Muzikinė periodika Lietuvoje (1989-2010)
Muzikos meno plėtra priklauso nuo daugelio dalykų: švietimo sistemos, kūrybinio potencialo, valstybės finansavimo, sukurtų muzikinių vertybių išsaugojimo ir platinimo. Koncertai, festivaliai, muzikiniai projektai, garso įrašai yra tik keletas iš daugelio muzikos sklaidos būdų. Didelį vaidmenį populiarinant muzikinę kultūrą atlieka žiniasklaidos priemonės: radijas, televizija, internetas, periodinė spauda. Greta universalaus turinio, į plačią skaitytojų auditoriją orientuotų periodinių leidinių Lietuvoje leisti ir leidžiami specialūs, tik tam tikros visuomenės veiklos srities, taip pat ir muzikos, aktualijoms ir problemoms skirti leidiniai.
Apie muzikinės periodikos leidinių svarbą muzikos kultūros raidai ir populiarinimui atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę pirmasis prakalbo kompozitorius Osvaldas Balakauskas. 1990 m. Vilniuje vykusiame Lietuvos kultūros kongrese jis pabrėžė, kad sovietmečiu šalies kultūrai didžiulę žalą padarė muzikos kritikos leidinių sunaikinimas. „Kad ji normaliai funkcionuotų, būtina turėti mažų mažiausiai muzikos laikraštį ir du muzikos žurnalus - populiarų kronikinį ir mokslinį. Muzikinė spauda visuomenę informuoja, šviečia ir auklėja, joje vyksta nuolatinis dialogas dėl skonio, muzikos suvokimo ir vertinimo", - tuomet teigė O. Balakauskas.
Šiandien, nuo Lietuvos politinio ir kultūrinio atgimimo praėjus daugiau nei dvidešimtmečiui, yra aktualu panagrinėti, ar Sąjūdžio atstovų sukurta ateities vizija sėkmingai įgyvendinta, aptarti, kaip keitėsi muzikinės periodikos leidybos tendencijos, kokią vietą muzikiniai leidiniai užėmė ir užima bendroje šalies periodinės spaudos sistemoje. Iki šiol pastarojo dvidešimtmečio muzikiniams leidiniams didesnio dėmesio nebuvo skyrę nei muzikologai, nei žurnalistikos tyrinėtojai, todėl analizuoti muzikinės periodikos leidybos raidą ėmiausi savo magistro darbe („Muzikinės periodikos raida Lietuvoje 1989-2010 m."), jį šį pavasarį apgyniau Vilniaus universiteto Žurnalistikos institute.
Dar prieš pradedant darbą teko išgirsti ne vieną skeptišką vertinimą. „Muzikiniai leidiniai? Radai ką nagrinėti... Juk ėjo tik „Muzikos barai" ir dar vienas kitas laikinas žurnaliukas", - netrūko traukiančių per dantį. Nors nerimo sėkla trumpam sudygo, nepasidaviau.
Griežtai apsisprendus darbo objektu pasirinkti visą 1989-2010 m. Lietuvos muzikinę periodiką ir kompleksiškai nagrinėti tiek akademinės, tiek populiariosios muzikos leidinius, teko imtis visų Lietuvos kultūrinės periodikos žurnalų ir laikraščių turinio analizės. Rezultatai nustebino - per tiriamą laikotarpį Lietuvoje ėjo (kai kurie eina iki šiol) net 30 įvairių tipų muzikinės periodikos leidinių - laikraščių, žurnalų, biuletenių, tęstinių almanacho tipo žurnalų. Svarbu pabrėžti, kad į šį skaičių nepatenka knygos, natos, kalendoriai, atskirai išspausdintos konferencijų medžiagos, elektroniniai leidiniai ir išeivijos periodika. Taip pat leidiniai, kurių pasirodė tik po vieną numerį („Gaida" 1989 m., „Bravo" 1996 m., „Lithuanian music review" 2001 m.). Dėl savo specifikos nuo muzikinės periodikos sąvokos buvo atsieta ir paskutinį XX a. dešimtmetį Lietuvoje populiari entuziastų fanzinų (zinų) kultūra.
Pradžioje pagal pakraipą leidinius ketinau skirstyti į dvi grupes - akademinės ir populiariosios muzikos, tačiau analizuojant jų turinį paaiškėjo, kad Lietuvoje galima išskirti ir dar vieną grupę - garso technikai skirtus leidinius. Gaila, tačiau Lietuvoje nėra universalių muzikinių leidinių. Valstybės dotuojamus žurnalus, rašančius tiek apie akademinę, tiek apie populiariąją muziką, turi latviai („Mūzikas saule") ir estai („Muusika"), bet mūsų šalyje tokia periodika neleidžiama. Vienintele išimtimi laikytinas akademinės muzikos žurnalas „Muzikos barai", kuriame retkarčiais publikuojami tekstai apie džiazo ir roko muziką.
Norint kiek plačiau apžvelgti Lietuvos muzikinę periodiką, trumpam būtina atsigręžti į praeitį.
Publikacijos muzikos tematika pasirodė vos tik atsiradus lietuviškai periodinei spaudai (dar 1884 m., spaudos draudimo metais, „Aušroje" buvo išspausdinta dvibalsė „Daina apie strazdą"), o tikru pirmuoju lietuvišku muzikiniu periodiniu leidiniu tapo 1909-1910 m. Šv. Grigaliaus vargonininkų draugijos Kaune leistas žurnalas „Vargonininkas". Dėl politinių aplinkybių būtent Kaunas tarpukariu buvo pagrindinė lietuviškų muzikos žurnalų („Muzikos menas", „Muzikos teatras", „Muzikos aidai" ir kt.) leidybos vieta. Laikinojoje sostinėje 1931 m. pradėti spausdinti ir brolių Antano, Motiejaus bei Broniaus Budriūnų įsteigti „Muzikos barai", jų leidyba 1938-1940 m. buvo tęsiama Vilniuje. Deja, netrukus užgriuvo sovietinė okupacija ir Antrasis pasaulinis karas.
Nors laisvas žodis Lietuvoje buvo užgniaužtas, lietuviškos muzikinės periodikos leidyba tęsėsi emigracijoje, kur atsidūrė nemažai nuo sovietų okupacijos pabėgusių žymių mūsų šalies muzikų. Išeiviai rengė ir pačią ilgiausią istoriją iš visų lietuviškų muzikinių leidinių turintį žurnalą „Muzikos žinios". Jį 1934 m. Čikagoje įkūrė Amerikos lietuvių vargonininkų sąjunga, žurnalas nevienodu periodiškumu, bet beveik be pertraukų buvo leidžiamas tiek Lietuvai būnant Sovietų Sąjungos dalimi, tiek vėl atkūrus šalies Nepriklausomybę. Ilgus metus šis žurnalas buvo vienintelis, kuriame lietuvių kalba publikuotos necenzūruotos mintys apie lietuvišką muziką ir jos perspektyvas, spausdintos patriotinės lietuvių kompozitorių dainos ir giesmės, kritiniai straipsniai. Su leidiniu bendradarbiavo ir į JAV emigravęs vienas žymiausių tarpukario Lietuvos muzikos kritikų V. Jakubėnas. Žurnale per muzikos prizmę reaguota net į politines aktualijas. 1989 m. „Roko marše" apsilankęs JAV lietuvis Darius Polikaitis rašė: „Išeiviai su ašaromis akyse klausėsi „Foje" grupės muzikos. „Foje" mums priminė „Men at Work" arba „Sting", bet tų vyrų muzika Lietuvos jaunimui reiškia daug daugiau. Andriaus Mamontovo žodžiuose kalba visa Lietuvos jaunimo visuomenė, patyrusi sunkų, slegiantį komunistinės santvarkos gyvenimą. <...> Išeiviai Lietuvoje pajuto nepaprastą šilumą. Pastebėjome, kad kartu su tauta pradeda atgimti ir Lietuvos jaunimas."[1] „Muzikos žinių" leidyba aklavietėje atsidūrė 2008 m., sunkiai susirgus ilgamečiam leidinio redaktoriui Faustui Stroliai. Redaktoriaus pareigų ėmėsi 89-erių (!) Vytautas Gutauskas, tačiau 2010 m. žurnalo leidyba buvo sustabdyta. Paskutinis, 264-asis žurnalo numeris išspausdintas 2009 m.
Sovietų okupuotoje Lietuvoje buvo spausdinami universalūs kultūriniai leidiniai. Vilniuje ėjo žurnalai „Literatūra ir menas" ir „Meno saviveikla" (pastarasis 1965 m. pervadintas „Kultūros barais"), taip pat spausdintas Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbų leidinys „Menotyra", kuriame buvo ir nemažai muzikinės tematikos tekstų. 1962-1976 m. „Vagos" leidykla leido tęstinį almanachą „Muzika ir teatras". 1979 m. jį nuspręsta atgaivinti „Muzikos" pavadinimu - almanachas su pertraukomis ėjo iki 1992 m. Sovietmečiu spausdintas ir vienas tik muzikai skirtas leidinys - biuletenis „Muzikos naujienos", jis nereguliariai ėjo 1970-1975 m.
1988 m. birželio 3 d. Vilniuje buvo įkurta Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (toliau - LPS) iniciatyvinė grupė. Netrukus visoje Lietuvoje tiek LPS, tiek kitos besikuriančios politinės partijos, sąjungos, visuomeniniai judėjimai ar net pavieniai žmonės pradėjo leisti įvairius laikraščius ir biuletenius. Savo biuletenį išleido ir Lietuvos kompozitorių sąjungos LPS grupė (1988 m. išleisti 6, 1989 m. - dar 2 leidinio „Muzika" numeriai). 1988 m. Lietuvos diskotekininkų susivienijimas parengė 4 leidinio „Ekspresinformacijos" numerius. Anot spaudos istorijos tyrinėtojo Vyto Urbono, naujų laikraščių ir žurnalų steigimą palengvino tai, kad 1989 m. Lietuvos spauda jau buvo mažiau kontroliuojama iš Maskvos - visur buvo aptarinėjamas ir svarstomas gana demokratiškas Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymas, kuris buvo priimtas 1990 m. vasario 9 d., o įsigaliojo nuo kovo 1 d. Teisę steigti periodinius leidinius įgijo valstybinės, politinės, visuomeninės, kooperatinės organizacijos, kūrybinės sąjungos, mokslo draugijos, religinės bendruomenės, taip pat atskiri Lietuvos piliečiai.
1989 m. birželio 14 d., Sąjūdžio sūkūryje, Lietuvos muzikų draugija Vilniuje atnaujino tarpukariu ėjusio žurnalo „Muzikos barai" leidybą. Pastarąją datą ir galima laikyti naujo Lietuvos muzikinės periodikos raidos etapo pradžia - „Muzikos barai" yra vienintelis šalyje muzikos leidinys, nuo 1989 m. be pertraukų einantis iki šių dienų.
Taigi, visą 1989-2010 m. laikotarpį Lietuvoje iš viso buvo leidžiama 30 skirtingų muzikinės periodikos leidinių - nuo laikraštukų paauglių auditorijai iki rimtų žurnalų muzikos specialistams. 17 leidinių buvo skirta populiariajai, 11 - akademinei muzikai, apie garso techniką rašė 2 leidiniai. Remiantis populiariosios muzikos analitiku profesoriumi Roy Shukeriu, Lietuvos populiariosios muzikos laikraščius ir žurnalus galima suskirstyti į tris grupes: universaliuosius, nišinius ir skirtus paaugliams.
Verta pabrėžti, kad mokslinis menotyros krypties žurnalas „Lietuvos muzikologija" yra vienintelis muzikinės periodikos leidinys, referuojamas tarptautinėse duomenų bazėse. Didžiąją leidinio dalį sudaro moksliniai straipsniai (lietuvių, anglų, prancūzų, vokiečių, rusų kalbomis, o jų santraukos - anglų kalba), taip pat publikuojamos mokslinės kitų leidinių recenzijos. Dėl žurnalo specifikos ir mokslinio pobūdžio jį netgi galima atsieti nuo muzikinės periodikos ir priskirti Lietuvos mokslinės periodikos leidinių grupei.
Atkreiptinas dėmesys, kad savo leidinių išsaugojimu ir reklama patys muzikinių laikraščių ir žurnalų leidėjai pernelyg nesirūpino. Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai nebūdavo teikiami privalomieji egzemplioriai, keistas „slapstymasis" pastebimas ir dabar. Visuomenės informavimo įstatymo nustatyta tvarka informaciją apie žiniasklaidos priemonių savininkus renka Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, tačiau institucijos interneto tinklalapyje skelbiami kasmetiniai duomenys kažkodėl netikslūs - dalies muzikinės periodikos leidinių sąrašuose nėra. Pavyzdžiui, 2010 m. Lietuvoje buvo leidžiami 5 muzikos tematikos žurnalai - „Muzikos barai", „Bravissimo", „Lietuvos muzikologija", „Pianistas" ir „Studio", o ministerijos skelbiamame dokumente „Duomenys apie žiniasklaidos priemonių savininkus (2010 m.)" informacija pateikiama tik apie „Muzikos barus"...
Tęsinys kitame „Muzikos barų" numeryje"
[1] POLIKAITIS, Darius. Muzikos žinios, 1989, nr. 240, p. 14-15.