstam - netgi afišos nėra! Prie centrinio įėjimo kabo... „Mokinukių" plakatas. Gal nebus koncerto? Neee, bus! Reklama - prie rūbinės. Ir graudu, ir juokinga. Būna ir dar „linksmiau". Atvažiuojame kartą į Uteną - koncertas derintas, programa žinoma, o salėje nėra fortepijono...

- Minėjote chaltūrą. Kodėl Lietuvoje jos tiek daug?

- Daug kas priklauso nuo mokytojų. Pavyzdžiui, bandėme tartis su viena gimnazija, tačiau mokyklos direktoriaus pavaduotoja, kuri pati yra muzikė, nepanoro smuiko koncerto! Pareiškė, kad vaikai nesupras... Apskritai dabar visa Lietuva "nucicinta". Kol spauda apie tokius veikėjus rašo ir juos populiarina, tol taip ir bus. Tačiau dabar ir jiems nebe pyragai.

Kalbėjosi Laurynas Butkauskas